2021 02 19

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Juozapo išbandymas

Rembrandtas, „Juozapo sapnas“, 1645 m. Vikipedia.org nuotrauka

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą šv. Juozapo metams. Pirmą dalį galite rasti čia.

Dievas trokšdamas suteikti sielai ypatingų malonių ir pašaukti didžiai misijai, pirmiausia leidžia jai patirti išbandymą, kad ji būtų apvalyta ir parengta ateisiančiai malonei. Ši patirtis, kurią išgyveno daugelis Šventajame Rašte minimų Dievo bičiulių, kaip antai Abraomas, Elijas, Jobas, mistinėje tradicijoje įvardinama kaip tamsioji naktis. Ši sunki patirtis reikalinga tam, kad siela neišpuiktų gavusi malonę, nes tuomet ją iškart prarastų.

Šventasis Juozapas irgi turėjo išgyventi savo tikėjimo naktį, kai visi jo planai, troškimai buvo sudaužyti į šipulius.

Apie šį Juozapo išbandymą pasakoja evangelistas – Matas: „Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 18–19). Šios kelios eilutės pasako labai daug, iš jų sužinome:

  1. Juozapas ir Marija yra pirmajame santuokos etape, kuomet susituokusieji gyvena atskirai (neturi lytinių santykių);
  2. Marija tampa nėščia, veikiant Šventajai Dvasiai;
  3. Tai sužinojęs Juozapas nusprendžia nutraukti santuoką, tačiau ne viešai.

Tačiau kartu šis pasakojimas iškelia daug mįslių: kodėl Matas pabrėžia, kad Juozapas yra teisus ir kodėl, norėdamas išsiskirti su Marija, jis kartu nori ją apsaugoti nuo nešlovės – viešo pasmerkimo? Iš kur Juozapas sužinojo apie Marijos nėštumą? Ar ji pati jam pasakė, ar kiti, o gal išvydo pats jos padėtį, kuomet ji grįžo iš giminaitės Elžbietos? Evangelistas tokių detalių nepateikia, palikdamas vietos skirtingų tradicijų interpretacijoms, kurios kito kartu su Juozapo ir Marijos kulto raida. Apžvelkime tris pagrindines vadinamųjų Juozapo abejonių teorijas.

Nusivylęs Marijos neištikimybe

Apie 120 m. užrašytas ankstyvųjų tradicijų apie Mergelę Mariją rinkinys „Marijos Gimimas“, mokslininkų vadinamas Jokūbo Protoevangelija, turbūt pirmasis pamini šį Juozapo abejonių paaiškinimą: „Šeštą mėnesį Juozapas grįžo iš statybų. Parėjęs namo jis rado Mariją besilaukiančią. Juozapas trenkė sau per veidą, parpuolė ant maišo ir verkė kalbėdamas: ‚Kaip aš galėsiu žvelgti į Viešpatį ir kaip galėsiu melstis už šią mergelę? Juk aš paėmiau ją kaip mergelę iš Viešpaties Šventyklos ir neišsaugojau. Kas išdrįso taip pasielgti? Kas atnešė blogį į mano namus ir suteršė mergelę? Ar nepasikartojo man Adomo istorija? Kai jis meldėsi, atėjo šėtonas ir radęs Ievą vieną, ją apgavo. Taip atsitiko ir man.‘ Juozapas atsikėlė nuo maišo, pasišaukė Mariją ir tarė jai: ‚Tu, kuri buvai Dievo globojama, kodėl taip pasielgei? Kodėl pamiršai Viešpatį savo Dievą? Kodėl suteršei savo sielą – tu, kuri augai Šventų Švenčiausioje ir gaudavai maistą iš angelo?‘ Marija graudžiai pravirkusi atsakė: ‚Aš tebesu tyra ir nepažįstanti vyro.‘ Juozapas atšovė: ‚Tai iš kur tas, kurį tu nešioji savo įsčiose?‘ Marija atsakė: ‚Kaip gyvas Dievas, nežinau, kaip jis manyje atsirado.‘ [Juozapas galvojo:] ‚Jei nuslėpsiu jos nuodėmę, tuomet sulaužysiu Viešpaties Įstatymą. Tačiau jei pranešiu Izraelio vaikams – juk gali būti, kad tai, kas joje auga, yra iš angelo – tuomet aš nusidėsiu, nes praliesiu nekaltą kraują. Ką man daryti? Aš ją atleisiu.‘“

Bartolomė Estebanas Murillo. Šventoji šeima (fragmentas), 1650. Wikipedia.org nuotrauka

Šią teoriją palaikė dauguma Bažnyčios Tėvų ir rašytojų: šv. Justinas, šv. Ambraziejus, šv. Jonas Auksaburnis ir šv. Augustinas.

Tačiau šios teorijos trūkumas yra teiginyje, kad Juozapas nusprendė Mariją atleisti slapta. Juk jei jis tikėjo, kad Marija jam buvo neištikima, būdamas teisusis, jis negalėjo nuslėpti šio nusikaltimo, nes taip būtų tapęs jo bendrininku. Juozapas privalėjo viešai apkaltinti žmoną neištikimybe ir ją atleisti. Pagal Mozės Įstatymą, jai grėsė užmėtymas akmenimis arba pašalinimas iš Nazareto bendruomenės. Kartu ši teorija, kaip ir dauguma ankstyvųjų rašytojų, skeptiškai žvelgia į Marijos ir Juozapo santykius: Juozapas veda Mariją tik Šventyklos kunigų lieptas ir beveik su ja nebendrauja. Šių dienų terminais sakytume, jog tai daugiau verslo sutartis, sudaryta, kad Dievo Sūnus turėtų namus, kuriuose galėtų augti.

Sutrikęs ir išmuštas iš vėžių

Ar gali būti, kad Juozapas visiškai nematė Marijos asmeninio tyrumo bei šventumo ir taip ja nepasitikėjo, kad drįso suabejoti jos ištikimybe pirmiausia Dievui, sau pačiai ir jam? Dalis Bažnyčios rašytojų į šį klausimą atsakė neigiamai. Juk, jei Juozapas buvo paskirtas Marijos sargu, jis turėjo progų įsitikinti jos tyrumu. Be to, juk Marija negalėjo nutylėti tiesos, kas su ja įvyko, tai būtų neteisinga Juozapo atžvilgiu.

Tad Juozapas, žinodamas Marijos tyrumą ir kartu matydamas jos nėštumą, jautėsi sutrikęs bei sumišęs: „Jis tikėjo Marijos tyrumu labiau nei jos įsčiomis, malone nei tikrove. Jis regėjo įvykusį pradėjimą, tačiau negalėjo patikėti neištikimybe. Jis tikėjo, kad labiau įmanoma moteriai pradėti be vyro, nei Marijai nusidėti.“ (Pseudo-Jonas Auksaburnis). Todėl Juozapas nusprendė tylomis atleisti Mariją, tai yra prie dviejų liudytojų įteikdamas skyrybų raštą, tačiau nenurodydamas skyrybų priežasties.

Tačiau ši teorija irgi turi trūkumą: Juozapas čia pasirodo ne kaip teisusis, bet kaip tas, kuris nusiplauna rankas, palikdamas Mariją vieną, taip ir neišdrįsęs pažinti tiesos.

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Išsigandęs Dievo didybės

786 metais Monte Kasino benediktinų abatijos vienuolis Paulius Diakonas sudarė tinkamų sakyti homilijų rinkinį, kuriame Kristaus Gimimo vigilijai buvo skirta Origenui priskiriama homilija, teigianti: „Juozapas buvo teisus, o Mergelė – be dėmės. Tačiau kuomet jis norėjo ją atleisti, tas įvyko dėl to, kad jis atpažino joje stebuklą bei slėpinį, kurio jis jautėsi nevertas suprasti. Nusižeminęs prieš tokį didelį ir neįsivaizduojamą slėpinį, jis troško atsitraukti, taip kaip Petras, kuris nusižeminęs prieš Viešpatį tarė: ‚Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis‘; ir šimtininkas, kuris išpažino Viešpačiui: ‚Nesu vertas, kad užeitum po mano stogu ir net nelaikau savęs vertu ateiti pas tave‘; arba kaip šventoji Elžbieta, kuri Švenčiausiajai Mergelei tarė: ‚Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties Motina aplanko mane?‘ Taip ir Juozapas nusižemino ir, žvelgdamas į save, nedrįso įžengti į tokio šventumo spindesį.“ Ši homilija buvo įtraukta į Brevijorių ir skaitoma iki XVI a. Šiai idėjai Rytuose pritarė šv. Bazilijus Didysis ir šv. Efremas, o Vakaruose išpopuliarino šv. Bernardas Klervietis.

Šios teorijos privalumas ir populiarumas tas, kad Juozapas ir Marija laikomi tikėjimo žmonėmis, kurie viską matuoja ne žmogiškomis emocijomis ar nuostatomis, bet tikėjimo žvilgsniu. Juozapas yra teisusis, šis žodis (hebr. zaddik) nurodo ne Juozapo vien moralinį dorumą, bet greičiau atskleidžia jo ištikimybę Dievo valiai. Teisusis Juozapas yra kaip tie Senojo Testamento patriarchai ir teisieji, pradedant nuo Enocho, Nojaus, Abraomo, Jobo, kurie visuomet ir visur ieškojo Dievo valios.

Teisusis yra tas, kuris „VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį. Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta.“ (Ps 1, 2–3) Taigi Juozapas į šią situaciją žvelgia tikėjimo žvilgsniu. Marija, kiek pajėgė, perteikė Juozapui Angelo žinią ir kaip patvirtinimą nurodė Elžbietos pradėjimą senatvėje. Tad Juozapas, būdamas tikėjimo vyras, pasijuto kaip pranašas Izaijas, išvydęs Dievo didybę: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, o savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ“ (Iz 6, 5).

Viduramžių freska, vaizduojanti Šventosios Šeimos pabėgimą į Egiptą. Frank Vincentz / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Baimė yra natūrali biblinė reakcija susidūrus su Dievo apsireiškimu, tad Juozapo elgesys suprantamas. Angelo padrąsinimas Juozapui nebijoti tarsi ir patvirtina šią teoriją. Beje, Mt 1, 20 eilutę galima versti ir šitaip: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nors ir jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“

Santuokos krizių Globėjas

Kiekviena aptarta teorija negali visiškai atskleisti to neįprasto įvykio, į kurį buvo įtrauktas Juozapas su Marija. Nesužinosime visų Juozapo ketinimų ir motyvų, nes šis jam skirtas išbandymas baigėsi suteikta malone – dalyvauti Išganymo istorijoje ypatingu ir išskirtiniu būdu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kalbant šiuolaikiniais terminais, Juozapas ir Marija patyrė santuokos krizę, kurią sėkmingai įveikė. Teišmoko ir mus teisusis Juozapas net ir sumaištyje ar pyktyje visuomet žvelgti ne į save, bet į kitą; ne į savo nuoskaudas, bet į priežastis, kodėl kilo nesusipratimas. Teišmoko mus ir kantrumo neskubėti nuspręsti, bet visuomet palikti vietos Dievui veikti.