2021 03 16

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Knygnešys Jurgis Bielinis. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuotrauka

2021 03 16

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Jurgis Bielinis. Knygnešių patriarchas

Per 40 spaudos draudimo metų lietuvišką spaudą, knygas, maldaknyges prievarta rusinamiems lietuviams iš lietuviškos spaudos ir knygų leidėjų Prūsijoje gabeno apie 2000 knygnešių. Žinomiausias, dažnai vadinamas knygnešių patriarchu, buvo Biržų krašto knygnešys, publicistas, „Aušros“, „Varpo“, „Ūkininko“, „Tėvynės sargo“, o vėliau „Lietuvos ūkininko“ ir „Vilniaus žinių“ bendradarbis Jurgis Bielinis (pasirašinėjo kaip Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kitais slapyvardžiais), gimęs 1846 metų kovo 16 dieną Nemunėlio Radviliškio valsčiui priklaususiame Purviškių kaime.

Tėvai Petras ir Elzbieta buvo pasiturintys ūkininkai, dirbo du valakus (apie 43 ha) žemės. Samdė berną. Šeimoje be Jurgio dar augo vyresnė sesuo Marijona ir jaunesnis brolis Andrius. Lietuviškai skaityti ir rašyti būsimasis knygnešys išmoko pats, padedamas vyresnių namiškių. Aštuonerių metų sulaukęs jau ganė Sebentiškio dvaro miške tėvų gyvulius. 1860 metais, mirus tėvui, Jurgiui teko imtis ūkininkavimo. 1864 metų lapkričio 22 dieną Suosto bažnyčioje buvo įregistruota Jurgio Bielinio ir Onos Pipinytės santuoka. Tačiau kartu jiems ilgai gyventi nebuvo lemta: po gimusio sūnaus, pakrikštyto Jono Adomo vardu, mirties, praėjus vos keliems mėnesiams, 1868 metų vasario 25 dieną mirė ir žmona Ona.

Likęs jaunas našlys, vos perkopęs per 20 metų, J. Bielinis ryžtasi siekti mokslo. Išnuomojęs ūkį gauna pinigų ir išvažiuoja į Šiaulius. Čia mokosi metus, manoma, kad gimnazijos parengiamojoje klasėje. Vėliau išvažiuoja į Jelgavą, iš ten – į Rygą. Rygoje baigia vokiškoje miesto mokykloje tris klases, išmoksta susikalbėti rusiškai, lenkiškai, vokiškai ir latviškai. Kalbų mokėjimas jam vėliau, tapus knygnešiu, labai pravers.

Knygnešys Jurgis Bielinis. Bolesławo Sawsienowicziaus fotografija

Viename bute su J. Bieliniu Šiauliuose gyvenęs rašytojas, tautosakos rinkėjas, publicistas, memuarų „Balanos gadynė“ autorius Mikalojus Katkus jau vėliau atsiminimuose „Apie Jurgį Bieliaką-Bielinį“ rašys, kad „jis mokėjo penkias kalbas: su lietuviu jis lietuvis, su bajoru – lenkas, su rusu – rusas, Latvijoje – tikras latvis, Prūsuose – tikras vokietis“.

1873 metų rudenį su 100 rublių kišenėje J. Bielinis atvyksta į Kauną. Nori įgyvendinti dar vaikystėje gimusią svajonę – tapti kunigu. Tikisi Kaune baigti ketvirtą klasę ir mokytis kunigų seminarijoje. Tačiau, užsnūdęs Kauno geležinkelio stotyje, netenka šalia pasidėto ryšulio ir pinigų. Pernakvojęs vyskupo Motiejaus Valančiaus namuose, jis apie savo bėdą papasakoja vyskupo talkininkėms knygnešėms Konstancijai Dronseikaitei ir Teklei Krevertavičienei. Jos pasiūlo J. Bieliniui užsidirbti pinigų platinant draudžiamas lietuviškas knygas.

Pradžia sėkminga. Gaudamas lietuviškų knygų Kaune ir Vilniuje, jas platina trejus metus. Susitaupęs pinigų, vėl atkeliauja į Kauną. Tačiau paaiškėja, kad mokslams jis per senas, o ir pinigų tam per mažai turi. Nieko nebelieka, kaip tik grįžti į namus ir ūkininkauti.

1876 metų rugpjūčio 12 dieną Suosto bažnyčioje kunigas Vladislovas Talačka J. Bielinį sutuokia su 7 metais jaunesne Ona Brazauskaite. Jis toliau platina knygas ir spaudą po Lietuvą. Nepamiršta ir savo ūkio. Žemę suskirsto į 9 sklypus, pradeda taikyti sėjomainas. Per dvejus metus vandeniui nuo laukų nuleisti iškasa gilius griovius. Kerta krūmus, rauna ir degina jų šaknis bei šakas. Nutverdamas laisvesnę valandėlę skaito knygas, domisi pasaulio įvykiais. Iš Suosto kunigo Juozapo Daukšos parsineša skaityti lenkiškų knygų ir laikraščių. Vėliau, kunigui mirus, jam atiteks ši biblioteka. 

Apie 1883 metus, susipažinęs su Garšviuose gyvenančiu valstiečiu Kaziu Ūdra, kuris norėjo platinti lietuviškas knygas, pradeda kartu su juo gabenti ir platinti draudžiamus raštus. O 1885 metais, subūręs būrelį bendraminčių, įsteigia Garšvių knygų gabenimo ir platinimo draugiją, ši dešimt metų Lietuvoje skleidė spausdintą lietuvišką žodį. Šiai knygnešių draugijai vadovavo J. Bielinis, draugijos narių vadinamas Ministru. Jis ir K. Ūdra buvo svarbiausi lietuviškų knygų ir laikraščių Prūsijoje pirkėjai. Tik susikūrus draugijai, knygų į Tilžę pas O. Mauderodę ir Martyną Jankų eidavo pirkti ir pargabenti į Lietuvą J. Bielinis, tačiau kartą įkliuvo pasienio sargybiniui, ir su juo tekę sunkiai susiimti.

Tuometinis „Varpo“ laikraščio redaktorius Jonas Kriaučiūnas „Knygnešyje“ išspausdintuose savo atsiminimuose rašė, kad „vieną kartą Bieliakas įslinko mano knygynan Tilžėje, vos pavilkdamas kojas. Jo drabužiai buvo apdraskyti, veidas sužeistas“. J. Bielinis jam pasakojo, kad einant „girioje per rubežių, nutvėręs jį ginkluotas parubežio kareivis, ir jam tekę su tuo kareiviu sunkiai kovoti. Tekę jam būti ir viršuje, ir apačioje, ir visokiame padėjime, bet pagaliau jis paėmęs viršų.“ 

Nupirktą spaudą samdyti asmenys pernešdavo per sieną. Iš pasienio spaudą veždavo į Garšvius. Dideliais kiekiais – po 30 pūdų (491 kg), apie 15 ryšulių. Naktį į Garšvius atvežtą spaudą sukraudavo daržinėje. Iš ten knygnešiai ją gabendavo į savo platinimo regionus. J. Bielinis draudžiamais lietuviškais raštais aprūpindavo Joniškėlio, Linkuvos, Pasvalio, Pumpėnų, Pušaloto, Rozalimo, Saločių, Smilgių, Vaškų parapijas, nuveždavo į Jelgavą, Rygą. Išliko Biržų evangelikų reformatų kunigo Povilo Jakubėno prisiminimai, kad 1887 metais, parvažiavus iš Jelgavos gimtinėn Vaitkūnų kaime Kalėdų atostogų, Jakubėnų namus aplankęs J. Bielinis ir palikęs maišą lietuviškų knygų, o Jelgavoje įsikūrusiai slaptai vyresnių klasių lietuvių moksleivių organizacijai „Kūdikis“ 1892 metais atvežęs visą vežimą lietuviškos spaudos. 

Knygnešys Jurgis Bielinis. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus nuotrauka

1888 metais, ūkį išnuomojęs ilgesniam laikui, J. Bielinis ėmė ruoštis kelionėn į Vakarų Europos šalis. Atvykęs pas Joniškėlio gydytoją Joną Leoną Petkevičių, siūlė jo dukrai Gabrielei kartu su juo važiuoti į Belgiją ir Prancūziją atstovauti lietuvių tautai. Gabrielė pasiūlymą atmetė. J. Bielinis išvažiavo vienas. Aplankęs Hanoverį, vėliau pabuvęs Belgijoje, atkeliavo į Paryžių. Literatūros tyrinėtojas Jonas Petronis apybraižoje „Baltasis Erelis. Knygnešys Jurgis Bielinis-Bieliakas“ (likęs rankraštis, ištraukos spausdintos „Biržiečių žodyje“) rašo, kad J. Bielinis Paryžiuje patekęs į emigrantų susibūrimą, kurio dalyviai svarstę Lenkijos išvadavimo iš Rusijos ir karalystės atkūrimą. J. Bielinis jiems buvo pristatytas kaip Lietuvos valstietijos atstovas. Kai imta kalbėti, kad Lietuva yra neatskiriama Lenkijos dalis, pašokęs J. Bielinis ėmęs karštai protestuoti: Lietuva ne kokia Lenkijos dalis, tai visiškai atskira, priešų užgrobta valstybė, su Lenkija nenorinti turėti nieko bendro. Suprantama, už tokią kalbą nepatenkinti posėdžio dalyviai atsitiktinį lietuvį valstiečių atstovą išprašė už durų. 

J. Bieliniui keliaujant po Europą, jo namuose balandžio 9 dieną buvo atlikta krata. Žandarai rastas knygas ir laikraščius sukrovę į du maišus išsivežė. Lietuviškų leidinių negrąžino, o užsienio kalbomis iš kunigo J. Daukšos gautas knygas J. Bielinis atgavo po pusmečio. 

Suosto apylinkėse pasklido žinia, kad J. Bielinio ieško policija, o už jo sugavimą pažadėta didelė premija. Į namus aplankyti žmonos ir vaikų (Juozo, Emilijos, Kipro, Liucijos ir Baltazaro) knygnešys sugrįždavo vis rečiau, dažniausiai naktimis. 1891 metais apsigyvena Garšviuose, pas K. Ūdrą. 1892–1893 metais policija ir žandarai Purviškiuose surengia kelias kratas. Sūnus Kipras prisimena: kartą Bielinių ūkio nuomininkas su samdiniais bandę pagauti tėvą kaip vagį ir perduoti policijai. Nuomininkui rūpėjusi už knygnešį pažadėta didžiulė premija, kai kur nurodyta – 500 rublių, ir galimybė gauti prieš caro valdžią maištaujančio J. Bielinio ūkį (apie 33 ha). Anksti rytą, pamatęs išėjusį iš namų ir lauku einantį J. Bielinį, nuomininkas įpuolė į klojimą ir paragino javus kūlusius savo vyrus vytis vagį. Tariamąjį vagį vyrai pasivijo netoli tame lauke augusio ąžuolo.

„Tėvas, – rašo atsiminimų knygoje „Dienojant“ Kipras Bielinis, – matydamas, kad prieš tiek daug vyrų neatsilaikys ir nepabėgs, paleido į orą kelis revolverio šūvius. To užteko, kad vagies gaudytojai mestų savo darbą. Tėvas nuėjo savais keliais, ir visa laimė, kad tuo metu turėjo prie savęs ginklą, kitaip būtų patekęs į gaudytojų rankas vagies titulu.“ 

Šiam įvykiui prisiminti vyriausias knygnešio sūnus Juozas aptvėrė lauke augusį vienišą ąžuoliuką tvorele. Vėliau šis įvykis taps legenda. Bus pasakojama, kad J. Bielinis prie to ąžuolo atsišaudė nuo jį puolančių žandarų. 

Dešimt metų sėkmė lydėjo Garšvių draugijon susibūrusius knygnešius. Nesėkmės prasidėjo 1894 metais. Sausio 4 dieną J. Bielinis kartu su K. Ūdru ir A. Bružu vežė du vežimus literatūros.

„55 kilometrus nuo sienos nuvažiavo be nuotykių, – rašo studijos „Garšvių knygnešių draugija“ autorius Antanas Tyla. – Netoli Raseinių krūmuose sustojo arklius paganyti. Čia juos ir užklupo uriadnikas (taip buvo vadinami carinės Rusijos apskrities policijos žemesnieji pareigūnai) L. Bušackis. Trys arkliai, du vežimai ir 4068 egz. leidinių pakliuvo policijai.“

Knygnešiams, davus uriadnikui kyšį, pavyko pabėgti. Tačiau tai buvo tik nesėkmių pradžia. Kitoje gatvės pusėje gyvenęs aštuoniasdešimtmetis K. Ūdros kaimynas Nikodemas Skutas, nusistatęs prieš knygnešius, dirbdamas lauke atsitiktinai po pernykščiais apyniais rado du ryšulius knygų ir laikraščių. Tuo metu pas K. Ūdrą buvo ir J. Bielinis. N. Skutas parsinešė ryšulius namo ir pasakė, kad knygas nuveš policijai. J. Bielinis bandė jas atgauti, tačiau nepavyko. Netrukus buvo suimti penki aktyviausi Garšvių draugijos knygnešiai. J. Bielinio, kuris išdavikui N. Skutui buvo žinomas tik Jurgio vardu, pavardės tardomi knygnešiai neišdavė. 

1895 metų pradžioje Garšvių draugija savo spaustuvei įsigijo rankinę spausdinimo mašiną, šriftą, dažų. Prasidėjus areštams, spaustuvės įrengimus perėmė J. Bielinis. 1896 metų rudenį jis spaustuvę atgabeno pas netoli Saločių, Gripkelių kaime, gyvenusį Steponą Pavilonį. Vėliau spaustuvę perkėlė į Lepšynės miške, netoli Joniškėlio, gyvenusio eigulio Jurgio Bajorūno sodybą. Raitas nujojo į Rygą ir pargabeno popieriaus. Išmokė S. Pavilonį rinkti raides. J. Bielinis rašė tekstą, o S. Pavilonis jį rinko. 8 puslapių laikraštis „Baltasis erelis“ buvo išspausdintas prieš pat 1897 metus. Jame buvo nurodyta, kad laikraštis bus leidžiamas kas mėnesį latvių, rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis. Antras numeris neišėjo.

Jurgio Bielinio „Baltasis Erelis“ (1897 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Jau panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, 1911 metais J. Bielinis vėl išleis politikos ir mažažemių mėnesinio laikraščio „Baltasis Erelis“ pirmąjį numerį. Tam paskatins jo dalyvavimas „Draugijos“ žurnalo paskelbtame konkurse parašyti apysaką iš „šiandieninio mūsų ponijos bei bajorijos gyvenimo“. Konkursas buvo pratęstas iki 1910 metų liepos 30 dienos, nes jam buvo pateiktas tik vienas rankraštis ir tas pats neatitinkantis konkurso sąlygų. Vėliau paaiškėjo, kad jo autorius buvo J. Bielinis, parašęs ne grožinį, bet buitinį-istorinį rašinį. „Draugijos“ atmestą rašinį jis nutarė paskelbti savo laikraštyje. Todėl po metų pasirodė dar vienas, jau paskutinis, „Baltojo Erelio“ laikraščio numeris. Negavęs laikraščiui leisti pinigų pas pažįstamus inteligentus, jis, būdamas jau šešiasdešimt šešerių metų, atvyko į Tilžę ir darbavosi lentpjūvėje, kad už sunkiai uždirbtus pinigus galėtų išleisti paskutinį savo laikraščio numerį. 

J. Bielinis ne tik platino, bet ir pats rašė bei savo lėšomis spausdino knygas, brošiūras. Pirmoji buvo 1897 metais išleista knyga „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje, parašyti per Simoną Daukantą“ (joje ne tik S. Daukanto, bet ir paties J. Bielinio tekstas) byloja, kad jam rūpėjo ne tik Lietuvos istorija, bet ir valstiečių reikalai. Vėliau pasirodys dar keturios, originalios, J. Bielinio parašytos ir jo lėšomis išspausdintos knygutės: „Istoriški pritikimai iš ukininku gyvenimo Lietuvoje. Ju praeitė ir ateitė“ (1899 m.), „1900. Knįga paaukauta atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus (1900)“ (1900 m.), „1901. Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimto amžiaus“ (1901 m.), „Lietuvos administracija su nekureis paaiškinimais apie pažinimą tiesos“ (1902 m.).

Monografijos „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“ autoriai Kazys Misius ir Benjaminas Kaluškevičius rašo, kad „iki Pirmojo pasaulinio karo daugiau J. Bielinio knygų nebepasirodė. (…) Paties autoriaus žodžiais, pirmų savo parengtų knygelių spausdinimui jis išleido tūkstantį rublių. Iš knygų platinimo tiek uždirbti jis vargu ar galėjo. (…) Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą buvo mažai vilčių sėkmingai parduoti Baltojo Erelio knygutes ir susigrąžinti spaudai išleistus pinigus“.

„Tos knygelės, – toliau rašo monografijos autoriai, – plėtė užguitų žemdirbių akiratį, kėlė ir žadino jų anticarines nuotaikas.“ Kitaip ir negalėjo būti, nes J. Bielinis gyvenime vadovavosi savo paties sukurtu šūkiu: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis.“ 

Manoma, kad 1916 metais Vilniuje J. Bielinis išspausdino dar vieną savo parašytą 16 puslapių brošiūrėlę „Maldos taikai išprašyti: (Į šv. Jackų)“. Knygelės „Prakalbos žodį“ pasirašęs „Lietuvių tautos tarnas Jurgis Juozas“. 

Keliaudamas su knygomis J. Bielinis stengdavosi dviejų naktų po tuo pačiu stogu nenakvoti. Ir kitiems knygnešiams taip patardavo. 1972 metais 95-erių Petras Vaiginas Suosto aštuonmetės mokyklos moksleiviams pasakojo, kad spaudos draudimo metais retai matydavęs J. Bielinį: „Tik girdėdavome, kad knygas iš Prūsų nešioja po visą Lietuvą. Kitus žandarai sugauna, o jo niekaip. Labai gudrus buvo. Kur žmonės važinėja plėškėmis kinkytais arkliais, ten ir jis taip pasikinko; kur su vežlankiais – ir jo arklys su vežlankiu. Dažnai keisdavo arklius ir vežimus. Vienu metu net barzdą buvo užsiauginęs, kad jo nepažintų. O namuose pasirodydavo tik slapta. (…) J. Bielinis neidavo tiesiai į namus. Pirma, galulaukėj ant sutarto ąžuolo ar po akmeniu palikdavo ženklą, kad nori pasimatyti. Taip iki šiol žmonės ir vadina: Bielinio ąžuolas, Bielinio akmuo.“

Knygnešį pažinojęs Purviškių kaimelio gyventojas Petras Šidla 1967 metais yra pasakojęs, kad knygnešys buvęs „vidutinio augumo, bet platus, tvirtai sudėtas, žvalus. O plaukai – balti, balti. Gal todėl ir buvo pasivadinęs Baltuoju Ereliu. (…) Jeigu jam kuo padedi, tai ne pinigais ar vaišėm, kaip būdavo įprasta, atsilygina, bet knygele. Tegu, – pasakys, – būna mesta šviesos kibirkštėlė, tegu žmogus pratinasi skaityti, galvoti.“

Jau minėtas Mikalojus Katkus J. Bielinį apibūdina taip: „Jurgis buvo žmogus linksmo pobūdžio, nenuobodus svečias, mokėdavo šnekėti su senais ir mažais, rasdavo kalbos su vyrais ir su moterimis; taurelės nuo savęs nestūmė, o jei atsitikdavo atsisėsti priešais ąsotį alaus, būdavo dar smagesnis, tada jis buvo „besėdos (turbūt – kompanijos?) žmogus.“

Purviškiai – Jurgio Bielinio gimtinė. Wikipedia.org nuotrauka
Atminimo stogastulpis Bielinių giminei. Wikipedia.org nuotrauka
Bielinio ąžuolas. Wikipedia.org nuotrauka
Akmuo prie Bielinio ąžuolo. Wikipedia.org nuotrauka

Trisdešimt metų ėjo knygnešys pas Lietuvos žmones. Skleisdamas viltį, kad artėja neišvengiamas carizmo galas, dar teks sulaukti Lietuvos nepriklausomybės. Gaudomas žandarų ir jų pakalikų (caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs ne kartą, bet drąsa ir sumanumas jam padėdavo iš jų ištrūkti), laukiamas ne tik sodiečių pirkiose, bet ir inteligentų svetainėse. 

Pirmojo Pasaulinio karo metais, liovęsis leisti „Baltąjį erelį“, neberašydamas straipsnių į „Lietuvos ūkininką“, nuolat iš gimtųjų Purviškių išsiruošdavo kelionėn. Paklaustas atsakydavo, kad eina aplankyti pažįstamų. Tų pažįstamų turėjo daug. Pas juos svečiuodavosi po savaitę ir ilgiau. Jo nebuvo namuose ir tą 1915 metų vasarą, frontui artėjant prie Biržų, daugelis gyventojų traukėsi nuo artėjančios vokiečių kariuomenės. Tomis dienomis duktė Liucija su vyru Juozu Ausiejumi, vaikais ir motina Ona Bieliniene taip pat išvažiavo rytų pusėn. Pasiekė net Peterburgą. Į Purviškius grįžo tik po pusketvirtų metų. Knygnešio jau neberado. Tik supiltą smėlio kauburėlį Suosto bažnyčios šventoriaus kampe. 

Dokumentinės apybraižos apie knygnešį autorius Jonas Petronis rašo, kad 1918 metų sausio mėnesį J. Bielinis kažkur išsiruošė. (Kituose šaltiniuose rašoma, kad knygnešys ėjęs pėsčias į Vilnių, Lietuvių konferenciją, kuri skelbė, kad Nepriklausomybės reikalavimas yra bendras visos lietuvių tautos reikalas.) Keliaudamas paprašydavo, kad žmonės jį pavėžėtų. Sausio 18 dieną vienas iš tokių geradarių jį išlaipino iš rogių Pumpėnuose. Netoli esančiame Katinų kaime dar iš knygnešystės laikų turėjo gerą pažįstamą Praną Mitkų. Jį ir nusprendė aplankyti. Atsargiai perėjęs Lėvens upę (tą dieną buvo atlydys, ledas paplūdęs vandeniu) J. Bielinis pasverdėdamas priėjo iki kiemo ir ties kryžiumi (tas kryžius dabar saugomas Bistrampolio knygnešių koplyčioje, o prie Mitkų sodybos pastatytas naujas – aut. past.) susmuko. Sukniubo ir nebeatsikėlė. P. Mitkus per žmones nusiuntė į Purviškius žinią apie J. Bielinio mirtį. Po trijų dienų atvažiavo sūnus Juozas pasiimti tėvo palaikų.

„Ne iškilmėms, – skaitome J. Petronio apybraižoje, – tada buvo laikas. Būrelis žmonių palydėjo didįjį knygnešį ir nepriklausomos Lietuvos skelbėją iki kapo duobės Suosto bažnytėlės šventoriaus kapinėse, sugiedojo „Angelas Dievo“, palinkėjo amžinos ramybės, paprašė Aukščiausiojo suteikti pelnytą kampelį dangaus karalystėje.“ 

Iki knygnešio taip trokštamos Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo buvo likęs mėnuo…

Jurgio Bielinio kapas Suosto kapinėse. Wikipedia.org nuotrauka

1930 metais po Sodeliškyje suvaidintos Sofijos Čiurlionienės dramos „Aušros sūnūs“ iš knygnešių gyvenimo to meto visuomeninės organizacijos (šauliai, tautininkai, pavasarininkai, skautai) nutarė sutvarkyti knygnešio J. Bielinio kapą. Pasipylė su krepšiais aplinkinių kaimų jaunuoliai po plačius laukus, rinko akmenis ir juos nešė į Suosto kapines. E. Balčiūnienė iš Biržų atvežė metalinę lentą su užrašu. Iš tų surinktų akmenų Alfonsas Medelinskas išmūrijo piramidės formos paminklą, ant kurio Sodeliškio kaime gyvenusio kalvio šaulio Juliaus Korsako nukaltas kryžius. J. Korsakas nukalė ir kapvietę juosiančią stambią grandinę. 

Šiandien knygnešį mena jo tėviškėje stovintis tautodailininko Leono Juozonio koplytstulpis. J. Bielinio pavardę rasime Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje skulptūroje „Vienybės medis“, kurioje įamžinta 100 labiausiai Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Apie jį rašomos knygos. J. Bielinio vardu pavadinta Biržų rajono savivaldybės viešoji biblioteka, o jo gimimo diena visoje Lietuvoje minima kaip Knygnešio diena.