2020 10 06

Rasa Vaškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Juozas Budraitis – kino ir teatro aktorius, fotomenininkas ir diplomatas

Portretas.
Juozas Budraitis (Petras Minkus) filmuojant Lietuvos kino studijos vaidybinį filmą „Sadūto tūto“ (1973 m.). Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Spalio 6-ąją legendinis Lietuvos kino ir teatro aktorius Juozas Budraitis, dirbęs Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje, švenčia 80-ąjį gimtadienį.

Šia proga dalį J. Budraičio fotografijų ir kino filmų, spektaklių, kuriuose jis vaidino, fotografijų, programėlių bei kitų dokumentų, J. Budraičio – diplomato – dokumentų galima apžiūrėti virtualioje parodoje „Juozas Budraitis – kino ir teatro aktorius, fotomenininkas ir diplomatas“.

J. Budraitis gimė 1940 m. spalio 6 d. Liepynuose (Kelmės rajonas). 1973 m. baigė teisę Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete (dabar Vilniaus universitetas), 1979 m. – Aukštuosius kino režisūros kursus Maskvoje. 1979–1989 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius, 1995–2010 m. – kultūros atašė Rusijos Federacijoje.

Į kiną, nebaigęs specialių studijų, J. Budraitis atėjo Vytauto Žalakevičiaus pakviestas vaidinti Joną Lokį filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.). Įsimena aktoriaus – Lokio – ašaros po pirmojo jo gyvenime šūvio. Filmai „Niekas nenorėjo mirti“, „Visa teisybė apie Kolumbą“, „Tas saldus žodis – laisvė“ J. Budraičiui buvo tarsi aktorinė mokykla. Didžiausią aistrą aktorius ir jaučia kinui.

Filmuodamasis pagrindiniuose ir nepagrindiniuose vaidmenyse, trumpuose epizoduose, J. Budraitis suvaidino visą amplitudę charakterių ir temperamentų. Ekrane jis – santūrus, ramus, rimtas, žavus, atidžiai viską stebintis, gyvenantis tarsi kažkur giliai savyje. Savo intelektu ir dvasia jis tarsi prisotina herojus. Išsiskiria aktoriaus kalbėsena; kalba pritilusiu balsu ir lėtai. Tylios pauzės atskleidžia personažų vidinio gyvenimo įtampą. Aktoriui labai gerai pavyksta ekrane būti įvairiam.

Filme „Lanfiero kolonija“ J. Budraičio – Horno – žvilgsnis, iš pradžių toks atrodantis lengvas, vėliau keičiasi į sunkų ir piktą.

Portretai.
Juozo Budraičio vaidmenys kine. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotraukos
Portretai.
Juozas Budraitis ir Zuzana Kocúriková „Mosfilmo“ ir Barrandovo (Čekoslovakija) kino studijų vaidybiniame filme „Lanfiero kolonija“ (1968 m.). Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Portretas.
„Lanfiero kolonija“ programėlė su Juozu Budraičiu. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Portretas.
Juozas Budraitis (Dungormas) filmuojant kino kompanijos „Central partnešip“ vaidybinį filmą „Vilkogaudis“ (2004 m.). Filmas pastatytas 2006 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Anot rašytojo Laimono Tapino, „šis aktorius yra suvaidinęs tokių skirtingos socialinės padėties, charakterio bei temperamento herojų, pasiekęs tokį meistriškumo lygį, kad, atrodytų, jam visai nesvarbu, ką vaidinti“.

Kiekvieną personažą J. Budraitis nuspalvina savo paties orumu. Kiekvienam jis randa adekvačią mimiką, eiseną, manierą. Tai švelnus, lyrinis Mykoliukas filme „Tas prakeiktas nuolankumas“, tai visiškai priešingas – žiaurus ir gudrus – Dytrichas filme „Skydas ir kalavijas“, kur ir žvilgsnis sunkus, ir eisena tarsi mechaninė. J. Budraičio vaidybos paletė turtinga įspūdingomis spalvomis. Lyrizmas, minkštumas ir rūstumas, švelnumas, gerumas ir užsisklendimas. Personažai tarp gėrio ir blogio. Aktorius gestu, žvilgsniu ir intonacija įtaigiai perteikė subtiliausius jausmus filme „Su tavim ir be tavęs…“ Įspūdingą Tėvo vaidmenį sukūrė filme „Tėve mūsų“ ir kt.

Ne dažnai būna, kad aktorius iš kino ateina į teatrą. Į teatrą J. Budraitis atėjo netikėtai, kai režisierius Jonas Vaitkus pakvietė vaidinti Solnesą Henriko Ibseno pjesėje „Statytojas Solnesas“ (1980 m.).

Solnesas įtaigus ir ekspresyvus. Irzlios jo intonacijos pirmame veiksme pereina į ramybę finale. „Solnesas (akt. J. Budraitis): neurasteniko balsas, tarsi nepavaldus jam pačiam, banguoja nuo šnabždesio iki riksmo, judesiai kampuoti, nervingi, o kartais – visiškai statiškas“, – yra rašiusi Audronė Girdzijauskaitė.

Po J. Budraičio suvaidinto Šarūno spektaklyje „Vincas Krėvė. Šarūnas“ teatrologė Dana Rutkutė sakė, kad „būtina kalbėti apie jam pavaldų persikūnijimo stebuklą, apie artisto sugebėjimą kurti vientisą ir velnioniškai sudėtingą, prieštaringą ir stiprų charakterį […] jis sugeba būti neatspėjamas iš pirmo žvilgsnio, netikėtas kiekvieną akimirką, neišsemiamas iki spektaklio pabaigos“.

Spektaklyje „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“ J. Budraičio personažas vientisas, organiškas, visą laiką įtampoje. Ir visiškai priešingas jo kuriamas Nikolo vaidmuo buvo šmaikštus ir groteskiškas spektaklyje „Senelių namai“.

Spektaklyje „Trys seserys“ J. Budraičio „veidas, jo išraiška, kaip ir dažname spektaklyje, „vaidino“ daugiausia. Jo nesuprasi: ramus, gilaus žvilgsnio ir čia pat – lyg kokio klouno, be jokios apibrėžiančios charakteristikos. […] Išoriškai Budraičio Solionas teigiamas, viduje – minusinis, palūžęs“, – rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Su vainiku rankose.
Juozas Budraitis (Statytojas Solnesas) Kauno valstybinio dramos teatro spektaklyje „Statytojas Solnesas“ (rež. Jonas Vaitkus) pagal Henriko Ibseno dramą (1980 m.). Audriaus Zavadskio / Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Spektaklio scena.
Juozas Budraitis (Nikosas) Kauno valstybinio dramos teatro spektaklyje (rež. Jonas Vaitkus) „Senelių namai“ pagal Manolio Korreso pjesę (1986 m.). Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Sėdi ant kėdės.
Juozas Budraitis su Vytautu Rumšu teatro studijos „Meno fortas“ spektaklio „Trys seserys“ (rež. Eimuntas Nekrošius) pagal Antoną Čechovą Maskvoje pertraukos metu (8. 1996 m. balandis). I. Gnevaševo / Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Aktoriaus patirtis padėjo ir daug kūrybos reikalavusiame diplomato darbe. „Turiu posakį: aktoriaus gebėjimų ir talento reikia visur ir visiems. O geras diplomatas be jų negali išsiversti“, – yra dakęs J. Budraitis viename interviu. Jį kaip aktorių pažinojo Rusijoje daugelis. Kartais buvo priimamas kaip garsus kino aktorius, kartais kaip diplomatas.

Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje buvo rengiamos mokslinės konferencijos apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, poetą, buvusį Lietuvos diplomatą J. Baltrušaitį ir kt., į kurias atvykdavo mokslininkų iš viso pasaulio. J. Budraičiui pavyko suburti mokslininkus N. A. Bogomolovą, V. V. Ivanovą, A. P. Nepokupną, V. N. Toporovą ir kt. „Anksčiau man atrodė, kad surinkti į vieną vietą daugiau nei tris žmones, suderinti jų grafiką ir organizuoti jų darbą aš niekada negalėsiu. O dabar man nieko nereiškia ir šimtą žmonių surinkti. Kad tik būtų tikslas“, – yra sakęs J. Budraitis. Svarbu buvo suartinti žmones, supažindinti vieną su kitu, sudominti, kad jie bendrautų ir toliau. J. Blatrušaičio namai Maskvoje, Nižnij Novgorode, Voroneže, kituose Rusijos miestuose organizuodavo koncertus, parodas, pristatydavo lietuvių menininkus, jų kūrybą, daug bendraudavo su ten gyvenančiais lietuviais. Rengė rusų dailininkų, kurie savo darbuose vaizdavo Lietuvą, parodas. Išleido Just. Marcinkevičiaus, A. Marčėno, M. Martinaičio ir kt. poezijos rinkinių lietuvių ir rusų kalbomis.

Rusų kalba išleista G. Gudavičiaus „Lietuvos istorija“. Didžiausias darbas – Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto Filologijos fakultete 2008 m. įkurtas Baltistikos centras, kurį pavyko įgyvendinti ilgametėmis pastangomis. Tik dėl diplomatinės tarnybos J. Budraitis turėjo galimybę susitikti ir bendrauti su pasaulyje pripažintais mokslininkais, iškiliais Rusijos akademinės bendruomenės atstovais. Graži bendrystė siejo su vienu žymiausių pasaulio literatūrologu V. N. Toporovu. Viename interviu diplomatas sakė: „Esu be galo dėkingas Jurgiui Baltrušaičiui, kuris savo kūryba mane „užkūrė“, kai ieškojau, į ką man atsiremti savo kasdienėje veikloje, ką turėčiau nuveikti ir kokia mano misija… Renginys po renginio, ir pamažėl Jurgio Baltrušaičio namai tapo žinomi Maskvoje.“

Kvietimai.
Juozo Budraičio ambasadų kvietimai. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Kartu su ansambliu.
Juozas Budraitis su Maskvos lietuvių bendruomene jo 60-mečio minėjime Jurgio Baltrušaičio namuose Maskvoje (2005 m. spalio 6 d.). Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Autografai ant programėlės.
Vladimiro Toporovo atminimui skirtas renginys. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

J. Budraičio kasdienybe yra tapęs pomėgis fotografuoti. Fotografija jo gyvenime buvo beveik visada.

„Yra tose fotografijose ir žmonių, ir medžių, ir daiktų. Visada fiksavau būseną, o ne faktą. Nuotraukos dažnai neryškios – tarsi ant broko ribos: slystantis vaizdas per automobilio langą, žinomo aktoriaus kūno linkis. Vienišos išmėtytos kėdės ar aksesuarai, kuriuos kažkas pamiršo po filmavimo“, – sako aktorius.

Portretas.
Rezo Esadze filmuojant kino kompanijos „Central partnešip“ vaidybinį filmą „Vilkogaudis“ (2004 m.). Filmas pastatytas 2006 m. Juozo Budraičio / Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka
Medis prie namo.
Juozo Budraičio fotografija. Iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo
Obuoliai ant stalo.
Juozo Budraičio fotografija. Iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Straipsnio ir parodos parengimą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.