Juokas kaip baimės įveika

Prieš kelias dienas sužinojau, kad Honkonge staiga buvo nutrauktas viešas siaubo filmo „Mikė Pūkuotukas: kraujas ir medus“ (Winnie the Pooh: Blood and Honey) rodymas, o tai paskatino diskusijas dėl didėjančios cenzūros šiame mieste.

Pasirodo, britų rašytojo Alano Alexanderio Milne’o sukurtas medų mėgstančio meškiuko personažas jau nuo 2013-ųjų kelia tokį baisų pavojų galingajam Kinijos vadovui Xi Jinpingui, kad Kinijos interneto erdvėje pradėta persekioti ir naikinti netgi meškiuko memus bei iliustracijas, nes juose Xi Jinpingas lyginamas su Mike Pūkuotuku, nevengiančiu save vadinti ne itin protingu meškiuku (angl. bear of very little brain).

O štai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas meškiukus myli, jie supa jį iš visų pusių: Medvedevas, Medvedčiukas, Mišustinas. Proputiniškosios partijos „Vieningoji Rusija“ logotipą iki šiol puošia meškos siluetas, tad, pasak aštrialiežuvių, nereikėtų stebėtis, kad primenantis ne itin protingą meškiuką Mikę Pūkuotuką draugas Xi psichologiškai tapo priimtinas draugui Pu…

Kuo didesnis tironas, tuo subtilesnė ironija pasitelkiama, norint jį išjuokti. Kovoti su tokiu ginklu beprasmiška, nes komiškos tampa jau pačios pastangos jį drausti ir cenzūruoti. Skaičiusieji garsųjį Umberto Eco romaną „Rožės vardas“ turėtų atsiminti, kad visas detektyvas su virtine žmogžudysčių kilo dėl paslaptingo, dingusiu laikyto filosofinio Aristotelio veikalo apie juoką, kurį slapstė vienuolis Chorchė, į juoką žvelgęs kaip dvejonės ir grėsmės dieviškajai tvarkai šaltinį.

„Juokas kurį laiką nuslopina kaimiečio baimę. Bet įstatymai veikia per baimę, kurios tikrasis vardas yra nuolankumas Dievui. O iš šios knygos galėtų rastis liuciferiška žiežirba, kuri visame pasaulyje sukeltų naują gaisrą, ir juokas būtų palaikytas nauju menu, kurio nežinojo net Prometėjas, menu, skirtu nugalėti baimę“, – sako Chorchė, taip išreikšdamas to meto Bažnyčios hierarchų požiūrį į juoką kaip tuštybę bei nuodėmę.

Tačiau demaskavęs tikruosius Chorchės kėslus vienuolis pranciškonas Viljamas de Baskervilis atrėžia pastarajam, kad Aristotelis polinkį juoktis matė kaip gerą dalyką, gėrio jėgą, galinčią per šmaikščias mįsles ir nelauktas metaforas turėti pažintinę vertę. Nebodamas nevaržomo juoko galios, jis tvirtina galįs kovoti supriešindamas savo įžvalgumą su kito įžvalgumu.

Derėtų pastebėti, kad mesti pirštinę juokui galėtų žmogus, pasižymintis aukšta saviverte, o ji būdinga anaiptol ne kiekvienam. Ir ypač ja nepasižymi tironai – nevaldomas juokas jiems visais laikais kėlė nepasitenkinimą. Dėl susitvenkusių socialinių įtampų norėta jį nustumti į švenčių, karnavalų, komedijų, smuklių lygmenį. Senovės Romoje per Saturnalijas vergai susikeisdavo su šeimininkais vietomis, atlaisvinus moralinius varžtus gyvuodavo laisva, karnavalinė linksmybė, trukdavusi kelias dienas. Joms pasibaigus, varžtus užverždavo su nauja jėga, ir įprastas gyvenimas sugrįždavo atgal į seną vagą.

Viduramžiais valdovai šalia savęs laikė juokdarius, tie drįsdavo iš jų pasišaipyti. Svita tos privilegijos – žerti nemalonią tiesą į akis savo siuzerenui – neturėjo, liežuvius tekdavo laikyti už dantų. Ir tuomet juokas apsisiautė komedijos ir ironijos, tapusios nepamainomu ginklu prieš buką ir veidmainišką galią, skraiste.

Rež. Giacomo Battiato mini serialo „Rožės vardas“ („Il nome della rosa“ / „The Name of the Rose“, 2019 m., Italija, Prancūzija) pagal Umberto Eco plakatas

Sovietmečiu gyvenusieji iki šiol atsimena posmus partijai ir „asmeniškai Leonidui Iljičiui“, kuriais dėkota už žvirblį sušildžiusį pavasarį, šaipytasi iš parodomųjų demonstracijų („Nei mėsytės, nei dešrytės, tik raudonos vėliavytės…“). Nė vienas smagus pasibuvimas nepraeidavo be anekdotų apie sovietinį absurdą – liaudis šaipėsi iš „brandaus socializmo“ grimasų. Populiarumo rekordai priklausė satyros ir humoro žurnalui „Šluota“, pašiepdavusiam sovietines realijas, spausdinusiam karikatūras bei komiksus ir apie „supuvusius Vakarus“, kuriais, pasirodo, labai domėjosi skaitytojai.

Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje komunizmo statytojų vadai, pasvarstę, ar leisti liaudžiai juoktis, galiausiai nutarė, kad galima leisti, bet dozuotai. Tačiau kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui (lot. Quod licet Iovi, non licet bovi). Aukščiausiems partiniams bonzoms liekant virš kritikos, satyra nusitaikė į sovietinį biurokratą, kuriam teko sugerti visas piliečių nuoskaudas. Šiame bare ypač pasižymėjo Ilfas ir Petrovas, savo feljetonais bei dilogija „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršis“ groteskiškai parodijavę naujosios ekonominės politikos laikotarpį, išjuokdami biurokratus, miesčionis, prasisiekėlius ir prisitaikėlius. Verta pastebėti, kad šių autorių kūryba, visagalio CK uždrausta 1948-aisiais, galiausiai vėl buvo ištraukta iš pastalės 1956-aisiais. Ir draudimo, ir jo atšaukimo faktas puikiai iliustruoja tą nuolatinį valdančiųjų norą laikyti juoką už trumpo ir trumpesnio pavadėlio.

Atviroje visuomenėje šis subtilus ironijos ir satyros žanras palengva nyksta, jį keičia laisva kritika. Bet, pasirodo, tapome jai itin jautrūs – viskas, kas prieš plauką, jau yra patyčios. Aštriadančiai literatūros, teatro bei kino kritikai palengva nueina nuo scenos, tapdami praeities reliktais, užleidžiančiais vietą reklamuotojams ir influenceriams. Kaip pastebi literatūrologė Dalia Satkauskytė, socialiniuose tinkluose vyksta pageidavimų koncertai literatūros kritikui – norima, kad jis atsižvelgtų į skaitytojų nuomonę, nekritikuotų autorių ir juos giriančių influencerių. Įsivyravus burbulinei kultūrai, blokuojamas kiekvienas, kurio kritinė nuomonė kelia alergiją burbulo gyventojams. O tų burbulų juk yra visokių ir visur…

Bet grįžkime prie juoko. Vaikystėje skaičiau labai rimtą ir labai sunkią knygą „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (autorius Jamesas Krüssas). Iki šiol atsimenu berniuko, išmainiusio savo juoką į pinigus, liūdną veidą knygos iliustracijose, atsimenu ir savo slogią būseną, kai žvelgiau į jį. Jaučiau, kad tame tiesiame lūpų brūkšnyje, pakeitusiame šypseną, yra kažkas nesveiko ir nenormalaus…

Psichologė, knygų rašytoja Lina Dirmotė (Vėželienė) yra pastebėjusi, kad humoro jausmą turintis žmogus pasižymi geresne psichine sveikata. Juoką suprantantis žmogus ir pats pradeda juokauti, gebėdamas įžvelgti komiškąją situacijos pusę. Humoro jausmas išdidų žmogų nuleidžia ant žemės, o nugrimzdusį į kančios ar savigailos liūną kilsteli aukštyn.

Humoras (neperspaustas!) gyvenimui grąžina realius kontūrus. Tad nebijokim gyvenimo.

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.