2020 11 16

Tomas Taškauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ką apie koronavirusą pasakytų šv. Tomas Akvinietis?

Tomas Taškauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiekviena kančia ir tragedija iš naujo kelia klausimą: kaip gali egzistuoti tobulai geras ir mylintis Dievas, kuris leidžia egzistuoti blogiui? Natūraliai kyla mintis – arba blogį leidžiantis Dievas iš tiesų yra žiaurus, arba iš viso neegzistuoja. Pažvelkime, kokį atsakymą į šį klausimą siūlo krikščionybė, pasiremdami šv. Tomo Akviniečio traktatu „Apie pasaulio sukūrimą ir blogio priežastį“.

Atskira knygele išleista žymiosios „Teologijos sumos“ I dalies ištrauka (46–49 klausimai) įdomi ir kitais aspektais, pvz., ji skatina vengti agresyvaus (arba naivaus) ekologizmo, kuris verstų vien šlovinti gamtą ir laikyti koronavirusą gamtos gynyba nuo žmonijos. Kaip yra pastebėjęs prancūzų filosofas F. Hadjadj‘as, ekologizmo požiūriu augalai ir gyvūnai (ir virusai?) yra geriausi gamtos draugai, o žmonės – baisiausi priešai. Būdamas nei dvasia, nei gyvūnas, nei augalas, žmogus šioje mąstysenoje neturi sau vietos – jis tarytum svetimkūnis, planetos vėžys. Todėl atsisakymas gimdyti tampa aukščiausia kilnios planetos meilės išraiška.

Vis dėlto šiomis aplinkybėmis norisi atidžiau pažvelgti į 49 klausimą apie blogio priežastį.

Juk dėl koronaviruso ir karantino mes visi atsiduriame didesnių ar mažesnių blogybių akivaizdoje. Užuot solidarizavęsi kovai su rimta visuomenine grėsme, politikai tęsia savo partines rietenas. Ekonomika stoja, ir mūsų profesinė ateitis tampa neaiški. Nuo viruso anksčiau laiko žūsta mūsų artimieji… Visų mūsų laisvė apribota didesnių ar mažesnių nepatogumų – meilę savo tėvams ir seneliams turime rodyti atsisakydami juos aplankyti ir pan.

Šis išorinis karantino skatinamas neveiklumas yra gera proga vidiniam aktyvumui. Pvz., karantinas sudaro sąlygas skaityti. O ką skaityti, jei ne klasikus, kurie visada turi beribį potencialą priversti mus į esamus išbandymus pažvelgti nauju žvilgsniu. Tas pasakytina ir apie šiame straipsnyje aptariamą autorių, kurio paskatinimą galima iliustruoti trumpa biografine istorija – kartą šv. Tomas dalyvavo diskusijoje, kurioje jo oponentas teigė, kad užtenka žinoti ir kartoti tiesą, kurią perteikia autoritetai. Tada šv. Tomas atsakė – žinoma, taip elgdamiesi turėsime tiesą, bet tuščioje galvoje.

Ši šv. Tomo knyga mus skatina mąstyti savarankiškai ir pabandyti pasigalynėti su blogio slėpiniu, kuris per koronovirusą naujai paliečia visus be išimties.

Carlo Crivelli, „Šv. Tomas Akvinietis“ (fragmentas, 1476 m.). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Du klausimai

Aptardamas 49 klausimą apie blogio priežastį, šv. Tomas kelia tris klausimus apie blogio priežastį, tačiau šiame straipsnyje mes apsiribosime dviem iš jų. Pirmasis – ar gėris gali būti blogio priežastis? Antrasis: ar didžiausias gėris, kuris yra Dievas, yra blogio priežastis?

Prieš apžvelgiant atsakymus pirmiausia norėtųsi pastebėti įdomų faktą – svarstyti visus klausimus šv. Tomas Akvinietis pradeda nuo Šventojo Rašto interpretacijų. Taip autorius ne tik parodo, kad Šventasis Raštas yra atviras keletui prasmės aiškinimų, bet ir atskleidžia, jog specifinis iššūkis mūsų gyvenime kviečia permąstyti, kokia Biblijos interpretacija patys vadovaujamės, kokias prasmes akcentuojame, skaitydami Dievo mums paliktą meilės laišką.

Į pirmąjį klausimą šv. Tomas Akvinietis atsako teigiamai. Taip, gėris yra blogio priežastis, tačiau ne tiesiogiai, o atsitiktinai. Kad geriau suprastume šią mintį, galime pasitelkti paties autoriaus pavyzdį apie gerą ir blogą valią. Viena vertus, iš geros valios ir nekyla doriškai blogas veiksmas. Kita vertus, net ir blogos valios pagrindas visada yra protingas kūrinys, kuris yra geras. Taigi, būdamas iš prigimties geras, žmogus vis dėlto gali padaryti kažką blogo ir šitaip tapti atsitiktine blogio priežastimi.

Panašus atsakymas ir į antrąjį klausimą – didžiausias gėris (Dievas) yra atsitiktinė blogio priežastis. Ši išvada gana mįslinga. Norint ją suprasti, mums reikia pasitelkti meilės logiką – iš meilės mums Dievas tampa pažeidžiamas, nes kenčia dėl prievartos ir gamtinių nelaimių, kurios ištinka žmonės. Vis dėlto, genamas tos pačios meilės, Dievas atsisako visagalystės, kuria primestų savo įstatymą. Šv. Tomo mąstyseną grindžia įsitikinimas, kad Dievas taip pamilo pasaulį, jog gerbia tiek žmonijos, tiek kūrinijos laisvę ir palieka erdvės pasirinkimams ir netikėtumams.

Šiai minčiai toliau analizuoti galima pasitelkti ir paties šv. Tomo paliktą pavyzdį – aptardamas Aristotelio mintį, kad laivo išsigelbėjimo ir žuvimo priežastis yra ta pati (vairininko elgesys), autorius pažymi, jog neturėtume aklai suplakti žmogaus veiksmų ir Dievo veikimo – Dievas visada stengiasi mus išgelbėti, o štai neatsakingas ar neatsargus vairininko elgesys gali nuskandinti laivą. Pavyzdžiu, kuriuo ateistai tikriausiai atmestų „nenaudingo“ Dievo idėją, – koks skirtumas, ar Dievas bejėgis, ar Dievo apskritai nėra? – šv. Tomas mus skatina prisiimti atsakomybę už savo laisvę.

Taigi, galbūt ir nerasime tikslaus atsakymo, ką apie koronavirusą būtų sakęs šv. Tomas Akvinietis, nes jo filosofinės įžvalgos yra daug universalesnio pobūdžio. Vis dėlto tikėtina, kad šventasis būtų pripažinęs, jog Dievas leido šiam virusui atsirasti ir paplisti, ir net šia sudėtinga situacija pasinaudos mus išganyti. Kaip parodė Kristus ant kryžiaus, net ir blogis gali pasitarnauti geram.

T. Raniero Cantalamessa OFM Cap. EPA nuotrauka

Gėris iš blogio?

Labai panašią išvadą padarė popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa, OFM Cap, kuris Kristaus kančios pamaldose, apibendrindamas pirmosios koronaviruso bangos patirtį, kvietė permąstyti geras viruso sukelto blogio pasekmes:

Dievo solidarumas su mumis kančioje. Visų pirma virusas mums primena, kad esame mirtingi. Šis priminimas nėra bausmė, o veikiau Dievo noras išreikšti savo solidarumą su visais kenčiančiaisiais. R. Cantalamessos žodžiais, „Kristaus kančia perkeitė fizinės ir moralinės žmogaus kančios prasmę. Dievas kančią atpirko. […] Jis atpirko ne tik tikinčiųjų kančią, bet visos žmonijos kančias ir skausmus. Jis mirė už visus. Kristaus Kryžiaus dėka kančia tapo viso pasaulio atpirkimo sakramentu.

Mūsų tarpusavio solidarumas. Visuotinio išbandymo akivaizdoje žmonija gali jaustis kaip niekad vieninga ir taikinga. R. Cantalamessa ragino imtis darbo, kad pildytųsi pranašo Izaijo vizija apie taiką tarp tautų. Mums, kaip tikintiesiems, tenka užduotis siekti, kad šis pandemijos paskatintas solidarumas taptų kasdiene mūsų santykius lemiančia tikrove.

Galiausiai, paskatinimas šauktis Dievo pagalbos. Anot R. Cantalamessos, kai dykumoje žydų tautą persekiojo nuodingos gyvatės, Dievas liepė Mozei iškelti ant stulpo iš vario pagamintą gyvatę. Kiekvienas, kas į ją kėlė akis, nemirė nuo įkandimo. Šiame simbolyje atpažįstame Jėzaus kryžių. Puolami viruso, turėtume išmokti su nauju užsidegimu žvelgti į Kristų. Juk tikinčiajam net mirtis yra vartai į amžinybę.

R. Cantalamessos įžvalgos pasižymi labai akvinietišku požiūriu į koronaviruso krizę. Užuot nepagrįstai kaltinę Dievą, ir mes turime mokytis suprasti mūsų pirmąsias reakcijas pranokstančią laisvę dovanojančio Kūrėjo išmintį.

Popiežius Leonas XIII. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Išminties tyla

Vietoj apibendrinimo – 1879 m. popiežiaus Leono XIII enciklika Aeterni Patris (lietuviškai: Amžinasis Tėvas), kuri prisidėjo prie scholastinės filosofijos atgaivinimo ir šv. Tomo Akviniečio grąžinimo į katalikišką ugdymą, baigiama netikėta išvada. Studijuoti svarbu, bet būtina neužmiršti, kad Dievas yra visokios išminties ir visokio pažinimo šaltinis, todėl, „jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta“ (Jok 1, 5).

Anot popiežiaus, Angeliškasis Daktaras, prieš pradėdamas skaityti arba rašyti, visada pirmiausia melsdavo Dievo palaimos ir kukliai teigė, kad visą pažinimą įgijo ne tiek savo pastangomis, kiek per Dievo malonę. Popiežius Leonas XIII skatino sekti šv. Tomo pavyzdžiu ir nuolankiai melsti Dievą pažinimo ir supratimo dvasios visiems Bažnyčios vaikams, kad pažintume dieviškąją išmintį. Išties gili malda, kuri galėtų lydėti mūsų karantino apmąstymus.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien