Jūra ir vyras

Jūra į tolį. — Brolių Černiauskų nuotrauka

Palanga ištuštėjusi ir ne vien dėl rudens. Per kontinentus šuoliuoja koronaviruso eskadronai, žaidžia karą su visa žmonija.

Nei tankai, nei patrankos, nei kalašnikovai, nei uzi negelbsti ir negelbės… Spalio ketvirtąją Palangos nesudrebino jokie pasaulinės reikšmės įvykiai. Tušti viešbučiai, tuščios gatvės, o ir pajūryje tik vienas kitas drąsuolis leidžiasi arčiau riaumojančių bangų, kurios dūžta į krantą ir čia pat grįžta atgal, keldamos sumaištį jūros planuose užkariauti žemę.

Pagyvenęs žmogus, nebodamas nuo kojų verčiančio vėjo, skubėjo jūros link ir susiradęs nežymią aukštumą kažką pradėjo rausti smėlyje. Gal alaus butelį užkasė ar žiedą pametė, kad taip uoliai žarsto smėlį, o gal vaikiškai pilį renčia, – tik spėjau taip pagalvoti, kai žmogus staiga atšoko nuo didesnės bangos, kurį kėsinosi paskandinti jo piliakalnį ir sugriauti man nematomą kūrinį… Bangai slūgstant jis nuskubėjo paskui ją, ant piliakalnio, prie savo kūrinio, palinko, prisisėmė pilnas rieškučias duobėje lyg ežere likusio jūros vandens ir suvilgė veidą, dar kartą – nusiprausė, atsitiesė, pažiūrėjo į jūrą, apsidairė, pamatęs mane šyptelėjo ir nuskubėjo į krantą…