Julius Keleras, „nepaliekantis miestas“

Naujausioje Juliaus Kelero poezijos knygoje „nepaliekantis miestas“ aidi dvi persipinančios tematinės linijos – vaikystė ir Vilnius. Miesto erdvė čia tampa svarbia ne vien dėl vietos dvasios, bet ir pati kurdama pasakojimą, prilygstantį meilės istorijai.

Kelero eilėraštis gali prasidėti nuo paprasčiausios buitinės detalės – senos skalbimo mašinos, termometro, kuriuo karščiuojančiam vaikui matuodavo temperatūrą, auksinės žuvelės akvariume ar apdulkėjusio šeštos klasės gaublio, netikėtai užkliudyto saulės spindulio. Vaiko dienos, išnyrančios lyriniuose prisiminimuose, susilieja su sapnų, svajonių Antakalniu, istorine Vilniaus dalimi ir tarytum iš lėto suaugusiajam užaugina nuo kalno riedantį sniego kamuolį, virstantį įspūdinga poetinių apmąstymų ir vaizdų gama. Ar tikrai „viskas virsta žiema“ dabar turi atsakyti skaitantysis.

– 25 C

mano moteris sidabro pirštais
grįžta su burokėliais sriubai

per pūgą du maišeliai
rankose atrodo kaip pavėluotos
Kalėdų dovanos

amen praėjusiems metams