2021 09 23

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Jubiliejų švenčiantis arkivysk. G. Grušas: visas mano pašaukimas yra stebuklas

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Vilniaus arkivyskupijos nuotrauka

Taip nebūna, tai nenormalu – šiuos žodžius išgirdau keliskart, kai Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Linas Grušas kalbėjo apie savo gyvenimo įvykius ir pašaukimo kelią. Proga visa tai prisiminti – neeilinė: šiandien ganytojui sukanka 60 metų.

Gimęs Vašingtone, JAV išeivių lietuvių šeimoje, baigęs tiksliuosius mokslus, dirbęs IBM kompanijoje, vėliau G. Grušas pajuto pašaukimą tapti kunigu. Ir dėl to šiandien nė kiek nesigaili.

Arkivyskupas su „Bernardinais“ dalijasi mintimis apie Dievo vedimą, patirtas staigmenas ir gimtadienius, kokių iš anksto nesuplanuosi.

(Neseniai publikuotą interviu su arkivyskupu apie aktualijas Lietuvoje skaitykite čia)

Kai draugams ir artimiesiems pasakiau, kad Jums – 60 metų, jie visi labai nustebo: negali būti, atrodot žymiai jaunesnis!

Negaliu pasakyti, kad ir jaučiuosi kaip šešiasdešimtmetis. Sunku ir man patikėti, kad tiek metų prabėgo. Bet prabėgo, ir ką padarysi (juokiasi). Jaučiuosi dvasiškai jaunas, ačiū Dievui, gana energingas – ir toliau einu keliu, kuriuo Dievas veda.

Galvoju apie savo pašaukimą, atsiliepimą jam. Tai – didysis nuotykis, kurį Dievas duoda. Ir kiekvieną kartą suteikia ką nors naujo. Gyvenimas tikrai nenuobodus. Dievas suteikia daugybę malonių einant gyvenimo keliu, už ką aš tik galiu būti dėkingas.

Arkivysk. Gintaras Grušas. Tomo Lukšio / „Fotobanko“ nuotrauka

Esat minėjęs, kad Bažnyčiai (ir kiekvienam krikščioniui) labai svarbu klausytis Šventosios Dvasios, leisti, kad Dvasia jį vestų. Būnant Vilniaus arkivyskupu, kurio tarnystėje, įsivaizduoju, yra tiek daug visokiausių biurokratinių dalykų, atsakomybės, „nedvasingų“ žemiškų problemų ir klausimų – ar lengva tokiomis sąlygomis pajusti Dvasios vedimą?

Iššūkių kyla kiekvienam žmogui, ne tik vyskupams. Man atrodo, tėvai, auginantys vaikus, kurie laksto namuose ir kuriuos reikia užimti, irgi patiria iššūkių, kaip išgirsti Dvasią. O Ji veda kiekvieną iš mūsų. Atrasti, skirti laiko maldai, gyvenant poroje ar šeimoje, išties nelengva. Taip pat ir vyskupams.

Tą maldos laiką reikia „išsikovoti“, nusistatyti – ir vis grįžti prie to. Nes be Dvasios vedimo labai greit pajunti, kad vien savo jėgomis to nepadarysi. Reikia Dievo pagalbos. Kai tai pamirštame, Dievas kartais mums patiems primena.

Yra taip buvę?

Kiekvieną dieną (juokiasi).

Ar esate nusistatęs taisykles arba metodiką, kaip ir kada skirti laiko būti su Dievu ar laiko sau – kad tas dvasinis gyvenimas nesunyktų?

Vis grįžtu prie to klausimo. Turiu savo dienotvarkę. Dvasininko gyvenime brevijorius yra didžiulė pagalba – nes yra kiekvienai dienai nustatytas maldos laikas. Žinoma, taip pat aukoju Mišias. Džiaugiuosi, kad namuose turiu koplyčią, tai kaip ir patogu (juokiasi).

Taip ir eini per gyvenimą. Išmoksti su pasitikėjimu pavesti dalykus Viešpačiui. Tie žodžiai „Jėzau, pasitikiu Tavimi“, sakyčiau, yra net ne gyvenimo šūkis, o tartum fonas, prie kurio pripranti. Kiekvienas tikintysis su Dievu eina kartu per gyvenimą.

Gintaro Grušo vyskupystės šventimai. Dainiaus Tunkūno nuotrauka

Kaip ir minėjote, Dievas per tuos 60 metų Jums davė daugybę malonių, už kurias dėkojate. Už ką labiausiai? Kas Jums teikia didžiausią džiaugsmą ir supratimą, kad gyvenime Dievas tikrai veikė ir dėl to esate laimingas?

Visas mano pašaukimas. Ir malonė atsiliepti į jį. Taip pat visi stebuklai, per kuriuos Dievas mane veda. Su tuo glaudžiai susijęs Jo gailestingumas man ir mano silpnumams. Kad Jis gali nuodėmingą žmogų naudoti savo tikslams.

Suprantu, kad tai gali būti labai asmeniška, bet kokius stebuklus turite omenyje?

Iš esmės – visas pašaukimo kelias. Nutiko dalykų, kurių šiaip nebūna.

Įstojęs į seminariją svarsčiau, ar būti benediktinu vienuoliu Kalifornijos dykumoje, ar kunigu, tarnaujančiu lietuvių išeiviams. Ir po 2–3 studijų metų jau atsirandu nepriklausomoje Lietuvoje. Pirma mano gauta užduotis – suorganizuoti Jono Pauliaus II vizitą. Na, tai nėra normalu (juokiasi). Ir visas mano kelias pilnas tokių įvykių, apie kuriuos savo gyvenime net nebūčiau įsisvajojęs. To nesuplanuosi.

Dievas kartais ir prajuokina. Tuo pačiu gimtadieniu. Popiežius Pranciškus atvažiuoja į Lietuvą. Datą planuoja labiau Vatikanas negu mes. Ir popiežius atvyksta per mano gimtadienį (šypsosi). Gimimo dieną vyksta vyskupų pietūs su Pranciškumi…

Popiežius žinojo apie Jūsų gimtadienį?

Kai po pietų mums atnešė desertą, o ant mano torto buvo žvakė, tada sužinojo (juokiasi).

Ko palinkėjo?

Tiesiog pasveikino, o vyskupai sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Popiežius Pranciškus ir arkivysk. Gintaras Grušas. Šventojo Tėvo vizito Lietuvoje akimirka. EPA nuotrauka

Šiaip, kiek girdėjau, Jūs savo gimtadienių vengiat…

Ne, jie yra kiekvienais metais. Neišvengiu (juokiasi). Tik jų nesureikšminu. Gimtadienis – tai ne mano kažkoks pasiekimas, kad dar vienus metus išlikau gyvas. Tai mano tėvų ir Dievo dovana. Už tai ir dėkoju.

Bet per savo gimtadienį būsite ne Vilniuje?

Ne Vilniuje. Būsiu Europos vyskupų konferencijų pirmininkų suvažiavime, šiemet švenčiamas šios organizacijos penkiasdešimtmetis. Rinksimės Romoje.

Kai pamačiau renginio programą, garsiai nusijuokiau. Mano gimimo dieną, per atidarymo ceremoniją, Šv. Petro bazilikoje bus aukojamos Mišios, kurias koncelebruosiu su Šventuoju Tėvu (šypsosi). To nesugalvosi, nesuplanuosi – bet tokia šiais metais Dievo dovana man jubiliejaus proga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Trumpa biografija[1]

Gintaras Grušas gimė 1961 m. rugsėjo 23 d. Vašingtone, JAV. Augdamas lietuviškoje šeimoje įsitraukė į tautinę ir katalikišką išeivių veiklą. Aktyviai dalyvavo Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.

Prieš stodamas į seminariją baigė matematiką ir informatiką Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA), dirbo IBM korporacijoje. Dvasines studijas pradėjo Pranciškonų universitete Stiubenvilyje, Ohajo valstijoje. Toliau studijuoti išvyko į Romą – po dvejų metų Popiežiškojoje Šv. Bedos kolegijoje, 1992 m. Vilniuje buvo įšventintas diakonu ir paskirtas Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. Grįžęs į Romą tęsė studijas gyvendamas Popiežiškojoje Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje, teologijos bakalauro laipsnį įgijo Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete.

1994 m. birželio 25 d. Vilniaus arkikatedroje arkivysk. A. J. Bačkio įšventintas kunigu. Tais pačiais metais išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi. 1997 m. grįžęs į Romą tęsė studijas Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete, čia 2001 m įgijo bažnytinės teisės daktaro laipsnį. 2001–2003 m. buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorius. 2002–2013 m. ėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas.

Mons. G. Grušas daugelį metų buvo Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybos narys ir konsultorius. Vadovavo komisijai, rengiančiai lietuvišką Kanonų teisės kodekso redakciją. Nuo 2006 m. – Ateitininkų federacijos dvasios vadas. Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos priežiūros tarybos narys. Leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ valdybos pirmininkas. Išeivių organizacijos „Lietuvių katalikų religinė šalpa“ valdybos vicepirmininkas.

Gintaro Grušo vyskupystės šventimai. Dainiaus Tunkūno nuotrauka

2003 m. Gintarui Grušui buvo suteiktas Šventojo Tėvo kapeliono – monsinjoro – titulas.

2010 m. liepos 2 d. Šventasis Tėvas Benediktas XVI monsinjorą Gintarą Grušą paskyrė Kariuomenės ordinaru. Vyskupas nominantas buvo konsekruotas 2010 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus arkikatedroje.

2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus paskyrė jį Vilniaus arkivyskupu metropolitu. Šią tarnystę pradėjo 2013 m. balandžio 23 dieną, įžengęs į Vilniaus arkivyskupo metropolito sostą.

Nuo 2014 m. spalio 28 d. eina Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigas.

2017 m. lapkričio 20 d. išrinktas LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininku.

Arkivyskupo Gintaro Grušo herbas. I, SajoR / Wikipedia.org nuotrauka

Apie arkivysk. Gintaro Grušo herbą[2]

Šio herbo skydo mėlyname lauke vaizduojamas sidabro spalvos nuleistais sparnais žemyn skrendantis balandis, simbolizuojantis Šventąją Dvasią, ir dvylika auksinių žvaigždžių – Švč. Mergelės Marijos simbolis. Du spinduliai, sidabrinis ir raudonas, primena Dievo gailestingumą, kuris per Šventąją Dvasią veikia Bažnyčioje. Apatiniame raudoname skydo lauke – auksiniai Gedimino stulpai, seniausias Lietuvos valstybės simbolis.

Galeras (skrybėlė) su virvelėmis ir kutais nurodo herbo turėtojo rangą. Žalias galeras su žaliomis virvelėmis ir keturios eilės kutų abejose pusėse byloja, kad šis herbas yra arkivyskupo. Už herbo skydo esantis pastoralas su dvigubu kryžiumi ilgesne apatine kryžma rodo herbo turėtojo hierarchinį arkivyskupo laipsnį.

Herbo apatinėje dalyje esantis šūkis (devizas) skelbia: „Gratia, Misericordia et Pax“ (Malonė, gailestingumas ir ramybė). Herbo skydo baltos ir raudonos spalvos spinduliai, simbolizuojantys Dievo gailestingumą, yra aliuzija į šventajai seseriai Faustinai Vilniuje įvykusį apsireiškimą ir pagal tai nutapytą Dievo Gailestingumo paveikslą. Raudonos, mėlynos ir baltos spalvų derinys primena JAV, šalį, kurioje arkivyskupas gimė ir augo, o mėlyna herbo skydo spalva su dvylika auksinių žvaigždžių sietina su Europos Sąjunga, kuriai priklauso Lietuva.

[1] Lietuvos vyskupų konferencijos (lvk.lcn.lt) informacija

[2] Vilniaus arkivyskupijos (vilnensis.lt) informacija