Jurgis Dovydaitis – tautosakos rinkėjas ir fotografas 

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 1)

Galbūt jums nuoširdžiai (ir, sakyčiau, pelnytai) gali kilti klausimas, kodėl turi pradėti rūpėti kaži koks kaimas, kurio net nebėra Lietuvos žemėlapyje? Viena to priežasčių, kad būtent Runkiuose 1907 m. spalio 19 d. gimė Jurgis Dovydaitis, vienas ryškiausių XX a. lietuvių tautosakos rinkėjų. Nors Dovydaičių pavardė gerai žinoma dėl Prano Dovydaičio, filosofo, pedagogo, Vasario 16-osios Akto signataro, atkurtos Lietuvos Ministro Pirmininko (1919 03 09–1919 04 12), kuris buvo vyresnysis Jurgio brolis, vis dėlto ir jaunesnysis Dovydaičių šeimos narys daug nuveikė Lietuvos labui. 

J. Dovydaitis, kaip rašo folkloristas, profesorius Leonardas Sauka, buvo „nepaprasta asmenybė lietuvių tautosakininkų fronte. Nėra kito tokio veikėjo, kuris taip sėkmingai daugiau negu septynis dešimtmečius būtų užrašinėjęs liaudies poetinę kūrybą“ (3). J. Dovydaitis iki pat septintojo–aštuntojo dešimtmečio į poros mėnesių trukmės ekspedicijas išvažiuodavo vienas (4), tačiau jo užrašai liudija, kad į trumpas išvykas po Lietuvą jis išvykdavo nuolat. L. Saukos teigimu, Dovydaitis pagal užrašytų kūrinių kiekį ne tik yra pirmeivis Lietuvoje, bet ir ryškus Europos mastu (5): 

„1998 m. jis visą savo asmeninį tautosakos archyvą – 350 sąsiuvinių, 45 stambius teminius rinkinius, skirtus tam tikrų vietovių ar regionų tautosakai (iš viso apie 140 000 vienetų įvairių žanrų tautosakos kūrinių), 1243 magnetinių juostų (106 500 kūrinių), 800 foto juostelių, didelį pluoštą Broniaus Uginčiaus iššifruotų dainų melodijų ir kt. medžiagos – padovanojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynui.“ (6)

J. Dovydaitis tautosaką užrašinėjo, tvarkė ir kaupė visą gyvenimą: dar būdamas gimnazistu, 1924 m. jis parengė rinkinį iš gimtojo Runkių kaimo tautosakos. Kad šis jaunas žmogus degė tuo, ką darė gyvenime, įrodo ir tai, jog 1929 m., būdamas 22 metų, išleido knygelę „Tautosakos rinkėjo darbas“, kur, kaip pastebėjo L. Sauka, žadino „skaitytojų susidomėjimą tautosakos kaupimu ugninga deklaracija ir šmaikščiomis apybraižomis, kuriose pasipila gyvi įspūdžiai iš tautosakos rinkėjo dienoraščio“ (7). Entuziazmas neblėso ir toliau – tą labai aiškiai rodo jo 1934 m. straipsnis „Tautosakos reikaluose“ (žurnalas „Gimtasis kraštas“), kur jaunasis tautosakos rinkėjas rėžia:

„Moksleivi, vadovėlių verge! Jums daug, per daug kalba apie tolimas Afrikos miškų tankynes ir lygiąsias Amerikos prerijas <…>. Atmink, kad lietuviai turime dalykų, brangesnių už radinius faraono kapuose, brangesnių deimantų už randamus Kimberley kasyklose. Jie tik mums vieniems tesuprantami. Tik jie vieni gali sustiprinti mūsų kraštą. Nekeliauk iš karto į didelę kelionę: pradėk po truputį. Parsinešti rankraščių. Juose tebūva randama viena kita pasaka, retas, kitur niekur negirdėtas žodis, senos senelės daina <…>. Ryžkis. Ne rytoj, ne vasarą, bet šią valandą, imkis rengti žygį, į neatidėliotiną darbą sergstint tautos brangenybes ir keliant jos vaikų garbę – žygius.“ (8)

Nėra žinoma, kiek žmonių jis įkvėpė sekti savo pėdomis, tačiau galima numanyti, kad kažkam tokie entuziazmo kupini žodžiai galėjo padaryti įspūdį. 

Būtinai reikia paminėti tai, kad, kalbant apie J. Dovydaičio palikimą, dažniausiai akcentuojami jo užrašyti ir įrašyti tautosakos kūriniai, tačiau nuošaliau lieka fotografijos, nors būtent jos sudaro didelę J. Dovydaičio palikimo dalį: 2018–2021 m., vykdant projektą „Visuomenės poreikius atitinkančios virtualios kultūrinės erdvės vystymas“, buvo iš negatyvų suskaitmeninta ir aprašyta daugiau kaip 15 tūkstančių J. Dovydaičio 1952–1964 m. padarytų nuotraukų. Tačiau tai dar ne galutinis skaičius! Paskutiniais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus darbuotojų skaičiavimais, skaitmeninimo ir aprašymo laukia dar per 7000 nuotraukų nuo 1964 m.

Turbūt ne vienas, kalbai pasisukus apie XX a. Lietuvos įamžinimą nuotraukose, pagalvoja apie kitą tautosakos rinkėją, fotografą Balį Buračą (1897–1972), kuris „1937 Paryžiaus pasaulinėje parodoje už etnografines nuotraukas apdovanotas aukso medaliu“ (9). Jis, „1915–41 ir 1957–65 keliaudamas po Lietuvą fotografavo liaudies smulkiosios architektūros paminklus, tautodailės dirbinius, šokių ir žaidimų scenas, muzikantus ir pasakotojus, valstiečių buitį (išliko apie 11 000 negatyvų)“ (10). Lietuvių tautosakos archyve, kuriame saugomas J. Dovydaičio perduotas fondas, nestinga nuotraukų, darytų tarpukariu, iš kurių anksčiausia datuojama 1920 m. J. Dovydaitis, skirtingai nei B. Buračas, kuris buvo ragavęs ir meno studijų (mokėsi grafikos Kauno meno mokykloje), buvo savamokslis fotografas be jokio meninio išsilavinimo, tačiau turėjo gerą akį, kompozicijos atžvilgiu gerai orientavosi erdvėse ir pirmenybę teikė dinamikai arba trumpai pauzei nuolatinio judesio kupiname valstiečio pasaulyje. 

Pirmosios J. Dovydaičio tarpukaryje darytos nuotraukos yra ant stiklo negatyvų – tai fotoplokštelės, kurios padengtos šviesai jautria emulsija. Pačios plokštelės labai plonos – nuo 1,2 mm iki 2 mm storio. Tai sausasis fotografavimo būdas, nuo 1871 m. pradėjęs išstumti iki tol naudotą šlapio kolodijaus procesą, kuris fotografui neleido atidėti nuotraukų ryškinimo, tad praktiškai jis turėdavo nešiotis / vežiotis visas reikalingas tam priemones. Stiklo negatyvai suteikė daugiau lankstumo, juos neryškintus buvo galima laikyti dėžutėje ir viską atlikti grįžus į studiją. Ši technika pasaulyje buvo plačiai naudojama nuo 1871 m. iki maždaug 1925 m. (11), tačiau vėlesni J. Dovydaičio stiklo negatyvai datuojami ir 1935 m.

Kaip pastebi specialistai, tarpukario etnografinėje fotografijoje buvo justi aiškus kryptingumas – darbais stengiamasi užfiksuoti ir bent jau tokia forma išsaugoti nykstantį paveldą – „kaimų sodybas, senąją architektūrą, ūkinius padargus, materialinės kultūros reliktus“ (12). Šios, pavadinkime, „tendencijos“ neaplenkė ir J. Dovydaičio. Tiek tarpukariu, tiek ir gerokai vėliau jis savo nuotraukose fiksavo sakralinę architektūrą (pakelės koplytėles ir kryžius, kapinių paminklus), taip pat kaimų panoramas, sodybas, įvairius ūkio padargus ar kitus namų apyvokos objektus. 

J. Dovydaitis įamžino ir nemažai bažnyčių, koplyčių – dabar šios nuotraukos tarnauja kaip puikūs orientyrai, padedantys identifikuoti, kur tuo metu etnografas sukinėjosi, nes jo nuotraukų aprašų sąsiuviniai itin lakoniški. Šios nuotraukos taip pat galėtų būti aktualios architektūros tyrėjams, mat kai kuriose jų užfiksuotos bažnyčios, kurios vėliau sudegė ir buvo atstatytos, pavyzdžiui, Buivydžių Šv. Jurgio bažnyčia. Ji sudegė 1982 m., o tikinčiųjų lėšomis mūrinė bažnyčia pastatyta 1984–1986 m.

Vis dėlto, peržiūrėjus tūkstančius J. Dovydaičio nuotraukų, drąsiai galima sakyti, kad pagrindinis jo objektas buvo žmogus. Sudėtinga rasti kadrų, kuriuose nebūtų žmonių – dirbančių, sėdinčių, besiilsinčių. Menotyrininkai pastebi, kad B. Buračo nuotraukose, ypač vėlesniuose darbuose, nebuvo išvengta režisūros (13), o J. Dovydaičio fotografijose, jeigu tai ne portretai, nebuvo (arba labai retai buvo) kuriamos specialios mizanscenos, kad būtų išpildyta kokia nors jo, kaip etnografo ir fotografo, vizija.

J. Dovydaitis kameros objektyvą nukreipdavo į pačias įvairiausias situacijas: kaimo keliuku einančias basas moteris, stogdengius, avis kerpančias moteris ar smalsius, kieme stovinčius vaikus. Žvelgiant į nuotraukas, darosi aišku, kad J. Dovydaičiui ne itin rūpėjo užfiksuoti pavienį ūkio padargą ar įrankį – jis siekė parodyti jo naudojimo kontekstą. 

Fotografija J. Dovydaičiui taip pat buvo tarsi vizualusis dienoraštis – etnografas mėgo fotografuoti save: nuo pat savo, kaip tautosakos rinkėjo, kelio pradžios jis stengėsi save įamžinti tarp savo pateikėjų – beveik visose nuotraukose jis susikaupęs, besižymintis kažką į užrašų sąsiuvinį arba įdėmiai besiklausantis pateikėjo. Ypač linksmos jo jaunystės nuotraukos, kuriose nevengė parodyti kurioziškų situacijų, trykštančių gera nuotaika. J. Dovydaitis užfiksuodavo ir savo gyvenimo sąlygas, kai su bendrakeleiviais tautosakos rinkėjais miegodavo ant šieno krūvos arba lauke esančioje būdoje – vasarnamyje. Dabar šie kadrai daug byloja apie tai, kokiomis sąlygomis XX a. viduryje ir kiek vėliau buvo renkama tautosaka.

Įdomu tai, kad J. Dovydaitis nebuvo vien kaimų ir jų gyventojų fotografas. Gyvendamas Vilniuje, nevengė po miestą pasivaikščioti su šeima ir draugais, o kartu įamžinti ir miesto apylinkių, kurios dabar neatpažįstamai pasikeitusios. Ypač vertingos jo nuotraukos, darytos pokario sostinėje: jose galima aiškiai matyti dar nepanaikintus Antrojo pasaulinio karo pėdsakus – pavyzdžiui, vienoje juostelėje įamžintas dabartinės Salomėjos Nėries gimnazijos mokinių kraustymasis iš senųjų patalpų į naujas, o fone galima matyti Šv. Kotrynos bažnyčią su apgriautais ir apšaudytais bokštais.

Nors pats dirbo mokytoju, tačiau fotografuodavo savo žmonos Marcelės Dovydaitienės, dirbusios minėtoje Salomėjos Nėries mokykloje, mokinius. Apskritai J. Dovydaičio nuotraukų kolekcijoje nestinga mokinių ir mokytojų nuotraukų. Iš pradžių tai glumino, atrodė kaip labai specifinė pasija, šis auklėtojų su klase ir mokytojų kolektyvų visokiomis įmanomomis kombinacijomis fotografavimas, kol viename iš aprašų sąsiuvinių nebuvo aptiktas… skolos raštelis. Pasirodo, kad tai buvo sumanus etnografo būdas „prisidurti“ prie mėnesio pajamų. 

Pasvalys ir jo apylinkės J. Dovydaičio fonde, deja, nėra dažnai minimos. Nors žymiojo etnografo keliai neretai vedė į Panevėžio apylinkes (pavyzdžiui, Raguvą) ar Biržus, Pabiržę, Pasvalio kraštas kažkodėl likdavo paraštėse. Šiek tiek tautosakos užrašyta iš poros krinčiniečių vyrų, pasakojusių tiek apie savo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo metais, tiek ir prisiminusių sakmių, pavyzdžiui:

„Jaują kuriant vaidinosi. Senukas pasisakė nebijąs ir sutiko eiti kurinti jaują. Senukas nuėjęs užkuria krosnį ir kalba poterius, ražančių. Tada atėjo toks ir „Pe, pe, pe“ – pamėgdžioja kaip senukas kalba ražančių. Tada senukas griebė malkų pliauską ir metė į atėjusį, sakydamas: „Ką tu čia lendi?!“ Tas pabėgo ir daugiau nesirodė.

Ryte senuko klausia: „Ar tu nebijojai?“ Senukas sako: „Ne. Buvo atėjęs toks, kaip daviau malkų pliauska, tai ir išlėkė.“

Nuo to laiko jaujoj daugiau nesivaideno.

Gal ten koks bernas buvo iš kaimo tyčia pagąsdinęs.“ (LTR 2812/76)

Taip pat ir liaudies medicinos pavyzdžių, praplečiančių žinias apie Pasvalio–Biržų valsčiuose gydymu užsiėmusius žmones:

„Biržuose buvo burtininkė latvė. Ji burdavo ir taip pat gydydavo nuo ligų. Gydymui ji duodavo apkalbėtos druskos. Su ta druska reikdavo apsimazgoti ir būdavo galima apsisaugoti nuo priepuolio. Ta druska gerai tikdavo vaikams nuo išsigandimo. Kiti ją ir gerdavo.

Ir man tos druskos mama atvežė, nes aš pats netikėjau. Kaip aš naktimis karo metu įsigąsdindavau, tai man paduodavo jos išgerti su šiltu vandeniu. Tuoj palengvėdavo.“ (LTR 2812/82)

J. Dovydaičio nuotraukos, darytos Pasvalio krašte, gana vėlyvos. Dėl asmeninių priežasčių jis kelis kartus lankėsi tuometinėje Vaškų miestelio apylinkės ligoninėje, kur fiksavo pacientus, personalą, aplinką, o vėliau Šv. Juozapo bažnyčioje fotografuotos laidotuvės. 

Vis dėlto, nepaisant menko medžiagos iš Pasvalio krašto kiekio, J. Dovydaičio pateikta informacija neabejotinai praplečia turimas žinias apie kraštiečių gyvenimą XX a. pirmojoje pusėje ir 7 dešimtmetyje. Belieka tikėtis, kad Lietuvių tautosakos archyve saugomuose neskaitmenintuose negatyvuose dar pavyks aptikti Pasvalio apylinkių vaizdų ir jais ateityje pasidalyti.

(1) https://www.wikiwand.com/lt/Runkiai.

(2) Ten pat.

(3) Leonardas Sauka, „Kai kurie Jurgio Dovydaičio tautosakos užrašymo netikslumai“ / Tautosakos darbai, XXXVII, 2009, p. 51, prieiga internetu. 

(4) Saulė Matulevičienė, „Antropologinės perspektyvos folkloristikoje: lietuvių fotografijos kontekstas“ / Literatūra, 2009, 51 (1), prieiga internetu.

(5) Ten pat.

(6) „Jurgis Dovydaitis – žymiausias XX a. tautosakos rinkėjas“.

(7) Sauka, 2009, p. 51.

(8) Ten pat, p. 52.

(9) https://www.vle.lt/straipsnis/balys-buracas/.

(10) Ten pat.

(11) „The Preservation of Glass Plate Negatives“.

(12) Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, „Lietuvių etnografinė fotografija: raidos aspektai“, Logos, Nr. 81, 2014, p. 132.

(13) Račiūnaitė-Paužuolienė, p. 132.