2021 04 20

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Juozapas apokrifuose

Guido Reni, „Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi“ (fragmentas), 1620 m. Pagal apokrifines tradicijas, šventasis vaizduojamas kaip senelis. Wikipedia.org nuotrauka.

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Šv. Juozapo metams. Skaitykite I, II ir III dalis.

Tikriausiai prisimenate, kad dažniausiai apie Kalėdas ir Velykas pasaulietinėje žiniasklaidoje pasirodo „sensacingų“ naujienų, jog atrasta dar viena evangelija (pagal Judą, Tomą, Pilypą ar Mariją Magdalietę), atskleidžianti „tikrąją tiesą“ apie Kristų, kurią Bažnyčia daugelį amžių kruopščiai slėpė. Arba, kad Vatikano slaptajame archyve po devyniais užraktais saugomi ankstyvosios Bažnyčios raštai, kurie paneigia visas dogmas.

Jeigu tuo nepatikite, vis vien turbūt esate skaitę ar girdėję, kad Marija vaikystę praleido Šventykloje, vaikelis Jėzus lipdė iš molio žvirblius, kuriems suteikdavo gyvybę, apaštalas Petras, išsigandęs Nerono persekiojimų, bėgo iš Romos ir kelyje sutiko Kristų.

Jei taip – sveiki atvykę į apokrifų pasaulį, kuris toks pat įvairus, įdomus ir sudėtingas kaip ir J. R. R. Tolkieno aprašyta Viduržemė.

Apokrifai (gr. ἀπόκρυφος – tai, kas paslėpta), paprastai tariant, yra raštai, kurie nepriklauso Šventojo Rašto kanonui – nepripažįstamas jų įkvėpimas. Įdomu, kad trijų pagrindinių krikščioniškųjų denominacijų – katalikų, ortodoksų ir evangelikų – Senojo Testamento kanonas skiriasi knygų skaičiumi. Evangelikų požiūriu, katalikai turi 7 apokrifus, o ortodoksai turi dar kelias knygas, kurias kitos denominacijos laiko apokrifinėmis. Tačiau tai atskira tema.

Didžiosios dalies apokrifų tikslas yra paprastas ir senas kaip šis pasaulis: patenkinti smalsumą. Kas buvo tas paslaptingas Enochas, kur slypėjo Saliamono išmintis, koks Marijos gyvenimas buvo iki Apreiškimo, ką apaštalai veikė po Prisikėlimo.

Šiuo principu sėkmingai naudojasi filmų kūrėjai kurdami tęsinius (angl. sequels) ir priešistores (prequels). Dalis apokrifų buvo sukurti pateisinti savo bendruomenių įkūrimo teisėtumą (gnostikų raštai).

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vakarų Bažnyčia nuo šventojo Jeronimo laikų labai griežtai atmetė nekanoninius raštus kaip smerktinus, o Rytų, nors ir nepripažindama jų įkvėpimo, laiko juos Tradicijos šaltiniais. Nors ir nepripažinti, apokrifai buvo mielai skaitomi, dauginami, perkuriami ir paveikė liaudiškąjį pamaldumą, dvasingumą, liturgiją bei meną.

Po šios kiek ilgokos įžangos galime žengti į šio straipsnio temą – koks Juozapo įvaizdis yra apokrifuose ir kaip jisai skiriasi nuo evangelinio Juozapo.

Beje, tiems, kas susidomėjo apokrifais, nereikės vykti į Vatikano požemius – jie yra prieinami išleistuose rinkiniuose ir interneto svetainėse. Tiesa, ne lietuvių kalba.

Šaltiniai

Apie Juozapą aprašoma apokrifuose, kurie yra skirti Marijos ir Jėzaus gyvenimui. Štai pagrindiniai šaltiniai, kuriais ir remsimės šiame straipsnyje:

Genesis Marias – Marijos gimimo knyga (mokslininkų sutartinai vadinama kaip Jokūbo protoevangelija), vienas iš populiariausių ir įtakingiausių nekanoninių šaltinių, sukurtų II a. pirmoje pusėje. Jo paplitimą rodo tai, kad yra išlikę 130 graikiškų manuskriptų, taip pat siriškų, etiopiškų, slaviškų, armėniškų, arabiškų vertimų. Seniausias manuskriptas datuojamas III amžiumi. Galima sakyti, tai ankstyviausias mariologinis veikalas, skirtas išaukštinti Marijos Mergeliškumui ir asmeniniam šventumui.

Šio apokrifo dėka tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčioje egzistuoja Mergelės Marijos tėvų – šv. Joakimo ir Onos kultas, Marijos Gimimo, Marijos paaukojimo šventės. Neatmestinas teiginys, kad apokrifo autorius panaudojo išlikusius autentiškus pasakojimus – žodinę ar rašytinę tradiciją, supindamas ją su Senojo Testamento istorijomis ir legendomis. Šis apokrifas didelę įtaką padarė Rytų Bažnyčios pamaldumui, tuo metu Vakaruose į jį visuomet buvo žvelgiama su nepasitikėjimu, nes jis buvo pasmerktas vadinamuoju Gelazijaus dekretu (VI a. pripažintų ir pasmerktų knygų sąrašas). Šiuo apokrifu seka ir jį išplėtoja V–VII a. Knyga apie Mergelės Marijos gimimą ir Išganytojo vaikystę (Pseudo-Mato vaikystės evangelija) ir IX a. sukurta Marijos Gimimo evangelija.

Vincenzo Demetzas, „Mergelės Marijos ir šv. Juozapo vestuvės“, Vašingtono Šv. Mato katedra. Kun. Lawrence’o Lewo / Flickr.com nuotrauka

Kitas nekanoninis šaltinis, vadinamoji Jėzaus vaikystės Evangelija pagal Tomą, nesusilaukė tokio populiarumo kaip Jokūbo protoevangelija pirmiausia dėl savo gnostinės kilmės ir pateikiamų istorijų, kuriose vaikelis Jėzus vaizduojamas kaip įnoringas graikų pusdievis, keliantis tiek tėvams, tiek aplinkiniams vien rūpesčius ir nerimą. Šis apokrifas parašytas II a. graikiškai arba siriškai.

Dailidės Juozapo istorija – vienintelis apokrifas, skirtas vien Juozapui. Jis parašytas koptų kalba Egipte turbūt IV a., nes čia dar neužsimenama apie Marijos Paėmimą į dangų su kūnu ir siela (šis tikėjimas įsivyrauja V a.). Manoma, kad šio apokrifo šaknys – II a. Nazareto krikščionių apeigos prie Juozapo kapo. Apokrifo autorius daugiausia dėmesio skiria Juozapo mirties aprašymui. Ši istorija liudija apie Juozapo kulto buvimą ir jo šventę abibo mėnesio 26 d. (rugpjūčio 2 d.)

Garbingas senolis

„Gyveno vyras vardu Juozapas iš Betliejaus, žydų miesto, kuris buvo karaliaus Dovydo namai. Jis įgijo išminties ir dailidės amatą. Juozapas buvo vedęs Dievo akivaizdoje, ir jo žmona jam pagimdė sūnų ir dukterų: keturis berniukus – Judą, Justą, Jokūbą ir Simeoną bei dvi mergaites – Lisiją ir Lidiją“, – taip Juozapą pristato Dailidės Juozapo istorija. Toliau apokrifo autorius pasako, kad Juozapas buvo keturiasdešimties metų, kuomet vedė ir santuokoje išgyveno 49 metus. Sulaukęs 90 metų, jis buvo paskirtas Marijos globėju ir mirė, kai jam suėjo 111 metų.

Toks ilgas Juozapo amžius reiškia ne vien jau vyraujančią tradiciją apginti Marijos mergystę, bet ir tai, kad Juozapas yra Naujojo Testamento patriarchas. Ilgas amžius buvo laikomas ypatingu Dievo palankumo ženklu. Štai Adomas gyveno 930 m., Nojus – 950 m., Abraomas 175 – m., o Senojo Testamento Juozapas mirė sulaukęs 110 metų.

Viena iš ikonų, kurioje šv. Juozapas vaizduojamas kaip senolis (dešinėje apačioje). Holycrossonline.org nuotrauka

Juozapo kaip senolio, turinčio vaikų ir anūkų, tradicija pirmąkart pateikiama Genesis Marias. Toks Juozapo paveikslas, priešingas evangelijų Juozapui, labai greitai paplito ir įsitvirtino ypač Rytų Bažnyčioje. Ši tradicija išsprendė tris sunkius klausimus, kuriuos kėlė naujo tikėjimo priešininkai:

  1. Kas buvo evangelijose minimi Jėzaus broliai ir seserys? – Juozapo vaikai iš pirmosios santuokos;
  2. Stebuklingas Jėzaus pradėjimas – dėl amžiaus Juozapas fiziškai negalėjo būti Jėzaus tėvu;
  3. Amžinoji Marijos mergystė – Juozapas tik Marijos globėjas, nes ji jam buvo kaip vaikas seneliui.

Sužadėtinis per prievartą

Dauguma esame matę paveikslų, kurie vaizduoja Juozapo ir Marijos sužadėtuves. Menininkai mėgo perteikti šios akimirkos sakralumą ir sentimentalumą. Tačiau Genesis Marias, pirmasis pasakodamas šį įvykį, jokios vietos romantikai nepalieka. Pasak apokrifo, Marija nuo trejų metų gyvena Šventykloje. Kai mergaitei sukanka dvylika, prasideda lytinė branda, ir kunigai bijo, kad ji taps rituališkai nešvari. Viešpaties Angelo paraginti, jie sukviečia visus Judo giminės vyrus, iš kurių bus išrinktas sužadėtinis Marijai.

„Taipogi ir Juozapas, metęs šalin savo kirvį, nuėjo kartu su visais pas vyriausiąjį kunigą. Visi vyrai pasiėmė po lazdą. Kunigas jas paėmė ir nuėjęs Šventyklon meldėsi. Baigęs melstis, jis vėl paėmė lazdas ir atidavė vyrams. Bet nė vienam iš jų nepasirodė joks ženklas. Juozapo lazda buvo grąžinta paskutinė. Ir štai purplelis išskrido iš lazdos ir suko ratus virš Juozapo galvos. Tai išvydęs vyriausiasis kunigas tarė: Tau lemta pasiimti Viešpaties mergelę ir pasilikti ją sau.“ Kitas apokrifas praplečia šį pasakojimą, teigdamas, kad Juozapo lazda buvo pati trumpiausia, ir vyriausiasis kunigas jos nepastebėjo. Tik kai angelas jam priminė apie dar vieną lazdą, įvyko jau minėtasis stebuklas. Šioje istorijoje ataidi stebuklas su pražydusia Aarono lazda bei Dovydo parinkimas iš jo brolių tarpo.

Tačiau Juozapas visai nesidžiaugia laimėjęs loteriją, bet priešinasi kunigams: „Aš jau turiu sūnų, be to, aš jau senas, o ji dar vaikas. Juk taip pasielgdamas tapsiu pajuoka Izraelio vaikų akyse.“ Bet kunigas jį subarė: „Klausyk Viešpaties savo Dievo ir prisimink, ką Jisai padarė Dotamui, Abinoamui ir Korahui – žemė prasivėrė ir juos prarijo, nes jie maištavo. Žiūrėk, Juozapai, kad taip neatsitiktų ir tavo namuose.“ Taigi Juozapas išsigando ir pasiėmė Mariją pas save.

Santuoka iš reikalo

„Netrukus išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas, kad visi, kurie kilę iš Judėjos Betliejaus, turi būti surašyti. Tai išgirdęs Juozapas kalbėjo: ‘Aš užrašysiu savo sūnus, bet ši mergelė, ką man daryti su ja? Kaip ją užrašyti? Kaip savo žmoną? Ne, man gėda; kaip savo dukterį? Bet juk visi Izraelio vaikai žino, kad ji man ne duktė.’“ „Moteris dar kartą paklausė: ‘Kas yra toji, kuri gimdo oloje?’ Aš paaiškinau: ‘Mano sužadėtinė.’ Ji vėl paklausė: ‘Tai ji ne tavo žmona?’ Aš atsiliepiau: ‘Ji yra Marija, kuri buvo auklėjama Viešpaties Šventykloje, ji man atiteko burtų keliu kaip žmona, tačiau ji man ne žmona ir ji pradėjusi iš Šventosios Dvasios.’“

Šiose Genesis Marias ištraukose Juozapas nuolat pabrėžia, kad jis nėra tikras Marijos vyras, o ji jam nėra žmona. Jų bendrystę būtų galima įvardinti ne kaip sutuoktinių, bet kaip verslo partnerių, kurie įsipareigojo gyventi drauge, kad Dievo Sūnus turėtų šeimą. Apokrifų autoriai pašalina net mažiausią kažkokių šiltų jausmų galimybę tarp sutuoktinių. Juozapas vaizduojamas kaip garbingos senatvės sulaukęs vyras, kuriam buvo užkrauta rūpintis nėščia nepilnamete. Jis galbūt jai jaučia gailestį, bet nieko daugiau.

Martinas Schongaueris, „Jėzaus gimimas“, 1480 m. Wikipedia.org nuotrauka

Jo misija būti Marijos mergystės sargu: „Šeštą mėnesį Juozapas grįžo iš statybų. Parėjęs namo jis rado Mariją besilaukiančią. Juozapas trenkė sau per veidą, parpuolė ant maišo ir verkė kalbėdamas: ‘Kaip aš galėsiu žvelgti į Viešpatį ir kaip galėsiu melstis už šią mergelę? Juk aš paėmiau ją kaip mergelę iš Viešpaties Šventyklos ir neišsaugojau. Kas išdrįso taip pasielgti? Kas atnešė blogį į mano namus ir suteršė mergelę? Ar nepasikartojo man Adomo istorija? Kai jis meldėsi, atėjo šėtonas ir, radęs Ievą vieną, ją apgavo. Taip atsitiko ir man.’ Juozapas atsikėlė nuo maišo, pasišaukė Mariją ir tarė jai: ‘Tu, kuri buvai Dievo globojama, kodėl taip pasielgei? Kodėl pamiršai Viešpatį savo Dievą? Kodėl suteršei savo sielą – tu, kuri augai Šventų Švenčiausioje ir gaudavai maistą iš angelo?’ Marija graudžiai pravirkusi atsakė: ‘Aš tebesu tyra ir nepažįstanti vyro.’ Juozapas atšovė: ‘Tai iš kur tas, kurį tu nešioji savo įsčiose?’ Marija atsakė: ‘Kaip gyvas Dievas, nežinau, kaip jis manyje atsirado.’“

Apokrifo autorius plačiau aptaria Mato paminėtas Juozapo abejones: jis turėjo saugoti Viešpačiui pašvęstą mergelę, o to nepadarė. Turbūt ši nekanoninė tradicija pati pirmoji pateikia paplitusį aiškinimą, kad Juozapas suabejojo Marijos nekaltumu: „[Tai išgirdęs] Juozapas išsigando ir paliko Mariją vieną, o pats galvojo, kaip pasielgus su ja. Jis kalbėjo: ‘Jei nuslėpsiu jos nuodėmę, tuomet sulaužysiu Viešpaties Įstatymą. Tačiau jei pranešiu Izraelio vaikams – juk gali būti, kad tai, kas joje auga, yra iš angelo, tuomet aš nusidėsiu, nes praliesiu nekaltą kraują. Ką man daryti? Aš ją atleisiu.’“

Sunkaus vaiko tėvas

Ėmus globoti Mariją, Juozapo vargai nesibaigė. Jie tik pasunkėjo gimus vaikeliui Jėzui. Šiuolaikiniais terminais kalbant, Jėzus buvo problemiškas vaikas. Dieviškumas jame prasiverždavo netikėčiausiais būdais, kurie gąsdino ne tik aplinkinius, bet ir jo tėvus.

Apie vaikelio Jėzaus išdaigas nuo penkerių iki dvylikos metų pasakoja vaikystės Evangelija pagal Tomą. Įvairūs Vaikystės atsitikimai pateikiami tokia tvarka:

  1. Kažkas vaikelį Jėzų supykdo;
  2. Jis nubaudžia piktadarį;
  3. Žmonės skundžia Jėzų tėvams;
  4. Jėzus ištaiso savo klaidą.

Šiuose pasakojimuose dažniausiai veikia Juozapas, o ne Marija. Jis, kaip susirūpinęs tėvas, turi išklausyti įpykusių kaimynų priekaištus dėl vaikelio Jėzaus elgesio bei išbarti Jėzų: „Ir Juozapas, išgirdęs, kas nutiko, kreipėsi į vaiką Jėzų, mokydamas ir tardamas jam: ‘Kodėl tu šitaip elgiesi? Kam taip kalbi? Žmonės kenčia ir nekenčia tavęs.’ Vaikelis Jėzus jam atsiliepė: ‘Jei mano Tėvo žodžiai nebūtų išmintingi, jis nežinotų, kaip mokyti savo vaikus.’ Jis vėl tęsė: ‘Jei šie nebūtų nuodėmės vaikai, jie nebūtų nusipelnę prakeikimo. Jie pamatys savo bausmę.’ Ir akimirksniu tie, kurie jį kaltino, apako.“

Kitais atvejais Juozapas neapsiribodavo vien žodžiais, bet ir bandydavo sudrausminti vaiką Jėzų: „Juozapas supyko ir sugriebė jį ir smarkiai pakratė. Šis atsiliepė: ‘Tau bus gana, kad ieškosi manęs ir rasi; nes tu elgiesi neišmintingai.’“ Kaip tai skiriasi nuo idealizuotų Šventosios Šeimos paveikslėliųǃ

Grantas Romney Clawsonas, „Jėzus moko vyresniuosius Šventykloje“, 2003 m. Wikipedia.org nuotrauka

Laimingos mirties globėjas

Kaip minėta, vienintelis apokrifas, skirtas išskirtinai Juozapui, yra Dailidės Juozapo istorija. Jo didžiausią dalį užima Juozapo mirimo aprašymas. Šis apokrifas pagimdo tradiciją, jog Juozapas mirė ant Jėzaus ir Marijos rankų, todėl jis laikomas laimingos mirties globėju.

Autorius aprašo Juozapo išgąstį susidūrus su mirtimi ir tai, kad jo laukia varginantis išėjimas ir mirties baisybės: „Dieve, Gailestingumo Tėve, visų tvarinių Valdove ir mano sielos, kūno ir dvasios Viešpatie, jei mano gyvenimo dienos, kurias man davei šiam pasaulyje, baigiasi, tuomet maldauju Tavęs, Viešpatie Dieve, atsiųsk man arkangelą Mykolą, kad jis stovėtų šalia, kol mano vargšė siela paliks kūną be skausmo ar rūpesčio, nes kiekvieno mirtis yra didžiulė baimė ir kančia, nesvarbu, ar žmogaus, naminio ar laukinio gyvulio, roplio ar paukščio. Žodžiu, kiekvienas sutvėrimas po dangumi, kuris turi gyvastį, patiria skausmą ir nerimą, kol siela atsiskiria nuo kūno.“

Šios Juozapo baimės atspindi kiekvieno žmogaus baimingą požiūrį į mirtį kaip į slėpiningą patirtį. Juozapas nevaizduojamas kaip ramus šventasis, užtikrintas dėl savo amžinos laimės. Jis mato savo nuodėmes ir žmogišką trapumą: „Vargas man šiandien, vargas tai dienai, kuomet mano motina mane pagimdė šiam pasauliui. Vargas įsčioms, iš kurių gavau gyvybės sėklą. Vargas krūtims, iš kurių aš gėriau pieną. Vargas keliams, ant kurių aš sėdėjau. Vargas rankoms, kurios mane prižiūrėjo, kol užaugau ir įkritau į nuodėmę. Vargas mano liežuviui ir lūpoms, nes jie daugybę kartų susiteršė blogiu ir apkalbomis, melais bei tuščiais žodžiais. Vargas mano akims, nes jos žvelgė į kivirčus. Vargas mano ausims, nes jos mėgo klausytis nesąmonių.“

Juozapas taip pat maldauja Jėzų, kad būtų jam gailestingas: „Meldžiu Tavąjį gerumą, neteisk manęs. Esu Tavo tarnas ir sūnus Tavo tarno. Jei nuimsi mano grandines, aukosiu Tau šventą auką ir išpažinsiu Tavo dievystės garbę, kad Tu esi Jėzus Mesijas, Tikras Dievo Sūnus ir kartu Žmogaus Sūnus.“

Pedro Alexandrino de Carvalho, „Šv. Juozapo mirtis“ (fragmentas), XVIII a. Wikipedia.org nuotrauka

Nuramintas ir apgintas Juozapas numiršta, ir Viešpats Jėzus jo sielą patiki angelų globai: „Kuomet jis atidavė savo dvasią, Aš apkabinau jį. Jo sielą paėmė angelai ir suvyniojo į rinktinį šilką. Kuomet įėjau vidun, atsisėdau šalia jo, ir niekas iš ten esančiųjų nesuprato, kad jis mirė. Aš liepiau Mykolui ir Gabrieliui sergėti jo sielą nuo būtybių, pasitaikančių kelyje. Angelai giedojo žengdami, kol pasiekė Mano gerąjį Tėvą.“ Juozapo mirtis tampa pavyzdžiu visų tikinčiųjų mirčiai – tų, kurie pasitiki Viešpačiu ir šaukiasi Jo vardo agonijos metu. Pagaliau Juozapo mirtis yra tik naujo gyvenimo pradžia: „Jis iš tiesų numirė, tačiau Juozapo mirtis nėra mirtis, bet amžinasis gyvenimas. Tai, ką gaus mano mylimasis tėvas Juozapas, yra didinga. Nuo tos akimirkos, kai jo siela paliko kūną, liovėsi jo skausmai. Jis iškeliavo į amžiną karalystę, jis paliko kūno pančius, paliko šį pasaulį, pilną skausmų ir tuščio triūso. Jis iškeliavo į Mano Tėvo Danguje poilsio buveines, kurios yra amžinos.“

Eikite pas Juozapą

To paties apokrifo autorius teigia, kad Juozapo kultas yra labai senas, nes pats Jėzus įsakė gerbti savo žemišką globėją ir net suteikė pažadus tiems, kurie garbins Juozapą: „Tie, kurie norės paaukoti ir aukos tavo kapo šventovei, tavo atminimo dieną – 26 Abib [rugpjūčio 2 d.], Aš juos palaiminsiu iš Dangaus. Tie, kurie duos vargšams duonos tavo vardu, nestokos šiame pasaulyje per visą savo gyvenimą. Tie, kurie duos puodelį vyno pakeleiviui ar našlei, ar našlaičiui tavo atminimo dieną, Aš pavesiu juos tau, kad nusivestum juos į tūkstančio metų puotą. Tie, kurie aprašys tavo mirtį ir visa tai, ką pasakiau tądien, Aš juos pavesiu tavo globai šiame gyvenime, o mylimasis tėve Juozapai. Jei jie mirs, Aš panaikinsiu jų nuodėmių įrašus ir jie nebus nubausti, išskyrus tai, kad turės mirti ir pereiti ugnies jūrą bei pasiekti Mano Tėvą, kuris nutyrina visas sielas. Jei vargšas darys visa, ką pasakiau, bei turėdamas sūnų pavadins jį Juozapu tavo vardo šlovei, tegul nebus jokio blogio ar ligos jo namuose, nes tikrai tavo vardas yra jame.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kitoks Juozapas

Mums, šio laikmečio tikintiesiems, apokrifų Juozapo paveikslas atrodo keistas ir nepriimtinas, kardinaliai priešingas nuo dabar gyvuojančios šventojo Juozapo asmens sampratos. Tačiau šių istorijų žinojimas atskleidžia svarbią tiesą: reikėjo daug laiko, kol Bažnyčia atrado šventąjį Juozapą, ištraukdama jį iš Šventosios Šeimos šešėlio ir nebelaikydama jo asmens grėsme Marijos nekaltumui ir Jėzaus stebuklingam prasidėjimui. Apokrifinės istorijos puikiai parodo, jog visuomet reikia budėti – kad nenutoltume nuo Evangelijų tiesos ir nepasiduotume vaizduotės žaismui.