2021 10 01

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Juozapas Kozakevičius ir jo parašyta „Amžiaus kronika“ 

Juozapas Kozakevičius. Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių nuotrauka

Dar 1963 metais išleistame leidinyje „Rankraščių rinkiniai“ rašoma apie Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugomą Juozapo Kozakevičiaus fondą. Jame yra 7 vienetai (1667 lapai) rankraščių, spaudinių, fotografijų lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių kalbomis. Įdomiausi ir vertingiausi – keturi „Amžiaus kronikos“ tomai.

J. Kozakevičiaus sudarytoje „Amžiaus kronikoje“ – ne tik jo atsiminimai, bet ir prie jų pridėti įvairūs išrašai, dokumentai ir jų nuorašai, leidiniai, fotografijos, loterijų bilietai, pašto ženklai, etiketės, banknotai, kortų pavyzdžių komplektas. „Amžiaus kronikoje“ gausu įvairių duomenų apie Panevėžio, Biržų, Pumpėnų ir jų apylinkių praeitį, ten buvusias įstaigas, kai kuriuos visuomenės veikėjus. 

Gimė Biržuose

Beveik šešis dešimtmečius J. Kozakevičius gyveno ir dirbo Panevėžyje, tačiau jo gyvenimo kelias prasidėjo Biržuose. Jis gimė 1858 m. kovo 23 d. neturtingo Biržų bajoro šeimoje. Tėvas buvo smulkus tarnautojas, mokėjo kalbėti lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai. Motina, kilusi iš Baltarusijos, lietuviškai suprato, bet nekalbėjo. Šeimoje buvo kalbama lenkiškai.

Juozapas, 1870 m. su pagyrimu baigęs Biržų liaudies mokyklą, ruošėsi stoti į Rygos mokytojų seminariją, todėl, norėdamas išmokti latvių ir vokiečių kalbas, lankė Biržų liuteronų parapijos mokyklą. Tačiau 1874-aisiais šešiolikmetis vaikinas pasirinko raštininko kelią – tapo policijos nuovados raštininko mokiniu, vėliau – Biržų miesto juridinio įgaliotinio sekretoriumi. 1875–1880 m. jis dirbo valsčiaus raštininko padėjėju Stumbriškio, Velžio, Čypėnų valsčiuose. Čypėnuose darbštus ir sumanus raštininko padėjėjas paruošia Vabalninko taupomosios–skolinamosios draugijos įstatus, išrenkamas į jos valdybą, jam patikimos buhalterio pareigos, jis tvarko Vabalninko bei kitų bažnyčių išplėtimo ir remonto apskaitą. 

Panevėžio kraštotyros muziejaus bibliotekos nuotrauka

Pumpėnuose

1880-ųjų gruodį sulaukia paaukštinimo – skiriamas Pumpėnų valsčiaus (Pasvalio r.) raštininku. Nors Pumpėnų valsčius už Čypėnų perpus mažesnis, bet prieš jį raštininku dirbęs Gasparas Grochauskis raštinės darbą buvo apleidęs. „Jei būčiau jautęs, kad Steponavičius (Čypėnų raštininkas?) mane atgal priims, tai su mielu noru grįžčiau“, – rašė „Amžiaus kronikos“ trečiosios knygos skyriuje „Savistovis gyvenimas Pumpėnuose“ (išspausdinta 2002 m. Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ antrame numeryje).

„Tajgi pirmuosius dienus šiam valsčiuj, – prisimena Juozapas Kozakevičius (kalba netaisyta – aut. past.), – gyvęnau be sąžinies, dienomis ir naktimis dirbau nievalges, niemiegojięs, ir privargau tiek, kad pradėjau smarkiaj kositi, iš gerklos pasirode kraujus. Maniau bus man galas!“ 

Pagelbėti „atvažiavo iš Biržų broliukas Petras Slavinskas, atvežė man giminaitę šeimininkę Oną Kasinkevičiūtę, jauną, gražią, bet be jokio patyrimo virtuvėje. Atvežė ir duonos, dovanų motutės: staltiesę, rankšluosčius, paklodes, padušką (pagalvę). Džiaugiaus dovanomis, bet labiau, kad artimi prie manęs esti, ir broliuko iki Trijų Karalių nuo savęs neišleidau. (…) Kiek apsidirbęs, perkūnu nulėkiau dienoje šv. Gramničių į Vabalninkus, o iš ten buvau jau pas laukiančią ir pasiilgusią manęs Jadvinę! (Jadvyga Steponavičiūtė, tuomet dar Juozapo Kazokevičiaus sužadėtinė – aut. past). Daug pažadų palikęs ir gavęs, sugrįžau vėl prie savo jungo. Grįždamas dar iš Vabalninko banko 100 rublių dėl drąsumo pasiskolinau.“

1881 m. vedė. Su žmona Jadvyga susilaukė net aštuonių vaikų. Tačiau iš jų tik trys pergyveno savo tėvą. J. Kozakevičiaus šeimoje buvo kalbama lenkiškai, todėl, kaip rašo straipsnyje „Juozapo Kozakevičiaus viešosios veiklos nuostatos ir „Amžiaus kronikos“ parengimo motyvai“ (knygoje „Panevėžio kraštas ir žmonės amžininkų atsiminimuose“) Panevėžio muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, „kai kurie vaikai pasirinko lenkų tautinę tapatybę. Sūnus Ignotas lietuviškai kalbėjo sunkiai. Sūnus Zigmantas savanoriu kovėsi Lenkijos armijoje. Jis apdovanotas garbingiausiu Lenkijos kariniu ordinu Virtuti Militari. Savo gyvenamąja vieta pasirinko Lenkijos Respubliką“.

Duktė Irena negalėjo dirbti Lietuvos įstaigose, nes nepakankamai gerai kalbėjo lietuviškai. Ji gyveno Varšuvoje ir dirbo universitete. Sūnus Stanislovas buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją ir mirė nuo dėmėtosios šiltinės. Juozapas, Kronštato jūrų mokyklos dėstytojas (juo tėvas labiausiai didžiavosi), buvo bolševikų apkaltintas dalyvavimu Kronštato jūreivių maište ir nukankintas. Vėliau, pablogėjus Lietuvos ir Lenkijos santykiams, J. Kazokevičiui bendrauti su Lenkijoje gyvenančiais savo vaikais buvo sudėtinga.

Panevėžyje

Kozakevičių šeima Pumpėnuose ilgai neužsibuvo. 1882 m. katalikus tarnautojus imta šalinti iš visų valstybinių įstaigų. J. Kozakevičių atleido iš valsčiaus raštininko pareigų. Laimė, Panevėžio apskrities bajorų vadovas (maršalka) Povilas Puzinas pakvietė dirbti tarpusavio kredito draugijoje. Joje J. Kozakevičius tarnaus iki išėjimo į pensiją 1922-aisiais. Pradžioje buhalterio padėjėju, vėliau taps vyriausiuoju buhalteriu. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. liepos mėnesį su draugijos turtu ir dokumentais išvyks į Rusiją, gyvens Smolenske ir Lipecke, dalyvaus Nukentėjusiųjų nuo karo šelpti draugijos veikloje. 1918 m. birželį sugrįš į Panevėžį, 1919-aisiais bolševikų revoliucinio tribunolo bus teisiamas už apolitiškumą, nepriklausymą jokiai partijai. Kaltintojas reikalaus mirties bausmės, bet teismas nubaus tik pinigine bauda. 

Visą gyvenimą J. Kozakevičius buvo aktyvus visuomenininkas. 1903-iaisiais jis pirmą kartą išrenkamas Panevėžio Dūmos nariu (juo buvo perrinktas 1908 m.). „Jo veikla savivaldybėje, – pažymi Arūnas Astramskas, – buvo labai plati ir aktyvi. Jis įėjo į švietimo komisiją, kuri rūpinosi mokyklomis ir mokymo lygiu Panevėžyje, dalyvavo komplikuotame Mergaičių gimnazijos steigime ir priklausė jos globėjų tarybai, ieškojo lietuvių ir lenkų kalbų mokytojų miesto mokykloms.“

Buvo aktyvus ir kitų komisijų narys, kvalifikuotai rengė sąmatas, susirašinėjo su reikalingais žmonėmis, ieškodamas lėšų, dalyvaudamas derybose su įvairiais valdininkais. 

Juozapo Kozakevičiaus „Amžiaus kronika“. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos nuotrauka

Rašė „Amžiaus kroniką“

Išėjęs į pensiją J. Kozakevičius ima tolti nuo visuomeninės veiklos. Pradeda rašyti savo „Amžiaus kroniką“. Rašymas jam ne naujiena. Dar jaunystėje, dirbdamas Stumbriškio valsčiaus valdyboje, rašė dienoraštį. Jame aptardavo dienos įvykius, perskaitytas knygas, gautus laiškus, santykius su žmonėmis. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo parašęs du tomus po 300 puslapių (kitur minimi keturi tomai), bet dienoraščiai karo suirutėje dingo. 

„Amžiaus kronika“ jos autoriui buvo tarsi pražuvusių dienoraščių tęsinys. Pirmas tomas, daugiausia skirtas Kozakevičių šeimos istorijai ir paties J. Kozakevičiaus autobiografijai iki jam atvykstant į Panevėžį, buvo baigtas rašyti 1927 m. birželio mėnesį. Įdomu, kad J. Kozakevičius rašė du tų pačių atsiminimų egzempliorius. Į pirmąjį planavo dėti savo turimų dokumentų originalus, o į antrąjį – tikslius jų nuorašus. Vieną savo atsiminimų egzempliorių planavo perduoti Kauno Vytauto Didžiojo universitetui, o kitą – Vilniaus Stepono Batoro universitetui.

1935 m., įsitikinęs, kad šie universitetai jo atsiminimus tikrai priims ir saugos, parašė dar tris „Amžiaus kronikos“ tomus. Juos tyrinėjęs A. Astramskas pažymi, kad J. Kozakevičiaus atsiminimų stiliui būdingas dalykiškumas, konkretumas, informatyvumas. Autorius rašo tai, ką pats patyrė, tiesiai ir atvirai vertina savo amžininkų veiklą ir poelgius. Supranta, kad tie vertinimai gali būti skaudūs aprašomiems asmenims ar jų giminaičiams. Todėl J. Kozakevičius išsirūpina Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus pažadą, kad „Amžiaus kronika“ taps vieša tik praėjus dešimčiai metų nuo jos autoriaus mirties. (Mirė J. Kozakevičius Panevėžyje apie 1940-uosius.)

Šiandien J. Kozakevičiaus atsiminimai saugomi Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose. Jau keletą dešimtmečių jais naudojasi įvairių sričių istorikai, tačiau jie gali būti įdomūs ir plačiajai visuomenei, todėl esant galimybei didžiąją dalį memuarų vertėtų išspausdinti. 

Kiti tekstai

J. Kozakevičius rašė korespondencijas (dažnai pasirašydavęs Skyrėjo slapyvardžiu) iš Panevėžio į lenkiškus („Kurjer Litewski“) ir lietuviškus („Viltis“, „Vilniaus žinios“, „Šaltinis“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, „Vienybė“ ir kt.) laikraščius. Septyniuose 1938 m. „Panevėžio garso“ laikraščio numeriuose aptikau ištraukas iš jo „Kronikų“, pasakojančias apie Panevėžio evakuaciją Pirmojo pasaulinio karo pradžioje ir panevėžiečių grįžimą į Lietuvą 1918-aisiais.

Dėmesio verta jo parašyta ir 1928 m. Panevėžyje, N. Feigenzono spaustuvėje, išspausdinta knygelė „Mūsų protėvių pėdomis“ (Lietuvių kilmės teorija). Ypač jos prakalba, suteikianti papildomų bruožų J. Kozakevičiaus gyvenimui ir pomėgiams. Biržų liaudies mokykla buvo jo vienintelė formaliai baigta mokymo įstaiga, tačiau J. Kozakevičius visą gyvenimą lavinosi savarankiškai. Knygą visuomet laikė savo ištikimiausia drauge, bet didesnės bibliotekos turėti negalėjo.

„Mat, – aiškina kodėl, – didelė šeimyna turėjo savo draugus, ir, kiek svarbesnė įsigyta knyga, traukė mėgėjus pasiskaityti, o paėmus – negrąžinti.“ Likusias knygas karo metais išsivežė į Rusiją. Ten jos buvo konfiskuotos ir pateko į Lipecko biblioteką. Tarnyba ir tarnavimas visuomenei atimdavo daug laiko. Poilsiui likdavo dvi trys valandos. „Taip prasimušęs 55 metus, tapau emeritu (pensininku – aut. past..), atsirado laisvo laiko, skaitant jau buvo galima susikaupti mintyje, lyginti mintis su kitų autorių mintimis: taip atsirado šis veikalėlis.“

J. Kozakevičius dėkoja šią knygelę parašyti padėjusiems žmonėms. Tarp jų ir biržiečiui evangelikų reformatų kunigui profesoriui Povilui Jakubėnui. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien