Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Juozo Girniaus hermeneutika ir rūpestis žmogumi be Dievo

Juozas Girnius apie 1950 m. V. Maželio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš penktojo 2020 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Santykis su savo filosofine tradicija yra dialoginis santykis. Apskritai bet koks autentiškas filosofavimas gali atsirasti tik dialogiškame minties judėjime. Tai gali būti ir gyvas pokalbis, bet mes lygiai bandome rasti pašnekovą ir savo skaitomuose kitų (ir ne vien tik) filosofų tekstuose.

Ko gero, šių dienų filosofai didele dalimi yra skaitantieji, mąstantieji su tekstu filosofai, o kai kurie autoriai yra beveik nuolatiniai dialogo ar polemikos partneriai. Antai Prancūzijos kultūroje, nepaisant visų didžiulių transformacijų ir iškilių mąstytojų bei teoretikų gausos, su savo tekstais ir idėjomis vis dar dalyvauja René Descartes’as, Blaise’as Pascalis ar Jeanas-Jacques’as Rousseau, atstovaujantys skirtingiems mąstymo ir pasaulėvokos poliams. Lietuvoje santykis su savo praeities filosofais vis dėlto yra keistesnis: į juos dažniau žiūrima kaip į pasenusius ir nebeįdomius ar tiesiog nesuprantamus keistuolius, kartais – kaip į pranašus, o ypač retai – kaip į vertus skaitymo ir dėmesio mūsų pokalbių apie save dalyvius.

Drįstu teigti, kad viena tokių knygų, kurias lietuviškojoje filosofijos istorijoje verta išskirti kaip kalbintinas, yra Juozo Girniaus Žmogus be Dievo. Ši knyga pradėta rašyti dar pabėgėlių stovykloje po karo, bet publikuota tik 1964 m., o štai Lietuvoje ji 1994 m. buvo perleista beveidžiame antrajame Raštų tome. Nepaisant to, kad ši knyga net sovietmečiu buvo atsidūrusi ne vieno Lietuvos filosofo rankose, vis tiek atrodo, kad ji labiau liko anapus mūsų kultūrinio kodo negu organiškai į jį įsipynė. Todėl šis tekstas laikytinas ne tik kritine analize, bet ir savotiška reklama.

Kodėl ši knyga gali būti mums įdomi ir vertinga? Mykolas Drunga 2012 m. Lietuvos kultūros tyrimų instituto konferencijoje „Mąstymai išeivijoje“ gana drąsiai pasakė, kad jeigu Žmogus be Dievo būtų išėjęs savo laiku ne tik lietuviškai, bet ir prancūziškai arba angliškai, tai būtų buvusi labai populiari ir reikšminga knyga pasauliniu mastu.

Žinoma, šiandien Žmogui be Dievo stinga to nemažo konteksto, kurio prisikaupė per pusę amžiaus (jau nekalbant apie įvairius reikalingus pataisymus ar komentarus) – pasikeitė ateizmas, reakcija į jį, įvyko nemažai pokyčių visuomenėje – pakito religijos statusas dabartiniame pasaulyje, kai kurios anuomet matytos tendencijos pasiekė savo kulminaciją, kai kurios tarsi pranyko. Žinoma, kovingi ateistai, Girniaus žodžiais – antiteistai, niekur nedingo. Ištuštėjusios bažnyčios neužsipildė – daugybė bažnyčių Vakaruose yra uždaromos, paverčiamos parduotuvėmis ar kavinėmis, kartais išardomos ir išgabenamos į kitus žemynus… Nepaisant šių tendencijų, religija, tikintieji, Bažnyčia visiškai neišnyko. Dėl to Jürgenas Habermasas mūsų epochą pavadino nebe sekuliariąja, o postsekuliariąja, mat religija, kitaip negu vylėsi ir dar tebesivilia kai kurie ateistai-progresyvistai, neiškeliavo į istorijos šiukšlyną ir tebeužima svarbią vietą daugelio žmonių ir visuomenių gyvenimuose.

Tačiau visi šie svarstymai apie ateizmą, sekuliarizaciją ir postsekuliarizaciją yra beprasmiai, jeigu į šalį nustumiame Dievo klausimą. Girniaus bičiulis Antanas Maceina Filosofijos kilmėje ir prasmėje rašė, kad religijos filosofija be Dievo įrodymo yra beprasmė, tad ir aš norėčiau pabrėžti, kad sekuliarizacijos, ateizmo, politinės teologijos klausimai nekeliant žmogaus ir Dievo santykio klausimo tėra lėkšta sociologija. Filosofija turi siekti pažinti visumą ir iš esmės: šiuo atveju kalbu apie giluminį mūsų kultūrinių sandų ir civilizacinių prob­lemų pažinimą. Manau, kad Žmogaus be Dievo dėka Girnius vis dar gali būti dialogo partneris, idėjų ir įkvėpimo šaltinis mąstant ne tik apie ateizmo ar žmogaus ir Dievo santykio, prasmės ir nihilizmo problemas, bet ir svarstant apie sekuliarizacijos procesus ar netgi tai, kas vadinama politine teologija. Kai kurie knygos skyriai yra tiesiog puiki intelektualinė istorija ir analitika, o štai skyrius apie klasikinį ir sovietinį marksizmą yra turbūt vieni geriausių puslapių šia tema lietuvių kalba greta Zenono Norkaus skyrelio knygoje Kokia demok­ratija, koks kapitalizmas? Autorių, temų ir svarstymo gilumu bei platumu Žmogus be Dievo primena Kanados filosofo Charleso Tayloro veikalą A Secular Age.

Taigi apie ką ši knyga? Turbūt geriausia iliustracija būtų Friedricho Nietzsche’s Linksmajame moksle pavaizduotas pamišėlis, vidury dienos išėjęs į turgavietę ir sakąs, kad ieško Dievo. Netikintiesiems jo kalbos kėlė juoką, bet jis pats atsakė: „Mes Jį nužudėme – jūs ir aš. Visi mes esame Jo žudikai“. Ką reiškia nužudyti Dievą ir kokia čia mirtis, jei yra mirties liudijimas, o lavono nėra? Vis dėlto ši mirties istorija pirmiausia yra ne apie Dievą, o apie mus. Maištingus gimnazistus žavintis ir provokuojantis vokietis mokėjo neblogai užčiuopti tai, ką hėgeliškai galima pavadinti laiko dvasia. Kokiais pavidalais pasirodo ši „mirtis“?

Nors istoriškai kai kuriose kultūrose ir religijose egzistavo skirtis tarp to, ką galima pavadinti sacrum ir profanum, t. y. tarp religinės (šventos) ir nereliginės (pasaulietinės) erdvės, tačiau iki vėlyvosios modernybės Vakaruose nebuvo žinoma kultūra, kurioje reikštųsi stipri pastanga visiškai sekuliarizuotis, drastiškai atsiskirti nuo religijos, Dievo, transcendencijos. Reflektuodamas šį civilizacinį ir, galima sakyti, metafizinį įvykį, kai žmonijai, bent jau Vakarų kultūrai, užsiveria transcendencija, išsenka gyvo tikėjimo šaltiniai, fundamentaliai transformuojasi religijos vaidmuo mūsų gyvenime, Girnius pateikia kruopščią ir nuoseklią ateiz­mo srovių genezės viziją, jų analizę ir klasifikaciją (ir neblogą tokio pobūdžio tyrimo pavyzdį). Tai galima pavadinti „Dievo mirties“ genealogija. Žinoma, toks pasakymas skamba truputį ironiškai: negi mirtis gali turėti genealogiją? Kaip yra pastebėjęs Tomas Sodeika, ši knyga nėra tik atpasakojimas to, kas vyksta „dvasios plotmėje“, bet yra gyvą susimąstymą „čia ir dabar“ provokuojantis veikalas.

Kaip pratarmėje pastebi pats Girnius, vis dėlto tai nėra knyga apie ateizmą. Girniui ateizmo reiškinio tyrimas reikalingas prieiti prie jam rūpimo dalyko: žmogaus be Dievo. Noriu pabrėžti žodžius „rūpestis“ ir „žmogus“. Tai tikinčiojo, krikščionio ir filosofo susirūpinimas artimu, jo santykiu su Dievu, su tiesa. Beje, dėl to filosofui teko kęsti įvairių išeivijos davatkų užsipuldinėjimus, kodėl, girdi, jis nerašęs apie žmogų su Dievu. Į šį „kodėl?“ Girnius atsakė savo pokalbyje su Arūnu Sverdiolu ironiškai šypteldamas: „Velnias žino“.

Kalbant rimčiau, žmogaus be Dievo situacija yra bene vaizdžiausiai nusakyta to paties Nietzsche’s: „Ar neklaidžiojame mes tarsi kokiame begaliniame nieke? Ar nedėbso į mus tuščia erdvė? Ar nepasidarė šalčiau? Ar neatėjo nesibaigianti ir vis gūdesnė naktis?“ Būtent­ šie Nietzsche’s pamišėlio žodžiai, man regis, gerai apibūdina situaciją po tariamos „Dievo mirties“. Girnius mus perspėja apie šio įvykio keliamus pavojus ir jų mastą. Pavyzdžiui, moralines pasekmes – kaip pagrįsti moralę be religijos, be Dievo? Alasdaire’o MacIntyre’o After ­Virtue ir kitos panašios knygos keliasdešimt metų vėliau tik patvirtino Girniaus būgštavimus dėl įkandin bedievystės ir nihilizmo įsigalinčio moralinio reliatyvizmo. Akivaizdu, kad įvairūs dar Apšvietos metu prasidėję bandymai taip ir nepasiūlė veikiančios grynai racionalistinės moralinės doktrinos, be metafizinių ar religinių pagrindų. Tačiau metafizinis moralės pagrindžiamumo kolapsas tėra viena nihilizmo apraiškų. Čia apskritai reikalą turime su prasmės problema: „Pasaulis be Dievo yra be vilties ir be meilės. Jei nėra Dievo, tai galutinai stovime tik prieš viską nuprasminančią mirtį, pasmerkti tai kankinančiai vienumai, kuri vis gilėja su kaltėmis“. Nihilizmas, anot filosofo, politiniame gyvenime gali išvirsti netgi totalitarizmu: po „Dievo mirties“ vienareikšmiškai pagrįsti žmogaus nelygstamumą tampa neįmanoma, o totalitaristinės ideologemos daugeliui pasirodo galinčios užpildyti prasmės bedugnę. Apskritai laisvė, ir ne tik politinė, Girniui yra labai aktuali problema. Iš vienos pusės, jis saugosi deterministinio mąstymo, kuris neigia žmogaus laisvę, iš kitos pusės, jam nepriimtinas laisvės suabsoliutinimas, kai laisvė perauga į savivalę ir bet kokie žmogaus pasirinkimai, jeigu tik kyla iš laisvės, tampa savaime geri.

Tačiau kodėl būtent Dievo klausimas, anot Girniaus, mums yra lemtingas? Kodėl transcendencijos užsivėrimas atrodo toks gniuždantis? Filosofo manymu, Dievo, religijos, gyvenimo prasmės klausimų atžvilgiu neutralumas yra neįmanomas. Visi žmonės vienaip ar kitaip jiems angažuojasi. Žinoma, nuo šių klausimų galima bėgti, jų vengti, tačiau ribinės situacijos – mirties, sunkios ligos – akivaizdoje bėgti nebeįmanoma ir tenka stoti akistaton su žiojinčia tuštuma. Nuo nihilistinės beprasmybės galime slėptis neklausiančioje Das Man būklėje, kaip humanistai ieškoti atsparos žmogiškume, galime kaip Jeanas Paulis Sartre’as džiaugtis atsiveriančia begaline laisve (Dievo nebuvimas, anot jo, yra laisvės sąlyga, Girnius mano priešingai, kad Dievas kaip tik ir sukūrė žmogų laisvą), galima tarsi herojiškai stoti prieš beprasmybę, begalybę ar absurdą, tačiau visa tai galų gale egzistenciškai nepatenkina žmogaus. Galima siekti įsiamžinti vaikuose ar kūryboje, bet ir tai iki galo nenumalšins amžinybės troškulio.

Keturi ateitininkai. Iš kairės: Z. Ivinskis, kun. S. Yla, K. Bradūnas, J. Girnius. Čikaga. Apie 1958 m./Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos 110-osioms Stasio Ylos gimimo metinėms, nuotrauka
Žurnalo „Aidai“ redakcijos posėdis. Niujorkas. 1962 m. Iš kairės: A. Nyka-Niliūnas, L. Andriekus, J. Girnius, A. Vaičiulaitis.
Žurnalo „Aidai“ redakcijos posėdis. Niujorkas. 1962 m. Iš kairės: A. Nyka-Niliūnas, L. Andriekus, J. Girnius, A. Vaičiulaitis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Iš kairės – Juozas Girnius, Z. Nagytė, J. Kaupas.
Iš kairės – Juozas Girnius, Z. Nagytė, J. Kaupas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Juozas Girnius su sūnumis. Kęstutis K. Girnius – dešinėje. Vokietija, apie 1948 m. Asmeninio K. Girniaus archyvo nuotrauka.

Dievo klausimas nėra tik metafizikos ar religijos filosofijos klausimas – tai egzistencinė problema. Ir būtent per egzistencinę analitiką, tam tikrą istorinę hermeneutiką Girnius atranda savo postmetafizinį kalbėjimo apie Dievą būdą. Girnius savo kelią Dievop eina per istorinę ateizmo analitiką, parodydamas ateistinės egzistencijos trapumą ir stiglumą, ateizmo vidinį prieštaringumą, galų gale neišvengiamą egzistencinį žmogaus nusikreipimą Dievo link. Nepaisant visko, net optimistinis ateizmas (toks kaip Sartre’o) nėra pajėgus įveikti žmogaus galutinės prasmės, amžinybės ilgesio ir kaltės jausmo. Girniui tai, beje, yra savotiškas optimizmo šaltinis. Nors jo kelias Dievo tiesiogiai neparodo, tačiau atskleidžia Dievo ilgesį. Dievo stygiaus suvokimas yra sąlyga jo paieškoms pradėti.

Šia prasme žmogus yra homo religiosus, t. y. religinis gyvūnas. Ateistinis humanizmas kaip tikėjimas žmogumi irgi yra iliuziškas. Girniaus manymu, poreikis kurti tikėjimą abstrakčiu žmogumi ar abstrakčiu žmogiškumu kaip tik ir parodo tokio humanizmo prieštaringumą ir galiausiai atskleidžia, kad žmogus nėra visiškai savarankiškas. Jo stiglumas tiek egzistencinis (jo ribotume, mirtingume), tiek atsiskleidžiantis per jo siekį to, kas yra transcendentiška jo paties atžvilgiu.

Tačiau reikia suprasti, kad Dievas Girniui nėra kažkoks priedėlis, dvasinis žmogaus ramentas, psichologinis poreikis ar žmogiška vertybė (nors funkciškai kartais toks gali būti). Žinoma, dar galima, remiantis įvairiais sociologiniais ar psichologiniais tyrimais, sekti paskui garsųjį Voltaire’ui priskiriamą dictum ir manyti, kad jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų išgalvoti, ieškant moralinių, socialinių ar psichologinių argumentų „už Dievą“. Bet tai nebūtų tikinčiųjų Dievas, tai nebūtų Jokūbo, Abraomo, Izaoko Dievas, tai, ko gero, nebūtų filosofų Dievas, o tik Dievo kaliausė. Norint suprasti Girniaus mintį, reikia atsisakyti tokio ir panašaus mąstymo – jis prie Dievo prieina per egzistencinę žmogaus situaciją. Todėl, Girniaus manymu, žmogus savotiškai liudija Dievą net ir tada, kai jį neigia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi Girnius per egzistencinę analitiką nueina labai savotišką negatyvios hermeneutikos kelią Dievo link. Panašiai kaip Maceina savo veikaluose Religijos filosofija, Filosofijos kilmė ir prasmė bei Dievas ir laisvė, Girnius pradeda nuo šiapusybės, t. y. visų pirma žmogaus egzistencijos analizės per įvairias filosofines sroves. Tiesa, čia reikia pastebėti, kad Maceina, nors pats sakosi neinąs metafizikos keliu, tačiau iš esmės prieina prie metafizinių išvadų – jis žmogaus ir Dievo santykį apibrėžia kaip objektyvų santykį tarp Dievo kaip būties grindėjo ir žmogaus kaip grindžiamojo. Taigi nors Maceina atmeta metafizinę ir renkasi hermeneutinę prieigą prie problemos, tačiau neatmeta metafizinių klausimų ir ontologinių atsakymų. Girniaus kelias šiuo aspektu gerokai skiriasi – jo tyrimo centre atsiduria ateizmas kaip tam tikras kultūros reiškinys ir egzistencinė stovėsena, ir per jos prieštaringumo analizę nueinamas negatyvus kelias Dievop, parodant pamatinį žmogaus religiškumą per Dievo klausimo neapeinamumą. Tiesa, būtina pastebėti, kad Maceina į Girniaus minties kryptį žiūrėjo skeptiškai, ragino klausti metafiziškiau, t. y. ieškoti Dievo remiantis proto sklaida, mat, pasak Maceinos, ateistinio buvimo analizė į Dievo buvimo klausimą neatsako. Žinoma, Girniaus pasirinkta strategija yra gerokai dėmesingesnė žmogaus egzistencijai ir imanencijai negu Maceinos. Dėl to Girnius Dievo klausimą paliečia gerokai dramatiškiau, jautriau ir įdomiau (ne tik tikintiesiems aktualiu būdu). Kaip kažkada rašė Rūta Tumėnaitė: Girnius „[k]artu su žmogumi be Dievo išklausęs Dievo mirties nuosprendį, išvaikščiojęs kryžiaus kančios kelius, vis tiek renkasi būti su Dievu, jis renkasi amžinybės ir išganymo viltį. Palyginę jį su Maceina, pamatytume skirtumą tarp šių dviejų mąstytojų. Šviesiam ir džiaugsmingam Maceinos filosofavimui nereikia eiti toli, kad atrastų Dievą. Jis visada šalia, jis jau nuo pat pradžių yra Maceinos filosofinės minties rūmo pamatas. Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievui būti numarintam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į savo brolį – žmogų be Dievo“.

Girniaus minties kelias nėra metafizinio įrodinėjimo kelias (nors pats įvade jis užsimena tarsi nieko prieš metafizinius Dievo įrodymus neturįs, tačiau aiškiai suprato jų ribotumą). Mat Dievas nėra teorinis proto konstruktas ir nesileidžia jo užvaldomas. Kaip rašė Anzelmas Kenterberietis, Dievas yra kai kas daugiau, negu gali būti pamąstyta. Kitaip tariant, protas sustoja ten, kur prasideda tikėjimas. Netgi prisimenant tą patį Anzelmo Kenterberiečio Dievo įrodymą, išdėstytą Proslogione ir vadinamą ontologiniu, dera pastebėti, kad net priėmęs jį savo protu, aš tegalėsiu pasakyti „žinau“ arba „sutinku“, bet niekaip negalėsiu savo širdyje pasakyti „tikiu“, nes manyje jis nieko neišjudins – vien protas nepažadins gyvo tikėjimo. Dievu, tikėjimo tiesa reikia gyventi. Tai ne teorinis, o egzistencinis klausimas. Lygiai kaip gyvenimo prasmės klausimas yra egzistencinis, o ne teorinis. Dėl to su Dievo įrodymais visiškai kitokį santykį turi tikintysis ir ateistas. Žmogaus be Dievo drama nėra išsprendžiama Dievo įrodymais. Tikėjimo tiesos nėra matematikos ir logikos tiesos – jos nėra prievartinio pobūdžio, todėl dėl jų tegalima apsispręsti laisvai.

Tačiau kodėl šis klausimas taip rūpi tikinčiajam, kodėl ateistais taip rūpinasi žmogus su Dievu? Žmoguje be Dievo yra sukuriama ypatinga įtampa tarp krikščionio, netikinčiojo ir Dievo. Tai nėra knyga, skirta atversti ateistą – tai visiškai kitokio „pokalbio“ knyga. Girnius kreipiasi visų pirma ne į ateistą, o į žmogų su Dievu, kuris nori liudyti tiesą ir ragina jį suprasti šio dialogo trikampio specifiškumą ir ateistinio žmogaus dramą. Girnius nori humanistinio dialogo, o ne nesibaigiančios kovos tarp dogmatiškų ateistų ir užsispyrusių tikinčiųjų. Netenkina jo nė abipusis abejingumas. Žvelgiant į platesnius Girniaus mąstymo kontekstus, reikia pastebėti, kad jis ne tik aistringas ateizmo kritikas, bet ir klerikalizmo ar tiesiog despotiškų pasaulėžiūrų oponentas – ką, pavyzdžiui, liudija giliai demokratinis nepasaulėžiūrinės politikos projektas. Žmogus be Dievo iš tiesų yra egzistencinio rūpesčio persmelkta knyga, neleidžianti jos skaityti kaip dar vieno vadovėlio, dar vieno pasakojimo. Kokie dar gali būti argumentai už šios knygos skaitymą? Kaip kažkada pasakė Tomas Sodeika, tai yra tiesiog autentiško filosofavimo abėcėlė.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.