Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmeninė biblioteka

J. A. Pabrėžos grožinė kūryba įtraukta į XIX a. I pusės lietuvių literatūros istoriją. 2021 m. minint J. A. Pabrėžos 250-ąsias gimimo metines, Vyriausybė buvo paskelbusi jo vardo metus.

J. Pabrėža gimė 1771 m. sausio 15 d. Večių kaime, Skuodo rajone. 1786–1791 m. mokėsi Kretingos gimnazijoje, 1791–1794 m. studijavo mediciną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje (Vilniaus universitete). 1794 m. dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.

1794 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose, po dvejų metų įšventintas kunigu. 1796–1798 m. buvo vikaras Šiluvos bažnyčioje, 1798–1800 m. – administratorius Raudėnų parapijoje, 1800–1802 m. – vikaras Tverų bažnyčioje, 1802–1807 m. – vikaras Plungės bažnyčioje, 1807–1817 m. – altaristas Kartenos bažnyčioje.

1816 m. gruodžio 8 d., būdamas 45 metų amžiaus, J. Pabrėža įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną. Po metų davęs įžadus tapo pranciškonu, gavo Ambraziejaus vardą. Nuo 1817 m. Kretingos bernardinų mokykloje dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, tikybą. 1821 m. paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku, garsėjo savo pamokslais visoje Žemaičių vyskupystėje ir už jos ribų. Vienuolyne atsidėjo mokslinei veiklai, homiletikai, praktinei medicinai ir farmacijai.

Šiandien J. A. Pabrėža laikomas lietuvių botanikos tėvu – jis yra kapitalinio, sisteminio, didžiausio per visą XIX a. Lietuvos mokslo istoriją botanikos veikalo „Taislius augyminis“ (1843), parašyto lietuviškai (žemaitiškai), autorius. Jis sukūrė ir pagrindė lietuvišką botanikos mokslo terminiją. Veikalas „Botanika, arba Taislius auguminis“ pirmą kartą išleistas 1900 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2008–2015 m. Lietuvoje (2008 m. rankraštis įtrauktas į UNESCO „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą). Išlikęs J. A. Pabrėžos sudarytas stambus Lietuvos per 800 pavadinimų augalų herbariumas saugomas Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centre.

J. A. Pabrėža 1831–1834 m parašė pirmąjį lietuvišką (žemaitišką) geografijos vadovėlį „Įžęgis Geograpyje (Žemiuraszts) ira apraszims žemys“ kurio rankraščio perrašas skelbiamas 2019 m. Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje „Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos geografija“. Ko gero, tai – pirmasis lietuviškas vadovėlis tarp visų gamtos mokslų.

Šis pranciškonas kunigas yra reikšmingos dvasinės literatūros ir pamokslų rinkinių, kurių svarbiausi – „Kninga pirma apej Sakramentus“, „Pamoksłay Wayringosy Materyjosy“, „Kninga. – Tóræti sawiey Kozonius“, autorius. Dvasinio turinio veikalas „Parkratima tąn saużines / parasze kunegas Embraziejus Pabrieža, bernadinas Kretingos klosztoriaus“ vysk. M. Valančiaus pastangomis buvo išleistas 1849 m. – iš karto po autoriaus mirties.

2021 m. išleistas pamokslų rinkinys „Pamokslai vairingose materijose, sakyti Ambraziejaus Pabrėžos“. J. A. Pabrėža yra žinomas ir kaip XIX a. I. p. lietuvių grožinės literatūros atstovas: jo eilėraščiai lenkų ir lietuvių kalbomis – „Esu sau žmogelis šarpus kožname darbe“, „Apie pypkininką“ ir kt. yra tapę liaudies dainomis. Didžioji rankraščių dalis išlikusi, saugoma Lietuvos muziejuose (Žemaičių vyskupystės, Kretingos, Telšių ir kt.), bibliotekose: Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo.

J. A. Pabrėža palaikė ryšius su XIX a. žemaičių kultūros sąjūdžio dalyviais ir mokslininkais Simonu Daukantu, Jonu Kriszostomu Gintila, Silvestru Rucevičiumi, Motiejumi Valančiumi, Juozapu Jundzilu, Johanu Frydrichu Volfgangu ir kt. Jo pastangomis XIX a. pradžioje „turtinga Kretingos bernardinų biblioteka buvo prieinama lituanistikos studijoms ir bibliografijai“, o lietuvių bibliografijos tyrinėtojas Jurgis Plioteris, „de visu aprašinėdamas įvairiose bibliotekose surastus lietuviškus bei su Lietuva susijusius spaudinius, rado jų ir Kretingoje pas Ambrozijų Pabrėžą“. Jis teikė medžiagą M. Valančiui „Žemaičių vyskupystei“ (kurioje 1847 m., dar jam gyvam esant, pasirodė pirmoji darbų ir asmenybės vertinimo publikacija), o „Simanas Daukantas ir per jį, dar iš Petrapilio, palaiko ryšius su savo namiškiais ir siunčia jam platinti savo parašytąsias ir kitų išspausdintas knygeles“.

J. A. Pabrėža buvo gerai susipažinęs su vyskupijos bibliotekų fondais, todėl M. Valančius, rengdamasis perspausdinti M. Daukšos „Postilę“ ir „Katekizmą“, ieškodamas šių knygų susirašinėjo su juo. J. A. Pabrėža rašė: „Kun. Daukšos „Postyllos“ Kretingoje neturime, o Telšių vienuolyno bibliotekoje tikrai turi būti, nes D. I. M. Simonas Daukantas turėjo tą veikalą iš minėtojo konvento pasiskolinęs ir atgal tam pačiam konventui per mana rankas sugrąžino.“

Kretingos bernardinų vienuolyne J. A. Pabrėža XIX a. I pusėje įkūrė neformalią lituanistinę mokyklą ir jai vadovavo, jos išlikusių veikalų kolekcija 2019 m. pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą (registracijos Nr. 74). Šiandien J. A. Pabrėžą pagrįstai galime vadinti pirmuoju lietuviu, XIX a. pradėjusiu mokslo darbus rašyti lietuviškai.

Bibliotekos kūrimas

Knygos pagal pranciškoniškojo dvasingumo ir neturto sampratą suvokiamos kaip apaštalavimo įrankis. „Pranciškoniškieji šaltiniai“ pasakoja apie vieną ordino naujoką, norėjusį su savimi turėti psalmių knygą, kad išmoktų geriau skaityti. Jis girdėjo kalbų, kad šventasis Pranciškus nenorėjo matyti savo brolių, siekiančių mokslo ir studijuojančių knygas, jis troško – kaip ir skelbė – kad jie siektų tyro ir švento paprastumo, atsiduodami maldai ir neturtui. Būtent taip buvo ugdomi pirmieji broliai, kurie tapo šventaisiais ir tikėjo, kad tai patikimiausias kelias į išganymą. Šv. Pranciškus tikrai nerodė paniekos ar nepalankumo studijavimui – priešingai, jis rodė meilę ir pagarbą ordino teologams ir visiems Bažnyčios mokytojams.

Provincijolas tėvas Placidas Barius OFM pažymėjo, kad pranciškonas kunigas J. A. Pabrėža visais savo talentais tarnavo žmonėms, o „buvimas mokslininku, gydytoju, veikėju ar panašiai, buvo tik natūralios ir apčiuopiamos pilnutinai įgyvendintos Evangelijos apraiškos“.

XVIII a. pabaigoje–XIX a. I. pusėje sukauptoje asmeninėje bibliotekoje jis turėjo daugiau kaip 400 tomų, reikalingų pastoracinei, mokslinei, medicinos praktinei ir šviečiamajai veiklai. Asmeninę biblioteką pradėjo formuoti vikaraudamas įvairiose parapijose. Jaunas, 27 metų, kunigas, administruodamas pirmąją savo parapiją Raudėnuose, gaudavo atlyginimą, tad jau galėjo skirti lėšų knygoms įsigyti, nes čia padarytuose ryžtuose įsipareigoja – „po šv. Mišių turėti dvasinius skaitymus“. Vėliau J. A. Pabrėža didesniąją dalį leidinių pirko – siųsdavosi reikalingas knygas iš Vilniaus, Rygos, Sankt Peterburgo, taip pat pirkdavo iš įvairių kunigų. Kitą dalį sukomplektavo gautų kaip dovanas. Kaip pamokslininkui, jam buvo perduotos ir kai kurios Kretingos bernardinų vienuolyno knygos.

Šiandien stebina, kaip jis, gyvendamas provincijoje, galėjo sukaupti tiek daug įvairių žymių autorių knygų, nes jos buvo retos, labai brangios ir sunkiai gaunamos. Išlikusi dalis įvertinta 312 sidabro rubliais 49 kapeikomis. Pavyzdžiui, už 1811 m. Vilniuje J. Zavadskio spaustuvėje išleistą 487 puslapių J. Fišerio veikalą „Praktinė farmacija“ sumokėjo net 2 sidabro rublius, kai tuo metu daugmaž už 3 rublius buvo galima nupirkti meitėlį (šiandien vidutinė kaina – apie 300 eurų). Vertingiausi kolekcijoje yra medicinos veikalai: išlikusios dalies kaina sudaro trečdalį viso rinkinio vertės – 107 sidabro rub. 68 kap.

Duomenų apie bibliotekos kūrimą pateikia knygose randamos proveniencijos. Visos įsigytos asmeninės bibliotekos knygos buvo kruopščiai sutvarkytos. Kiekvienoje jų padaryti nuosavybės įrašai bei kitos šiandien informatyvios marginalijos. Įdomu, kad įrašus darė tokia kalba kaip ir pati knyga: lotyniškose – įrašai lotynų kalba: „Ex Libris Georgii Pabreż“, lenkiškose – lenkų kalba: „Z Xiąg Xiądza. Ambrożego Pabreża“.

J. A. Pabrėža savo knygose taip pat žymėdavo, iš kur, kokio asmens, kokių ir kaip gautų lėšų pirktos ar kieno dovanotos, kiek kainuoja įrišta ir be įrišimo. Nė viena knyga neliko neįvertinta. Netgi jeigu ją dovanodavo, vis vien nurodydavo jos vertę pinigine išraiška. Pavyzdžiui, Simono Daukanto dovanotoje knygoje „Vokietijos floros sąvadas“ J. A. Pabrėža padarė tokį įrašą: „Šis tomas įvertintas daugmaž 4 sidabro rubliais, gautas iš kilniausiojo didžiojo mokytojo teisės daktaro Simono Daukanto malonės.“ Kainas fiksuojančios marginalijos šiandien yra svarbus Lietuvos knygų prekybos istorijos šaltinis.

Knygų nuosavybės įrašuose galima rasti ir asmeninę informaciją. Prie savo pavardės pažymėdavo statusą ar einamas pareigas – kunigas, pamokslininkas, pranciškonas tretininkas, vikaras, administratorius, altarista. Kai kurių knygų proveniencijose pažymi, kokioje vietovėje gyvenant ar dirbant ji įsigyta, tai rodo padaryti įrašai: 1798–1800 m. – Iš Raudėnų administratoriaus Jurgio Pabrėžos knygų (Ex Libris / Georgii Pabreż/ [adm[ini]str[attor]. Rawdzions.), 1802–1807 m. – Iš Plungės vikaro Jurgio Pabrėžos knygų <…> (Ex Libris Georgii Pabreż Vicarii Płungensis <…>) Iš Kartenos altaristos Jurgio Pabrėžos knygų <…>. (Ex Libris / Georgii Pabreż./ Altar[istae] Korszienensis <…>) ir kt.

1817 m. įstojus į Kretingos bernardinų vienuolyną ir gavus pranciškonišką Ambraziejaus (Ambrosius) vardą – jį įrašydavo visose nuo tol įsigytose knygose, pvz.: „Iš Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos knygų“ (Ex Libris Ambrosii Pabreż) arba tik įrašas – „Iš Ambraziejaus Pabrėžos knygų“ (Ex Libris Ambrosii. Pabreż) – lotynų arba lenkų kalbomis. Gyvenant Kretingos bernardinų vienuolyne, knygose atsirado proveniencijos, žyminčios statusą arba einamas pareigas: „Iš tretininko Ambraziejaus Pabrėžos knygų“ (Ex Libris Ambrosii Pabreż Tertiarii) arba „Iš Kretingos Pamokslininko Ambraziejaus Pabrėžos knygų“ (Ex Libris Ambrosii. Pabreż. Praedicator Kretingensis).

Proveniencijų tyrimas rodo, kad Kretingos bernardinų vienuolyne per čia išgyventus 33 metus J. A. Pabrėža sukaupė didžiąją savo asmeninės bibliotekos dalį, nors tada jis turėjo galimybę naudotis ir turtinga Kretingos bernardinų vienuolyno biblioteka, turėjusia 794 knygas.

J. A. Pabrėža, gyvendamas Kretingos bernardinų vienuolyne, stengėsi įsigyti naujų, specifinių leidinių, reikalingų moksliniams bei praktiniams poreikiams. Jo, kaip botaniko, darbas suintensyvėjo, kai 1821 m. po Žemaitiją keliavo Vilniaus universiteto botanikos profesorius Juozapas Jundzilas. Susitikęs su J. A. Pabrėža, pastarasis davė jam nurodymų ne tik apie augalų rinkimą, bet atskleidė platesnio botanikos studijavimo galimybes bei nurodė literatūrą.

Per pažįstamus, gyvenančius Vilniuje, Sankt Peterburge, Rygoje, jis parsisiųsdavo botanikos veikalų, juos rimtai studijuodavo ir netgi versdavo į žemaičių ar lenkų kalbą. J. A. Pabrėžos asmeninė biblioteka rodo, kad jis buvo susipažinęs su gamtos mokslų ištakomis ir savo darbuose, tokiuose kaip „Taislius auguminis“ bei kituose, rėmėsi aktualia to laikotarpio literatūra.

J. A. Pabrėža gilino domėjimąsi ir tęsė asmenines studijas botanikos, praktinės medicinos bei farmacijos srityse, vėliau komunikuodamas su kitu Vilniaus universiteto profesoriumi Johanu Fridrichu Volfgangu. Mokslinio pobūdžio korespondencija 1828–1829 m. siejo šias dvi asmenybes. J. F. Volfgangas savo laiškuose rašė, kokias knygas įsigyti, ir pats siuntė jas J. A. Pabrėžai. Bičiulystę mena iki šių dienų išlikusi jo dovanota dukters botanikės, istorikės, literatės ir labdarės Aleksandros Teklos Sofijos Volfgangaitės išversta į lenkų kalbą prancūzų botaniko J. P. Etjeno Vaučerio knyga „Monografija apie asiūklius“ (Monografia Skrzypów), išleista 1826 m. Vilniuje.

Knygos viršelio antroje pusėje J. A. Pabrėža įrašė: „Iš Ambrozijaus Pabrėžos knygų, nuoširdžiai dėkoju gerbiamam Vilniaus universiteto farmacijos profesoriui M. D. Volfgangui.“ Knygos vertėja Aleksandra Volfgangaitė, būdama dvidešimt vienų metų amžiaus, nutarė visuomenei atskleisti ir svarbiausią savo pomėgį – botaniką. Padarė tai savitai – knygą dedikavo savo tėvui vaistininkui ir botanikui, Vilniaus universiteto profesoriui Johanui Fridrichui Volfgangui, su kuriuo J. A. Pabėža bendravo ir susirašinėjo laiškais.

Daugelį A. Volfgangaitės pasiūlytų lietuviškų augalų pavadinimų J. Pabrėža įtraukė į savo rašomą augalų terminų žodyną. 1828 m. korespondencija rodo, kad, padedant J. F. Volfgangui, įsigijo daugiatomį Karolio Linėjaus veikalą „Systema vegetabilium“ (1825–1827 m., Getingenas). Laiškuose J. F. Volfgangui minimą M. J. Blufo tritomį „Vokietijos floros sąvadas“ (Compendium florae Germaniae), iš kurio išliko tik trečiasis tomas, padovanojo Simonas Daukantas. J. A. Pabrėža su S. Daukantu susipažino 1825 m., o artimai susidraugavo, kai šis per atostogas apsilankydavo Žemaitijoje.

Gyvendamas Sankt Peterburge, S. Daukantas išvertė ir išleido liaudies savišvietai skirtų populiarių knygelių praktiniais žemės ūkio klausimais: „Parodymas, kaip apynius auginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Ugnies knygelė“ (1849 m.). Išspausdintas knygas jis siųsdavo į Lietuvą platinti draugams bei pažįstamiems, neaplenkdamas ir J. A. Pabrėžos. Neatsitiktinai po J. A. Pabrėžos mirties Kretingos bernardinų vienuolyno bibliotekos kataloguose suregistruotas beveik visas S. Daukanto raštų leidimas ir jo išverstos knygelės. Iki šiol išliko tik viena iš jų – S. Daukanto parengta, 1838 m. Petropolyje išleista Š. Lomondo „Šventoji istorija“.

Kretingoje J. A. Pabrėža nemažai laiko skyrė ir medicinos praktikai. 1829 m. balandžio 13 d. laiške J. F. Volfgangui rašė, kad Vilniaus universitete įgijo medicinos ir farmacijos žinių, jog kunigu būdamas gydo sergančius žmones, negalinčius sumokėti daktarui. Dalijasi mintimis apie reikalingą literatūrą, kuri suteiktų naujų žinių praktinės medicinos srityje, nes pasenusia literatūra vadovaujantis jis gydyti žmonių nebegali. Laiškuose minėjo reikalingas knygas „Sisteminė praktinė medicina“ (Medycyna Sistematijno-Prakticzna) ir Kšyštofo Kliuko „Augalų vadovą“ (Dykcionarz Roslinny), kuris padėtų geriau pažinti vaistinių augalų gydomąsias savybes.

Vėliau botanikos ir medicinos veikalų J. A. Pabrėžai parūpindavo juos dovanodamas Žemaičių vyskupijos administratorius kunigas Jonas Kriszostomas Gintila. 1835–1838 m. korespondencija su J. K. Gintila yra tarsi susirašinėjimo su J. F. Volfgangu temų tęsinys – pokalbiai apie reikalingas knygas ir siekimas gauti jų į savo asmeninę biblioteką. J. K. Gintilos bendravimas rodo, kad jis suvokė ir įvertino J. A. Pabrėžos talentą, pritarė bei rėmė.

A. Pacevičiaus duomenimis, kunigas J. K. Gintila turėjo vieną didžiausių 19 a. asmeninių bibliotekų Lietuvoje, kurioje buvo 20 tūkst. tomų, iš kurių 635 tomai po mirties atiteko Kretingos bernardinų vienuolyno bibliotekai. J. A. Pabrėža 1835 m. laiškuose J. K. Gintilai dėkojo už atsiųstą S. Blankardi „Medicinos žodyną“ (Lexicon medicum), tų pačių metų kovo 20 d. – už K. L. Vildenovo „Vaistažolių vadovą“, A. Ditricho augalų terminologijos žodyną (Terminologie der Phanerogamischen Pflanzen). Apie J. A. Pabėžos ir J. K. Gintilos draugystę liudija knygose padaryti lotynų k. įrašai: „Ambrozijaus Pabrėžos biblioteka. Visi šie veikalai yra gauti neatlygintinai (veltui) iš kilniausiojo kanauninko malonės.“

Knygų kolekcijos sudėtis ir tematika

J. A. Pabrėža žinomas ir kaip XIX a. pirmos pusės bibliofilas, o jo knygų rinkinys daugeliu požiūrių yra viena įdomiausių to laikmečio asmeninių bibliotekų Lietuvoje, atstovaujančių pranciškoniškajai knygos kultūrai. Siekiant pateikti kuo pilnesnį bibliotekos vaizdą, taikyti kompleksiniai išsklaidytos kolekcijos fizinės, virtualios, intelektinės, bibliografinės rekonstrukcijos, kritinės šaltinių (pvz., senųjų bibliotekų katalogų) analizės, proveniencinis, de visu metodai. Taip pat vykdytas neišlikusios knygų dalies identifikavimas ir bibliografinis integravimas į atkuriamą kolekciją. Nustatyta, kad biblioteka buvo kaupiama naudojant mainus, pirkimą, prenumeratą, gaunant dovanų (pvz., iš Vyskupų rūmų Alsėdžiuose mediko Ulricho), pasitelkiant pažįstamų ratą (J. K. Gintila, S. Daukantas, J. F. Volfgangas, K. Kasakauskis).

Kuriant ir įveiklinant biblioteką neatmestinos pranciškoniškosios knygos kultūros apraiškos. Palikti knygose J. A. Pabrėžos autografiniai kilmės įrašai yra unikalus knygų saugojimo, prekybos ir sklaidos istorijos šaltinis. Knygose J. A. Pabrėža nuosekliai žymėjo leidinių kainą, atskleidžiančią literatūros įsigijimo ypatumus XIX a. Lietuvoje. Svarbiausi bibliotekos telkimo motyvai buvo pastoracinė ir mokslinė veikla, botanikos terminijos kūrimas, gydymo praktika, autorinių darbų, likusių rankraščiuose, rengimas.

Šiuo metu yra identifikuota apie 50 proc. (195 vnt.) išlikusių J. A. Pabrėžos rinkinio knygų, saugomų Kauno apskrities viešojoje (92 vnt.), Vilniaus universiteto (91 vnt.), Kauno technologijos universiteto (8 vnt.), Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo (2 vnt.) ir asmeninėse kolekcijose (1 vnt. – doc. Tomo Petreikio ir 1 vnt. – kun. Juliaus Sasnausko OFM kolekcijose). Skaičiuojant su konvoliutuose esančiomis 58 knygomis, tęstiniais leidiniais, žemėlapiais išaiškintas išlikęs 251 tomas leidinių. Pagal šaltinius atkurti ir į rengiamą katalogą įtraukti 43 vnt. neišlikusių knygų.

Kolekcijos tematika universali: didžiąją dalį sudaro teologija– 49,7 proc., medicina – 19,6 proc., botanika – 10 proc., kita (filosofija, teisė, istorija, geografija, grožinė literatūra ir kt.) – 21 proc. Veikalai lenkų (62 proc.), lotynų (33,5 proc.,) vokiečių (3 proc.), lietuvių (1 proc.), latvių (0,5 proc.) kalbomis. Knygos išleistos XVII a. (1,5 proc.), XVIII a. (57 proc.), XIX a. (40,5 proc.) Leidybos geografija apima 26 leidimo vietas, daugiausia išleista – Varšuvoje (30 proc.), Vilniuje (27,5 proc.), Venecijoje (11 proc.,) Leipcige (6 proc.).

Kolekcijos chronologinė sudėtis pagal leidimo metus: XVII a. – 2 proc. (3 vnt.), XVIII a. – 50 proc. ( 92 vnt.), XIX a.– 43 proc. (80 vnt.), be leidimo metų – 5 proc. (8 vnt.). Seniausia knyga yra 1634 m. Kelne išleistas prancūzų teologo, jėzuito Mikalojaus Kosino (Nicolas Caussin, 1583–1651) ankstyvosios bažnytinės retorikos mokomasis veikalas „Apie šventąją ir žmogiškąją iškalbą“. Įrašas lotynų kalba šios jau tuo metu buvusios antikvarinės knygos viršelio vidinėje pusėje liudija, kad pirkta iš gerbiamo tėvo Laurencijaus Jagėlos (tuometinio Kretingos bažnyčios klebono) ir kainuoja 1 lenkišką floriną (Ex Libris // Ambrosii Pabreż // Emptum ab Adm[odum] Venerando Patre Laurentio // Jagiełło. Constat. Flor[eno] Pol[onico].

Vėliausiai išleisti veikalai – 1838 m., priskirtini botanikai ir medicinai. Išlikusi kolekcijos dalis dėmesį patraukia ir unikalia prieknygine medžiaga – įvairiais įdomiais radiniais. Knygose palikta įvairių J. A. Pabrėžos rankraštinių tekstų – tai laiškai, pamokslai, maldos, meditacijos, mokslinės veiklos užrašai; piešiniai, iškarpos, augalai ir kt. O įdomiausias radinys – Vilniaus universiteto restauratorės Virgilijos Guogienės knygoje P. J. Tricalet „Biblioteca manualis ecclesiae partum“ („Bažnyčios tėvų parankinė biblioteka“), išleistoje 1783 m., rasti kalėdaičiai, kurie vėliau buvo restauruoti, apsaugoti specialiu įdėklu ir įdėti atgal į knygą.

Testamentas Kretingos bernardinų vienuolyno bibliotekai

Knygos tapo svarbia palikimo dalimi – įtrauktos į visus tris įvairiais laikotarpiais sudarytus testamentus. Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Medžiaga A. Pabrėžos biografijai“ kartu su Žemaičių vyskupijos administratoriaus J. K. Gintilos išplatintu nekrologu 1900 m. pirmą kartą paskelbė iš lenkų kalbos išverstus J. A. Pabrėžos testamentų tekstus. Pirmąjį, 1814 m. gruodžio 10 d. Kartenoje surašytą, palikimo tekstą pradėjo žodžiais: „Aš, kunigas Jurgis Pabrėža, visados per savo gyvenimą remdamasis šventos Evangelijos dėsniais, tuo daugiau, kada jau prie senatvės artinuos, bet, tebebūdamas pilnoje sveikatoje ir sveikame prote, sujudintas Jėzaus Kristaus tuo priminimu, kad būtume visados pasiruošę, kad mirtis ant mūsų neprisiruošusių neužpultų, šiaip pasisakau…“

Autorius nurodo, kad po mirties asmeninės knygos turi būti parduotos, išskyrus keletą išvardintų. Dėl vertingo 10 tomų „Visuotinio medicinos, chirurgijos ir galvijų auginimo meno, arba kaimo gydytojo žodyno“ paliko tokį perspėjimą: „Veikale yra labai plačiai ir kai kam pavojingos medicinos mokslo žinios; tas veikalas neturi būti parduotas, nebent kokiam senesniam kunigui, ir neatmainingam, žinančiam gydymo mokslą: kitaip tas veikalas turi būti atiduotas Varnių kunigų seminarijos bibliotekai.“

Testamente rašoma, kad Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekai reikia atiduoti: Mykolo Vicherto „Penkių dienų rekolekcijas“ ir Jono Masylono „Pamokslų“ dvitomį, diecezinių kunigų, ten rekolekcijas vedančių, reikmėms. Surašytas pirmasis testamentas taip ir nebuvo įvykdytas.

J. A. Pabrėža į visus tris testamentus įtraukė asmeninės bibliotekos knygų. Į pirmąjį, sudarytą 1814 m. Kartenoje, įrašė 10 tomų medicinos terminų žodyną (Dykcyonarz powszechny medyki, 1788–1792 m.). Pagal kitus du – 1826 m. surašytą ir 1838 m. patikslintą – daugelį savo asmeninės bibliotekos knygų paliko Kretingos bernardinų vienuolynui. Paskutiniojo, 1838 m., testamento septintame punkte įrašė tokį nurodymą: „Mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos konvento bibliotekai ir turi būti įregistruota minėtojo vienuolyno bibliotekos kataloge <…>“.

Kai kuriose asmeninėse knygose taip pat padarė testamentinius įrašus. Išlikusiame Jozefo Franko medicinos daugiatomyje rasta proveniencija: „Iš Ambraziejaus Pabrėžos knygų. Šis tomas kainuoja 10 lenkiškų florinų. Po mano mirties te niekas nedrįsta šios knygos sau reikalauti, priskirti, pasisavinti; nuolankiai prašau nedelsiant Kretingos vienuolyno bibliotekai [perduoti], kad priglaustų ir iš čia kitur neperkeltų.“

Kretingoje J. A. Pabrėža parengė du savo vėlesnius testamentus – 1826 m. surašytą ir 1838 m. patikslintą. Paskutiniame paliko nurodymą: „Mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos konvento bibliotekai ir turi būti įregistruota minėtojo vienuolyno bibliotekos kataloge. Tačiau išskiriami mokinių vadovėliai: 1. Dviejų tomų kun. Čerskio žodynas – Juozapui Birontui; 2. Knapiušą – Martyno sūnums; 3 Lenkiškai-lotyniškai-prancūziškas žodynas – Plaušinių Juozapui Simaičiui; Synonima pólsko-lacinskó – źmuidźka – Martyno Pabrėžos sūnums. Tą patį reikia padaryti ir apie randamas mokyklų knygas: jas reikia padalyti patiems mokiniams.“

Po J. A. Pabrėžos mirties 1849 m. spalio 30 d. įvykdyta jo paskutinė valia. Vienuolyno bibliotekoje knygoms suteiktas saugojimo šifras, nugarėlėse priklijuotos informatyvios lipdės, paskirta saugojimo vieta. 1851 m. konvento gvardijonas Silvestras Stanevičius Kretingos bernardinų vienuolyno bibliotekos kataloge „Catalogus Librorum Bibliothecae Monasterii Cretingensis Ordinis patrum Minorum S[acerd]oti Francisci“ knygas užregistravo.

Šiandien galima tik stebėtis ir apgailestauti, kodėl kataloge nenurodyta, kad tai A. J Pabrėžos palikimas. Pasak A. Pacevičiaus, „buvo įvykdyta paskutinė garsaus pamokslininko ir botaniko valia praėjus keletui metų po jo mirties sudarytame Kretingos vienuolyno bibliotekos kataloge surašytos ir aštuntojoje spintoje sudėtos jo knygos <…> kataloge nėra nė užuominos apie deponuotą kolekciją, neminimas jos negrįžtamai išėjusio savininko vardas“. Taip žymaus kunigo asmeninės knygos įsiliejo į Kretingos bernardinų vienuolyno biblioteką, o XX a. pirmojoje pusėje jo palikimas jau ypač traukė tyrinėtojų dėmesį. Būtina paminėti, kad iškart po mirties žmonės pradėjo melstis prie kapo, prašydami Dievo malonių, o „1895 m. tuometinis pranciškonų vienuolyno gvardijonas br. Feliksas Rimkevičius ant jo kapo pastatė akmeninį kryžių“.

XX a. 3 dešimtmetyje tarp tikinčiųjų ypač paplito J. A. Pabrėžos, kaip šventojo, kultas. Šalies spaudoje pasirodė liudijimai apie patirtus pasveikimus, meldžiantis prie jo kapo. Tarpukariu tėvai pranciškonai nusprendė ruoštis inicijuoti J. A. Pabrėžos beatifikacijos bylą. Šia intencija „1932 metais Kretingos vienuolyno gvardijonas, vėliau – Šv. Kazimiero provincijos provincijolas Augustinas Dirvelė ant J. Pabrėžos kapo pastatė. neogotikinio stiliaus koplytėlę“, o 1938 m. P. Ruškys parengė tam skirtą biografinę studiją. Paskelbus palaimintuoju, asmeninės knygos būtų tapusios antrojo laipsnio relikvijomis, kuriomis laikomos šventojo drabužių dalys ar kiti jam artimi daiktai.

Manoma, jog dėl to išsklaidytos J. A. Pabrėžos asmeninės knygos, pradėtos formuoti į kolekciją: atrinktos iš bendrų fondų, ant viršelių užklijuotos popierinės lipdės, įrašytas specialus šifras su raidėmis „Pb“ ir eilės numeriu. Deja, į J. A. Pabrėžos kolekciją pavyko įtraukti tik apie pusę buvusių knygų, nes pasikeitusi šalies politinė padėtis ir Antrasis pasaulinis karas nutraukė šį darbą.

Knygų migracija – išsklaidymas ir likimas

Kolekcijos išsklaidymo kelius nulėmė susiklosčiusios istorinės aplinkybės. Po J. A. Pabrėžos mirties 1849 m. knygos paliktos Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekai, o 1940–1941 m. nacionalizuotos knygos pateko į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką. 1943 m. universitetas uždarytas, o knygų fondą kartu su J. A. Pabrėžos kolekcija pasidalijo įkurtų institutų bei kitos Lietuvos bibliotekos. Remiantis atlikta išlikusio (50 proc.) ir atkurto pagal šaltinius rinkinio dalimi, galima spėti iš viso buvus daugiau nei 450–500 tomų.

Kolekcija daugiau kaip 80 metų funkcionuoja išskaidyta – deponuota 4 bibliotekose ir asmeninėse kolekcijose. Po Pabrėžos mirties 1849 m. knygos paliktos Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekai, 1940–1941 m. buvo nacionalizuotos ir pateko į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką. 1943 m. uždarytas universitetas ir biblioteka, 1950 m. reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą. Bibliotekos fondą pasidalijo įkurtų institutų bei kitos Lietuvos bibliotekos.

„1950–1952 m. didelę dalį atsirinko Vilniaus universiteto biblioteka, 1964–1969 m. Kauno viešoji biblioteka, kitos liko Kauno politechnikos instituto bibliotekoje“. Taip buvo išdalinta ir Pabrėžos biblioteka. Gabenant knygas į Vilniaus universitetą, jos buvo išsklaidytos, ir tik „apie 1966 m. <…> pradėjo atrinkinėti J. Pabrėžos knygas iš senųjų fondų“, kolekcijos dalis (90 vienetų) rekonstruota 1971–1973 m.“ Šiuo metu Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriaus informacija apie „J. Pabrėžos knygų kolekciją“, skelbiama interneto svetainėje, knygų bibliografiniai duomenys pateikti viešos prieigos elektroniniame kataloge.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje Pabrėžos kolekcijos knygos pradėtos atrinkti ir aprašyti 6–7 dešimtmetyje, 1982 m. buvo išaiškinti 22 vnt. Vėliau kartotekoje aprašyta 90 fiz. vnt. (75 pav.) knygos. Šiuo metu iš saugomų 92 vnt. leidinių 6 vnt. bibliografiniai duomenys pasiekiami Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos elektroniniame kataloge, internetinėje svetainėje prieinamas leidinių sąrašas.

Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, remiantis marginalijų kartotekos duomenimis apie Pabrėžos nuosavybės įrašus ir knygų šifrus, identifikuoti 8 fiz. vnt. knygų (plius 1 konv.). Nuo 2021 m. sausio mėn. bibliografiniai duomenys prieinami Kauno technologijos universiteto bibliotekos elektroniniame kataloge.

Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Pabrėžos rankraščių fonde deponuoti 2 fiz. vnt. žemėlapių rinkinių su 56 vnt. savarankiškų žemėlapių konvoliutuose. Bibliografiniai duomenys prieinami elektroniniame kataloge.

Vilniaus universiteto docento Tomo Petreikio asmeninėje bibliotekoje saugomas 1 vnt. – Ignaco Krasickio veikalo „Proza“ 4 t., išleistas 1803 m. Varšuvoje, lenkų k., egzempliorius defektuotas, knygos blokas sunaikintas, išlikęs tik viršelis, įsigytas antikvariate (plačiau galima paskaityti T. Petreikio straipsnyje „Tylieji knygų vandalai“); kunigo pranciškono Juliaus Sasnausko OFM asmeninėje bibliotekoje yra 1 vnt. Karolio Massini 13 t. veikalo lenkų k „Šventųjų gyvenimai“ 3 t., išleistas Vilniuje., įsigytas antikvarinių mainų būdu, turintis savo unikalią istoriją.

Knygotyros požiūriu, išsklaidyta J. A. Pabrėžos biblioteka, pasak Almos Braziūnienės, šiandien yra laikoma kolekcija in corpore – istoriškai susiformavęs, nedalomas, istorinę, mokslinę ir kultūrinę reikšmę turintis leidinių (spaudinių) kompleksas, kitaip tariant, knygų rinkinys in corpore. Tokie dariniai (kolekcijos in corpore) paprastai turi išskirtinę istorinę bei kultūrinę vertę (nepriklausomai nuo atskirų jų dalių). Šiandien J. A. Pabrėžos knygų rinkinys daugeliu požiūrių yra viena įdomiausių XIX a. pirmos pusės asmeninių bibliotekų Lietuvoje, atstovaujančių pranciškoniškajai knygos kultūrai.