Juozapas liturgijoje

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Šv. Juozapo metams. Skaitykite I ir II dalis.

Vietoje įžangos

Klasikinis protestantų priekaištas katalikams, kad jie garbina Mariją ir šventuosius, tarp kitų priežasčių, remiasi ir terminijos neišmanymu. Mūsų lietuvių kalba irgi nedaro skirtumo tarp garbinti Dievą, garbinti Mariją ar garbinti Juozapą. Tuo tarpu bažnytinėje lotyniškoje terminijoje yra puikiai įvardinta, ką ir kokiu lygiu reikia gerbti:

* latria – aukščiausia garbinimo forma, skiriama vien Trejybėje esančiam Dievui;

* hyperdulia – žemesnė garbinimo (gerbimo) forma, skirta Mergelei Marijai (protodulia – kai kurie teologai šią forma priskiria Juozapui, pirmajam tarp šventųjų);

* dulia – žemiausia garbinimo (gerbimo) forma, skirta šventiesiems ir angelams.

Taigi, vienintelis tikrasis garbinimas yra skiriamas vien Dievui. Mergelė Marija, Juozapas ir kiti šventieji niekada negali užimti Dievui skirto kulto vietos. Bažnyčia visuomet atmesdavo ir atmeta visokius bandymus pažeisti šią nustatytą tvarką, kuomet šventieji imami laikyti tarsi mažesniaisiais dievais, o Mergelė Marija tampa galingesnė ir geresnė už patį Dievą. Šventuosius gerbiame ir mylime tiek, kiek jie veda Dievo link, bet Jo nepakeičia ir neužstoja.

Kitas nesveikas kraštutinumas, kuris gana paplitęs šiais laikais, – visai nekreipti dėmesio į šventuosius, manant, kad užtenka vien Jėzaus ir tikrai nereikia nei Petro, nei Antano. Tiesa ta, kad mano tikėjimas nėra asmeninis reikalas, nes esu Bažnyčios dalis. Šventieji yra mano broliai ir seserys, mano šeima. Šventieji moko išsivaduoti iš dvasinio individualizmo bei egoizmo. Esu kviečiamas į bendrystę ir draugystę, kuri praturtina ir pagilina mano asmeninį ryšį su Jėzumi. Toks yra ir šventojo Juozapo uždavinys.

Šventojo Juozapo iškilmė

Vakarų Bažnyčioje ilgą laiką neaptinkama atskiro liturginio Juozapo pagerbimo, tikriausiai jis buvo minimas švenčiant Kristaus Užgimimo šventes. Anksčiausios užuominos apie atskirą Juozapo šventę randamos VIII a. martirologijose Germanų Bažnyčioje, čia Juozapas pagerbiamas kovo 19 d., o kitur – kovo 20 d. X a. martirologijoje ši diena vadinama „Juozapo, Viešpaties globėjo“, švente.

Nėra tiksliai atsakyta į klausimą, kodėl buvo pasirinkta kovo 19 diena. Vienos teorijos šią datą susieja su Romos imperijoje gyvavusia pagoniška darbininkų globėjos Minervos švente, kitos teigia, kad tai buvo tarsi atliepas į kovo 20 d. minimo Šv. Juozapo Antiochiečio šventę: tarsi buvo nuspręsta, kad prieš tai tiktų pagerbti kitą Juozapą. Galbūt artėjanti Apreiškimo Marijai šventė (kovo 25 d.) buvo tinkama proga prisiminti Jos sužadėtinį.

Tik 1129 m. Bolonijoje šv. Juozapo garbei dedikuota pirmoji bažnyčia krikščioniškame Vakarų pasaulyje, ir ji tapo Juozapo kulto sklaidos centru. Tiek pranciškonų, tiek karmelitų ordinai skleidė ir plėtojo Juozapo liturginį kultą ir liaudišką pamaldumą jam. XIII a. atsiranda liturginiai tekstai šv. Juozapo garbei: Mišiose, liturginėse valandose. 1324 m. Servitų ordinas pirmasis visoje savo vienuolijoje įvedė Juozapo šventę, kurią minėjo kovo 15 d., 1399 m. pranciškonų ordinas taip pat oficialiai įvedė Juozapo šventę. Tačiau tik XV a. liturginis Juozapo pagerbimas ima sparčiau plisti Vakarų Europoje, pirmiausia dėl Jono Gersono ir šv. Bernardino Sieniečio pastangų.

Pranciškonų ordino dėka ši šventė vis plačiau minima ir vis aukštesniu liturginiu rangu, ji įtraukiama į vietinių mišiolų priedus. 1471 m. buvęs pranciškonų ordino generolas tampa popiežiumi Sikstu IV, kuris 1480 m. leidžia Italijos Pranciškonų observantų provincijai švęsti Šv. Juozapo šventę aukščiausiu liturginiu rangu, prilygstančiu Kristaus Apsireiškimo, Apreiškimo Marijai ir Prisikėlimo švenčių liturginiam rangui. Šis popiežiaus veiksmas, kuris nereiškė šios šventės visuotinio pripažinimo, leido kovo 19 d. liturginį Juozapo pagerbimą įtraukti į vietinių mišiolų priedus, taip pat XV a. pab. šios šventės liturginiai tekstai atsiranda ir Romos mišiolo leidimuose. XVI a. Juozapo šventė plinta po įvairias vienuolijas, kongregacijas, įtraukiama į mišiolus ir brevijorius. Popiežius Pijus V, atlikdamas Romos mišiolo reformą ir suvienodinimą, kovo 19 d. šventę įtraukė į Visuotinį kalendorių pavadinimu „Šv. Juozapas, išpažinėjas“.

Liturginiai tekstai ir maldos buvo paimtos iš kitų šventųjų, todėl nelabai atspindėjo Juozapo savitumą. 1621 m. gegužės 8 d. popiežius Grigalius XV kovo 19-osios šventę paskelbė privalomą visiems katalikams.

1870 m. popiežius Pijus IX, paskelbdamas Juozapą Bažnyčios globėju, jo šventei suteikė aukščiausią liturginį rangą, bet be oktavos, dėl gavėnios laikotarpio. 1911-aisiais Pijus X, kuris buvo ypatingas šventojo Juozapo gerbėjas, perkėlė šventę į sekmadienį po kovo 18 d. ir suteikė jai oktavą, tačiau jau po trijų savaičių šį savo sprendimą atšaukė – dėl liturginės sumaišties, nes Juozapo šventė būtų pakeitusi gavėnios sekmadienį. Popiežius šventei taip pat suteikė naują pavadinimą: „Iškilmingas šv. Juozapo, Marijos sužadėtinio, išpažinėjo minėjimas“.

1956 m. Pijus XII prie šventės priduria Bažnyčios globėjo titulą. Po Vatikano II susirinkimo pradėtos liturginės reformos, 1969 m., Pauliaus VI mišiole kovo 19 d. šventei suteiktas aukščiausias liturginis rangas – iškilmė – ir ji nuo tada iki šiol ji vadinama „Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio“ iškilme.

Antroji Šventojo Juozapo šventė

Šventojo Juozapo Darbininko laisvas minėjimas – tai pati naujausia liturginė Juozapo kulto išraiška Visuotiniame Bažnyčios kalendoriuje. Evangelijose Juozapas vadinamas „amatininku“, pats Jėzus tituluojamas amatininko sūnumi. Tačiau Juozapo Darbininko kultas labiau išplito tik XX a., kaip atsvara komunizmo ideologijos vykdomai darbininkų ateizacijai. 1945 m. Pijus XII katalikų darbininkų brolijas patikėjo Juozapo globai, o 1955 m. gegužės 1 d. paskelbė Juozapo Darbininko šventę, taip siekdamas sukrikščioninti socialistų ir komunistų minimą tarptautinę darbo šventę. Šventės titulas buvo „Šv. Juozapo Darbininko ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio Iškilmė“. Ši diena skelbė apie darbo kilnumą ir jo krikščionišką vertę, remiantis Juozapo pavyzdžiu. Po 1969 m. atliktos liturginės reformos šiai šventei suteiktas pats mažiausias liturginis rangas – laisvas minėjimas. Tačiau šventė išsaugojo savo prasmę – Teisiojo Juozapo asmenyje pagerbti žmogaus pašaukimą darbui.

Greta pagrindinės kovo 19 d. Juozapo iškilmės, egzistavo ir kitų Juozapą pagerbiančių liturginių minėjimų. Vieni iš jų buvo vietinės reikšmės, kiti įtraukti į Visuotinį liturginį kalendorių.

Šventosios Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo – šventė

Nuo viduramžių plito Šventosios Šeimos, kaip žemiškosios Trejybės, kultas ir maldingumas. 1665 m. Kvebeko (Kanada) Šventosios Šeimos brolijai buvo leista minėti Šventosios Šeimos liturginę šventę sausio 22 d. (arba ją nukeliant į II sekmadienį po Epifanijos iškilmės). 1892 m. Leonas XIII apaštaliniu laišku Neminem fugit pripažino Šv. Šeimos arkibroliją ir patvirtino naujus Šv. Šeimos šventės Mišių ir brevijoriaus tekstus.

Šventę buvo leista minėti III sekmadienį po Epifanijos iškilmės. Greitai šventė išplito po įvairias vyskupijas ir kongregacijas, kol galiausiai, atsiliepdamas į gausius prašymus, popiežius Benediktas XV įvedė šią šventę į Visuotinę Bažnyčią, nustatydamas jai datą – sekmadienis po Epifanijos. Po Vatikano II susirinkimo liturginės reformos ši šventė minima pirmą sekmadienį po Kalėdų arba gruodžio 30 d. Šventės tema – tai sekimas Nazareto šeimos pavyzdžiu kasdieniame gyvenime, susiduriant su šiandienos iššūkiais krikščioniškai šeimai.

Švč. Mergelės Marijos sužadėtuvės su šv. Juozapu

Evangelistai glaustai užsimena, kad Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinys įvyko, kai Marija ir Juozapas buvo susižadėję. Bažnyčios tėvai ir teologai yra apmąstę šių sužadėtuvių prasmę ir reikšmę.

Pats sužadėtuvių įvykis pirmą kartą aprašytas apokrifinėje Jokūbo protoevangelijoje, kur sakoma, kad šios sužadėtuvės įvyko iš noro pasirūpinti Marija, kuri vaikystę praleido gyvendama šventykloje. Liturginis šio įvykio pagerbimas siekia XV amžiaus pradžią, kuomet 1416 m. Visuotiniame Konstancos susirinkime šv. Juozapo kulto platintojas Jonas Gersonas pasiūlė įvesti votyvinę Marijos ir Juozapo sužadėtuvių šventę, kuri būtų minima advento laikotarpiu. Žinoma, kad 1517 m. ši šventė buvo minima Apreiškimo seserų vienuolijoje. 1537 m. pranciškonų ordinas ją įtraukė į savo kalendorių ir ėmė švęsti kovo 7 d., servitai ją minėjo kovo 8 d., dominikonai – sausio 22 d.

1684 m. popiežius Inocentas XI leido ją minėti Austrijos-Vengrijos Imperijoje, netrukus tokį leidimą gavo ir Ispanija. Prancūzija ir Kanada šią šventę minėjo sausio 22 d., o Lenkija – sausio 23 d. 1725 m. popiežius Benediktas XIII šią šventę įvedė Vatikano Valstybėje ir nustatė jos datą – sausio 23 d. Ilgainiui ši šventė paplito visame katalikiškame pasaulyje, tačiau niekada nebuvo įrašyta į Visuotinį kalendorių. Mišioluose ją buvo galima rasti prie skirsnio pro aliquibus locis (kai kurioms vietovėms). 1961 m. supaprastinant rubrikas, buvo panaikinta daug švenčių atskiroms vietovėms, taip pat ir ši Sužadėtuvių šventė. Po liturginės Vatikano II susirinkimo atliktos reformos toji diena vėl leidžiama švęsti kai kurioms vienuolijoms ir vietovėms. Ši šventė dabar pagerbia Juozapą ir Mariją, kaip šventuosius sužadėtinius, kurie kartu vykdė jiems Dievo patikėtą misiją.

Šv. Juozapo globos šventė

Ji gimė karmelitiškoje tradicijoje, kuri pasižymėjo ypatinga pagarba šv. Juozapui, kaip karmelitų tėvui ir globėjui. 1680 m. Šventasis Sostas leido karmelitų ordinui minėti Šv. Juozapo globos šventę. Ji buvo minima IV sekmadienį po Velykų.

XIX a. viduryje ši šventė buvo taip plačiai išplitusi, kad 1847 m. rugsėjo 10 d. popiežius Pijus IX ją įvedė Visuotinėje Bažnyčioje. 1870 m. tas pats popiežius, tarsi atsiliepdamas į liturgijoje jau išreikštą tikėjimą ypatinga šv. Juozapo globa, jį paskelbia Bažnyčios globėju.

1911 m. liturginė pertvarka, atlikta Pijaus X, šiai šventei suteikė aukštesnį liturginį rangą ir naują pavadinimą: „Visuotinės Bažnyčios globėjo šv. Juozapo, išpažinėjo Iškilmė“. Jai buvo suteikta ir oktava, tad savo liturginiu minėjimo svarba, ši diena lenkė tradicinę kovo 19 d. šventę. 1913 m., kuomet buvo sugrąžinta sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, liturginė svarba, daugybė švenčių, minėtų sekmadieniais, perkeltos į kitas dienas. Tad Šv. Juozapo globos šventė imta minėti trečiadienį prieš IV Velykų sekmadienį.

1956 m. Pijus XII, įvedęs naują Šv. Juozapo Darbininko šventę, (gegužės 1 d.), Šv. Juozapo globos šventę panaikino, o titulą „Bažnyčios globėjas“ priskyrė kovo 19 d. šventei.

Šios šventės teologinė žinia buvo atsidavimas šv. Juozapo globai, kuriam žemėje teko garbė globoti Dievo Sūnų ir Jo Motiną.

Šventosios Šeimos pabėgimo į Egiptą šventė

Ši liturginė šventė pamini evangelisto Mato pateikiamą pasakojimą apie Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą, siekiant išsigelbėti iš Erodo kėslų (Mt 2, 13–15.19–23). Šventė gimė Redemptoristų ordine ir buvo minima IV balandžio sekmadienį. XIX a. ji buvo įtraukta į Romos mišiolo priedą Pro aliquibis loci ir nustatyta data – vasario 17 d.

1961 m. atlikta vietinių liturginių kalendorių reforma šventę paliko tik ten, kur ji buvo ypatingai minima. Ši diena glaudžiai susieta su šv. Juozapo, kaip Jėzaus globėjo ir gynėjo, vaidmeniu.

Viešpaties Atradimo šventykloje šventė

Ši liturginė šventė pamini evangelisto Luko aprašytą pasakojimą, kaip dvylikametis Jėzus atsiskyrė nuo Marijos bei Juozapo ir pasiliko šventykloje, kur buvo atrastas po trijų dienų (Lk 2, 41–52). Šventė siekia XVIII a., kuomet ji buvo leista minėti Epifanijos oktavos metu. Ji dabar minima Šv. Liudviko Marijos Monforiečio įkurtų kongregacijų – Šventosios Šeimos sūnų ir Išminties dukterų (sausio 19 d.) – tačiau čia dėmesys kreipiamas į Jėzaus, kaip Įsikūnijusios Dievo Išminties, pirmąjį apsireiškimą.

Bažnyčios liturginis gyvenimas yra dinamiškas, vienas formas keičia kitos, kiekvienas amžius iškelia vis kitus dvasingumo aspektus. Šventojo Juozapo kultas taip pat kinta su kiekviena tikinčiųjų karta. Šiandien Juozapas vis labiau išeina iš Jėzaus ir Marijos šešėlio – ir tampa vyriškumo bei tėviškumo pavyzdžiu Dievo tautai.