Jurgis Ambraziejus Pabrėža – sielos ir kūno gydytojas

Pabrėžos laikais dvasiškam luomui kanonų teisės kodeksas nedraudė gydyti, tad ne tik tėvas Ambraziejus, bet ir daug kunigų bei vienuolių gydydavo žmones ar bent suteikdavo paprastų medicinos ir higienos patarimų.

Skuodo apylinkės senų žmonių prisiminimuose užrašyta, kad būdamas vienuolikos metų Jurgis Pabrėža su tėvais svečiavosi Šatėse (Skuodo r.) pas gimines kur pamatė šešių nuo šiltinės mirusių kaimo vaikų laidotuves. Šis įvykis labai palietė vaiko širdį, jis pasiryžo tapti gydytoju ir gelbėti žmones nuo ligų.

Laiške botanikui, profesoriui Johanui Frydrichui Volfgangui J. Pabrėža nurodė rimtesnę priežastį, kodėl ėmėsi gydymo bei žoliavimo: „Tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis. Tačiau, kadangi neturėjau jokio šios specialybės vadovo, kuris man būtų atskyręs vaistinius augalus nuo nevaistinių, buvau priverstas iš eilės rinkti ir determinuoti visus augalus, kuriuos tik pastebėjau pievoje, ir tai vis tik tam, kad pažinčiau ir atrinkčiau vaistinguosius. Teisybė, kai kurių augalų savybės mane dargi nudžiugino, bet kiek tai iš manęs pareikalavo triūso, gal tik tas supras, kas pats šioje srityje plūkėsi be jokio vadovo.“

Polinkis į mediciną ir noras padėti ligoniams išugdė jį liaudies gydytoju. Vilniaus universitete pas prof. Špienagelį studijuodamas mediciną ir botaniką J. A. Pabrėža buvo įgijęs žinių apie vaistines žoles pagrindus.

1806 m. dvasinio tobulėjimo pasiryžimuose J. A. Pabrėža pasižada: „Nusistatau būti geru sielų ganytoju ir gydytoju. Tuo tikslu turiu pareigą pažinti kitų sielos ir kūno reikalus, dėl kurių išganymo turiu darbuotis. Pirmiausia sielų, bet kartu nepamiršti ir kūno reikalų, tad maitinti alkanus, rėdyti nuogus, šelpti vargšus, neapleisti našlaičių, prakilniausiai mylėti tuos, kurių sielų išganymu turiu didžiausiai rūpintis, kad nė viena nepražūtų nuolat melstis už jų reikalus.“

Mūsų laikais medicina gydo kūną, o sielos sopulius išklauso dvasininkai. J. A. Pabrėža suvokė, kad žmogus yra vientisas – jei kenčia siela, serga ir kūnas. Dėl to jis užsibrėžė pirmiausia rūpintis, kad gytų žmogaus siela, ir tik kaip pasekmę gydyti kūną. Gydė ne tik fizines kūno ligas, tačiau rūpinosi ir socialiniais reikalais, ugdė higienos įpročius. Jau 1802 m. buvo pasiryžęs dalyti išmaldą „ne vien tikriems vargšams, bet ir antros ir trečios rūšies vargdieniams“. Išmaldą tikriausiai dalino gana gausiai, nes ryžtuose pasižada pasitarti su nuodėmklausiu, kiek iš turimų pajamų duoti vargšams ir kiek sau pasilikti. Vyresnybė, matydama jo atsidėjimą ir nuoširdų rūpinimąsi vargšais, paskyrė rūpintis Plungės senelių prieglauda, kurios gyventojams J. A. Pabrėža parašė specialius nuostatus. Savo testamentuose taip pat mini apie labdarą vargšams, o paskutiniajame – pavardėmis išvardija neturtingas našles, kurioms turi būti padalinta po rublį.

A. Pabrėža yra sakęs pamokslą „Apie reikalą storotis ir užlaikyti sveikatą savo“. Jame žmones mokė laikytis švaros, kad ir kokiame varge gyventų, stengtis, kad oras troboje būtų grynas ir švarus – tam reikia jas vėdinti ir vienoje troboje su gyvuliais negyventi, neapsileisti parazitais, dėvėti švarius rūbus, naudoti švarius indus, dažniau praustis ir maudytis, rengtis nei per šiltai, nei per šaltai, nedirbti per jėgą, sveikam negulėti viename patale su sergančiuoju. Pataria, kaip maitintis. Prašo laikytis saiko, valgyti paprastus valgius, saldumą ir aštrumą naudoti su saiku. Svarbiausia sąlyga sveikatai išsaugoti jis laiko sielos ramybę, kurią pasiekti padeda savo pareigų vykdymas, Dievo meilė. Perspėja, kad sveikatai kenkia per didelis jausmingumas, aistros, išgąstis, ilgas liūdesys, ištvirkavimas, girtavimas.

M. Valančius rašė: „Ne vien senovėj, bet ir mūsų gadynėj įsirgę nemokyti žmonės neina pas tikrus gydytojus, bet skuba pas makliorius apgaudinėtojus, kurie, nieko nenumanydami apie ligas, sakosi sumanantys gydyti. Kiti dar įsisirgę siunčia į Prūsus ar į Kuršą pas žynius ar burtininkus, teirautis, ar išgis ir kokios geliuotų žolės… Ką nedirbo kunigai, norėdami žmoneles nuo to atjaukinti, vienok ir lig šiolei būtinai neatgundo.“

A. Pabrėža ėmėsi žmonėms aiškinti, kaip atskirti tikrą daktarą nuo šarlatano. Visų pirma pataria sužinoti, ar tas daktaras studijavo mediciną, ar turi vyriausybės leidimą gydyti žmones. Daktaro gerumą galima pažinti iš to, kaip jis teiraujasi apie ligą, ar prižadėjęs viską padaro, ar pernelyg nesigiria ir primygtinai neįtikinėja išgydysiąs ligonį. Gero daktaro nereikia atsisakyti ir bėgioti nuo vieno prie kito. Blogi daktarai, anot J. A. Pabrėžos, tie, kurie giriasi be galo savo išgydymais, peikia kitus gydytojus, vaikšto per sodžius, patys siūlydami savo pagalbą: „Jei prižadėdamas tikrai išgydyti sulygstą iš anksto, netikėk juo, jis yra svieto apgaudinėtojas, maišelį tavo išgydys, ne ligą.“

Mokytojaudamas gimnazijoje pasiėmęs lazdą ir būrį vaikų braidydavo po pievas, landžiodavo po miškus, rankiodamas ir apžiūrinėdamas kiekvieną augalėlį nuo didžiausio medžio iki mažiausio kimino. Pagal jo nurodymus žoleles už užmokestį rinko ir kretingiškės moterys. Tėvas Ambraziejus su žolininkėmis ir žolininkais bendravo, klausinėjo apie žoles, jų savybes, bet į užkalbėtojus žiūrėjo labai neigiamai.

A. Pabrėža griežtai pasisakė ne tik prieš su ligų gydymu susijusius burtus ir prietarus, bet ir prieš tuos, kuriais spėjama ateitis, prieš tikėjimą kaukais, aitvarais, vaiduokliais, „piktomis akimis“ ar „piktu krauju“. J. A. Pabrėža sako, kad visa tai yra gryni niekai ir pasakos. Pamokslų metu stebisi, kaip žmonės gali tokiais dalykais tikėti.

Tėvas Ambraziejus stengėsi šviesti žmones, kad jie patys galėtų gydytis. Nors dienomis laikėsi griežtos dienotvarkės, užsidaręs savo celėje rašydavo per naktis iki aušros. Savo rankraščius jis skyrė tiems, kuriuos gydė: „Skiriu savo darbą patogumui ir gelbėti sveikatai tų, kurie arti neturi vaistinės bei galimybių pasitarti su gydytojais, ir kurie ne tik gyvendami skursti, bet ir per anksti mirti turi.“ Jis nesiūlė brangių, neprieinamų vaistų, o aprašė tai, ką galima rasti pievoje, darže ar miške. Rašydamas apie sveikatą, J. A. Pabrėža kartais įterpia ir patarles. Pvz., prieš aprašydamas apetitą žadinančius vaistus, įterpia: „Apetito neturi tie, kurie ilgai miega, dažnai čierką gurkšnoja, nuo darbelio bėga“, kitoje vietoje rašo: „vaistai ir valgiai vienodai vertingi, bet perdaug panaudoti sveikatai kenksmingi.“

Augalais J. Pabrėža, kaip pats viename laiške rašė, domėjosi nuo pat mažų dienų: „Dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau. Norėdamas pažinti jų savybes, darydavau tinktūras.“ Laiške tėvams jis su ypatingu rūpesčiu rašo ir apie savo augalus: „Mano mieli augalėliai! Kas jus prižiūrės, kas palaistys? Miela man buvo jumis rūpintis, bet mokslas nuo jūs mane atplėšė. Dabar, kai nebeliko man vilties jus pamatyti, pavedu jus savo seseriai Onai, tegul drauge su Katriute jus žiūri, laisto, kasa… kai jų bus daugiau, tegul ir kaimynėms jų duoda. Savo medžius, liepas, beržus, ąžuolėlį, skiepus atiduodu broliams, kad juos prižiūrėtų… Tegul prisimena, jog ne kam kitam juos sodinau tiktai tam, kad ir jų palikuonys, matydami mano darbą, džiaugtųsi ir dėkodami Aukščiausiajam, nepamirštų ir už mane pasimelsti.“

Vienuolyno kiemelyje buvo įsirengęs įvairių gėlių ir naudingų augalų sodelį, tam reikalui sėklų gaudamas iš Vilniaus universiteto botanikos sodo. P. Ruškys rašo, kad darželyje augo daugiausia vaistinės žolės, tačiau buvo ir augalų puošmenai – papuošimams. Mokiniams padedant tą sodelį prižiūrėdavo. Gaila, dabar jau nebežinome kokie augalai jame augo. Viename laiške tėvas Ambraziejus mini, jog siunčia vaistinės plautės šaknį iš savo darželio, o P. Ruškys rašo, kad J. A. Pabrėžos rinkinyje yra ir augalų, užaugintų jo darželyje. Šį Pabrėžos sodelį broliai pranciškonai išsaugojo net iki 1963 metų (dabar didelę buvusio sodelio dalį užima mokyklos stadionas).

Labai simboliška, jog aukščiau minėtoje laiško citatoje išsakyta jo valia, kad pasidauginę augalai būtų dalijami kaimynams, vykdoma net iki mūsų dienų: vienuolyno kiemelyje išplitę augalai buvo dalijami kretingiškiams, kurie karta iš kartos rūpestingai prižiūri Pabrėžos augalus – vaistinį šalaviją, levandą, juozažolę, didžiažiedę tūbę – augina griežtai atskirai nuo kitų tos pačios rūšies augalų ir dalina draugams.

Pažindamas Žemaitijos augalus, išstudijavęs jų savybes, išsiaiškinęs jų poveikį žmogaus organizmui ir pritaikęs juos gydymo tikslams Jurgis Pabrėža vietos žmonėms galėjo daugiau padėti negu barzdaskutys, vaistininkas ar felčeris.

Juozas Tumas-Vaižgantas vaizdžiai aprašė J. A. Pabrėžos gydytojavimą: „Nors turi gerą spintą vaistų, tačiau gydo kone vienomis žolėmis. 28-as jo celės numeris ir visas koridorius būdavęs prakvipęs jo žolėmis… Kasdieną būdavę daug ligonių: moteriškos laukdavusios apačioje, nes į aukštą, kur vienuoliai gyvena, moteriškoms draudžiama. Vyrai leidžiamomis valandomis ateidavę stačiai į celę. Juos tėvas Ambraziejus vaišindavęs trimis pypkėmis su ilgais cibukais. Jau nuo ryto įsakydavęs jam tarnaujančiam vaikiukui prikimšti pypkes. Apdalijęs svečius pypkėmis pirmame kambaryje, patsai gydyklų taisydavęs, klausydamas ligų, o moteriškų aprūpinti nulipdavęs žemyn. Atėjus tam tikram vienuolių reikalaujamam laikui, palikdavęs svečius pypkauti, eidavęs į antrą kambarį ir kiaurai per tris valandas klūpodavęs prieš Prikryžiuotąjį ir medituodavęs. Tik pabaigęs dvasiškąją praktiką, beišeidavęs pas savo ligonius ir lankytojus.“

Ligonius jis priiminėjo vienoje iš dviejų jam skirtų celių, kurios buvo vienuolyno rytinėje dalyje, virš ūkinio įėjimo, antrame aukšte. Daugiausia gydė vargšus, elgetas ir našlaičius. Jo pagalbos prašyti pasiligoję asmenys ar jų artimieji atvykdavo iš tolimesnių Žemaičių vyskupijos parapijų.

Už gydymą ir vaistus J. Pabrėža niekada neėmė jokio atlyginimo, tačiau žmonės vis vien atsilygindavo kuo tik galėjo. Antrajame testamente t. Ambraziejus rašo: „Visas mano turtas yra surinktas iš išmaldos ir geradarių malonės.“

Galima tik spėlioti ir įsivaizduoti, – rašo Viktoras Gidžiūnas, – kiek ligonių jis padėjo fiziškai ir dvasiškai, kiek ašarų per savo gyvenimą nušluostė, kiek skausmų palengvino. Iš gamtos ir medicinos mokslų įgytomis žiniomis patarnavo sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms.