2023 05 15

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Jūra ir Simas Jūronai: džiaugiamės, kad išlikome skaistūs iki santuokos

Jūra ir Simas Jūronai. Asmeninio archyvo nuotrauka

JŪRA ir SIMAS JŪRONAI iš pažiūros – įprastinė graži, jauna pora, santuokoje bebaigianti ketvirtus metus ir auginanti du mažylius – dvejų su puse Joakimą ir penkių mėnesių Tolių. Tačiau Jūros ir Simo draugystė iki santuokos, o ir pats santuokinis gyvenimas, skirtingai nei daugelio kitų šiandienos jaunų žmonių, yra grįstas rimtai įsisąmonintomis ir praktikuojamomis krikščioniškomis vertybėmis.

Jūra – gyvybės kultūros puoselėtojos, švelnaus gimdymo šalininkės a. a. akušerės-ginekologės Bangos Kulikauskaitės dukra. Jūros vyras Simas – Kauno arkivyskupijos Šeimos centro lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos „Pažink save“ koordinatorius. Tad Tarptautinės šeimos dienos proga – pasakojimas apie juos.

Bangos išsūpuota Jūra – panaši, bet kitokia

„Kai mama manęs laukėsi, jai grėsė persileidimas. Mama jau buvo tikinti, nors dar ne taip giliai kaip vėliau, ir pavedė mane, savo vaikutį, Mergelei Marijai. Tuo metu mama buvo prie jūros, todėl ir pavadino mane Jūra“, – apie savo gyvenimo pradžią ir vardo istoriją pasakoja jauna, rodos, visada besišypsanti moteris. Aplink ją nenustygdamas zuja guvus ir linksmas vyresnėlis sūnus Joakimas, o mažylis Tolius glaudžiasi prie krūtinės.

Jūra iš savo mamos Bangos perėmė gyvą tikėjimą ir didžiulę pagarbą bei meilę gyvybei nuo pat jos prasidėjimo. Būdama šešiolikos mergina pradėjo savanoriauti lytiškumo ugdymo programoje „Pažink save“, vėliau tapo jos koordinatore, tačiau su šypsena prisimena, kad programoje atsidūrė beveik atsitiktinai, nes mokyklai reikėjo surinkti dalyvių skaičių, ir buvo pasakyta, kad dalyvauti privaloma. Tačiau ši veikla Jūrą labai patraukė, o ypač sužavėjo tai, kad programos metu jaunas vaikinas kalbėjo apie skaistumą iki santuokos.

„Ši vertybė man svarbi, tačiau atrodė kaip svajonė, nes šiais laikais niekas taip negyvena. Tad mane labai palietė išgirdus, kad ir dabar esama netgi vaikinų, sakančių, jog lauks iki santuokos“, – pasakoja Jūra. Tapusiai lytiškumo ugdymo programos savanore Jūrai labiausiai patikdavo kalbėti gyvybės temomis ir apie savivertę. Ir dabar, būdama dviejų mažylių mama, Jūra retkarčiais programoje savanoriauja, skaito paskaitas jaunimui.

Jūra Jūronienė su mama Banga Kulikauskaite. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nors mamos pavyzdys ir vertybės Jūrai turėjo didžiulę įtaką, mergina neketino sekti jos pėdomis ir tapti gydytoja, o juo labiau – akušere-ginekologe. Jūra sakosi mokykloje nebuvusi geriausia mokinė, bėgdavo iš pamokų, tad niekas nesitikėjo, kad merginai pavyks įstoti į mediciną. Tad, kai reikėjo rinktis studijas, Jūros pageidaujamų sričių sąrašą sudarė biologija, psichologija ir pedagogika. Tačiau paskutinę naktį prieš pateikdama sąrašą Jūra susapnavo, kad Afrikoje gydo vaikus. Išties ji tuo metu labai svajojo išvykti savanoriauti į Afriką, bet mama atkalbėjo, klausdama, ką dukra ten nuvykusi galės duoti. Tad susapnavusi minėtą sapną Jūra suprato, ką Afrikoje galės nuveikti, ir paskutinę akimirką į studijų krypčių sąrašą įrašė mediciną, ir visų bei savo nuostabai ten įstojo.

„Na, jei jau įstojau, tai ir einu, tačiau tik ne į akušeriją-ginekologiją, – savo tuometiniais apmąstymais dalijasi Jūra. – Visada svajojau apie šeimą, ir tai atrodė su šeima nelabai suderinama.“ Tačiau baigus ketvirtą kursą, kaip tik tais metais, kai mirė mama, Jūrai teko atlikti akušerijos-ginekologijos praktiką. Mergina patyrė, kad būtent ten jai „labiausiai dega širdis“, viskas buvo įdomu, ir ji jautė vidinę motyvaciją mokytis bei domėtis, ypač kai išvydo pirmąjį gimdymą. Jūrai tai atrodė labai jautru, ir ji suprato, kas taip žavėjo jos mamą Bangą.

„Taip ir nuėjau į akušeriją-ginekologiją. Niekur taip netraukė, nebuvo taip įdomu“, – pasakoja Jūra. Vis dėlto ji dar dvejoja, ar bus pajėgi dirbti šį darbą: „Tai labai sunki ne tik mediciniškai, bet ir emociškai sritis, čia susiduriama ir su persileidimais, ir apsigimimais, ir vaikučių netektimis. Tai – be galo sunkios situacijos, tad dar nežinau, kaip baigsis ši mano kelionė. Dar sprendžiu, ar grįžti į rezidentūrą, ar ne, ir džiaugiuosi, kad turiu laiko pamąstyti. Nors jaučiu, kad gimdymai ir akušerija ta sritis, dėl kurios dega širdis, bet bijau, kad man tai gali būti netgi fiziškai per sunku, taip pat šią specialybę labai sunku suderinti su šeima, nes norisi, kad vaikai matytų laimingą, o ne nuolat pervargusią mamą. Mano mama tikrai turėjo šį pašaukimą, eidavo, kur tik prireikdavo, o aš gal čia esu labiau egoistiška. Ir labai kovoju už laiką su šeima. Gal tai kyla iš nuoskaudos, kad mamos man trūkdavo.“

Jūra prisipažįsta jaučianti žmonių, pažinojusių jos mamą, lūkestį, kad ir dukra taptų ta „kitokia“ gydytoja, kokia buvo mama. „Tačiau aš esu visiškai kitokia nei mano mama. Nors mūsų vertybės ir panašios, bet esu visiškai kitokia. Taip pat ir sau bandau pasakyti ir priimti, kad aš nebūsiu antra Banga. Aš esu Jūra, ir mano kelias kitoks“, – su neblėstančia šypsena pasakojimą apie save užbaigia Jūra.

Simas: „Kasdieniame gyvenime man trūko gilumos“

Simas Jūronas taip pat užaugo turėdamas šalia tikinčią mamą, kuri vesdavosi vaikus į bažnyčią. Tiesa, tada, dar būdamas vaikas, Simas bažnyčioje nuobodžiaudavo, laukdavo Mišių pabaigos svajodamas, kaip žais grįžęs namo. Vienu metu Simas ir patarnaudavo Mišiose. „Mano tikėjimas tada buvo vaikiškas, bet aš jam nebuvau priešiškas. Dar būdamas vaikas mačiau, kad čia yra kažkokia prasmė, gilumas“, – pasakoja Simas.

„Aš labai anksti pradėjau galvoti, ką norėčiau veikti gyvenime. Dar būdamas devintoje klasėje pradėjau mąstyti, ką dirbsiu ir panašiai. Supratau, kad nepakanka tik leliakinti su draugeliais, pažaisti kašę ir eiti miegot. Man trūko tos gilumos“, – priduria jis.

Būdamas dešimtoje klasėje Simas sužinojo apie lytiškumo ugdymo programą „Pažink save“ ir kad ten vyksta panašiai mąstančio jaunimo susitikimai, tad nusprendė ją lankyti: „Galvojau, gerai. Galbūt aš ten gausiu tai, ko negaunu mokykloje ar laisvalaikiu po treniruočių. Manyje jau labai sproginėjo, kad kažko trūksta. O ten rasdavau ir gilių pokalbių, ir įdomių, prasmingų paskaitų.“

Simas Jūronas veda „Pažink save“ užsiėmimą. Asmeninio archyvo nuotrauka

Savanoriauti šioje programoje Simą paskatino tikybos mokytoja, taip pat jį užkabino pati idėja skleisti žinią jaunimui apie krikščionišką požiūrį į lytiškumą. Tad dar mokydamasis mokykloje, jei tarp pamokų turėdavo langą, Simas skubėdavo į kitas mokyklas kalbėti apie tai savo bendraamžiams.

„Visada turėjau troškimą savo žinias perduoti kitiems. O tai darydamas dar kartą pats sau įtvirtinu tai, ką žinau. Pavyzdžiui, kalbėdamas jaunimui apie savivertę, tampu ir pats labiau pasitikintis savimi. Lytiškumas, savivertė, vyriškumo supratimas, kokie turi būti santykiai tarp vyro ir moters, – kai tai supinta su tikėjimu, tampa tavo kelio ženklais. O mokykloje to niekas neaiškina. Tu daryk ką nori. Ir jei nesi susidūręs su Bažnyčia, negavai iš ten dorovinio pagrindo, darai tą, kas priimta tavo aplinkoje. Taigi lytiškumo ugdymas tinka tiems vaikams, kurie nežino, ką daryti, ir tu jiems nori padėti. Man tai padėjo. Ir toliau pats einu tuo keliu“, – sako Simas.

Šiuo metu S. Jūronas, šalia pagrindinio savo darbo, yra Kauno arkivyskupijos Šeimos centro lytiškumo ugdymo programos koordinatorius. Čia jis organizuoja renginius, pavyzdžiui, Pasaulinės gyvybės dienos proga, jaunimo savaitgalius, susitikimus su savanoriais, taip pat lytiškumo ugdymo pamokėles mokyklose – kartais į jį kreipiasi pačios mokyklos, o kartais pamokas mokykloms pasiūlo Simas: „Mūsų programos mini moto – kad jauniems žmonėms turi kalbėti jauni žmonės. Aišku, aš jau tolstu nuo to mokyklinio amžiaus, bet dar nesijaučiu toks jau suaugęs.“

Sutemo, išalkome, nusprendėme eiti valgyti kebabų, sėdime prie Kauno pilies, valgome, Simas visas išsiterliojo padažu, juokiamės. Ir man į galvą ateina mintis, kad čia mano būsimas vyras. Aišku, tą mintį nuvijau, nes bendravome tik antrą kartą, bet taip ir išsipildė.

Jūra: „Svajojau savo būsimą vyrą sutikti bažnyčioje“

Jūra ir Simas artimiau susipažino prieš gerus šešerius metus. Tuo metu Jūra buvo lytiškumo ugdymo programos „Pažink save“ koordinatorė, o ir Simas – savanoris, tačiau artimiau juodu nebendravo. Jų draugystė netikėtai užsimezgė po vienų Mišių, kai Simas užkalbino Jūrą jiems išėjus iš bažnyčios.

„Prisimenu, kaip kažkada sėdėjau Mišiose ir galvojau, kaip būtų nuostabu savo vyrą sutikti bažnyčioje, tai buvo svajonė, – pasakoja Jūra. – Bet kai tąsyk Simas mane po Mišių užkalbino, tokių minčių tą akimirką nekilo, mes tiesiog kalbėjomės. Mano mama buvo neseniai mirusi, namuose buvo nelengva vienai tvarkytis, tad aš drąsiai visų prašydavau pagalbos. Taigi paprašiau Simo, kad nupjautų man žolę, ir jis atvažiavo.“

Simas prisimena, kaip jam buvo gera, kai nupjovęs žolę, pavargęs atėjo į Jūros namus, o ji buvo paruošusi pietus ir švelniai juos padavė, atsidėkodama už darbą. Tai jam paliko labai stiprų įspūdį.

Kitą dieną Zapyškyje Jūra turėjo vesti lytiškumo ugdymo stovyklą ir pakvietė Simą vykti kartu. Važiuojant į Zapyškį ir besikalbant Simas Jūrai pasirodė labai savas, tarsi būtų gerai pažįstamas.

„Buvo taip lengva ir gera kalbėtis – taip pat ir apie gilesnius dalykus, ir mums bendrauti sekėsi labai paprastai. Taigi pravedėme Zapyškyje „Pažink save“ renginį, grįžome į Kauną, ir – kaip negalime išsiskirti, taip negalime. Sutemo, išalkome, nusprendėme eiti valgyti kebabų, sėdime prie Kauno pilies, valgome, Simas visas išsiterliojo padažu, juokiamės. Ir man į galvą ateina mintis, kad čia mano būsimas vyras. Aišku, tą mintį nuvijau, nes bendravome tik antrą kartą, bet taip ir išsipildė“, – pasakoja Jūra.

„Simas mane patraukė savo atvirumu, vertybėmis ir nebijojimu prisiimti atsakomybę. Daug mano draugių skundžiasi, kad joms jų vaikinai nesiperša. O mes su Simu vos pradėjome draugauti, ir jis sako: aš tuoj tau piršiuos, – šypsosi Jūra. – Tada jis mane išgąsdino. Sakau: palauk, palauk. Tačiau tuo pat metu tai ir žavėjo, nes aš visą gyvenimą svajojau apie šeimą. Taigi mūsų požiūriai ir vertybės sutapo.“

Simas augo šeimoje be tėčio, tik su mama ir sesėmis, tad svajojo turėti gražią, tvirtą šeimą. „Tie visi krikščioniški renginiai man labai aiškiai parodė, kad noriu turėti šeimą, žmoną, vaikų, būti šalia jų, būti už juos atsakingas ir eiti jų sunkumų keliais“, – pasakoja Simas. Jis tai pajuto dar besimokydamas mokykloje. Žvelgdamas į merginas jis negalvojo apie trumpalaikius santykius ar vienos nakties nuotykius, jose ieškojo panašių į savąsias vertybių ir mąstė apie santuoką. Bendras dalyvavimas su Jūra lytiškumo ugdymo programoje Simui leido ją geriau pažinti, ir jos savybės jį žavėjo. Netrukus jiems pradėjus draugauti, Simas suprato, kad Jūra ir bus ta mergina, kuri taps jo žmona.

Jūros ir Simo vestuvės. Marijos Stanulytės nuotrauka

Paradoksas: sunkiausias buvo sužadėtuvių laikotarpis

Jūra ir Simas susižadėjo praėjus septyniems mėnesiams nuo draugystės pradžios. Paradoksalu, nors jų vertybės, troškimai bei planai buvo labai panašūs, jie sužadėtuvių laikotarpiu, kuris truko apie pusantrų metų, labai pykosi.

„Kitos poros dalijasi, kad joms gal sunkiausia buvo pirmais santuokos metais, o mums pilnas iššūkių buvo sužadėtuvių laikotarpis, – pasakoja Jūra. – Pykdavomės dėl visiškų nesąmonių. Turbūt abu nelabai mokėjom konstruktyviai reikšti savo emocijas. Galėjome susipykti lygioje vietoje. Pavyzdžiui, galėdavom valandų valandas ginčytis, ar reikia nulupti dešrelės apvalkalą, ar ne. Tačiau susituokus viskas pradėjo eiti tik geryn.“

„Nors Jūra man patiko, su ja buvo gera, o mūsų vertybės sutapo, man norėjosi iki galo išsiaiškinti, žinoti, ar mūsų nuomonės sutampa taip, kad galėtume tuoktis. Gal tai iš dalies ir sukeldavo tuos ginčus. Dabar, aišku, suprantu, kad visko negali žinoti“, – antrina Simas.

Jūra kalba apie dar vieną sunkumą, ją slėgusį sužadėtuvių laikotarpiu. Jai buvo labai sunku galvoti apie bendro gyvenimo planus, dar nežinant, ar iš tiesų jie susituoks su Simu. „Labai trūko to saugumo. O kai susituokėme, daug įtampų atslūgo, ir su įsipareigojimu atsirado netgi daugiau laisvės. Taip pat ir pasitikėjimo bei atsakomybės“, – džiaugiasi Jūra.

Pasak Jūros, spręsti nesutarimus jiems padėdavo kalbėjimasis, pokalbiai su kitomis šeimomis apie šių sunkumus. Padėjo ir vis didesnis vienas kito pažinimas, priėmimas ir supratimas, kad neverta savo santykio aukoti dėl smulkmenų.

„Tarpusavio konfliktas vis tiek žaloja, ir būna skaudu. Prasideda nuo kažkokio paprasto dalyko, o tada kyla kaltinimų visose srityse, todėl mokomės lengviau nuleisti tai, ką pasakom, atsiprašyti ir kylantį konfliktą laiku pastebėti, – dalijasi Jūra. – O labiausiai man padeda pažinimas ir priėmimas žmogaus tokio, koks jis yra. Simas yra didelis svajoklis. Jam kyla įvairių idėjų. Pavyzdžiui, kartą jis pasakė, kad statys laivus. O aš esu labiau praktiška, tad ėmiau klausinėti, kaip jis tai įgyvendins. Tokiais atvejais Simas susinervindavo, nes jis dar tik svajodavo. Taip ir susipykdavome. O dabar leidžiu Simui tiesiog svajoti. Kitą dieną jam ateina kita svajonė. Tad pažįstu savo žmogų ir jį priimu. Suprantu, kad galima svajoti ir nebūtina viską išanalizuoti.“

Išlikti skaistiems iki santuokos nelengva, bet verta

Šiandien daug jaunų porų galvoja, kad nereikia skubėti tuoktis – verčiau pagyventi kartu iki santuokos, pabandyti, ar vienas kitam tinka, ir tada priimti sprendimą. Jūra ir Simas mąsto priešingai.

„Gyvendama santuokoje suprantu, kad iki jos neįmanoma išbandyti žmogaus visose situacijose. Esame susituokę dar tik ketverius metus, bet jau buvo įvairių iššūkių – Simo sesuo pateko į sunkią avariją, tad budėjome prie jos pasikeisdami su Simu. Po to nėštumas, gimdymas, vienas vaikelis, antras. Visi tie etapai tokie skirtingi, kad tu vis iš naujo pažįsti savo žmogų ir iš naujo mokaisi su juo būti“, – įsitikinusi Jūra.

„Yra galvojančiųjų, kad dabar pabandysiu su viena, kita, trečia, sudėsiu pliusus ir minusus, o metų gale priimsiu sprendimą, ar toliau būti kartu, ar išsiskirti, – žmonai antrina Simas. – Mes nesame tokie, vadovaujamės tuo, kad jei priėmiau sprendimą, tai bandau priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir suprasti, kodėl jis taip elgiasi, o ne bandyti jį pakeisti kitu.“

„Mes orientuojamės į problemų sprendimą, o ne žmogaus pakeitimą, išmetimą, keitimą kitu ar panašiai. Geriau sėdamės ir kalbamės, ieškome sprendimų, kad abiem būtų gerai“, – priduria Jūra.

Jūrai ir Simui pavyko iki santuokos susilaikyti nuo lytinių santykių. Tarp jų draugų yra nemažai tikinčių žmonių, kurie taip pat iki santuokos išliko skaistūs ir tuo labai džiaugiasi. Tokie pavyzdžiai Jūrą labai įkvėpė ir palaikė. Kita vertus, pasak Jūros, ji ne kartą girdėjusi iš vaikinų ir merginų, kad jie gailisi, jog neišlaukė iki santuokos.

Per anksti pradėti lytiniai santykiai uždaro kelią į kito žmogaus pažinimą – jo dvasinio, vidinio pasaulio.

„Iki Jūros turėjau šiokią tokią patirtį su viena mergina, nors iki lytinių santykių nepriėjome, tačiau ėjome to link. Lytiškumo ugdymo pamokose aš vaikinams sakau, kad tokie dalykai labai įsirašo į galvas, o po to būna labai sunku judėti į priekį. Su ta mergina mes draugavome ilgokai tik todėl, kad tai palaikė aistra. Mes nematėme realybės, kad iš tiesų visiškai skirtingai mąstome ir kita, – dalijasi Simas. – Per anksti pradėti lytiniai santykiai uždaro kelią į kito žmogaus pažinimą – jo dvasinio, vidinio pasaulio. Tada tu su mergina nori būti tik fiziškai, bet tau nelabai įdomus jos vidus – ką ji išgyvena. Jei esi vaikinas, tu nori greičiau lytinių santykių ir suvaidini, kad merginą išklausai, kad kaip kokį prizą gautum galimybę su ja pasimylėti. Tačiau po kurio laiko – nuo pusmečio iki trejų metų – tu atsimerki ir supranti, kad nesutampa požiūris į gyvenimą, šeimą ir panašiai. Taigi mano paties patirtis ir suvokimas, kad vedamas aistros nepažinsi žmogaus ir nesukursi tikrų santykių, man padėjo išlaukti.“

„Iš tiesų mums labai padėjo ir tikėjimas. Mes melsdavomės kartu. Visada prisimindavome ir akcentuodavome, kad Dievas mums linki geriausia, todėl reikia bandyti išlaukti“, – priduria Jūra.

„Iš dalies mums pavyko dar ir dėl to, kad aš labai tikėjau šia idėja, – papildo Jūrą Simas. – Nes visa krikščioniška aplinka kalba apie išlaukimą, savęs saugojimą. Taigi tikėjau, kad tai teisinga ir verta saugoti tiek save, tiek kitą žmogų. Man padėjo tikėjimas ir suvokimas protu.“

Taip pat, kad įveiktų aistrą, Simas ir Jūra buvo nusistatę tam tikras ribas, kurių nevalia peržengti – jie sau neleido prieiti iki lytinių santykių vengdami į juos vedančių „nekaltų“ dalykų. „Mes buvome išsikėlę labai aukštas ribas, aišku, jos po truputį lūžo, tačiau reikėjo jų sulaužyti labai daug. Ir sulaužius vieną ribą, man labai skaudėdavo, – dalijasi Simas. – Taigi padėjo ribos ir daug kitos bendros veiklos – kelionės, bendravimas su draugais. Stengdavomės nesėdėti namuose, kad nekiltų pagundų. Ir labai džiaugiuosi, kad mums pavyko, nes pirmieji santuokos metai mums buvo tikra pasaka.“

Jūros ir Simo Jūronų šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Planuoja turėti gausią šeimą, bet ir neapleisti tarpusavio ryšio

Tiek Simas, tiek Jūra užaugo nepilnose šeimose, be tėčių. Simas turi dvi jaunesnes seseris, Jūra – brolį. Paklausti apie tolesnę savo jaunos šeimos viziją ir planus tiek Jūra, tiek Simas tvirtina norintys turėti gausią šeimą.

„Abu su vyru norime didelės šeimos, šiuo klausimu mūsų nuomonės sutampa, – sako Jūra. – Tik jaučiu, kad po antro vaikučio norėčiau ilgesnės pauzės. Nes motinystė – iš tiesų yra iššūkis, tačiau tikrai priimsime visus vaikučius.“

Gimus vaikams tiek Simas, tiek Jūra suprato, kad jų santykis tapo kiek kitoks, vienas kitam jie gali skirti mažiau laiko nei anksčiau. Ypač jautriai tai išgyvena Simas, todėl siekdamas, kad ateityje nebūtų kartu gyvenama vien dėl vaikų, tačiau nebeturint jokio ryšio, jis sąmoningai pasiūlė Jūrai kasdien bent po dešimtį minučių skirti kalbėjimuisi. „Nenoriu pamesti mūsų santykio, nenoriu, kad po keleto metų nieko nebežinočiau apie Jūrą. Esu daug girdėjęs apie tokius atvejus. Žinau, kad su Jūra nesiskirsime, tačiau atgaivinti ryšį po dešimties metų yra sudėtinga. Tad kodėl to nepradėjus dabar, kiekvieną dieną? O jei nespėji pasikalbėti, tai bent galiu parašyti žinutę, ką veikiau, kaip jaučiausi, ir viskas“, – savo lūkesčius išsako Simas.

„Iš tiesų šis momentas su žinutėmis labai gražus. Kai su Simu būname atskirai, mes visada susirašome, ir kartais atrodo, kad taip pabendraujame netgi giliau nei gyvai. Jau nuo pat mūsų draugystės pradžios Simas man kiekvieną dieną parašydavo“, – priduria Jūra.

Tarptautinės šeimos dienos proga Jūra kitoms jaunoms poroms norėtų palinkėti nebijoti atsakomybės ir įsipareigojimo. „Paradoksalu, bet su atsakomybe ateina laisvė, – sako ji. – Nors vaikai, aišku, yra nemažas iššūkis ir įsipareigojimas, reikalaujantis daug atsakomybės, tačiau tuo pat metu tai yra ir galimybė augti.“

„Ta atsakomybė, ėjimas į šeimą, tėvystė ir motinystė tampa mūsų vyriškumo ir moteriškumo aukščiausiu išsipildymu, – antrina žmonai Simas. – Taigi palinkėčiau nebijoti būti tikrais vyrais ir tikromis moterimis.“

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.