Juoda duona

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. birželio 25 d., Nr. 25)

Kiek prisimenu, visada įtariai žvelgdavau (ir tebežvelgiu) į ezoterinius dalykus – dvasinę kosmoso energiją, būrimus ir sapnų aiškinimus, reinkarnacijos pakopas ir kt. Vaikystėje sugadinau savo draugėms spiritizmo seansą – vos tik jos pradėjo kviesti dvasias, mane kaži kodėl suėmė juokas, ir dvasios, aišku, neatsiliepė, nes dvasios – išdidžios ir tikrai nesitaikys su kikenimu tuomet, kai nugara turi iškilmingai šiurpti iš baimės.

Ezoterikoje, kaip ir ateizme, nėra centro – tai begalinė migla, spalvoti debesys, labirintai, virtualūs pasauliai, amžinas alkis ir troškulys. Tai, su kuo žmogaus prigimtis – jeigu ji neiškreipta – negali susitaikyti, nes pažeidžiami du svarbiausi žmogaus kaip laisvą valią ir sprendimo galią turinčios būtybės principai – protingumas ir teisingumas, įkūnijantys Dievo paveikslą. Dievo – Tiesos, Kelio ir Gyvenimo, Centro, Harmonijos ir Prasmės.

Ezoterika, kurios atmainos kito ir rutuliojosi priklausomai nuo laikmečio realijų ir vartotojų poreikių, nukreipia mus į chaosą, becentriškumą, kelių ir takelių gausybę, tiesų įvairovę (pasirinktinai pagal jūsų gyvenamąją vietą, kilmę, rasę, politines pažiūras, estetikos suvokimą ir gastronomines fantazijas), to, kas susiejama ir glaudu, išskyrimą ir to, kas nesusiejama ir nesujungiama, sulydymą. Tariant paprasčiau, šiandien žmogui siūloma tikėti tuo, kuo tik jis nori – kad tik jis nesužinotų ir nesuvoktų, kuo tikėti iš tikrųjų reikia.

Pasaulis šiandien panašus į prabangią puotą – stalai lūžta nuo puikiausių ir įmantriausių patiekalų, o to, kuris pasotintų ir suteiktų jėgų, ant šio stalo nėra.

Todėl ir iškyla tokia keista dviprasmybė – šiandienis žmogus sykiu ir persisotinęs, ir alkanas. Jis blaškosi, nežinodamas, ko nori. Iš dalies jis panašus į vienos pasakos karalaitę, kuri, atsikandusi paprastos juodos duonos kriaukšlelės, metė puotos stalą su saldžiais pyragais. Bet tik iš dalies. Šiandienis žmogus nebegali be puotos stalo. Neturtas, askezė, susilaikymas, pasninkas – tai jam gali būti tik tam tikri įdomūs gyvenimo momentai, subtili „religinė patirtis“, trumpalaikio įgeidžio padiktuotas iššūkis.

Nes dėl ko gi jam reikėtų susilaikyti?..

Kai nuskurstame savo dvasia, kažkodėl mums tampa bjaurus visoks regimasis skurdas – ir nešvarus, ir tyras (dar esama ir tokio). Apie šventųjų ir atsiskyrėlių skurdą nė nekalbu – šiuolaikiniam žmogui jis protu nesuvokiamas. Misti skėriais, žolelėmis ir juodos duonos kriaukšliais gali nebent pamišėlis.

Tiesą pasakius, šventieji galbūt tokie ir yra. Šiandienio žmogaus supratimu.

Bet, ir pats to nežinodamas, tas žmogus kartais ilgisi saldaus, geliančio juodos duonos skonio.