Jono Pauliaus II malda

Kokie visų šių minėjimų vaisiai šiandien? Liūdna būtų, jei liktų vien tik pasigėrėjimas, nuostaba ir išmoktos kelios „sparnuotos“ frazės ar citatos. O kad kiekvienam kiltų dar vienas ne mažiau svarbus klausimas: Iš kur šitam tokia išmintis? (…) Iš kur jam visa tai? (Mt 13, 54. 56). Taip, iš tiesų, iš kur, mylimas Jonai Pauliau II, sėmeisi išminties, vidinio tvirtumo, jautrumo artimui ir užsidegimo paliudyti pasauliui apie Jėzų Kristų – visatos ir istorijos centrą, žmogaus Atpirkėją, kuriam kvietei nebijoti plačiai atverti valstybių ir širdžių duris? Kaip man pačiam tapti laimingam ir savo gyvenimo misiją geriausiai išpildyti?

Kaip ir enciklikų pradžios pagal tradiciją virsta dokumento pavadinimais, taip popiežiaus kalbos, pasakytos jaunimui Lietuvoje, pradžia puikiausiai atsako į ką tik iškeltus klausimus, kurie nusako žmogaus gyvenimo esmę – būti susitikimo žmogumi, o tai reiškia – būti laimingu žmogumi: „Kaip troškau šio susitikimo! Štai pagaliau esu su jumis, Evangelijos keliauninkas. Kaip Petras ateinu skelbti Kristaus, jūsų padrąsinti, kad sektumėte pėdomis To, kuris duoda vienintelę tikrąją viltį. (…) Kristus nori, kad jūs būtumėte laimingi! Todėl ir popiežius trokšta, kad būtumėte laimingi. Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią“ (1993 m. rugsėjo 6 d., Kauno Dariaus ir Girėno stadionas).

Perskaitęs didžiulius tomus liudijimų ir išklausęs ne vieno žmogaus, sutikusio popiežių, drąsiai prieinu prie išvados, kad Jonas Paulius II yra Susitikimo su Dievu ir kitu žmogumi pavyzdys ir Įkvėpėjas.

Artimiausi Šventojo Tėvo bendradarbiai, asmeniniai sekretoriai, turėję unikalią galimybę iš arti stebėti popiežiaus kasdienybę nuo ankstaus ryto iki vakaro, liudija vieningai – Jonas Paulius II žinojo, kad pirmoji vyskupo, apaštalų įpėdinio, o ir kiekvieno žmogaus užduotis – būti su Jėzumi. Jis daug valandų praleisdavo ant kelių asmeninėje koplyčioje. Malda jam buvo esminė gyvenimo bei dienos programa ir poreikis. Ko gi čia stebėtis? Taigi normalu, kad popiežius meldžiasi. Tai tiesa, bet netgi artimiausi bendradarbiai, reiktų pridurti – aukšto rango dvasininkai – aikčioja iš nuostabos, kad nėra sutikę žmogaus, kuris tiek daug laiko skirtų tiesiog maldai.

Vos sulaukęs 35 metų, nuo 1996 m. iki pat popiežiaus mirties, jo asmeniniu sekretoriumi buvo dabartinis Lvovo arkivyskupas metropolitas Mieczysławas Juzefas Mokrzyckis. Viename interviu[1] jis dalinosi, kad nuo pat pirmojo ryto, apsigyvenęs Apaštalų rūmuose, akylai stebėjo popiežiaus žingsnius:

„Pamačiau Šventąjį Tėvą, išeinantį iš miegamojo. Buvo itin susikaupęs. Ir meldėsi. Ėjo ir tyliai tarė maldos žodžius. Kunigas Stanislovas [Stanisławas Dziwiszas, asmeninis popiežiaus sekretorius 1978–2005; dabartinis Krokuvos arkivyskupas emeritas] įspėjo mane, kad taip yra visuomet ir negalime tomis akimirkomis trukdyti. Turėjau diskretiškai lydėti popiežių ir laukti ženklo, kai ko nors reikės. Nuo tos pirmos dienos jaučiau, kad tiesiog kalbasi su Dievu. Melsdavosi, kai eidavo į susitikimus, kai turėdavo priimti kokį nors sprendimą. Kažkada pasakė: ‚Visada meldžiuosi už tuos, su kuriais susitiksiu.‘ Tai buvo kiekvienos akimirkos išnaudojimas maldai ir mąstymui.

Ar neperlenkiate? Turbūt popiežius nesimelsdavo skutantis?

Tikrai pasinaudodavo kiekviena akimirka! Hm… nežinau, ar pateikti šį pavyzdį… Niekad apie tai nekalbėjau, bet ir niekas manęs apie tai neklausė.

Paskutiniaisiais Jono Pauliaus II gyvenimo metais padėdavau Šventajam Tėvui įvairiose veiklose. Tarp kita ko, rytais skusdavau jam veidą, anksčiau tai darydavo kun. Stanislovas. Iš pradžių buvau labai sunerimęs. Stengdavausi skusti kuo geriausiai ir švelniausiai. Susikaupdavau ties tuo, kad nesužeisčiau popiežiaus. Kai skutau jį pirmą kartą, pastebėjau, kad popiežius užsimerkia ir meldžiasi. Vienu metu nutraukė ir pasakė, kad giedočiau Švč. M. Marijos valandas.

Valandas? Skutimosi metu?!

Taip. Valandas, kitaip sakant, giesmes apie Nekaltąjį Mergelės Marijos Prasidėjimą, įprastai giedamas rytais. Kadangi pakankamai sunku man buvo susikaupti ties skutimu ir giedojimu, po keleto dienų pasiūliau: ‚Šventasis Tėve, čia šalia stovi magnetofonas. Gal galime pasiklausyti valandų iš magnetofono?‘ Šventasis Tėvas pasižiūrėjo į mane ir jau žinojau, kad tai nebuvo geras sumanymas. Išgirdau trumpą: ‚Ne‘, popiežius primerkė akis ir toliau meldėsi. O aš giedojau. Vėliau giedojo sesė [vienuolė] Tobijana. Ir taip buvo iki pontifikato pabaigos. Melsdavosi net prie paprastų, kasdienių užsiėmimų.

Kokios buvo mėgstamiausios popiežiaus maldos?

Kasdien kalbėdavo rožinį, brevijoriaus maldas, litanijas. Ketvirtadieniais – šventoji valanda, penktadieniais – Kryžiaus keliai. Gavėnios laikotarpiu, žinoma, giedodavo Graudžius verksmus. Gegužę terasoje prie Fatimos Dievo Motinos koplytėlės kasdien giedodavome gegužines, o birželį – Švč. Jėzaus Širdies litaniją. Kiekvieną ketvirtadienį Jonas Paulius II valandą laiko adoruodavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Niekada neaplesdavo šitų maldų! Taip vyko, kai būdavo Vatikane ir kai išvykdavo į piligrimines keliones. Sakydavome organizatoriams, kad turėtų į tai atsižvelgti. Ne kartą bandydavo paskutinę akimirką kažką pakeisti dienotvarkėje, prirašyti kokį nors susitikimą. Įspėdavome dėl šito. O kai taip padarydavo, tai, nepaisydamas to, popiežius neatsisakydavo maldos ir valandą vėluodavome.

Reikėtų paminėti dar daugybę papildomų tylių maldų. Pavyzdžiui, koplyčioje, kai žvelgdavo į lapelius su prašymais žmonių, patiriančių sunkumų. Žmonės rašė popiežiui. Tuos prašymus, sutvarkytus, surašytus, palikdavome ant klaupto koplyčioje. Popiežius skaitė kiekvieną. Ten buvo paminėta intencija, asmens pavardė, už kurią turėjo Šventasis Tėvas pasimelsti, ir gyvenamoji vieta. Prašymų buvo labai daug. Keisdavome sąrašą du kartus per savaitę. (…)

Neretai atėjęs anksčiau į koplyčią prieš rytines šv. Mišias Šventasis Tėvas išsiimdavo dirbančiųjų Vatikane sąrašus. Tai du lapai su pavardėmis asmenų, dirbančių Valstybės sekretoriate, kongregacijose, tarybose ir kitose institucijose. Iš lėto, ramiai skaitė pavardes ir meldėsi. O pabaigoje virš lapo darydavo kryžiaus ženklą, taip laimindamas kiekvieną dirbantį asmenį. (…)

Dažnai popiežius sakydavo sutiktiems žmonėms: „Pasimelsiu už tave.“ O kai melsdavosi, laikas jam tarsi sustodavo. Tai buvo matoma, pavyzdžiui, po šv. Mišių. Nepaisant to, kur vykdavo šv. Mišios, ilgai po jų praleisdavo dėkojimo maldoje. Neskubėdavo, nekreipdavo dėmesio į aplinką, nors ne kartą kelionėse būdavo šiek tiek sumišimo.

Kadaise kažkas manęs paklausė, kiek kartų per dieną Šventasis Tėvas ateina į koplyčią. Pradėjau skaičiuoti. Išėjo, kad aštuonis kartus. Bet po akimirkos prisiminiau atvejus, kai ieškodavau jo kokiu nors skubiu reikalu. Belsdavau į miegamąjį, bet niekas neatsiliepdavo. Bėgdavau į koplyčią ir ten jį atrasdavau klūpantį priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Prieš pontifikato pabaigą keletą minučių pavėlavome į kažkokią iškilmę. Žurnalistai rašė, kad taip įvyko, nes popiežius labai serga. Betgi tai buvo netiesa, tiesiog ilgiau meldėsi. Manau, kad jo jėga, jo ramybė plaukė iš bendrystės su Dievu, iš kasdienės maldos. Jo gyvenimas buvo nepaliaujama malda. (…)

Popiežiaus diena baigdavosi įprastai apie 23 val. Miegamajame atverdavo langą ir ilgai žvelgdavo į Romą. Vėliau laimindavo kryžiaus ženklu. Galvoju, kad tai būdavo palaiminimas visam pasauliui. Kai popiežius jau buvo ligotas, privažiuodavome su foteliu, ant kurio sėdėdavo, gesinome šviesas ir atverdavome vidines langines. Popiežius remdavosi į palangę, ilgai melsdavosi ir laimindavo. Ir taip būdavo kasdien.“

***

Kardinolas Konradas Krajewskis, popiežiaus Pranciškaus išmaldininkas, o 1999–2013 m. atsakingas už popiežiškas celebracijas, taip pat savo rašytuose atsiminimuose su nepaprastu susižavėjimu ir nuostaba mini[2] Jono Pauliaus II maldos akimirkas:

„Mes, ceremonieriai, buvome nustebinti tuo, kas vyksta zakristijoje. Jonas Paulius II įeidavo, pasisveikindavo su mumis, o tuomet atsiklaupdavo. Kai jau buvo pasiligojęs ir negalėdavo klūpėti, judėdavo sėdėdamas fotelyje, sustodavo zakristijoje ir pasinerdavo į maldą. Slėpdavomės su arkivysk. Marini, nes nelabai žinodavome, ką daryti.

Šventasis Tėvas prieš išeidamas pas žmones kalbėdavo su Dievu. Prieš paduodant mitrą, pastoralą, taigi prieš tai, kai kreipdavosi į žmones Kristaus vardu, pirmiausia prašė palaiminimo. Prašė to, kad jis pats neužgožtų Dievo savo asmeniu. Dažnai tai užtrukdavo labai ilgai. Ne kartą vėluodavome pradėti Eucharistiją. Nesvarbu, kad ir kur būtume, Jonas Paulius II visuomet elgdavosi vienodai. Turėjo laiką pokalbiui su Dievu. Kartais kunigas prelatas, dabartinis kardinolas Stanisławas Dziwiszas, bandydavo tą laiką patrumpinti, bet tai buvo neįmanoma. Popiežius nereaguodavo. Šventojo Tėvo tiesiog nebūdavo. Vienu metu duodavo ženklą ir aprengdavome jį visiškoje tyloje. Pačioje pabaigoje kartais paklausdavo arkivysk. Marini, kurią prefaciją giedosime. Ir po akimirkos dalyvaudavau nuostabiame koncerte, kai Jonas Paulius II ją niūniuodavo, prieš išeidamas pas žmones. Tai buvo vienintelis dalykas, girdimas zakristijoje. Visa kita vykdavo tyloje.

Panašiai vykdavo po liturgijos. Sugrįždavo į zakristiją ir labai dažnai tiesiog taip iš karto, nenusivilkęs arnoto, atsiklaupdavo. Ir vėl jo nebūdavo. Sugebėdavo įeiti arkivysk. Stanislovas ir pasakyti: ‚Jau laikas, laukia prezidentas, ministrai‘, o jis ir vėl nereaguodavo…

Prisimenu, kaip pasiremdavo, veidą paslėpdavo delnuose ir sustingdavo. O mes po kai kurio laiko pradėdavome tvarkytis. Reikdavo skubėti į kitą iškilmę, į lėktuvą, o Šventasis Tėvas, toliau sau taip būdavo – galvą paslėpęs delnuose.“

***

Visi iki vieno, iš artimiausios Jono Pauliaus II aplinkos, tvirtai liudija, kad galėjo iš tiesų girdėti, kaip popiežius paprastai nuolat kalba su Dievu apie dažnai nepaprastus viso pasaulio reikalus. Sprendžiant esmines Bažnyčios problemas, kai visi skėsčiodavo rankomis ir sakydavo „nėra išeities“ – Šventasis Tėvas visų išklausęs pasakydavo: sprendimas atsiras, tik turim daugiau pasimelsti. O ir dažnai po susirinkimų kviesdavo į koplyčią apmelsti tų reikalų.  Daugumą savo homilijų, proginių kalbų, teologinių ir filosofinių dokumentų šv. Jonas Paulius II rašydavo tiesiog prie rašomojo stalo, pastatyto koplyčioje.

Teko skaityti ir asmeniškai girdėti liudijimų, kai po varginančių kelionių ir susitikimų per piligrimystes, lova, paruošta nakties poilsiui, dažnai likdavo nepaliesta, nes popiežius praleisdavo laiką koplyčioje. Taigi, tik atsispirdamas nuo maldos, jis žengdavo vis į kitą susitikimą su kitu žmogumi.

Ką reiškė tiems žmonėms sutikti gyvą šventąjį? Gausūs liudijimai visų nuoširdžiai vieningi – ta dažnai trumpa susitikimo akimirka, kartais tik spėjant paduoti ranką, būdavo nepakartojama – tu jausdavaisi popiežiui esąs vienintelis ir išskirtinis, tarsi nieko aplinkui daugiau nebūtų. Jonas Paulius II susitikimuose dovanodavo visą save, visada kupinas įsiklausymo ir dėmesingumo kiekvienam. Pontifikato dokumentai, aprašantys žmogaus didingumą (kad žmogus – ne priemonė, o tikslas, ne tik duotas, bet ir užduotas), kildavo tik iš popiežiaus gilaus ir nuolatinio santykio su Dievu, kuris vienintelis turi galią pakeisti mano žvilgsnį į pasaulį, į save, į kitą žmogų.

Popiežiaus parašyti tekstai – tik gražus (bet tikrai svarbus!) priedas, kalbant apie patį Jono Pauliaus II asmenį. Jei sustotume ties tekstais, tai būtų tik maža jo gyvenimo ir tarnystės dalis. Šio popiežiaus veiklos ir gyvenimo esmė išliks Susitikimas – visada pirmiausia su Dievu, o tuomet ir su kitu žmogumi. Šių Jono Pauliaus II minėjimo metų didžiausia sėkmė, manyčiau, būtų (ir tikiu, kad pats popiežius būtų labai laimingas), jei vis dažniau savo gyvenimo kasdienybėje atsiklauptume ir skirtume laiko susitikimui, kuris keis mus, o per mus – Bažnyčią ir pasaulį.

Ir dar kai kas! Tikras atsitikimas. Kai 2005 m. balandžio 2 d. vakare Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams buvo pranešta, kad Šventasis Tėvas sugrįžo į dangiškojo Tėvo namus, stojo stingdanti tyla. Po kelių akimirkų pasigirdo nedrąsūs plojimai. „Kodėl jie ploja?“ – paklausė nustebusi kelerių metų mergaitė. „Nes popiežius laimėjo“, – atsakė šalia jos stovėjęs panašaus amžiaus draugas. Linkiu būti nugalėtojais – t. y. kasdien, ištvermingai ir kantriai būti Susitikimo žmonėmis. Tuomet išsipildys popiežiaus svajonė – kad būtumėte laimingi. O pasibaigus mūsų gyvenimui, jau angelams ir šventiesiems beliks tik ploti ir sutikti mus dangiškojo Tėvo namuose. Tad pirmyn į gyvenimą su malda!

[1] Krzysztof Tadej, „Sekretarz dwóch papieży” (rozmowa z ks. Arcybiskupem Mieczysławem Mokrzyckim). Knygos ištrauką iš lenkų k. laisvai vertė kun. Valdemaras Širvinskis.

[2] Kard. Konrad Krajewki, „Zapach Boga“ (opracowanie i wstęp Krzysztof Tadej). Knygos ištrauką iš lenkų k. laisvai vertė kun. Valdemaras Širvinskis.