Jurgis Hopenas, įamžinęs nykstantį Vilniaus universiteto paveldą

Gimęs Kaune, mokęsis Krokuvos dailės akademijoje, karo metu mokęsis ir gyvenęs Peterburge, atsidūręs Kazanėje, pasiekęs net Čekiją, Austriją, į Vilnių jis atsikraustė 1921 m. ir čia gyveno bei dirbo iki 1946-ųjų, kai teko persikelti į Lenkiją, į Torūnės universitetą. 

J. Hoppeno veikla Vilniuje ir interesų ratas apėmė daug sričių: jis dėstė piešimą Joachimo Lelewelio gimnazijoje, buvo Dailiųjų amatų mokyklos direktorius, dėstė šioje mokykloje, dirbo teatro dekoratoriumi, aktyviai veikė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos Meno sekcijoje, buvo Vilniaus apskrities restauravimo komisijos narys ir, žinoma, visų pirma dėstė Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete.

J. Hoppenas tapo Vilniaus baroko gerbėju ir šiam miestui, jo barokinei architektūrai išsaugoti, įamžinti skyrė visą savo energiją: kūrė, įamžino Vilnių grafikos darbuose, fotografavo paveldą, rašė apie jį laikraščiuose, restauravo Vilniaus paveldo objektus, išpuošė kelias bažnyčias. J. Hoppenas dirbo restauruojant Vilniaus trinitorių bažnyčios, Šv. Teresės bažnyčios tapybą, fiksavo Trakų pilies sienų tapybos likučius, restauravo sales universitete, Visų Šventųjų bažnyčios tapybą, dalyvavo Vilniaus katedros karališkųjų palaikų tyrimų komisijos veikloje, dokumentavo katedros kasinėjimų atradimus. Vėliau kartu su mokiniais išpuošė Lentvario ir Perlojos bažnyčias, nemažai bažnyčių dekoravo ir Lenkijoje, kur išvyko 1946 m.

Į Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetą jis įstojo 1921-aisiais, o jį baigė tik 1932 m., jau būdamas pripažintas menininkas, nes turėjo daugybę užsiėmimų: dėstė, dalyvavo parodose, atliko restauravimo darbus, daug fotografavo fiksuodamas Vilniaus ir Vilniaus krašto paveldą. 

Daug dėmesio J. Hoppenas skyrė ir universiteto, Šv. Jonų bažnyčios, bibliotekos paveldui. Universiteto bibliotekoje dailininkas restauravo dvi įspūdingiausias sales – Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelewelio, dalyvavo vertinant būsimus restauravimo darbus bibliotekos direkcijos patalpose.

Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje išlikę laiškų ir dokumentų, iš kurių matyti, kad J. Hoppenas ne tik restauravo J. Lelewelio salę, bet ir suprojektavo jos šviestuvus bei baldus. Išlikęs jo ranka pieštas spintos su voliuta projektas (VU bibliotekos Rankraščių skyrius, F47-861/1). Bibliotekai jis sukūrė ir kelis ekslibrisus, juos ant daugybės senųjų leidinių ir periodikos randame ir šiandien. Taigi jam labai rūpėjo, kas vyksta bibliotekoje, kokios vertybės čia saugomos ir kaip jas reikia saugoti, restauruoti. 

Savo nuotraukose J. Hoppenas nuosekliai fiksavo vertingiausius VU objektus: pastatus, Šv. Jonų bažnyčios altorius, klausyklas, paveikslus, bibliotekos vertybes. Daugelio jų jau nebėra.

Tarp trijų su puse tūkstančio Varšuvos nacionaliniame muziejuje saugomų nuotraukų ir negatyvų yra ir universiteto bibliotekos vertybių. Jis nufotografavo kėdę P. Smuglevičiaus salėje, kurios jau nebėra, taip pat keletą Retų spaudinių skyriuje saugomų knygų, anatominių piešinių, kurie taip pat neišlikę, jų likimas nežinomas.

Niekur anksčiau neteko matyti J. Hoppeno nufotografuotos lentelės su vyčiu Observatorijos kieme, įmūrytos į bibliotekos pastatą. Gal ji buvo užtinkuota, o gal nudaužyta ar nuimta? Labai vertingos, unikalios Šv. Jonų bažnyčios nuotraukos, kurias jis yra naudojęs ir savo straipsniams apie dingstantį Vilnių periodinėje spaudoje. J. Hoppenas nufotografavo įspūdingą Šv. Jonų bažnyčios tabernakulį, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė.

Menininkas ieškojo panašumų su kitais kaltiniais kūriniais Vilniuje, Lenkijoje, aiškinosi, kas galėjo būti jo autorius. Labai įdomus ir Šv. Jonų bažnyčios zakristijos durų spynos atvaizdas – sudėtingas, ne vieną laikotarpį išgyvenęs mechanizmas, skirtas bažnyčios lobiams apsaugoti. Deja, jau tik nuotraukoje išliko puošnios zakristijos medinės spintos, užėmusios visą pasienio plotą po skliautuotomis lubomis. Nemažos dalies J. Hoppeno nufotografuotų šios bažnyčios altorių paveikslų, klausyklų šiandien jau neberasime.

J. Hoppenas žavėjosi Vilniaus baroko architektūra, ypač architekto Johanno Christopho Glaubitzo kūriniais ir stengėsi išsiaiškinti nežinomus jo darbus. Matyt, įkvėptas J. Glaubitzo likimo, kai daugumos kūrinių autorystė nebuvo žinoma, nes neliko jokių parašų ar dokumentų, ant savo kūrinių dažniausiai pasirašydavo ar bent jau palikdavo inicialus „J. H.“. Tokiu būdu įsiamžino ir J. Lelewelio salėje, o jo pavyzdžiu 1956 m. pasekė tos salės restauratorius Boleslovas Motuza-Matuzevičius ir „Opus optima“ restauratoriai prieš keletą metų.

Menininko inicialus „J. H.“ galima rasti ir Vilniaus universiteto bibliotekos knygų ekslibriuose.

Medžiaga parengta gavus Lietuvos kultūros tarybos finansavimą.