K. Sabaliauskaitė: kultūra kyla iš visuomenės jausenų, o ne nuleidžiama iš viršaus kaip ideologija

Kartu su juo diskusijoje, ką gali kultūra karo akivaizdoje, koks valstybės ir menininkų santykis, kaip kultūrą derėtų finansuoti, dalyvavo rašytoja KRISTINA SABALIAUSKAITĖ, istorikas, Vilniaus universiteto rektorius RIMVYDAS PETRAUSKAS ir pokalbio moderatorius RYTIS ZEMKAUSKAS.

„Muziejai, teatrai, įvairios kitos kultūros įstaigos karo metu virsta pabėgėlių centrais, ligoninėmis, bet kartu ir vietomis, kur galime nusipurtyti abejingumo dulkes nuo savo širdžių. Vietomis, kur galime patirti gyvenimo prasmę. Galbūt menas negali išgelbėti pasaulio, bet menas gali sukurti daug artikuliuotumo ir pasipriešinimo potencialo. Ir per šiuos metus įsitikinome daug kartų, kad menininko plunksna, rašytojo žodis, aktoriaus ištartas tekstas, paroda apie karą, paroda su ukrainiečių pabėgėlių veidais, kurią atidarėme Nacionalinėje dailės galerijoje, – tai yra ne tas pats, kas kasdienis vaizdas ar tiesiog eilinis pokalbis socialiniuose tinkluose.

Kultūra yra galia. Ir jos svarba karo metu išauga. Jeigu kultūra būtų nesvarbi, okupantai rusai iš Chersono nevežtų sunkvežimiais į Rusiją keliolikos tūkstančių kūrinių į Rusiją. Dabar jie tai daro, vadinasi, pripažįsta, kad tai lemiamos svarbos dalykas“, – įžanginį žodį tarė A. Gelūnas.

Rašytojos K. Sabaliauskaitės nuomone, vien tai, kaip formuluojamas klausimas, rodo, kad mūsų žvilgsnis į kultūrą yra tapęs trumparegišku ir subuitintu. Iš tiesų kultūra nėra nei įrankis, nei ginklas, nei ideologinė propaganda – ji kur kas aukščiau ir daugiau. Kultūra yra raiškos, kalbos būdas civilizaciniame, vertybiniame konflikte.

„Be abejonės, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė, – istoriškai kultūros galią pirmieji labai aiškiai suvokė valdovai. Šiandien į kultūrą žiūrime kaip į visuomenės tarnaitę, bet jos ištakos turi dievišką prigimtį. Ji pirmiausia buvo šventa kultūra. Tai buvo žmogaus dialogas su metafizika, su Dievu, su tuo, kas yra aukščiau. Žinoma, kultūra tapo ir sekuliari, pradėjo tarnauti visuomenėms, miestams, didikams, bendruomenėms.“

Istoriko R. Petrausko teigimu, sąvoka „kultūra kaip galia“ nėra nauja, ir tai Vilniaus 700 metų jubiliejaus kontekste taikliai iliustruoja Gedimino laiškas.

„Nebuvo taip, kad Gediminas atsibudo vieną rytą ir sugalvojo parašyti laišką Vokietijos miestams ir Romos popiežiui. Jam kažkas turėjo patarti, kažkas turėjo sukurti šią idėją, kuri po to virto kultūros reiškiniu – Gedimino laiškais. Viena vertus, čia galime rasti daug autentiškos kultūros, per daugelį laiko suformuluotų įvaizdžių. Bet kartu šis laiškas turėjo ir propagandinį elementą – pristatyti Lietuvą, papasakoti konflikto lietuvišką interpretaciją. Kultūra šiuo požiūriu yra daug kas, bet esminis dalykas, kodėl pradedu nuo šio laiško istorijos – akivaizdu, kad kultūrai reikia kokybės ir kompetencijos“, – svarstė R. Petrauskas ir pridūrė, kad kartu kultūra yra autentiško gyvenimo ir išgyvenimo santykis. Ir ribinės situacijos geriausiai atskleidžia, kaip kultūra padeda išgyventi.

Kaip kultūrą atsiimti iš imperijų ir imperatorių? Ar tai įmanoma? Ir kas tai gali padaryti? Ar mes patys galime?

Atsiimti kultūrą gali tik patys menininkai, svarstė rašytoja K. Sabaliauskaitė. „Nes iš tikrųjų kultūrą kuria ir valdo menininkai. Pasaulio kultūros istorijoje valdovai, imperatoriai siekė pritraukti talentingiausius, geriausius, svarbiausius menininkus, kurie greta aukštųjų idėjų galėtų ištransliuoti ir jų idėjas. Nes tik menininkas gali kalbėtis su masėmis, rezonuoti jų jausmus. Menas yra ta įtaiga. Ne veltui garsi legenda apie Hamelno dūduotoją, kuris iš miesto išvedė žiurkes. Iš tikrųjų menininkas yra tas, kuris užburia ir gali valdyti mases. Tik ne visada menininkai tai nori daryti“, – sakė rašytoja. Jos teigimu, kultūrą galima atsiimti tik jei menininkas yra stiprus, netapęs išmaldos prašytoju ir neketinantis už duonos kąsnį parsiduoti valdovui.

Tik esant stipriam menininkui ir stipriam menui rasis autentiškas visuomenės santykis su menu.

Nacionalinio dailės muziejaus direktorius A. Gelūnas priminė du įtaigius pavyzdžius, iliustruojančius meno ištrūkimą iš rūmų, vienuolynų ir patekimą į vidurinės ar net žemesnės klasės rankas. XVII a. Nyderlandai ir XVII a. Edas, dabar Tokijas. „Ir vienu, ir kitu atveju ne rūmai, ne aukštieji vienuolynų vyresnieji ar šventyklos buvo meno užsakovai, bet miesto sargai, pirkliai, pasiturintys valstiečiai.

Man labai smagu užeiti į dideles galerijas, matyti Fransą Halsą, ukijo-e, kitus menininkus, kuriuos finansavo ne rūmai, elitas ir gryna galia. Man smagu perskaityti, kad, pavyzdžiui, Harlemo mieste XVII a. buvo trys pramonės rūšys: medvilnė, alus ir tapyba. Tapyba buvo finansuojama masiškai. Ir tikrai ne ispanų dvaro, bet paprastų žmonių. Kai kažkokia Amsterdamo sargų gildija bandė Halsą pasikviesti važinėti iš Harlemo į Amsterdamą tapyti portretų, jis atsakė ir taip turintis daug užsakymų. Tai oraus menininko pavyzdys, kai gaunami užsakymai ne iš galvą galinčio nukirsti monarcho tirono, bet dėl to, kad toks poreikis kyla iš pačios visuomenės“, – pasakojo A. Gelūnas ir pridūrė, kad panašūs ankstyvieji pavyzdžiai, kai vidurinė klasė išlaiko menininkus, istorijoje pasikartoja daugybę kartų.

VU rektorius R. Petrauskas pabrėžė, kad valstybės santykis su kultūra visuomet yra sudėtingas. Dažnai girdėti sakant, kad valstybė turi rūpintis kultūra, Lietuvos įvaizdžiu, kad ji kažką turi išlaikyti, kažkuo pasirūpinti tarytum išlaikytiniu. „Aišku, valstybė turi būti įsipareigojusi daryti tam tikrus dalykus – remti knygų vertimus į užsienio kalbas ar organizuoti tarptautines menininkų parodas. Bet aš manau, kad nesukursime tvaraus įvykio, jeigu išversime dešimt lietuvių autorių ar surengsime 25-ias tarptautines parodas staiga be konteksto. Taip jau yra su kultūra – kartais tikimės iš jos greito rezultato, kad staiga ji parodytų savo galią, kad Venecijos prizus šluotume kiekvienais metais, o ne mus ištiktų ta viena netikėta pergalė“, – kalbėjo R. Petrauskas ir apibendrino, kad vykstant tokiems procesams kultūroje, moksle, švietime reikia apsiginkluoti kantrybe. Nieko blogo, jo žodžiais, norėti, kad lietuviai būtų atpažįstami vienoje ar kitoje srityje, bet tai neįvyks be ilgalaikio veikimo tradicijos.

Prisiminus istorinį Lietuvos apdovanojimą, „Auksinį liūtą“, 2019-ųjų Venecijos bienalėje, A. Gelūnas pasidžiaugė, kad jis ir keturi ypatingi mūsų paviljono paminėjimai yra išskirtinis laimėjimas mažai valstybei. Ir valstybė į tai žiūrinti labai rimtai, skirianti tam nemažai lėšų, atsakingai sudaranti komisijas.

K. Sabaliauskaitė pareplikavo: „Galiu pasakyti, kad mano kūrėjų karta, kuri dabar čia laimi specialiuosius paminėjimus, aukso liūtus, vertimus pasaulio rinkose, – mes kaip piktžolės augom, mes viską pasiekėm patys. Kultūros institutas šiek tiek padėjo su vertimais, pristatymais, bet iš tikrųjų taip įvyko dėl pavienių kūrėjų begalinio užsispyrimo ir pasiryžimo skursti. Ir kalbant apie valstybės santykį – aš kartoju ir kartosiu: gėdų gėda. Kad trys merginos, kurios laimėjo Venecijos „Aukso liūtą“, buvo įvertintos žemiausiu įmanomu valstybiniu apdovanojimu. Medaliu už nuopelnus Lietuvai, kuris yra teikiamas rajonų bibliotekininkėms ir pan. Gėdų gėda, kad Nacionalinę premiją joms teko dalintis trims ir išmokėti kaip skolas už savo spektaklio rodymą Venecijoje. Kai pradėjo plūsti žmonės, reikėjo rengti daugybę pakartotinių spektaklių. Žinau, kiek joms tai kainavo nervų ir pastangų, kaip jos turėjo ieškoti pinigų, kad šis šlovingas meno kūrinys galėtų tęstis ir būti prieinamas pasaulio žiūrovams.“ O tuo pat metu Lietuvos kultūroje, tęsė rašytoja, buvo girdėti populistiniai kliedesiai apie Lietuvos kultūros prieinamumą regionams…

Menininkas, K. Sabaliauskaitės nuomone, jokiu būdu neturi būti valstybės išlaikytinis, tačiau kultūros finansavimas ir menininko palaikymas būtinas jiems atsidūrus pasaulinėje orbitoje, kur viskas sukasi kosminiu greičiu.

„Kalbant apie literatūros pasaulį – tik dabar, po penkiolikos metų, atpažįstamumas pradeda rastis ir duoti vaisių. Ir tie, kas dalyvauja tarptautinėse knygų mugėse, paliudys, kad tą dalyvavimą nuolat stengiamasi užtrumpinti. Dalyvauti reikia, nes tik dabar mus pradeda atpažinti, tik dabar lietuvių literatūros kūrėjai atpažįstami. Kaip tik dabar negalima sustoti, juolab kad per kultūrinį ir meninį atpažįstamumą eina kova dėl mūsų visų išlikimo. Dabar mus atpažįsta ne kaip rusus ir ne kaip buvusius posovietikus. Dabar negalima sustoti ir gailėti lėšų tam, kas užauginta, iškultivuota per penkiolika metų. Kaip derlius. Kaip sodas“, – būtinybę remti kultūrą minėjo K. Sabaliauskaitė.

Dar viena rašytojos pastaba ir kritikos strėlė skriejo valstybinių kultūros administratorių, priimančių rėmimo sprendimus, pusėn. „Jau daugiau nei dvidešimt metų gyvendama Londone atsimenu, kaip 2004 metais buvo didžiausi šansai pristatyti save kaip naują Europos Sąjungos narę. Mūsų prisistatymams buvo atidaryti visi žiniasklaidos kanalai, – sakė K. Sabaliauskaitė. – Tai pas mus, atsiprašau, sėdėjo tokie dundukai, kurie kišo gintarus, klumpes, cepelinus… Ir man buvo gėda. Tada dar buvau studentė, neturėjau galių keisti, pateikti kitokį matymą, bet mes visi, kurie tuo metu studijavom Britanijos universitetuose, – mes raudonavom, dusom, kaip buvo gėda dėl to, kad valstybiniu lygmeniu mažai išsilavinusių žmonių yra pristatoma Lietuvos kultūra.“

Rašytoja paragino vengti panašių dalykų, atidžiai žiūrėti, kas mezga kontaktus su Europa, skatinti, remti jaunus talentingus žmones, suteikti jiems sparnus, o ne leistis smaugiamam valstybinio reguliavimo. „Nes kultūra kyla iš visuomenės jausenų, iš pašaknių, o ne nuleidžiama iš viršaus kaip ideologija“, – konstatavo K. Sabaliauskaitė.