2022 06 22

Viktorija Šaulytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

K. Navako „Septynios vienatvės“. Knygynas, kurio lentynose tilpo ne tik knygos

Prezidentas Valdas Adamkus ir rašytojas Kęstutis Navakas. Zenono Baltrušio nuotrauka

Viktorija Šaulytė yra VDU literatūrologijos studijų magistrantė.

Nedidelis, tačiau jaukus Kauno senamiestis įvairiais laikotarpiais garsėjo skirtingais traukos centrais ir simboliais. Nors didžiausių turistų ir pačių miestiečių srautų sulaukia pagrindinė senamiesčio arterija, Vilniaus gatvė, dera paminėti, kad ne ką mažiau dvasios turi ir mažesnės senosios miesto širdies gatvelės.

Ypač ši dvasia buvo justi praėjusio amžiaus pabaigoje, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę tarsi grybai po lietaus ėmė dygti naujos parduotuvėlės, kavinės ir kitokios susibūrimo vietos. Anuomet nė akmeninio grindinio neturėjusi M. Daukšos gatvė buvo tokia gyvybinga, kad kai kurie garsiai pasvajodavo apie josios tapimą mažuoju Kauno Monmartru…

Trumpa pažintis su „Septyniomis vienatvėmis“

Vienu iš traukos centrų M. Daukšos gatvėje buvo 31-uoju numeriu pažymėtame pastate įsikūręs knygynas-klubas „Septynios vienatvės“. Jaunesnioji karta, tikėtina, šį pavadinimą girdi pirmą kartą – knygynas savo veiklą galutinai nutraukė prieš beveik dvi dešimtis metų, 2005-aisiais.

Duris atvėręs 1996-aisiais, kone reiškiniu tapęs ir legendomis apipintas knygynas-klubas per palyginti neilgą gyvavimo laikotarpį paliko daugybę spalvingų prisiminimų, o po savo stogu spėjo priglausti dešimtis skirtingų renginių ir šimtus įvairiausių lankytojų.

„Septynių vienatvių“ įkūrėjas, veidas ir siela – ekscentriškasis poetas ir eseistas Kęstutis Navakas. Kartu su juo prie knygyno vairo stovėjo Valentina Navakauskaitė. Jai šiltų žodžių negailėjo beveik visi kalbinti pašnekovai.

Dieną – knygynas, popiet – klubas – turbūt taip būtų galima trumpai apibūdinti „Septynias vienatves“. Kadangi jo lentynose buvo prikrauta daugybė įvairios literatūros ir kitokių meno kūrinių, knygynas-klubas tapo puikia erdve knygų pristatymams. Jie pritraukdavo tiek klausytojų ir žiūrovų, kad ankštoje pusrūsio erdvėje ne visuomet tilpdavo visi interesantai.

Apie įvairialypį lankytojų spektrą savo esė tokiu pat pavadinimu „Septynios vienatvės“ rašė pats K. Navakas: „Knygynas veikė M. Daukšos gatvėje, Kaune, senamiestyje, tuo metu ten dar ganėtinai stoviniuota ar svyrinėta žemosios bohemos atstovų su rašalo (ne parkeriams skirto) buteliais rankose, bet ateidavo ir studentų plius inteligentų.“

Keletoje feisbuko grupių, kuriose dalijamasi prisiminimais apie senąjį Kauną ir jo nuotraukomis, paskelbiau įrašą, kuriame ieškojau buvusių knygyno lankytojų. Pasakojimai iš pirmų lūpų ne tik kad neišsklaidė iš girdėtų legendų susidaryto įspūdžio, bet ir gerokai jį papildė.

„Septyniose vienatvėse“ vykusio knygos pristatymo akimirkos. Zenono Baltrušio nuotrauka

Vienodai svarbūs ir studentai, ir prezidentai

„Septyniose vienatvėse“ laukiami buvo visi – ir tik pasižvalgyti užsukę studentai, ir renginių žiūrovų gretose įsimaišę aukštuomenės atstovai. Jau minėtoje esė K. Navakas dalijosi prisiminimais apie Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir Estijos prezidento Lennarto Meri vizitus. Anuomet gatvė tebebuvo negrįsta, ir, sutapimas tai ar ne, būtent po L. Meri apsilankymo M. Daukšos gatvelė galiausiai atsikratė dulkių ir duobių.

„Keisčiausia, kad išsyk po šio vizito gatvė imta grįsti. Ir pradėta nuo vidurio – ties mūsų knygyno įėjimu. Dabar jau išgrįsta ir joks prezidentas į duobę neįkris“, – paties Kęstučio žodžiais tariant. V. Adamkaus vizito metu Kęstutis Navakas buvo įamžintas kartu su Prezidentu – ši fotografija poetui buvo itin svarbi.

Į knygyną vis užeidavusi Dalia prisiminė: „Nusileidus tais laiptais šone buvo toks siauras kabinetukas, ten ant lentynos Kęstutis laikė savo nuotrauką su Valdu Adamkumi ir labai ja didžiavosi.“

„Septynios vienatvės“ savo lankytojus traukė ne tik įvairiausiomis knygomis nukrautomis lentynomis ir naujausių knygų pristatymais. Jauki ir maloni atmosfera neabejotinai buvo viena iš knygyno populiarumo paslapčių.

Kita knygyno lankytoja, Reda, teigė į „Vienatves“ užeidavusi studijų metais ir pasidalijo tokiais atminty išlikusiais anų laikų fragmentais: „Aptarnavimas labai šiltas, nuoširdus. Šilti atsiminimai. Ta atmosfera – mažokai panašių vietų būdavo tais laikais. Daug užsienietiškų knygų (anglų k. menu). Atsimenu, labai patiko E. A. Poe tokia graži, didelė knyga, buvo vienoje iš lentynų aukštai padėta. Eidavau būdama studentė, su draugėm kartais, – tyrinėdavom.“

Taip pat ji pridūrė, kad knygynas buvo atviras visiems: „Į kiekvieną buvo žvelgiama kaip į žmogų, asmenybę, o ne naudą, kurią būtų galima išpešti. Kiek menu, visada buvo atidus požiūris į lankytoją, galėjai vartyti knygas tiek laiko, kiek nori, nors buvai „tik studentas“. Esminis momentas – jausdavaisi vertinamas kaip žmogus: rūpėjo tavo knygų skonio pomėgiai, visuomet – kažkoks, kad ir minimalus (bet visada malonus), bendravimas, ir pan.“

Kalbėdama apie nuostabų aptarnavimą, jai antrino Danutė, dirbusi netoliese, toje pačioje M. Daukšos g. Knygynas šiltų prisiminimų Danutei paliko būtent dėl malonių darbuotojų, K. Navako organizuotų menininkų susitikimų. Kaip ir daugelis kitų pašnekovų, ji apgailestavo, kad vaizdai išlikę tik atminty, mat asmeniniame archyve knygyno nuotraukos nenugulė. Tiesa, prisiminimams papildomo žavesio suteikia nuotraukomis neperteikiami akcentai – štai kad ir, pavyzdžiui, „netolies toj pačioj pusėj buvusi kavinukė „Educho“ – kava kvepėjo visa gatvė.“

Tas pačias priežastis, traukusias užeiti į „Septynias vienatves“, vardijo ir Violeta: „Prisiminimai tokie, kad nieko panašaus bent Kaune nėra… Tie, kurie kažką pradėjo įdomaus, kultūringo, intelektualaus tais metais, negalėjo išsilaikyti, nes pagalbos iš valdžios nebuvo. Tai buvo fenomenas. O a. a. Kęstutis su Valentina ir vėliau kiti, kurie dirbo, buvo trauka į tą knygyną.“ 

Beveik visi pašnekovai vienbalsiai tvirtino – Kaune nieko panašaus į šį fenomeną taip ir neatsirado. Knygynas traukte traukė visus, neabejingus menui.

Štai pašnekovė Neringa užsiminė, kad „Septyniose vienatvėse“ lankydavosi dėl jau minėtos nuostabios atmosferos: „Lankydavausi dėl labai geros atmosferos. Dažniausiai tik pavartydavai fotografijos ar meno albumus, nes toje aplinkoje jie maloniau žiūrėdavosi“, o kaunietė Aleksandra, taip pat dažnai varstydavusi „Septynių vienatvių“ duris, teigė, kad knygyne visuomet rasdavo išskirtinių, fainų atvirukų, kuriuos siųsdavo savo susirašinėjimo draugams į įvairias užsienio šalis.

Knygyno veidas ir siela

Jau minėtą „Vienatvių“ fenomenalumą lėmė ne kas kitas, o būtent pats Kęstutis Navakas, mėgęs nuolat būti žmonių apsuptyje. Lankytojų prisiminimuose K. Navakas – tarsi filmo herojus, ir būtų sunku jį apibūdinti geriau, nei tai padarė pašnekovė Angelė: „Iš ankstesnių metų prisimenu poetą ilgais plaukais ir ilgu paltu su pelerina. Jis plaukdavo Laisvės alėja gražus, jaunas, vienas toks – lyg Puškinas, nusileidęs iš XIX amžiaus. Poetas su pelerina suteikdavo Kauno Laisvės alėjai nuostabaus žavesio.“

Anksčiau puošęs Laisvės alėją, vėliau poetas savo žavesį skleidė „Septyniose vienatvėse“ – į knygyną dažnai užsukdavusi tuomet dar studentė Lijana pasakojo: „Tai nebuvo knygynas… Tai buvo traukos centras. Kodėl? Visi įėję ten jausdavo ramybę… Kęstutis sukinėdavosi tarsi eksponatas – buvo gražus, lieknas. Paliko šiltą prisiminimą.“

Išvaizdus ir praeivių žvilgsnius traukdavęs Kęstutis pašnekovėms įsiminė ir dėl savo geros širdies. Lijana taip pat pasidalijo istorija apie poeto gerumą: „Studijavau konservatorijoje, dažnai ten užsukdavau, nes po paskaitų eidavau būtent ta gatvele. Ten buvo daug itin retų gaidų leidinių. Dažnai sustodavau ties ta lentyna ir vartydavau, nes įpirkti negalėjau… Buvo brangu…

Vienų gaidų itin norėjau, tai buvo Vivaldi „Metų laikai“ fortepijonui. Taip ir vartydavau tas gaidas kelis mėnesius… Kęstutis pastebėjo ir sako: „Jei labai norit, nuleisiu kainą, parduosiu pigiau.“ Bet ir „pigiau“ man tuo metu buvo per brangu… Jei gerai pamenu, apie 75 litus tos gaidos kainavo… Ir vėl tęsėsi užėjimai į knygyną, persimetimai žodžiu kitu su Kęstučiu…

Vieną dieną, kai užėjau, jis man sako: „Pasiimk tas gaidas, nusikopijuok ir turėsi…“

Buvo netikėta: „O tai kaip jūs manim taip pasitikit? Juk jos brangios baisiausiai… O jei aš negrąžinsiu jums tų gaidų?“ Kęstutis nusišypsojo ir sako: „Jei negrąžinsit, vadinasi, jums labai jų reikia… Daug labiau nei knygynui.“ Nuskuodžiau į Vilniaus g. ieškoti kopijavimo aparato.

Grįžau pas Kęstutį švytinti. Grąžinau gaidas, tapome bičiuliais. Fortepijonu skambinu „Metų laikus“… Išmoko ir mano dukros groti… Jei ne Kęstutis… Būtų mažiau gerumo ir pasitikėjimo mano gyvenime. Lenkiuosi jam.“

Ant laiptų „Septyniose vienatvėse“ susėdę renginio svečiai. Zenono Baltrušio nuotrauka
Poetė Judita Vaičiūnaitė pasirašo ant tribūnos. Zenono Baltrušio nuotrauka

Laiptai, vedę į menininkų oazę

M. Daukšos gatvės širdimi tapęs knygynas, kaip jau minėta, išsiskyrė ypač šiltu ir maloniu bendravimu, įvairiausiais kultūriniais renginiais ir užsitęsusiais pasėdėjimais po jų. Tačiau išskirtinė buvo ne tik „Septynių vienatvių“ atmosfera, bet ir jų interjeras. Kone kiekvienas pašnekovas, paprašytas papasakoti apie anų metų fenomeną, išsyk pabrėžė įsimintiniausią knygyno akcentą – sraigtinius laiptus, vedusius žemyn, į pusrūsį, kur ir vykdavo visi renginiai.

Jau minėtoje esė K. Navakas rašė, kad ant šių laiptų nesibodėjo prisėsti ir pats prezidentas V. Adamkus: „Prezidentas net ant laiptų pasėdėjo, daugiau nebuvo kur.“ Ir išties šie laiptai neretai tapdavo suoliuku žiūrovams ir lankytojams prisėsti, nes mažokoje erdvėje dažnai netilpdavo visi susirinkusieji.

Kita įsimintina interjero detalė – tvirtos konstrukcijos tribūna, paversta staleliu kasos aparatui: „Tribūnų aversus apklijuodavom dailiai iškirptais kokių nors vokiečių poezijos knygų puslapiais, ant kurių visi atvykstantys svečiai palikdavo savo autografus.“ Tiesa, ant pirmosios parašai greitai nebetilpo, tad prireikė paruošti antrąją.

Išskirtinės dekoracijos lankytojus pasitikdavo jau prie lauko durų – kaip pasakojo fotografas Zenonas Baltrušis, virš knygyno durų kabėjo narvelis, kuriame it paukštis, prijaukinta ir užrakinta, buvo patupdyta rašomoji mašinėlė.

Rašomosios mašinėlės puošė ir patalpas viduje. Vieną jų pardavusi K. Navakui prisiminė kalbinta Asta: „Pardaviau a. a. Kęstučiui antikvarinę spausdinimo mašinėlę knygyno interjerui papuošti. Dažnai nueidavau jos aplankyti.“

Knygynas-klubas „Septynios vienatvės“. Zenono Baltrušio nuotrauka
„Septynių vienatvių“ knygyno interjerą puošusi rašomoji mašinėlė. Zenono Baltrušio nuotrauka

Neišsipildžiusi mažojo Paryžiaus vizija

„Septynios vienatvės“ buvo reikšmingos ne tik savo lankytojams, bet ir visam Kauno kultūriniam gyvenimui, o ypač – senamiesčio gyvasčiai. Trumputė, tačiau jauki ir galiausiai išgrįsta M. Daukšos gatvė anuomet spinduliavo gyvybe. Jaukios kavinukės, restoranai, knygynas ir net teatras – visa tai tilpo vos kelių šimtų metrų ilgio atkarpoje.

Angelė pasakojo apie savo brolio restoraną „Kunigaikščių menė“, įsikūrusį priešais knygyną. Šalia – ir Kauno mažojo teatro pirmajame aukšte atidaryta kavinė „Suflerio būdelė“, kurioje lankytis itin mėgo K. Navakas. Visgi gražia vizija grįstiems ateitiems planams nebuvo lemta išsipildyti – M. Daukšos gatvėje įsikūrusiems verslams nepavyko nukonkuruoti vis daugiau žmonių pritraukiančių Laisvės alėjos ir Vilniaus g.

Šiandienėje M. Daukšos gatvėje – nė menkiausio ženklo apie buvusį knygyną. Patalpos, kuriose buvo įsikūrusios „Septynios vienatvės“, stūkso tuščios, o vienintelis būdas niekada ten nebuvusiajam atpažinti kadaise kultūros traukos centru buvusią vietą – pro langą matomi vieniši sraigtiniai laiptai, kadaise priglaudę daugybę kultūros entuziastų.

Buvusios „Septynių vienatvių“ patalpos šiandien. Viktorijos Šaulytės nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien