2021 04 01

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Judo bučinys

Caravaggio, „Kristaus suėmimas“, 1602 m. Wikipedia.org nuotrauka

Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai? (Mt 26, 48–50)

Didžiojo ketvirtadienio sutemos apgaubė Jeruzalę. Tirštos sutemos tvyrojo Getsemanės sode ir smelkte smelkėsi į Jėzaus širdį. Pagaliau atėjo Jo valanda ir viskas turėjo prasidėti. Taurė privalės būti išgerta iki pat dugno, su visomis nuosėdomis.

Deglų šviesos ir išgąsčio kupini mokinių balsai yra ženklas, kad viskas prasideda. Iš ginkluotos gaujos būrio nedrąsiai išnyra pažįstama figūra, kuri artėja prie Jėzaus. Tai Judas. Vienas iš dvylikos. Vis labiau ryškėja Judo veidas. Jis prisiartina prie Mokytojo. Ar jie pažvelgia vienas kitam į akis? Išdavikas ir išduodamasis. Kas vyksta judviejų širdyse? Judas lūpomis paliečia Jėzaus skruostus, pasveikindamas, tarsi būtų buvęs dar vienas įprastas draugiškas susitikimas. Jėzaus meilus kreipinys bičiuli tai paskutinį kartą sviedžiamas gelbėjimo ratas tam, kuris užsispyrusiai nenori būti išgelbėtas. Viešpats sutinka būti išduodamas, bet negali susitaikyti su tuo, kad vienas iš Jo išrinktųjų tampa pražūties sūnumi, kuriam būtų buvę geriau negimti.

Wilhelmas Marstrandas, „Judo bučinys“ (fragmentas), tarp 1830 ir 1873 m. Wikipedia.org nuotrauka

Tačiau Jėzus neišgirsta atsakymo, Judas atsitraukia ir galutinai dingsta tamsoje. Šiurkščios kareivių rankos tvirtai sučiumpa Jėzų. Avinėlis pateko į skerdikų žabangas.

Bučinys, kuris Jėzaus laikų pasaulyje buvo laikomas ištikimos draugystės, pagarbos ir atvirumo ženklu, Judo lūpose tampa kaip skaudžiausias durklas, kuris perveria Jėzaus širdį iki pat gelmių. Tai, kas turėjo būti tyros mokinio meilės ženklu, paverčiama Kaino žyme, išduodančia pasmerktąjį mirčiai.

Judo bučinys tai pačių artimiausiųjų išdavystės ir nupuolimai. Bažnyčios sode ir toliau Judo bučiniu parduodamas Mokytojas. Tie, kurie turi labiausiai mylėti Kristų, ypač Jo išrinktieji tarnai, savo drungnumu ir veidmainyste toliau bučiuoja Mokytoją Judo lūpomis. Privilegija save pražudyti kaip niekad paklausi.

„Sveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu“, taip savo laiškus užbaigdavo apaštalas Paulius. Pirmaisiais amžiais ramybės palinkėjimas buvo išreiškiamas bučiniu. Dabar ši praktika išliko tik kaip altoriaus (Kristaus) pabučiavimas Mišių pradžioje. Tik meilė gali ištaisyti išdavystę. Tik gailestingumas sugeba atkurti tai, kas sugriauta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šventojo Jono Auksaburnio liturgijoje giedama: „Nebučiuosiu Tavęs kaip Judas, bet kaip latras išpažinsiu Tave: Viešpatie, prisimink mane savo Karalystėje.“ Net ir Judo bučinys gali tapti šventu pabučiavimu, jei tik pažvelgsime į Jėzaus akis ir išgirsime: Bičiuli, ko atėjai? Nepabėkime, atsiliepkime: Atėjau, kad tu mane išgelbėtum nuo manęs paties.