2021 04 30

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Juozapas Kotolengas: vienas iš didžiausių šiuolaikinių Turino šventųjų

Wikipedia.org nuotrauka

Žmonės jį vadino „geruoju kanauninku“ ir toks jis išties buvo, tačiau dar nereiškia, kad „geras“ prilygsta „atsivertusiam“. Naujas kūrinio santykis su Kūrėju dažniausiai pasiekiamas einant vargšų keliu: taip nutiko Motinai Teresei iš Kalkutos, taip nutiko ir kanauninkui Juozapui Benediktui Kotolengui (Giuseppe Benedetto Cottolengo).

Juozapo tėvas buvo prancūzas, gimęs Saint-Pons de Barcellonette, o motina – italė iš Saviljano. Būtent jai galime būti dėkingi už tris kunigiškus pašaukimus šeimoje bei, iš dalies, už jos pirmagimio šventumą.

Gerai įsitaisęs kunigas

Juozapas Benediktas gimė Bra mieste 1886 m. Jam sunkiai sekėsi siekti savojo pašaukimu dėl visų Napoleono įvestų suvaržymų seminarijoms bei vienuolynams. Nepaisant visko, galiausiai pavyksta priimti kunigo šventimus prieš pat 25-uosius savo gyvenimo metus.

Pirmojoje savo parapijoje nustebina visus, nes meldžiasi, dirba, budi prie ligonių naktimis, rūpinasi vargšais taip dosniai, kad galiausiai sušlubuoja sveikata. Sunerimusi motina įkalba jį tęsti studijas ir bent šiek tiek pasirūpinti savimi.

Kun. Juozapas paklūsta, net pernelyg: grįžta į Turiną, sėdasi prie knygų, įgyja teologo diplomą ir tampa išsilavinusiu kanauninku, kurį žmonės vertina, gerbia ir dažnai kviečia pamokslauti bei klausyti išpažinčių. Nepamiršta vargšų, imasi netgi šiokios tokios socialinės veiklos, bet iš esmės lieka „gerai įsitaisiusiu“ kunigu. Turėjo gražų kambarį, labiau negu gerą atlygį ir puikios karjeros perspektyvą.

Gailestingumo įsiveržimas

Tačiau visa tai jo netenkina, jaučiasi kupinas nerimo, liūdesio ir apmaudo. Tampa uždaras ir irzlus. Vienu žodžiu, nepatenkintas kunigas, nepaisant to, kad buvo nebe jaunuolis, o suaugęs 42 m. vyras. Motinai rašo, kad jo veidas „apvalus, kaip pilnatis“, tačiau siela – tamsi, kaip to, kuris susivokia, kad gyvenime dar nenuveikė nieko gero.

Gyvenimo posūkis įvyko 1827 m. rugsėjo 2-ąją, kai gailestingumas įsiveržė į jo gyvenimą tragišku ir nenuspėjamu būdu. Pakviestas į benamių prieglaudą suteikti Ligonių patepimo merdinčiai jaunai prancūzei, trijų vaikų motinai, kurios nepriėmė Turino ligoninė, nes Giovanna Gonnet laukėsi, o motinystės skyrius – nes moteris sirgo tuberkulioze. Mergytė gimė anksčiau laiko ir išgyvena vos pora valandų, o netrukus mirė ir tuberkuliozės iškamuota motina.

Sukrėstas kunigas, klausia savęs, kodėl būtent jis tapo šios tragedijos liudininku. Nustebęs pajunta, kad gailestingumas įsiveržė į jo gyvenimą, viską apversdamas aukštyn kojomis. Uždega visas žvakes ant altorių, liepia skambinti varpais ir užgieda Marijos litaniją: nuo dabar nebebus kunigu, kuris „ką nors“ daro dėl vargšų, nes Dievo Motina jį apdovanojo malone, perkeisdama į „vargšų kunigą“.

Įkvepiantis raginimas

Nuo šiol visa Kanauninko veikla paženklinta apaštalo Pauliaus žodžiais „Kristaus meilė mus ragina!“. Raginimas buvo toks stiprus, kad Juozapas nebegalėjo laukti: 1828 m. sausio 17 d., tai yra, praėjus vos porai mėnesių nuo išgvento dramatiško įvykio, išnuomoja keletą kambarių miesto centre, kur įrengia „Kristaus Kūno sergančiųjų vargšų dispanserį“.

Tenka parduoti viską, net ir paltą, kad padengtų pirmųjų čia paguldytųjų išlaidas. Jau pačią pirmą dieną į dispanserį užsuka du pirmieji ligoniai Giuseppe Dana ir Margherita Andrà. Pastaroji, būdama visiškai paralyžuota ir neturėdama jokių artimųjų, buvo palikta likimo valiai.

Turine iš esmės netrūko šalpos ir slaugos institucijų, tačiau griežtos vidinės taisyklės užkirsdavo kelią jomis pasinaudoti labiausiai stokojantiems. Kaip tik jais troško pasirūpinti Kotolengas.

Deja, jo užsidegimas ir pasišventimas iškart sužadino ne vien artimųjų, bet ir brolių kunigų pasipriešinimą. Paramos sulaukė vien iš savo dvasinio vadovo, kuris visiems patarinėjo tiesiog „leisti jam veikti“.

Išbandymai ir plėtra

Nusiraminimui tų, kurie piktinosi, kad toji gatvė virto visokiausio žmogiškojo vargo santalka, prasidėjo maras ir bijantis užkrato mažoji ligoninė buvo uždaryta.

Tačiau kun. Juozapas nepasiduoda. 1832 m. balandį perkelia savo veiklą į Valdocco regioną, Borgo Dora vietovę. Įkuria jau ne vien paprastą pirmosios pagalbos ligoninę, o tikrus „Namus“. Nenori nieko žinoti apie buhalteriją ir ataskaitas, būdamas giliai įsitikinęs, kad „tas, kuris nepaprastai pasitiki, tuo Dievas nepaprastai pasirūpina“. Ir Apvaizdos įsikišimą patiria kone kasdien. Šie ženklai jam reiškia Dievo antspaudą visai jo veiklai.

Atsiliepiant į skirtingus poreikius, kurius palaipsniui įžvelgia, įkuria įvairiausias grupes, kurias pavadina „šeimomis“: ligoninę sergantiems, namus senyvo amžiaus vyrams ir moterims, kurčnebylių, epileptikų ir psichinių ligonių šeimas.

Geriausi regiono medikai ir vaistininkai savanoriauja Kotolengo vargšams, savo gebėjimus, išteklius ir laiką skiria įvairių sričių profesionalai, statybininkai ir geradariai.

Tarsi iš niekur randasi Seserys Vincentietės, o vėliau dar kelios moterų ir vyrų kongregacijos.

Išties neblogi rezultatai, turint omenyje, kad kunigas Kotolengas vos prieš keletą metų pavargęs vilko savojo pašaukimo naštą, neturėdamas nei kruopelės entuziazmo.

„Apvaizdos darbininkas“ mirė 1842 m. balandžio 30 d., sulaukęs 56 metų.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“