2020 07 09

Akvilė Šimėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

K. Kaupinio „Nova Lituania“. Švarus kadras ir todėl itin paveikus kinas

Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (2019 m., Lietuva, 100 min.) kadras

Po karantino kino teatrus atvėręs Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“ nusipelno geriausių vertinimų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Nors pirmame kino plane pasakojama apie vizionierišką 1938–1939 metų Kazio Pakšto Lietuvos „perkėlimo“ užjūrin idėją, kuria bandoma įtikinti tuometinę vyriausybę, filme paliečiama daug kitų esminių istorinių ir kultūrinių, universalių klausimų.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka žinomi aktoriai: Prezidentas – Valentinas Masalskis, Feliksas Gruodis – Aleksas Kazanavičius, Ministras Pirmininkas – Vaidotas Martinaitis, Gruodžio žmona – Rasa Samuolytė, motina – Eglė Gabrėnaitė etc.

Filmas įdomus ir novatoriškas iš kelių perspektyvų. Pirmiausia jis drįsta šiuolaikiniam žiūrovui rodyti nespalvotą kiną (o tai nori nenori verčia galvoti, tarkime, apie legendinį Andrejaus Tarkovskio ir Paweło Pawlikowskio kiną ne tik dėl kontrastų, bet ir paties kinematografinio stiliaus). Juodas ir baltas kontrastas suteikia galimybę daugelyje scenų sukurti įspūdingus, ilgam įsimenamus vaizdus: tamsoje kabinete sėdinčio Ministro Pirmininko (akt. Vaidotas Martinaitis) fizionomija, Felikso Gruodžio (akt. Aleksas Kazanavičius) iš labai arti filmuojamas veidas restorane, žmonos (akt. Rasa Samuolytė) blankumas ir t. t.

Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ kadras
Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (2019 m., Lietuva, 100 min.) kadras
Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (2019 m., Lietuva, 100 min.) kadras
Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (2019 m., Lietuva, 100 min.) kadras
Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (2019 m., Lietuva, 100 min.) kadras
Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (2019 m., Lietuva, 100 min.) kadras
Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (2019 m., Lietuva, 100 min.) kadras
Rež. Karolio Kaupinio filmo „Nova Lituania“ (2019 m., Lietuva, 100 min.) kadras

Apskritai filmo veikėjai, daiktai, aplinkos nušviečiamos ypatinga, išgryninta nespalvoto kino suteikiama šviesa. Nors, Dovilės Raustytės-Mateikės nuomone, „filme sukuriama estetiškai sterili, sarkastiška, siurreali politinė satyra“, kita vertus, filmas verčia svarstyti apie švarų, išvalytą kadrą ir todėl itin paveikų kiną. Sarkazmas filme veikiau veriasi kaip idealistiškas tragizmas suvokiant kritinę politinę Lietuvos ir jos ateities situaciją bei politinį apsisprendimą tokiomis aplinkybėmis.

Antra, jame kritiškai, o ne idealistiškai ar nostalgiškai vertinama tarpukario Lietuvos situacija, pateikiant labai kontrosversiškų valstybės veikėjų paveikslų, vaizduojant politinės įtampos ir apsisprendimų (ne)veikti politiškumą. Trečia, šiame filme suaktualinamas besikuriančio miesto (Kauno – tuometinės sostinės) ir žmogaus santykis, galima plėtoti ir gilintis į lietuviško miesto diskursą kine. Rodoma nemažai modernistinių Kauno statinių, garsusis paštas, Lietuvos universitetas, ligoninė. Filme puikiai išvengta istorinių scenų atkūrimui būdingo dirbtinumo.

Ketvirta, tai filmas apie dingusią Lietuvos istorinę tikrovę, režisieriaus pateikiama interpretacija apie tai, ką mes galime paskaityti tik istorijos vadovėliuose, atsiminimuose, istoriniuose šaltiniuose. Tokiu būdu pagyvinama ir meniškai patraukliai suaktualinama praeitis. Svarbiausia, kad šis judesys – pagyvinti ir aktualinti tikrovę – nėra šiaip realistinė imitacija, veikianti kaip iliustracija, ji įgyja daug naujų, papildomų prasmių ir leidžia filmo kontekste svarstyti filosofinius klausimus: kas nulemia nuolatines politines Lietuvos „painiavas“? Kodėl tarpukario Lietuvoje taip sėkmingai buvo ugdomas pilietis, įsipareigojęs ir jaučiantis atsakomybę savo šaliai? Koks apskritai individo ir politinio veiksmo bei vyksmo santykis? Kodėl tarpukario Lietuvos žmogus (intelektualai, miestiečiai) buvo tokie reiklūs sau ir aplinkai? Vertėtų atsižvelgti į didingus vaizduojamus interjerus ir eksterjerus, aprangos kodą, elgesio kodeksą.

Filme regime bent kelias plotmes: žemąją (Prezidento kūniškumas, garbės troškimas, kasdienybė, buitis, motinos priekaištai dėl neišvaškuoto parketo etc.) ir aukštesniąją (F. Gruodžio idealizmas, vizionieriškos idėjos, Ministro Pirmininko užsidegimas etc.). Didžiulis filmo privalumas – jame išvengta nenatūralaus bendravimo scenų (kaip, pavyzdžiui, „Pelėdų kalne“ ar „Emilijoje iš Laisvės alėjos“), kai aktoriai tarsi įspraudžiami į akivaizdžiai perregimas schemas ir vidujai negeba susitapatinti su personažu.

K. Kaupinio filme „Nova Lituania“ rodant mažiau atskleidžiama daugiau: pakanka aktorių fizionomijų, kad suprastume bendrą nuotaiką, atmosferą, emociją. Žinoma, tai įvyksta ir gerų aktorių dėka.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien