Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 05 01

Jūratė Micevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Darbas (1). Pasiklydusiems tarp Skruzdės ir Žiogo

Prisimenu, kai buvau maža, mano amžinatilsį močiutė melsdavosi: „Viešpatie, duok mano anūkėlei gerą vyrą ir gerą darbą.“ Na, dėl vyro viskas aišku: šiais laikais sunku rasti kas abejotų emocinio komforto religija – jai net reklamų kūrėjai pritaria.

Bet darbas? Nuo kada tapome tokie dideli pirmadienio gerbėjai? Maža to: gyvenam kaip Skruzdė, bet pavydim Žiogui. Mūsų meilė darbui yra su neapykantos priemaiša: kai jį turim, skundžiamės, kad pavargstam, kad įtampa, kad reikia anksti keltis, kad šefas, kad bendradarbiai, kad klientai… Bet kai jo neturim, neriamės iš kailio siekdami ir vėl „įsikinkyti”, o kai nepavyksta, puolam į depresiją ir skundžiamės, skundžiamės…


Būti užsiėmusiam dabar madinga. Tą puikiai išreiškė viena namų šeimininkė, kurios atsakymą į sociologų apklausą pacitavo B. Kantrowitzas: „Anksčiau kalbėjom, ko geresnis namas ar mašina, o dabar: Sakai, esat užsiėmę? Va, mes tai užsiėmę!

Akivaizdžiausias atsakymas: be darbo nėra atlyginimo (bent jau teoriškai), o be pinigų tai kas gi šiais laikais žmogus? Tuomet pasidaro aiškus kaip taburetė garsusis posakis „darbas išlaisvina”: darbas papildo sąskaitą banke, ir tai suteikia žmogui sparnus, staiga visas pasaulis jam atsiduria po kojų, nori – plauk aplink žemės rutulį, nori – skrisk į mėnulį, ir ilgas „taip toliau”. Nenuostabu, kad 2006 metais vienos Italijos provincijos gubernatorius netgi pasirinko šį posakį kaip reklaminį šūkį savo politinei kampanijai, iškabindamas jį visose darbo biržose. Deja, plakatus teko greit nukabinti: kilo nemažas skandalas apsižiūrėjus, kad kaip tik šis posakis kiek anksčiau buvo sužavėjęs ir nacius – tiek, kad jį buvo užrašę virš Aušvico vartų.

Tačiau tie patys žodžiai ištarti klausiamąja intonacija galiojo visais laikais – ir greičiausiai galios iki žmonijos pabaigos. Gegužės pirmoji, tarptautinė Darbo diena, puiki proga jam vėl iškelti. Taigi: darbas išlaisvina? Ar bet koks darbas išlaisvina? Ką išlaisvina ir nuo ko, ir kam? Gal darbas išlaisvina mūsų laiką? Taip atsiranda laisvalaikis, kai galim dainuoti sau ir šokti kaip žiogas iš La Fontaine’o pasakėčios? Vadinasi, darbas yra vardan laisvalaikio, ir taškas diskusijai?

Reklaminiai filmukai mums perša kaip tik šį atsakymą: štai, pavyzdžiui, perkant tam tikros firmos kavą, išsiunti kelias jos etiketes ir gali laimėti poros tūkstantėlių „atlyginimą” kas mėnesį iki gyvenimo pabaigos. Norom nenorom užsisvajoji, kaip būtų smagu išsakyti šefui į akis viską, ką apie jį galvoju, trenkti durimis ir išeiti į pavasarėjančio miesto gatvę, nesikelti šeštą ryto pirmadieniui atėjus, pamiršti aštuntos valandos kamščius, nepatenkintus klientus… Kiek mėnesių ištvertume tokiame rojuje?

Bijau, kad ne ilgiau nei viena mano draugė, netekusi darbo dėl ekonominės krizės. Jai tuoj bus penkiasdešimt, bet ji puikios sveikatos, energinga, o per daugelį intensyvaus darbo metų sugebėjo užsidirbti namelį kopose prie jūros, kelerius metus bedarbio pašalpos, apvalią sumelę banke ir tebedirbantį gyvenimo draugą, kuris dar priedo yra storas ir linksmas (net kai neišgėręs). Regis, gyvenk ir džiaukis, jei jau užtarnautas poilsis atėjo anksčiau nei tikėtasi. Tačiau ši moteris dabar visą savo energiją ir laiką sudėjo į darbo paieškas. Ir blogiausia, kad – bet kokio darbo, nors ir už centus sekretoriauti kokiame priimamajame. Susimąsčiau: darboholija? Bendravimo trūkumas? Socialinio pripažinimo stygius? Baimė dėl ateities? O gal koks gilus, ir kai kuriems žmonėms, regis, esminis „Skruzdės” kompleksas? Ar tikrai tik kai kuriems?


Atsakymo pasižvalgiau Biblijoje, ir – kaip jau ne kartą nutiko – jis mane nustebino, ir prie ką tik išvardintų klausimų pridėjo dar keletą naujų.

Turbūt žmogišku protu geriausiai suvokiamas (todėl ne kartą įvairiose visuomenėse taikytas) yra senųjų hebrajų požiūris į darbą, atskleistas ne viename Senojo Testamento tekstų. Pavyzdžiui, šie Mokytojo patarimai yra labai artimi senųjų antikos išminčių nuomonei apie tai, kam turi būti užkraunama nepageidautina darbo našta: vergams ir tarnams, žinoma: „Varyk [vergą] dirbti, kad nebūtų be darbo, nes buvimas be darbo išmoko daug pikta. Pristatyk jį dirbti, kaip dera, o jeigu jis nepaklūsta, uždėk grandines” (Sir 33,29–30). Viena iš „piktybių”, nuo kurių apsaugo juodas darbas, yra galvojimas: „Pristatyk savo vergą prie darbo, ir turėsi ramybę; duok jam laisvas rankas, ir jis ieškos laisvės” (Sir 33,26). Tačiau ne vien egoistiškas susirūpinimas savo ramybe skatina šeimininką nukreipti vergo gyvybinę energiją naudinga vaga – gerovei kurti, o ne galvoti apie tokį pavojingą dalyką kaip laisvė. Mokytojas tęsia: „Jeigu turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su savimi pačiu, nes jį nusipirkai krauju. Jeigu turi tik vieną vergą, elkis su juo kaip su broliu, nes tau jo reikės kaip reikia gyvasties” (Sir 33, 31).

Čia šeimininkas ir vergas susijungia į vieną – kaip protas ir kūnas sudaro vieną žmogų. Tai – seniausias žmonijos istorijos darbo pasidalijimo pavyzdys: vienas galvoja, planuoja, organizuoja, o kitas daro. Iš šio darbo pasidalijimo gimė visa antikos civilizacija. Žinoma, proto darbas laikytas garbingesniu, jį žmonės darė savo malonumui ar draugų ir pažįstamų pripažinimui pelnyti, o štai prie fizinio darbo žmogus savo noru retai kiša nagus – nebent privečia tuščias skrandis ar šeimininko bizūnas. Tačiau bet koks darbas anuomet laikytas puikiu priešnuodžiu laisvalaikiui – manyta, kad žmogui pavojinga neturėti ką veikti, tuomet į galvą pradeda lįsti visokios mintys: vergui – apie laisvę, laisvajam – apie didesnę laisvę, o visko persisotinusiems šio pasaulio galingiesiems – apie dar rafinuotesnes pagundas ir jokių ribų nebuvimą.


Jau Platonas ar Aristotelis manė, kad laisvalaikis yra pavojingas, ir žmogus turi nuo jaunų dienų mokytis jį suvaldyti. Man ši „dieviškojo laisvalaikio” (otium divos) filosofija primena dar mokyklos laikais zoologijos pamokose įkaltą skirtumą tarp vabzdžių ir aukštesniųjų gyvūnų rūšių: vabzdžių „stuburas” išorinis, tai – kiautas, kuris jiems suteikia formą ir sujungia į vienumą vidaus organų chaosą, tuo tarpu vadinamieji stuburiniai tam reikalui išvystė vidinį stuburą, ant kurio viskas ir laikosi. Taip ir fizinis darbas yra tarsi išorinis vabzdžio kiautas, kuris nori nenori sustato gyvenime viską į savo vietas ir surikiuoja prioritetus: visą svaiginamą ir gluminamą mus supančių daiktų įvairovę galima kaip kokią kilometrinę algebros formulę supaprastinti iki „x = a + b + c”. Tūkstančiai supermarketo lentynose blizgančių maisto pakelių susiveda į duoną ir vandenį skrandžiui prikimšti, dešimtys tūkstančių apdarų nuo paskutinės mados šūksnių iki elgetos skarmalų susiveda į medžiagos gabalą mūsų plikam kūnui apsaugoti, o visa architektūra nuo dangoraižių ir rūmų iki nendrių lūšnos ar iglu susiveda į keturias sienas ir stogą, apsaugančius mūsų gležną gyvastį nuo šalčio, karščio, vėjo, lietaus ar sniego. Taip supaprastinus gyvenimas pasidaro toks paprastas, kad nelieka vietos net klausimui apie jo prasmę: maistas + apdaras + būstas.

Bet išsivadavus iš šio palaimingo išorinio kiauto, susiduriama su laisvo laiko pavojumi. Kaipgi kitaip paaiškinsime, kodėl taip padaugėja depresijų ir kitų psichologinių sutrikimų tarp bedarbių, tėvų išlaikomų paauglių ir dar nedirbančių jaunuolių ar išėjusių į pensiją žmonių? Jų pragyvenimo lygis yra taip pat menkai apdraustas, kaip ir daugumos dirbančiųjų, kurie gali bet kurią akimirką atsidurti gatvėje, susirgti mirtina liga, išsiskirti, patirti žemės drebėjimą ar kokio vietinio Černobylio sprogimą, ir staiga pamatyti, kaip iš jų gyvenimo telieka griuvėsių krūva. Man kyla didžiulis įtarimas, kad jie – ir jūs, ir aš – „nedepresuoja” tik dėl to, kad neturi tam laiko. O kai to laiko atsiranda, vis dar galima pasislėpti už alkoholio, videožaidimų, televizoriaus, ir t.t., kad laisvalaikis neužgriūtų mūsų visu savo baisiu laisvės svoriu, po kuriuo iš mūsų vadinamosios asmenybės telieka pojūčių, įspūdžių, jausenų, troškimų ir chaotiškų idėjų krūva. Kilniausias būdas, kaip teigiama nuo seniausių žmogaus civilizacijos laikų, – išsiugdyti vidinį asmeninį prioritetų stuburą.

Ir Biblijoje galima atsekti tokią evoliuciją nuo vabzdžio iki stuburinio. Prisimenat, kaip Jahvė Pradžios knygoje išvarydamas Adomą iš rojaus jam sako: „Triūsu maitinsies iš [žemės] visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, ir maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas” (Pr 3, 17–19). Kirba mintis, kad šiame prakeikime slypi ir palaiminimas – vis tas pats pradinis palaiminimas „apvaldyti žemę”, duotas sukūrimo metu (Pr 1, 28). Regis, Dievas ne tik „padarė drabužius iš kailių” (Pr 3, 21) nupuolusių žmonių kūnui pridengti (tik ne dėl gėdos, bet nuo šalčio apsaugoti), bet dar ir suteikė šį išorinį sunkaus fizinio darbo kiautą, būtiną, kol žmogus dar neišsiugdęs vidinio stuburo.

Bet keisčiausia, kad Dievas dar ir pažadėjo mums rojų, ir netgi šioje žemėje – kaip izraelitams pažadėjo žemę, „tekančią pienu ir medumi” (Iš 3, 8). Pamenu, kiek pasakų vaikystėje teko girdėti apie Stebuklų šalį, kur upėmis teka sirupas, o ant medžių auga pyragaičiai. O kas gi nesvajojo apie visą saldainių medį, – tokį, koks  per naktį išaugo Narnijoje iš vienintelio pasodinto saldainiuko? Suaugusiems skirtos Stebuklų šalies versijos kiek aštresnio skonio: Peru rašytojo Edgaro Riveros Martinezo 1910 metais aprašytoje Chauchos šalyje upėmis teka vynas, o ant krūmų auga dešros, o štai Karlas Marksas apibendrina pažadą, kad tiktų ir žmonėms, nemėgstantiems saldainių ar dešros: kiekvienam bus duota pagal poreikius. Kitaip tariant, išorinis fizinio darbo prievartos kiautas mums bus nuimtas dar šiapus.

Taip jau yra nutikę – jei tikėsime Biblija, dykuma keliaujantiems izraelitams nė piršto nepajudinus tiesiog iš dangaus krito duona (mana) ir mėsa (putpelės), o iš uolos (tiesa, teko stuktelėti lazda) tryško vėsus gėlas vanduo (Iš 16 ir 17). Panašiai nutiko ir pranašui Elijui: kai jis dykumoje slėpėsi nuo persekiotojų, jam maisto kasdien atnešdavo varnai, ir toli gražu ne sausų kriaukšlių: „Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo” (1 Kar 17, 6). Tad Senajame Testamente nebūtina lieti „veido prakaitą” bei „sunkiai triūsti” (pgl. Pr 3, 17) norint pelnyti duoną – jos galima gauti be jokio vargo tiesai iš dangaus. Psalmės tą sako taip aiškiai, kad apverčia aukštyn kojom elementariausią teisingumo jausmą. Pavyzdžiui, 127 psalmė, vis persekiojanti mus per Laudes: „Tuščia jums anksti keltis ir vėlai eiti gulti, jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, nes tais, kuriuos myli, Viešpats pasirūpina jiems tebemiegant” (Ps 127, 2). Arba štai kaip Dievas apdovanoja savo išrinktąją tautą nepelnytomis dovanomis: Jozuės lūpomis Jis taria izraelitams: „Daviau jums žemę, kurios neįdirbote, ir miestus, kurių nestatėte: juose esate įsikūrę. Valgote vaisius vynuogynų ir alyvmedžių sodų, kurių patys nesodinote” (Joz 24, 13).

Kaip tai suderinti su garsiuoju šv. Pauliaus priesaku, kurio gilų teisingumą patvirtina kiekvieno iš mūsų dvasinė nuojauta: „Kas nenori dirbti, tenevalgo” (2 Tes 3, 10)? Dar daugiau sąmyšio sukelia Jėzaus teiginys, kad net ir pats Dievas dirba: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, todėl ir aš darbuojuosi” (Jn 5, 16). Tiems, kurie neketiname leistis į gilią Šventojo Rašto egzegezę, o viso labo ieškome atsakymo į savo kasdienes problemas, turbūt nebus duota geresnio nei visiems jau puikiai žinomas „svarbu ne kodėl, bet dėl ko„. Kitaip tariant, svarbu ne pats darbas, bet jo tikslas. Jis svarbesnis net už tokio gyvenimo sutvarkymo priežastis. Tai – pamatinė visos Jono Pauliaus II enciklikos „Laborem excercens” (1981) tema (ištraukos publikuotos ir bernardinai.lt 2011-04-27). Per darbštumą kaip dorybę „žmogus kaip žmogus darosi geras[19]”. Tačiau tą patį įrankį – darbą – galima panaudoti ir piktam: „darbas gali būti įvairiopai panaudotas prieš žmogų: galima žmogų nubausti priverstiniu koncentracijos stovyklos darbu, galima darbą paversti žmogaus priespaudos priemone, galima įvairiais būdais ir išnaudoti darbą, tai yra darbo žmogų [21].”

Enciklika atkreipia dėmesį, kad ir pačioje Biblijoje (tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose) pilna nuorodų į šią giliąją darbo esmę. Ji susijusi su žmogaus gyvenimo prasme šiame pasaulyje, kurį Pradžios knyga apibendrina keliais žodžiais: „Viešpats Dievas jį išsiuntė iš Edeno sodo tam, kad dirbtų žemę, iš kurios buvo paimtas” (Pr 3, 23). Visa žemė yra sodas, o žmogus – jo sodininkas. Būti sodininku – kilniausia, nors drauge ir sunkiausia žmogaus paskirtis, sako anglų mistikė pal. Julijona iš Norvičo (XIV a.) nuostabioje alegorijoje apie Valdovą ir Tarną. Nė Rojus žmogaus negelbėjo nuo šios pareigos: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi” (Pr 2, 15). Paguodžia mintis, kad Rojuje ši pareiga gal taip neslėgė, nes pati žemė dar nebuvo nupuolusi ir „bendradarbiavo” su savo sodininku, užuot atsimokėjusi į jo triūsą erškėčiais ir usnimis.

Šventasis Raštas netgi leidžia įtarti, kad ir žemėje darbas gali būti dieviškas – jei dirbama ne dėl žmonių, bet dėl Dievo, kaip pataria šv. Paulius: „Ką tik darytumėte, darykite tai iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms” (Kol 3, 23). Gal kaip tik tą ir turi galvoje Mokytojas, tardamas šiuos mįslingus žodžius: „Saldus gyvenimas to, kuris pats save aprūpina ir kuris dirba, bet geriau už juos abu – rasti lobį” (Sir 40, 18). Gal tai ir yra tas pats lobis, kurio per darbus nepastebėjo Morta. Prisimenat, kaip Jėzus jai tarė: „Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta” (Lk 10, 42). Lobiui ieškoti netgi buvo paskirta kas septinta gyvenimo diena – Šabas. Tik mums sunku suprasti jo prasmę: mes viso labo teturim sekmadienį, tai yra, laiką, skirtą pasiruošti pirmadieniui. Netgi laisvalaikiu stengiamės rinktis tokius užsiėmimus, kurie leidžia išsiugdyti visokių savybių, praverčiančių darbe. Kaip kandžiai pažymi Witoldas Rybczynskis „Waiting for th Weekend” [Laukiant savaitgalio], „anksčiau žmonės žaisdavo tenisą, o dabar ‘dirba tobulindami’ įstrižąjį padavimą” – nes svarbu ne žaisti, bet įprasti nugalėti priešininką.

Mums tikslu tapo pats darbas, o mes to nė nepastebėjome. Pavyzdžiui, štai ką perskaičiau anglų kalbos vadovėlyje, „nekaltame” tekstuke apie spalvų terapinį poveikį: „Poilsiui skirtoje biuro patalpoje sienas nudažėme geltona ir oranžine spalva, nes jos padidina motyvaciją ir skatina kūrybingumą, tad darbuotojai ne tik pailsi, bet ir grįžta prie darbo su atnaujinta energija.” Kitaip tariant, poilsio kampelis yra ne tam, kad darbuotojai pailsėtų, bet tam, kad pasikrautų energijos darbui – lyg koks elektros kištukas išsikrovusiai elektroninio prietaiso baterijai. Šitokį mąstymą Pekka Himanen’as (informacijos visuomenės sąvoką sukūrusio Manuelio Castelso bendradarbis, monografijos apie „hakerių” etiką autorius) įžvalgiai pavadino „sekmadienio supenktadieninimu”. Na, ką galime žinoti apie Šabą mes, kurių šalyje net supermarketai sekmadieniais dirba kaip ir bet kurią kitą savaitės dieną nuo septintos iki vienuoliktos valandos nakties?

Šabas yra Viešpačiui skirta diena, kurios metu viskas yra kitaip: žmogui uždrausta dirbti „savo tarnybos darbą” (Kun 23, 7), bet galima padėti artimui, gydyti, švęsti, kaip darė Jėzus ir jo mokiniai. Tad šį įsakymą galima net versti kaip „dirbti tarno” ar „vergo darbą”, ir priešpriešinti jį sūnaus darbui – juk dabar jau esame nebe tarnai, bet sūnūs. Tuomet ir darbas įgyja kitą prasmę, nes dirbame ne vardan užmokesčio, bet dėl to, kad pasaulis yra mūsų, tad turime juo rūpintis (kaip tik šią prasmę palyginime apie sūnų paklydėlį pabrėžia José María Castillo tekste, skelbtame bernardinai.lt 2011-04-25). Šabas mums ir primena, kad nedirbame aklai šeimininko liepiami kaip vergai, bet kuriame, kaip pats Dievas: „Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino” (Iš 20, 11). Be šios „septintosios dienos dimensijos” visas mūsų triūsas galiausiai neturi prasmės, ir esame pasmerkti tarti su melancholiškuoju Koheletu: „Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausiai vynuogynų. […] Apsirūpinau visais mirtingųjų malonumais. […] Taip tapau didis. […] Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai buvo tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule” (Mok 2, 4-11). Regis, jo klaida buvo „pasilikti po saule”, tai yra, pritrūko žingsnio anapus saulės, į jos Kūrėją.

Yra žmonių, kurie apsisprendžia patikėti šiuo Dievo pažadu paraidžiui, tai yra sukryžiavus rankas laukti, kol maistas, drabužis ir būstas patys pas juos ateis – tiesiog kaip pranašas Elijas kas rytą išeinantis iš urvo pasižiūrėti, ar Viešpats jau jam „padengė stalą” (Ps 23, 5) ir ar varnai jau jį dosniai nukrovė duona ir mėsa. Kaip tik tokį tikėjimo (ir pasitikėjimo) išbandymą pasirinko Karmelio kongregacijos reformuotoja šv. Teresė Avilietė: įkurti kontempliatyvias bendruomenes be jokio pradinio turto ir jokių garantijų. Tai – lyg atsisėsti ir laukti, kol būtiniausi daiktai patys ateis. Keisčiausia, kad ateidavo. Šv. Teresė mini daugybę pavyzdžių knygoje „Fundaciones” [(Vienuolynų) kūrimas] pacituosiu tik vieną: „Praleidome kelias dienas teturėdamos tą vieną apklotą, o aną dieną neturėjome nė skiedrelės ant kurios bent vieną sardinę išsikepti, ir nežinau, ką Viešpats įkvėpė, bet radome bažnyčioje mums padėtą ryšelį malkų, su kuriomis ir išsivertėme” (15, 13). Pasitikėti tapo jų darbu.

Sunkus tai darbas. Jūs galėtumėte? Aš pati tai nesugebėčiau nė valandos išsėdėti taip pasitikėdama Apvaizda. Bet Dievas iš manęs to ir nereikalauja. Mano darbas kitas. Bet ir karmelitės už vienuolyno sienų, ir aš turime tą pačią teisę į savo darbo vaisius. Biblijoje pilna nuorodų į šį teisingumą. Šv. Paulius sako: „Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. Triūsiančiam žemdirbiui dera pirmam pasiimti vaisių” (2 Tim 2, 5). Jis cituoja Mozę, sakiusį: „Neužrišk snukio kuliančiam jaučiui”, ir paaiškina: „Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal Jis iš tiesų tą taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį” (1 Kor 9, 9-10). Tokie posakiai kaip ką tik cituotieji ir paskatino Friedrich’ą Nietzsche’ę prilyginti krikščionybę socializmui.

Bet mūsų laikai verčia interpretuoti šį teiginį iš dar kitokios perspektyvos: kad artojas turėtų viltį, jam turi būti suteiktas laukas, kurį jis galėtų arti, ir kūlėjui – javai, kuriuos kulti. Ne tik darbo vaisiai, bet ir pats darbas yra teisė. Argi ne ši yra giliausia Mozės priesako kas penkiasdešimt metų perdalinti žemę esmė? Žemė reiškia ne tik vaisius, bet ir galimybę juos laimėti. Ir viena, ir kita – tai yra ir gėrybės, ir jas gaminantis darbas – mūsų visuomenėje sutelkta dalies laimingųjų rankose. Karai ir revoliucijos viską sujaukia, bet nusistovėjus taikiam sambūviui ši nelygybė ir vėl atsiranda. Kai kas net liūdnai pranašauja, kad tik trečias pasaulinis karas gali išspręsti vis didėjančią dėl ekonominės krizės bedarbystės problemą. Ekonomistai visai rimtai teigia: kapitalizmui egzistuoti būtina, kad būtų bedarbių – esą, tai atpigina darbo jėgą. O sociologai irgi visai rimtai teigia, kad esamomis sąlygomis Vakarų visuomenėse 16% žmonių yra nereikalingi. Žinoma, į šiuos procentus patenka imigrantai, neįgalūs žmonės, šiaip visokie neprisitaikėliai, vienišos motinos, pagyvenę žmonės. Nereikalingi žmonės. Nereikalingi, nes jiems nėra darbo. Kam jie nereikalingi? Sau? Dievui? Mums? Abstrakčiam dariniui, kurio ribas ir sienas nustatome mes patys, ir kurį įvardiname žodžiu „visuomenė”?

Mozės priesaku perdalinus žemę – tai yra išdalinus visiems dėl technologinės pažangos sumažėjusį darbo valandų skaičių, visi vėl taptų reikalingi ir naudingi – visuomenei, bet pirmiausia sau patiems. Ir dirbti kiekvienam reikėtų mažiau, būtų daugiau laisvo laiko šeimai, vaikams, ir šiaip visokiems hobiams, kad ir darže kapstytis ar motociklą remontuoti. Tai kodėl neperdalinam? Ir kodėl Europoje užpernai netgi visai rimtai svarstyta įteisinti 64 valandų darbo savaitę vietoje dabartinės 40 valandų (o kaip svajojome su skandinavais apie 34 valandų savaitę…)? Regis, žmonės mėgsta susiglemžti ne tik darbo vaisius, bet ir patį darbą. Biblistai mano, kad net ir Mozės priesakas perdalinti žemę kas penkiasdešimt metų niekuomet nebuvo įvykdytas.

Kiek temų susipynė žodyje „darbas”. Nenuostabu, kad ir šiame tekste daugiau klausimų nei atsakymų, ypač kai biblinis mastelis taikomas mūsų kasdienio gyvenimo tikrovei. Aišku viena: mano amžinatilsį močiutė buvo teisi, ir geras darbas yra ne mažiau svarbus, kaip ir geras vyras. Tačiau jos maldoje svarbūs abu žodžiai: ne tik „darbas”, bet ir „geras”. Taip ir šv. Pauliaus priesake „ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną” (2 Tes 3, 13) ne mažiau svarbus už veiksmažodį „dirbti” yra būdvardis „ramiai”, nes „rytojus pats savim pasirūpins” (Mt 6, 34), ir „jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato” (Ps 127, 2).

(Bus daugiau)