Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

K. Platelis: „Trisdešimties nepriklausomybės metų kelias nebuvo tiesus, bet vingiavo tinkama kryptimi“

Poetas Kornelijus Platelis. Michalo Moniuszko nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros kritikais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais. Lietuvai atšventus Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per šiuos metus nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek kultūros, literatūros laukuose.

Poetui, eseistui, vertėjui KORNELIJUI PLATELIUI Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už eilėraščių knygas „Atoslūgio juosta“ (2000 m.), „Snare for the Wind“ (1999 m.) ir Ezra Poundo bei Seamus Heaney poezijos vertimus įteikta 2002 m. Su rašytoju kalbėjome apie šalies per 30 nepriklausomybės metų nueitą kelią, poezijos, kultūrinės spaudos padėtį šių dienų Lietuvoje, rašymo proceso ir rezultato – parašytos knygos – reikšmę rašytojui, svarbias gyvenimo patirtis ir įvertinimus bei kitas temas.

Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį, tad norisi į 30 nepriklausomybės metų pažvelgti iš laiko perspektyvos. Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokius esminius skirtumus ir panašumus regite, kas keičiasi nežymiai? Kokios, Jūsų akimis, didžiausios šalies pergalės, o kai kuriais atvejais – pralaimėjimai?

Esu ne kartą girdėjęs įvairius žmones sakant, kad Lietuva niekada negyveno taip gerai kaip šiandien. Pritariu jiems. Žinoma, yra ir prasčiau gyvenančių, dalis jų geriau gyventi nenori ir nesistengia, bet socialinė politika nuolatos tobulinama ir, tikiuosi, pamažu įgaus tinkamą pavidalą, kai pašalpos, nemažėdamos, ims ženkliau skirtis nuo atlyginimų už darbą. Žodžio, veiklos, judėjimo, tikėjimo, informacijos laisvė keičia visuomenę, mažėja tų, kurie norėtų kurias nors iš šių laisvių suvaržyti dėl „geresnio gyvenimo“.

Tas 30 metų kelias nebuvo tiesus, bet vingiavo tinkama kryptimi. Nesu nusiteikęs kritiškai. Juo labiau nesu linkęs piktintis žmogaus genetinių kovos už būvį ir ego kompleksų, susiformavusių per tūkstantmečius, apraiškomis. Juos mūsų psichikoje dengiantis civilizacijos luobas vis dar ganėtinai plonas. Didžiausios pergalės – narystė Europos Sąjungoje, NATO, daranti mus saugesnius.

Kaip matote, nesu originalus. Didžiausi pralaimėjimai, manau, glūdi mumyse pačiuose, kai nepuoselėjame to plono luobo, nesiekiame ar nesugebame elgtis bendruomeniškai – neskriausti silpnesnio, neteršti eterio ir gamtos.

Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas viename straipsnių yra rašęs: „Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyvenimo ir pamažu virsta ekskliuzyvistiniu, siauram elitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kam lygiai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Skaitytojas šiandien nebeieško poezijos – ji tam per daug komplikuotas menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos.“ Kokius laikus, Jūsų manymu, šiomis dienomis išgyvena poezija ir apskritai literatūra, kultūra Lietuvoje?

A. Nyka-Niliūnas viską pasakė teisingai. Ir dar tada, kai vaizdus perteikiančios medijos nebuvo taip užvaldžiusios viešosios erdvės. Tad šiuo požiūriu dabartiniai laikai poezijai dar sunkesni. Kita vertus, poezija – be galo plati sąvoka, į kurią telpa daugybė skirtingų poetikų, kurių bendras vardiklis – tiktai kalba. Ar šitaip sakydamas A. Nyka-Niliūnas turėjo omenyje vis dar populiarią jausmingą lyriką su visa sveikinimo koncertų ir antkapių poezija, visuomenės negeroves pliekiančias ar geroves propaguojančias eiles, kitokią tiesioginę kalbą vartojančią kūrybą? Manau, kad ne.

Pastebėjau, kad poezija tebėra labiau skaitoma ir klausoma šalyse, kur vyrauja priespauda, trūksta žodžio laisvės, kur poetinės priemonės pasitelkiamos, kai reikia apeiti idėjoms statomas užtvaras. Mes taip pat tai darėme sovietmečiu, tam tikra prasme užsiimdami kontrpropaganda. Jokiu būdu nesakau, kad to nereikėjo daryti ar kad apskritai esama poezijai netinkančių temų. Tik ar tokiais atvejais poezija dirba savo darbą, A. Nykos-Niliūno prasme? Turbūt irgi ne. Poezija gali nudirbti visus papildomus darbus tik pati būdama gera. Kitaip ji tik apsijuoks, parsisamdžiusi kokioms nors tarnyboms. O kai ji gera, ne tiek svarbu, dėl ko ji skaitoma.

Žinoma, dabar, kai dėl įvairiomis veiklomis užsiimančių žmonių laiko ji konkuruoja su lengvai vartojamų kitų medijų patrauklumu, skaitytojų skaičius dar sumažėjo. Tačiau tikiu, kad nedidelį poezija besidominčių žmonių būrį didina laikas, kad kol kas niekas negali pakeisti poezijos siūlomų integruotų intelektualių, emocingų ir juslinių suvokimų. Tad manau, kad šis menas, nors ir taikydamasis prie konkretaus laiko skaitytojų skonio, išliks – išliks didieji kūriniai. O šiandien kuriamų poetinių tekstų apstu, dalis jų gerų, nors apie tai visi sprendžiame subjektyviai.

2001–2014 m. dirbote savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Per šį laikotarpį iš arti matėte kultūrinės spaudos kaitą ir dinamiką. Kaip apibūdintumėte šiandieninės kultūrinės spaudos situaciją Lietuvoje?

Savo praeitį, istoriją nešamės ant kuprų. Tai daro tiek asmenys, tiek kultūros institucijos, tiek spauda. Tame nešulyje esama gerų ir prastų dalykų. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai „Literatūros ir meno“ tiražas siekė 70 tūkst. egzempliorių, pradėjo rastis naujų kultūros leidinių. Juos gimdė laisvės dvasia ir susibūrusių žmonių, kurių daugelis buvo išeiviai iš „Literatūros ir meno“, entuziazmas, o tie fantastiški tiražai teikė vilčių išgyventi. Tačiau netrukus tiražai smuko, visi nuskurdo ir galą su galu durstė tik dėl valstybės paramos.

Dabar be jos nė nebeįsivaizduojame kultūrinės spaudos egzistavimo. Tačiau paramos nepakanka. Nepasakyčiau, kad leidinių per daug, juo labiau dauguma jų, regis, įgavo skirtingus idėjinius ar estetinius veidus, bet rinka nedidelė, gerų autorių skaičius ne begalinis, tenka kliautis tuo pačiu entuziazmu. Manau, pagrindinė kultūrinės spaudos misija – kultūros procesą vertinti jos istorijos bei tarptautiniame kontekste. Tačiau nepritekliaus sąlygomis neįmanoma išlaikyti profesionalių vertintojų, jiems tenka dirbti kitus pajamų teikiančius darbus ir spaudoje rašyti iš to paties entuziazmo.

Tad ši misija vykdoma ne kaip norima, o kaip išeina. Dar gerai, kad kultūrinė spauda veikia maždaug vienodomis sąlygomis. Lygiai tas pats minimu laikotarpiu nutiko kultūros institucijoms. Tose srityse egzistuoja biudžetinių ir nebiudžetinių organizacijų perskyra, o lėšų veiklai trūksta visoms. Valdžiai savi marškiniai visada arčiau kūno, ji tiesiogiai atsakinga už biudžetinį sektorių, nieko nepadarysi.

Portretas.
Poetas, eseistas, vertėjas Kornelijus Platelis. Evgenios Levin nuotrauka

Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį parašytas knygas vertinate labiausiai? Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos apskritai labiausiai įstrigę atmintin?

Šiuo klausimu negaliu pasakyti daug. Ir ne todėl, kad nenorėčiau gvieštis tų nykstančių vertintojų duonos, o todėl, kad mano pastebėjimai būtų per daug subjektyvūs ir nepasižymėtų plačiu lauko matymu. Jei tiesiai šviesiai – nedaug skaitau grožinės literatūros, o perskaitęs keletą knygų negaliu teigti, kad būtent jos yra iškiliausi 30-mečio kūriniai. Tačiau bendros tendencijos džiugina. Atsigauna mūsų proza, ją vis dažniau savo pačių iniciatyva leidžia kitų šalių leidyklos, tą patį galima pasakyti ir apie poeziją, nors jos leidyba visada menkai atsiperka.

Į literatūrą atėjote ne pačiu įprasčiausiu keliu. Baigėte statybos inžinerijos studijas, įgijote kelių statybos inžinieriaus specialybę, tuomet pasukote literato darbo link. Ką technikos, tiksliųjų mokslų patirtis davė Jūsų kūrybai, pasaulio suvokimui? Ar šių disciplinų instrumentarijus, žinios kuriuo nors būdu darė įtaką literatūriniam darbui?

Jūsų klausimas man labai padėtų toliau plėtoti savo asmeninę mitologiją. Tačiau apie tai jau esu pakankamai prišnekėjęs. Be abejo, įtaką daro viskas ir niekas nepraeina be pėdsakų. Studijuojant techninius mokslus kalbama apie konkrečius dalykus. Dirbant statybose labai pravertė geodezija, medžiagų atsparumas, gelžbetonio konstrukcijų mokslas, o poezijai daugiau naudos galėjo duoti tie abstraktieji mokslai – matematika, fizika, braižomoji geometrija.

Beje, ją man dėstė puikus poezijos vertėjas Linas Broga, nors apie poeziją per paskaitas neužsimindavo. Tačiau samprotaudamas, kaip jie darė įtaką literatūrinei kūrybai, jau visai nepadoriai braučiausi į mitologijos valdas. Į šį klausimą galėtų atsakyti nebent tinkama metodika paremta kūrybos ir psichologijos studija, kurios, be manęs, turbūt niekas neskaitytų. Galbūt tiek mokantis, tiek dirbant „kietasis“ tiksliai aprašomų reiškinių pasaulis kiek giliau įsigėrė į sąmonę. Suprantu, kad jo realumas driekiasi iki įvairių prietaisų, instrumentų ir formulių brėžiamų ribų. Tų ribų pajautimas negali nebūti svarbus – jis daro įtaką daugeliui prasmių.

Gali pasirodyti keista apie rašymo reikšmę klausti žmogaus, kurio didžiąją gyvenimo dalį sudaro kūryba, tačiau surizikuosiu: kokia yra rašymo prasmė Jums pačiam? Ką Jums reiškia pats rašymo procesas, o ką – rezultatas, parašyta knyga? Iš ko ir kaip gimsta Jūsų kūriniai ir kur semiatės įkvėpimo nenutrūkstantiems darbams, kas Jus įkvepia, žavi?

Be abejo, tekstų prirašyta daugiau nei pakankamai. Kad tai suvoktum, nereikia bruktis į Frankfurtą, užtenka nueiti į Vilniaus knygų mugę. Vadinasi, autoriams svarbus pats rašymo procesas. Manau, taip pat yra ir tiems, kurie iš savo kūrybos gauna daugiau pajamų. Jei autorius visu savo protu ir jausmais nepasineria į rašymo procesą, skaitytojas tai iš karto pajunta ir nusivilia. Be to, pastarajam įdomūs amžininkų kūriniai.

Man šio proceso tikslas – tai tam tikros rūšies suvokimas. Anksčiau būčiau parašęs „sąmonės nušvitimas“, bet dabar vartoju kuklesnį terminą. Pirmiausia suvokti ir pajusti turiu aš pats, nes tik tada galiu tikėtis, jog tai nutiks ir skaitytojui. Medžiagą (įkvėpimą) tam teikia aplinkui verdantis ir mano paties reflektuojamas gyvenimas bei lektūra, atskleidžianti kitų žmonių požiūrius bei apmąstymus. Puiku, jei dar esama smalsumo bei nuostabos. Tą suvokimą ir bandau perteikti, nes nepakanka jį tik aprašyti, suformuluoti. Jei jaučiu, kad ką nors suvokti, pajusti ir perteikti pavyko, rašymo procesas atneša labai malonius jausmus. Ir atvirkščiai: kai rašydamas jaučiu malonumą, viskas pavyksta savaime. Tada tekstą dedu į krūvelę, iš kurios vėliau susidarys knyga.

Tikėjimas rezultato tinkamumu viešinti taip pat svarbus. Juk būsima knyga suvartos nemažai gamtos resursų bei lėšų. Kone visos mano knygos guli po ranka ant darbo stalo. Jas kartais atsiverčiu, norėdamas, kintant požiūriui, įsitikinti, ar jas leisdamas nepervertinau tų rezultatų. Kol kas daugeliu atvejų atsakymai būna man palankūs.

Lieka tikėtis geriausio – mažiau šešėlio, korupcijos, biurokratinių suvaržymų, popierizmo, tegu ir skaitmeninio, smegenų plovimo, bukumo, nepasitikėjimo vienas kitu, nelaimingų ir nusivylusių, nekenčiančių ir piktų, daugiau – šiems priešingų dalykų. Ir Lietuva kils kaip ant mielių.

Literatūrologai dažnai kalba apie mitą, Antikos epochos atspindžius Jūsų kūryboje, apie tam tikrą poetinės laikysenos stoiškumą. Viename interviu minėjote, kad, išleidus pirmąją knygą, kažkuris kritikas pasakė, kad Jūs – ne lietuvių poetas, o lietuviškai rašantis užsienietis. Kaip į Jūsų kūrybą ateina įvairūs intertekstai, kontekstai? Galbūt kažkurią istorinę epochą ar net kultūrą tam tikra prasme galėtumėte pavadinti savo kūrybos namais?

Mane visada domino senoji pasaulio literatūra nuo Egipto iki Japonijos. Bet poezija kuriama ne iš lektūros, o iš gyvenimo patirčių. Tad mano kūrybos namai visada buvo su amžininkais bendra vieta ir laikas. Tie, kuriems atrodė kitaip, paprasčiausiai kažko nesuprato. Pirmiausia to, kad iš pradžių teko kurti cenzūros sąlygomis, tad visi intertekstai atliko ir apsauginio šydo funkciją. Taip susiformavo tam tikri įpročiai, o jie niekur nedingsta. Gal antikinė mitologija kiek labiau derėjo su mano polinkiu į psichologiją, bet ne mitologija svarbiausia.

Stengiuosi, kad pats eilėraštis taptų metafora, nepriklausomai nuo to, kiek dar momentinių metaforų esama jo viduje. Žinoma, poetinė forma, net jei tik nemokšiškai imituojama, metaforos bruožų suteikia kiekvienam tekstui, statydama jį nuošaliau kitokių „tikrovės“ aprašymų. Metafora šiuo atveju vadinu lygiagrečią reikšmę ar jų komplektą ar keletą tų komplektų, kurie neprimygtinai „veikia“ tekste, kalbėdamiesi tarpusavyje – jie tarsi yra, ir jų tarsi nėra, nesvarbu, ar suvokėjas, o kartais net pats autorius, juos užčiuopia, ar ne.

Privalomai suvoktina reikšmė – tai jau nebe metafora. Kontekstas, dalyvaujantis konstruojant metaforas, dažnai suprantamas kaip labiau „kultūrinis“ ar „natūralus“, bet nemanau, jog tokia skirtis gali ką nors išsamiau paaiškinti. Bet koks vaizduojamas kontekstas – tai jau kultūrinė „tikrovės“ interpretacija. Tačiau akivaizdu, kad prikišamai kultūrinis kontekstas su tikriniais vardais, aliuzijomis į mitologijas, religijas, literatūros ar meno kūrinius gali būti lengviau pavadintas tokiu. Jį pasitelkiant metaforos pasidaro lengviau interpretuojamos, tačiau tai niekaip nelemia jų kokybės. Esu nemažai išvaikščiojęs tų lengvesnių kelių ir galiu pasakyti, kad prikišamai kultūrinis kontekstas metaforai vertės nei prideda, nei atima.

Svarbu, kaip tos paralelinės prasmės sąveikauja ir ką jos reiškia. O nešti jos turėtų tą geriau ar blogiau suformuluotą, konceptualesnę ar labiau emocinę žinią, kurią nori perteikti autorius, tikėdamasis, kad ją metaforoje išskaitys (suvoks, emociškai ir jusliškai kaip nuosavą patirtį išgyvens) idealus suvokėjas. Mano manymu, būtent žinia ir motyvuoja autorių kurti eilėraštį. Nes pats pirmas suvokėjas – tai jis pats. Bet, kaip sakiau, jaunystės įpročiai niekur nedingsta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiomis dienomis žmogui, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei jo tėvai yra skirtingų tautybių, jei vaikas gimsta ir auga šalyje, kuri nė vienam iš tėvų nėra tėvynė. Regis, žmonės taip pat mažiau prisiriša prie gimtųjų vietų. Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

Žmogus, rašantis tekstus, negali savo tapatybės nesieti pirmiausia su kalba. Ji lemia suvokimą bei mąstymą, kuria tam tikrą pasaulio vaizdą ir įsodina žmogų į būtent tą kalbą vartojančios bendruomenės kultūrą. Jūsų minimas atvejis iš tiesų keblus, ir tokio žmogaus sąsajas su lietuvių kalba bei kultūra galėtų sukurti tik atkaklios vieno iš tėvų pastangos, padedant ir kitam, tos tapatybės neturinčiam.

Esama pasaulio lietuvių, gimusių čia ar kitur, kuriems kalba ir kultūra tebėra svarbi – jie joje bent iš dalies lieka gyvendami bet kur. Tačiau esama ir tokių, kuriems kultūra niekada nebuvo svarbi: jie kultūrai didelės reikšmės neteikia būdami tėvynėje, tad išvykę stengiasi kuo greičiau pramokti naujos gyvenamosios vietos kalbos, išmokyti ja kalbėti savo vaikus, bet naujos kultūros perimti nesirengia – jiems nereikia jokios kultūros. Esama svetur gimusių žmonių, kurie nebemoka kalbos, sunkiai, nors noriai, bendrauja, domisi jiems prieinama lietuviška kultūra, jaučia daug sentimentų tėvų ar senelių šaliai ir, nesiekdami jokios materialinės naudos, mėgina įgyti Lietuvos pilietybę. Man teko sutikti visokių.

Poetas, eseistas, vertėjas Kornelijus Platelis. Evgenios Levin nuotrauka

Viename interviu sakėte: „Iš protėvių paveldėjau sėslaus žmogaus psichologiją. Namai yra ta vieta, kur tu gyveni, ta pasaulėjauta, kurią perimi per kultūrą (…). Nors aš visą laiką stengiuosi pabrėžti namų nepastovumą, trumpalaikiškumą.“ Kodėl Jums atrodo svarbu pabrėžti laikinumą, dinamiką? Ar tai sąlygoja nūdienos visuomenės gyvenimo ritmas, žmogiškųjų vertybių kaita?

Antra karta nuo žagrės – ką čia bepridursi? O pasaulis keičiasi, nepaisydamas mūsų norų, nepastebėti to neįmanoma, tad belieka mėginti toje kaitoje susivokti, idant pavyktų lengviau prie jos prisitaikyti. Regis, to laikinumo pabrėžti nesistengiu, tik konstatuoju. O ir pats gyvenimas trumpas. Kas, jei ne poetas, dėl to pašniurkščios?

Esate beveik visų didžiausių Lietuvos premijų, kuriomis pagerbiami poetai, laureatas. 2002 m. už eilėraščių knygas „Atoslūgio juosta“, „Snare for the Wind“ ir Ezra Poundo bei Seamus Heaney poezijos vertimus buvote įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Ką rašytojui suteikia, o kai kuriais atvejais iš jo ir pareikalauja ar net atima Nacionalinė premija, įvairūs apdovanojimai? Ką apskritai manote apie rašytojo ir visuomenės santykį?

Premijas gauti malonu, jos man svarbios. Tačiau nemanau, kad jos mane įpareigoja kaip nors „atidirbti“ visuomenei. Rašydamas negalvoju apie gautus ar negautus apdovanojimus. O jei imčiau galvoti, tai kas būtų ta mano atsilyginimo laukianti visuomenė – premiją skyrusi komisija, besikeičianti valdžia, palankiai mano kūrybą vertinę kritikai? Gal jaučiuosi įsipareigojęs plačiajai visuomenei ir ne tik Lietuvos? Tačiau kur ji, jei ne mano vaizduotėje, mano galvoje? Tad gal esu įsipareigojęs sau?

Stengiuosi neskleisti neapykantos ir destrukcijos, nesuvedinėti sąskaitų su pasauliu dėl savo menkų nesėkmių, pirmiausia todėl, kad man pačiam tai yra nepriimtina ir atrodo kvaila. Nėra čia jokio altruizmo. Kiekvieną tekstą parašyti kaip galiu geriau – mano asmeninis interesas. Turbūt jis sutampa ir su visuomenės interesu, tik labai dažnai nesutampa požiūris į tai, kas yra „geriau“. Visada lieku prie savojo „geriau“. Toks ir santykis. O tada iškyla klausimas: kas toks tas, kuriam „geriau“ – koks nors geruolis, savyje sukaupęs visus tauriausius visuomenės bruožus? Puikiai žinau, kad ne, tai rodo ir praktika. Neretai parašau tai, kas, kieno nors įsivaizdavimu, galbūt netinka laureatui, erzina dalį skaitytojų. Tačiau tektų kalbėti apie konkrečius atvejus.

Koks gyvenimo nutikimas ir įvertinimas Jums yra svarbiausias?

Tų įvykių, kartais gana reikšmingai keitusių mano gyvenimą, būta nemažai. Kurį čia dabar galėčiau išskirti kaip svarbiausią? Bet jei klausiate, papasakosiu įstoriją, kuria iki šiol dalinausi tik privačiuose pokalbiuose. Kaip Švietimo ir mokslo ministras su tiksliųjų mokslų atstovų delegacija, rodos, 1999 metais nuvykau į Taipėjų pasirašyti bendradarbiavimo sutarties taikomųjų mokslų srityje. Mus puikiai priėmė, aprodė technologijų parkus, laboratorijas.

Nepamenu, kaip atsitiko, kad į mūsų vizito laikotarpį įsiterpė kinų Naujieji metai. Manęs paklausė, ką dar Taipėjuje norėčiau pamatyti? Atsakiau, kad muziejus, budistų bei taoistų šventyklas. Ta kultūrinė programa paliko neišdildomą įspūdį. Baigiantis vizitui vyko spaudos konferencija. Už ilgo prezidiumo stalo sėdėjome su Taivano Mokslo tarybos pirmininku, man iš dešinės – mūsų delegacija, jam iš kairės – jų. Už mūsų nugarų kabojo didelis raudonas plakatas su baltais hieroglifais, salėje – gal 70 žurnalistų ir šiaip lankytojų. Iš pradžių atsakiau į keletą klausimų apie Lietuvos mokslo įtaką technologijoms, apie tai, ką pamačiau Taivane. Paskui Mokslo tarybos pirmininkas pranešė, kad aš dar domėjausi muziejais, šventyklomis ir neblogai pažįstu kinų kultūrą.

Tada žurnalistai pradėjo mane egzaminuoti. Į klausimą, kuri religija man artimesnė – taoizmas ar konfucionizmas – šiek tiek šmaikštaudamas, šiek tiek – ne, atsakiau: kol esu darbe – konfucionizmas, kai grįžtu namo – taoizmas. Tai juos sudomino, tad uždavė dar kelis klausimus. Pagaliau pačiame salės gale atsistojo gerokai pagyvenęs žmogus ir ne gimtąja anglų kalba tarė: „Konfucionizmas ir taoizmas – tai dvi mūsų tradicinės religijos. Mes abi jas išpažįstame ir nematome tarp jų didelio skirtumo. O kokį skirtumą matote jūs?“

Tada pasielgiau kaip koano personažas: paprašiau savo delegacijos paduoti „tą knygą“. Tai buvo man anksčiau dirbant „Vagoje“ išleista Dalios Švambarytės iš senosios kinų kalbos (tie rašmenys Taivane tebenaudojami) versta dvikalbė „Laozi“, dažnai dar vadinama „Tao te ching“, kuria iki šiol didžiuojuosi. Tada padaviau knygą Mokslo tarybos pirmininkui ir paprašiau perskaityti 38 skyrių nuo vidurio iki pabaigos. O ten tokia vieta, kur Laozi kritikuoja pagrindines Konfucijaus kategorijas. Pirmininkas originalo kalba perskaitė citatą, salėje įsivyravo tyla. Klausimų nebebuvo. Viena vertus, ši mizanscena galėjo atrodyti kiek drastiškai, kita vertus, regis, gana tiksliai ir išsamiai, nepratardamas nė žodžio, kiek rytietiška maniera atsakiau į gana sudėtingą to žmogaus klausimą, nuo gyvenimo bei tradicijų dėmesį nukreipdamas į tekstus, nes tik iš jų galėjau susidaryti šių religijų vaizdinį.

Nenoriu dėtis dideliu taoizmo žinovu – tą vietą buvau įsidėmėjęs gerokai anksčiau. Dar 1984 metais rašytame eilėraštyje „Vaiduokliai“ buvau ją, nors ir kita metaforine prasme, pasirinkęs epigrafu. Taigi ta tyla man buvo vienas svarbiausių įvertinimų. Po kurio laiko Taivano konsulas Rygoje atsiuntė kinišką antspaudą su mano pavarde. Gali būti, kad ir dėl šio nutikimo, nežinau.

Neregiu pranašiškų vizijų. Bet visus verslo, politikos ir viešojo administravimo postus perims nauja karta, gimusi laisvoje šalyje.

Gerbiamas Rašytojau, norėtųsi dar kartą paliesti kultūros politikos lauką. Dirbote švietimo ir mokslo ministru, buvote Kultūros ir meno tarybos pirmininkas, prisidėjote prie Kultūros politikos gairių strategijos rengimo… Lietuvių literatūros lauke pasižymite kaip išskirtinio braižo rašytojas, atidus vertėjas. Galima sakyti, kad savo akimis matėte dvi kultūros lauko ir švietimo lauko atspindžių puses: iš kultūros, švietimo politikos formuotojų perspektyvos ir iš menininkų žiūros taško.

Ar galima paklausti, kurioje pusėje buvoti, dirbti Jums asmeniškai sudėtingiau? Ar tokios atskirties brėžti negalima? Ką Jums apskritai davė, galbūt išmokė, politinė, vadovaujamoji patirtis? Galbūt tai pakeitė Jūsų požiūrį į tam tikrus procesus?

Visada maniau, kad pagrindinė mano veikla – literatūrinė kūryba, ir beveik visada šalia jos dirbau kitus darbus. Mano „aš“ rėmėsi į poeziją, vis didesnės visuomenės dalies laikomą marginalų ar, geriausiu atveju, Dievo kvailelių laisvalaikio užsiėmimu, ir saugiai gulėjo to manymo pūkuose, tartum banko seife. Kitų darbų požiūriu tai turėjo gerų ir blogų pusių. Gerosios turbūt tos, kad, prieš ką nors nuspręsdamas, stengdavausi išklausyti tų sričių ekspertų nuomones, ieškoti bendrų sprendimų ir jų nesiejau su savo „aš“, deponuotu minėtame banke.

Blogosios gal tos, kad kartais, ypač kai to reikėdavo, nesielgdavau kaip derėtų politikui arba per lengvai nusileisdavau ekspertams. Tačiau visas savo pareigas stengiausi atlikti kaip išmanydamas geriau. O vadovauti didžiulei institucijai su daugeliu įstaigų, žmonių, požiūrių bei interesų kur kas sudėtingiau, nei žiūrėti pro langą ir nevaržomam kurti tekstus. Nors visada maniau, kad už mane tų tekstų gal niekas ir neparašys, o geresnių vadovų apstu. Visą kitų darbų patirtį, įskaitant statybininko, laikau vertinga, nors ji ne visada būdavo maloni. Esu rašęs, kad man darbas ministerijose – likimo dovana. Ten sutikau daug puikių žmonių spindinčiomis akimis. Tai labai praplėtė akiratį ir leido suvokti daugelį dalykų, kurie būnant vien menininku neateitų į galvą, tačiau valstybei tokiu būdu šviesti poetus – aiškiai per didelė prabanga.

Guodžiuosi tuo, jog daugelis drauge su keletu komandų vykdytų reformų pasirodė esančios tvarios. Dirbdamas Kultūros ir švietimo ministro Dariaus Kuolio pavaduotoju kultūrai bandžiau kartu su juo pertvarkyti kultūros srities valdymą ir, kiek pajėgėme, infrastruktūrą. Vietoj Kultūros ministerijos kolegijos įsteigėme Kultūros ir meno tarybą, kitas ekspertų grupes, stengdamiesi kuo daugiau kultūros žmonių pasitelkti, priimdami sprendimus dėl finansavimo ir kitų dalykų. Tai vienaip ar kitaip tebeveikia. Akivaizdu, kad kultūra – tai švietimo turinys, nuo humanitarinių iki tiksliųjų mokslų bei technologinių disciplinų. Tačiau esmingiau šių žinybų suvienyti nepavyko, ir tos ministerijos vėliau buvo atskirtos.

Atėjęs į Švietimo ir mokslo ministeriją radau nemažai nuo D. Kuolio laikų parengtų, bet dėl politinės valios stokos nepradėtų vykdyti reformų. Nebuvau profesionalus politikas (tas, kuris po rinkimų iš karto ima galvoti apie būsimus), todėl dariau tai, ko, mano supratimu, reikėjo valstybei. Per tuos dvejus darbo trijose vyriausybėse (G. Vagnoriaus, R. Pakso ir A. Kubiliaus) metus su švietimo entuziastų komanda pavyko pradėti daugelį reformų. Tai valstybiniai išorinio vertinimo egzaminai, mokyklų tinklo optimizavimas, moksleivių pavėžėjimo programa, mokinio krepšelis, kolegijų steigimas politechnikumų bazėje ir daug smulkesnių dalykų. Toli gražu ne visiems tai patiko, vyko aštrių politinių diskusijų, teko patirti ir interpeliaciją, bet visi tie dalykai vienaip ar kitaip tebeveikia.

Reformos „iš viršaus“ duoda tik postūmį, o visą kelią per skirtingų politinių valių laukus tenka nueiti sistemos dalyviams – savivaldybėms su joms ar kam kitam priklausančiomis mokyklomis, mokytojams, moksleiviams ir jų tėvams. Reformos visada yra kam nors skausmingos. Tačiau politika – ne vien visuomenės grupių interesų derinimas, kartu tai – siekiamų tikslų bei realių galimybių derinimas su grupių interesais. Štai, viena vertus, mokinio krepšelį (tai jokia panacėja) galima vadinti laukinio kapitalizmo šmėkla, kita vertus – tai instrumentas, padedantis apsiskaičiuoti teikiamų švietimo paslaugų kaštus. Jis tebešmėkšo, nors ir mėginama kaip nors jį buhalteriškai amortizuoti. Nes tai ne ministerijos „biurokratų“ pramanas, o „kietoji“ aritmetikos galia. Neseniai sužinojau, kad mokesčių mokėtojams brangiausiai kainuoja prasčiausių mokyklų mokinių švietimas, o pigiausiai – geriausiųjų. Tad reikia nueiti dar ilgą kelią.

Minėjau, kad kartais per lengvai nusileisdavau ekspertams, tad jaučiuosi turįs paaiškinti. Vienas tokių pavyzdžių – pagrindinės dešimtmetės mokyklos. Iki šiol manau, kad jos turėjo likti aštuonmetės, o tuos likusius dvejus metus pagal Švietimo įstatymą, neuždarant būsimų kelių, moksleivius turėjo ugdyti gimnazijos arba profesinės mokyklos. Toks požiūris anuomet irgi turėjo minusų ir būtų kėlęs papildomų sunkumų, bet dabar, galbūt, turėtume mažiau švietimo sistemoje pasimetusių jaunų žmonių. Girdėjau, kai kur tai tvarkosi savaime.

Lietuvos meno kūrėjų asociacijoje nuolat stengėmės sudaryti sąlygas menininkams užsiimti vien tik kūryba, pasirūpinti tais, kurie gauna mažiausias pajamas. Pasiekimai kuklūs, bet pavyko įtvirtinti meno kūrėjo statusą, suteikti jam realią prasmę, įtikinti Kultūros ministeriją įsteigti Meno kūrėjų socialinės apsaugos programą, kuri, tikiuosi, nebus panaikinta keičiant tai reguliuojantį įstatymą. Vargu ar galima sakyti, jog tokią veiklą vykdžiau stebėdamas reiškinius iš kokio nors ypatingo menininkų žiūros taško. Tai paprasčiausias atstovavimas jų interesams toje pačioje viešojo administravimo erdvėje. Galiu tik pasidžiaugti, kad užsiimdamas kūryba galėjau į viską žvelgti dar ir iš menininko perspektyvos.

Kokia, Jūsų manymu, bus ar turėtų būti ateities Lietuva? Kokią ateities Lietuvą regite?

Neregiu pranašiškų vizijų. Bet visus verslo, politikos ir viešojo administravimo postus perims nauja karta, gimusi laisvoje šalyje. Lieka tikėtis geriausio – mažiau šešėlio, korupcijos, biurokratinių suvaržymų, popierizmo, tegu ir skaitmeninio, smegenų plovimo, bukumo, nepasitikėjimo vienas kitu, nelaimingų ir nusivylusių, nekenčiančių ir piktų, daugiau – šiems priešingų dalykų. Ir Lietuva kils kaip ant mielių.