2021 01 01

Kun. Mozė Mitkevičius

Alma littera

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Ką apie laimę kalba 1 psalmė?

Portretas.
Kunigas Mozė Mitkevičius. Šarūnės Zurbos nuotrauka

Pirmąją 2020-ųjų dieną kviečiame skaityti kun. Mozės Mitkevičiaus įžvalgas apie Šventojo Rašto 1 psalmę. Per Naujuosius artimiesiems dažnai linkime būti laimingiems – o kaip laimę supranta Dievo įkvėptasis psalmistas? 

Ištrauka iš autoriaus knygos „Nesuskambėjęs pragaras. Psalmių mąstymai“ („Alma littera“, 2020 m.).

***

Psalmus 1

1 Laimingas žmogus,

kuris nevaikščiojo nedorėlių patarimu,

nesustojo nusidėjėlių kelyje

ir neprisėdo ant išpuikėlių slenksčio,

2 nes tik Viešpaties Įstatyme jo džiaugsmas

ir mąsto savo Įstatymą dieną naktį.

3 Jis lyg medis, pasodintas prie vandens versmių,

duodantis vaisių laikui atėjus,

o jo lapai nevysta.

Kad ir ką jis darytų, jam sekasi.

4 Nedorėliai ne tokie!

Jie kaip vėjo blaškomi pelai!

5 Todėl nedorėliai teisme neišstovės

nei nusidėjėliai – teisiųjų sueigoje.

6 Juk Viešpats pažįsta teisiųjų kelią,

o nedorėlių kelias išnyks / prapuls.

Pirmajai psalmei, atrakinančiai duris į visą Psal­myną, galbūt derėtų prasidėti kiek kitaip: lengvai, pamažu prisijaukinant skaitytoją. Tačiau ši knyga tiesiai, be jokių įžangų ima gvildenti amžiną gėrio ir blogio temą, raginda­ma čia pat apsispręsti pasiryžusįjį žengti į psalmių pasau­lį. Nevyniodamas į vatą, be jokių paaiškinimų apie blogio ir gėrio kilmę, psalmės autorius pradeda savo kelionę nuo kryžkelės, kurioje tik dvi kryptys ir dvi galimybės: kelias į laimę ir kelias į niekur. Kiekvienas brandus žmogus anks­čiau ar vėliau prieina prie šio išsišakojimo ir turi pasirinkti vieną iš kelių. Dievo žodis nurodo ne tik galimą kryptį, bet ir pasekmes.

Kas tas laimingas žmogus, kurio paminėjimu pradeda­ma psalmė? Tikintis, doras, teisus? Psalmės autorius sąmo­ningai to nemini, nes pagal Biblijos sampratą kiekvienas žmogus gimsta geras, sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Juk motinos įsčiose nenešiojamas nedorėlis, nusidėjėlis ar pa­šaipūnas. Toks jis tampa bėgant laikui. Laimingas, beje, taip pat.

Kai užduodamas klausimas, ar esi laimingas, ar tapai laimingas, dažnam tuoj norisi išsisukinėti atkertant: o kas ta laimė? Kaip ji pasiekiama? Ar daug esama laimingų? Neatsitiktinai ir autoriaus laimingas žmogus minimas vie­naskaita. Tokių tikrai nedaug, kitaip nei nelaimingųjų. Ko­dėl tik kai kuriems pavyksta patirti palaimą? Kodėl laimės patyrimas matuojamas tik akimirkomis? Atsakymas, kurį siūlo psalmė, priklauso nuo santykio su Dievu. Laimingo­mis vadinamos būtent tos akimirkos, kai Jis labiausiai jau­čiamas, net jei laimingasis iki galo to ir nesuvokia. Iš tiesų žmogų laimingą daro tik gyvas ryšys su Dievu. Tačiau ne su tuo bevardžiu Dievu, kurį tariasi visi pažįstą.

Psalmės lai­mingasis palaiko santykį su tuo, kuris apsireiškė per Torą, Įstatymą, Šventąjį Raštą, jame atskleidęs ir savąjį vardą. To­ros žmogui šis Dievas iš tiesų pažįstamas. Ne tik dėl to, kad juos sieja kartu praleisti metai, kad tikintysis nuolat krei­pėsi į Dievą džiaugsmuose ir skausmuose, pasiekimuose ir nuopuoliuose, bet ir todėl, kad santykis su Dievu ugdomas per Dievo žodį, kurį psalmės autorius mąsto dieną ir naktį. Kuriant ir palaikant ryšį, esant kartu ir įsipareigojant Bibli­joje atsiranda vardai. Panašiai yra ir žmonių gyvenime: iš tiesų pažįstami tie, su kuriais ne kartą prabūta nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto, tikrovėje ir sapnuose kalbantis ir tylint. Jų vardai neužmirštami.

Skaitant tolesnes eilutes, atidesnė akis tuoj pastebės kiekybinę psalmėje minimų personažų nelygybę: kaip jau buvo minėta, apie laimingąjį užsimenama vienaskaita, o apie likusius – daugiskaita. Taip psalmės autorius pabrė­žia, kad Dievo siūlomas laimės kelias nėra populiarus. Juo keliauja pavieniai asmenys, ne minios.

Pirmoje eilutėje nusidriekusi veiksmažodžių grandi­nė išreiškia intensyvėjančio bendradarbiavimo su blogiu principą, kuriam laimingasis nepasiduoda. Psalmės auto­rius vaizdingai atskleidžia tiesą, kad žmogus blogas tampa palaipsniui: iš pradžių – įžengdamas į blogio kelią, vėliau – jame sustodamas, galiausiai – prisėsdamas. Kitaip tariant – pritardamas blogai minčiai, imdamasis konkrečių veiksmų ir apsiprasdamas su daromu blogiu, kuris galiausiai virsta kasdieniu, sąžinės nebegraužiančiu įpročiu. Laimingasis taip nesielgia. Jis nesivadovauja „visi taip daro“ logika, prie­šingai – elgiasi kitaip, nei visiems įprasta. Jis neįkliūna į mirties ar vartotojiškos kultūros spąstus, nesileidžia supan­čiojamas jos mąstysenos, nepasiduoda jos diktuojamiems sprendimams.

Ne tik veiksmažodžiai, bet ir daiktavardžiai psalmės autoriaus parinkti neatsitiktinai: nedorėliai, nusidėjėliai, išpuikėliai – tai tie, tarp kurių nerasi laimingojo. Išvardyti apibūdinimai nėra sinonimai, kiekvienas jų aptaria skirtin­gas asmenų grupes. Nedorėliais (hebr. resha’ìm) ar netei­siaisiais Biblija vadina agresijos ir neapykantos kitiems pri­tvinkusius žmones. Psalmyne nuolat išnyra žiaurūs priešai, ketinantys susidoroti su besišaukiančiuoju Dievo pagalbos (plg. Ps 11, 2; 17, 9; 37, 14; 55, 4; 71, 4; 119, 95; 140, 5). Jų neapykan­tos ir persekiojimo motyvas – teisiojo žmogaus ištikimybė Įstatymui ir pagarbi Dievo baimė. Nedorėliui teisusis yra nuolatinis priekaištas, primenantis Dievo nustatytą tvarką, kurią pirmasis nuolat pažeidžia bendraudamas su kitais ir su Dievu.

Į tokį priekaištą galima reaguoti įvairiai. Sun­kiausias būdas – pripažinti savo nedorumą ir, gailintis pa­darytų blogų darbų, atsiversti. Lengviausias – pašalinti akis badantį priekaištą, nutildyti keliantį įtampą balsą ir toliau pasilikti su savo niekšybėmis. Būtent taip ir elgiasi nedorie­ji, vis labiau užkietindami neapykantos ir pagiežos apimtas širdis. Teisieji anaiptol nebūtinai yra tobulai šventi, jų gy­venime taip pat pasitaiko klaidų, tačiau jie yra nuolankūs. Jausdami pagarbią Dievo baimę, teisieji iš esmės trokšta to, ko trokšta Dievas. O Jis trokšta nesavanaudiška meile grįs­to santykio, kuris neįsivaizduojamas be atleidimo. Nedorė­lio mintyse tokiai galimybei vietos nėra.

Antra grupė – nusidėjėliai (hebr. haṭṭa’ìm). Jų būriui priskirtini tie, kurie nesugeba atskirti tikrojo gėrio nuo ta­riamo. Tam tikromis gyvenimo akimirkomis, o gal ir visą savo amžių jie taip ir nepataiko į laimę teikiantį taikinį. Būtent tai išreiškia graikų kalbos atitikmuo, kuriuo verčia­mas minėtasis hebrajiškas žodis: terminas hamartίa – nuo­dėmė – originalo kalboje priklausė karo žodynui ir reiškė atstumą tarp taikinio ir tikslo nepasiekusios strėlės. Vėliau ši sąvoka imta naudoti ir religinėje plotmėje, nurodant klaidingą žmogaus gyvenimo tikslą. Laimingo žmogaus taikinys – nesavanaudiška, besąlygiška meilė, paženklinta gėrio kitam troškimo. O nuodėmingasis ieško laimės gal­vodamas vien apie save. Ne tik Biblijos puslapiuose, bet ir šių dienų pasaulyje esama daugybės žmonių, kurie trokšta būti laimingi, tačiau, nenorėdami įveikti savo egoizmo ir meilės kitiems trūkumo, taip ir pasilieka tarp nusidėjėlių.

Tretieji – pašaipūnai (hebr. letsìm), išpuikėliai arba tie­siog kvailiai. Toks asmens apibūdinimas dažnas Išminties literatūroje, ypač Patarlių knygoje: Išdidus, įžūlus žmo­gus, vadinamas pašaipūnu, elgiasi su akiplėšiška puikybe (Pat 21, 24). Pašaipūno priešingybė – išmintingas žmogus: Pašaipūnas nemėgsta būti taisomas, jis nesikreips į išmin­tinguosius (Pat 15, 12). Šaipūnai dažnai apibūdinami ir sino­niminiais kvailio ar neišmanėlio epitetais: Apmuši pašai­pūną, ir neišmanėlis išmoks protingumo (Pat 19, 25); Lazda parengta pašaipūnams ir rykštės kvailių nugarai (Pat 19, 29). Pašaipūno ar kvailio vardas Biblijoje nėra siejamas su in­telektu. Kvailys – ne tas, kuris neturi proto. Priešingai, jis gali būti net labai protingas ir dėl to išpuikęs. Kvailio ar išpuikėlio statusą lemia santykio su Dievu nebuvimas. Kvailys Biblijoje yra žmogus, kuris neigia Dievo buvimą arba, nors ir pripažįsta Jį esant, akiplėšiškai skelbia, kad jam Dievo nereikia. Šaipūnas dargi kėsinasi į Dievo vietą, pats pasiskelbdamas dievu. O išmintingas žmogus suvo­kia, kad žmogus nėra Dievas, kad jis – tik žmogus, todėl nuolat reikalingas Dievo, yra nuo Jo priklausomas. Išpuikė­liams Dievo nereikia. Ypač tokio Dievo, kuris nepaklūsta jų reikalavimams. Išpuikęs žmogus visada turės savų recep­tų pasauliui ar asmeniniam gyvenimui, neleisdamas, kad Dievas iš tiesų būtų Dievas.

Nepatenkantieji į nedorėlių, nusidėjėlių ir pašaipūnų gretas galėtų džiaugtis nusišypsojusia sėkme. Vis dėlto jie dar neturėtų tikėtis būti pavadinti laimingaisiais. Iš psal­mės laimingojo reikalaujama šiek tiek daugiau, nei vien tik susilaikyti nuo blogio darymo. Blogio vengimas dar nėra laimės receptas, juolab – nieko neveikimas, kuris daugu­mai būtent ir asocijuojasi su laime. Psalmininkas atkreipia dėmesį, kad laimingas žmogus veiklus: kad ir ką bedarytų, jam sekas. Vadinasi, laimės priežastis yra ne pats veikimas ar neveikimas, bet tai, kas viena ir kita nulemia, tai, dėl ko nuo tam tikrų veiksmų susilaikoma ir tam tikrų veiks­mų imamasi. Psalmės autoriui toji priežastis – Išmintis. Ji padeda pažinti Dievą ir Jo tvarką. Laimingajam Išmintis patinka, jis žavisi Viešpaties Įstatymu, Tora, Dievo žodžiu. Žavisi Dievo Mokymu, kuris nėra lengvai perprantamas, bet reikalauja nuolatinių pastangų. Ne tik skaitant raidę po raidės, bet ir gilinantis į tai, kas užrašyta, kas perskai­toma.

Dievo Mokymas reikalauja ir nuolankumo, suvo­kiant, kad kol kas kai kurie dalykai lieka nesuprantami, nes trūksta patirties ar žinių. Ne iš karto imami gliaudyti Dievo apreiškiami slėpiniai, kai kurie taip ir liks iki galo neperprasti. Tačiau laimingajam tai nėra priežastis, kodėl išvis nebereikėtų stengtis Jo pažinti. Net ir trumpiausios Dievo žodžio ištraukos suvokimas priartina prie beribio, neišsemiamo ir neperprantamo Viešpaties. Gilesniam Jo pažinimui reikia laiko, reikia gyventi kartu. Žavėjimasis Dievo Įstatymu, apie kurį kalba psalmės autorius, nėra tik akimirka, laikina šventinė akcija. Jam Dievo žodis yra tai, be ko jo gyvenimas apskritai nebeįsivaizduojamas: jis mąsto dieną ir naktį, kitaip tariant – visada. Įdomu, kad Viešpaties Įstatymą psalmininkas tuoj pavadina laimin­gojo Įstatymu, sakydamas: […] ir mąsto savo Įstatymą. Šiais žodžiais išsakoma tiesa, kad Dievo žodis gali likti ir svetimas, nepriimtas. Savas Įstatymas reiškia, kad skai­tančiajam jis yra brangus, artimas. Tačiau tai įmanoma tik praleidžiant su juo daugybę valandų, nuolat jį skaitant ir studijuojant. Lentynoje gulintis ir dulkantis ar kartą smal­sumo dėlei it koks istorinis romanas perskaitytas Dievo žodis niekada netaps savas. Savas jis tampa tada, kai pra­dedamas suprasti ir kai imama juo gyventi, kai juo remia­masi renkantis ar priimant sprendimus. Jis tampa savas, kai virsta asmens konstitucija: ne tik deklaracija, bet ir tikru gyvenimo pamatu. Laimingojo apsisprendimas būti su Dievu ir Jo žodžiu lemia visus jo veiksmus.

Psalmė parodė du skirtingus gyvenimo būdus: gyveni­mą su Dievu, mąstant Jo žodį, ir gyvenimą be Dievo. Abu keliai dabar pailiustruojami metaforomis, iš kasdienio gy­venimo paimtais pavyzdžiais. Laimingas žmogus – tarsi derlingas medis, prie vandens pasodintas. Hebrajui, kurio didžiąją dalį žemės sudaro dykumos, tai – palaimingo gyve­nimo simbolis. Vanduo neatsiejamas nuo gyvybės, niekas neišgyvena be vandens, dargi karščiams svilinant. Medis dykumoje – retenybė, būtent dėl to ir pasirinkta ši meta­fora. Psalmės autorius kalba apie žmogų, kuris yra tvirtas ir stabilus. Jo nepalauš jokie vėjai, neišraus jokia audra. Tai pastovaus, principingo, tvirtai besilaikančio savo įsitikini­mų žmogaus simbolis. Šis žmogus tarytum pačiame jėgų žydėjime: […] duodantis vaisių laikui atėjus, o jo lapai ne­vysta. Jis vaisingas, duodantis derlių, taigi naudingas. Bū­tent tai išreiškia medžio vaisių metafora. Toks žmogus pa­deda kitiems gyventi, juos sustiprina ir maitina. Tai – ne tik alkio numalšinimas, dalijantis su kitais tuo, kas būtina esminiams žmogaus poreikiams užtikrinti, toks žmogus suteikia skonį kitų gyvenimui. Jis ne tik pasotina, bet ir at­gaivina, teikia pavėsį alinančioje kasdienybėje, šalia jo pail­sima. Toks žmogus neapsunkina. Visa tai – regima laimin­gojo išorė. Tačiau medžio vešėjimas priklauso nuo to, kas nematoma, – nuo šaknų, o laimingo žmogaus gyvenimo klestėjimas – nuo jo širdies. Nuo jos, nuo to, kuo ji maiti­nasi, ir priklauso, ką žmogus daro, kaip elgiasi, ką mąsto ir kalba. Maitinanti vandens versmė psalmėje yra Dievo Mo­kymas. Teisusis, arba Dievo žmogus, iš tiesų gali labai daug, bet tik dėl to, kad jo širdis nuolat sotinasi Dievo žodžiu.

Kun. Mozė Mitkevičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Ne taip nedorieji, ne taip. Jiems parodyti tapomas kitas paveikslas, paimtas iš hebrajų žemdirbystės aplinkos. Jie kaip vėjo blaškomi pelai. Nuėmęs derlių, ūkininkas, vėty­damas grūdus, atskiria juos nuo menkaverčių pelų, o vėjas lengvus pelus pagauna ir nupučia. Lengvi, besvoriai pelai nesunkiai atsiskiria nuo grūdų. Būtent tokie yra žmonės be santykio, be įsipareigojimo. Tokie liaudies vadinami plevė­somis, vėjo gūsių išnešiojami į skirtingas puses jie niekur neužsilaiko.

Apie vėją psalmės autorius užsimena neatsitiktinai. Būtent vėjas (hebr. rûah) atskiria pelus nuo grūdų. Galbūt jis – Dievo Dvasios dvelkimo simbolis, jam pučiant, tai, kas vertinga, atskiriama nuo to, kas pigu. Psalmės tekstas krei­pia žvilgsnį į laikų pabaigą ir kiekvieno paskutinį teismą, apie kurį užsimenama tolesnėse eilutėse: […] nedorėliai teisme neišstovės nei nusidėjėliai teisiųjų sueigoje. Neat­silaikys teisme ir nebus išteisinti tie, kurie neturi svorio. Tai, kas neturi vertės, nuo kiekvieno bus nupūsta. Kas ir kiek tuomet liks iš nugyvento gyvenimo, jei ten – vien nie­ko verti pelai? Mąstant ne tik apie asmeninį gyvenimą, bet ir apie žmonijos istoriją, kyla tie patys klausimai: kas liks iš galingų kunigaikštysčių, karinių ir finansinių struktūrų, engiančių vargstančius, pasipriešinti per silpnus žmones? Laikų pabaigos vėjas turėtų gerokai gąsdinti nedorėlius, nusidėjėlius ir pašaipūnus. O teisieji, laimingieji, suvo­kiantys, kad blogis nėra amžinas, kad jis neturi ateities, turėtų pasijusti padrąsinti. Nenurodydamas, kas ir kaip susidoros su nedorėliu, psalmininkas tiesiog sako, kad ne­dorėlio kelias išnyks, greičiausiai taip, kaip išnyksta pelai, pagauti vėjo. Ir ne koks nors piktas Dievas juos sudoros, bet jie patys pasmerks save sunykti. Blogis, žinoma, kenkia tiems, kuriems jis daromas, bet dar labiau jis kenkia tiems, kurie jį daro, nes tokie žmonės tampa besvoriai. Išliks tai, kas turi vertę, kas turi prasmę. Išliks meilė.

Ne tik pirmoji psalmė siūlo dvi alternatyvas. Visas Šventasis Raštas moko ir brandina pasirinkti tinkamai. Pirmieji krikščionys, pamilę įsikūnijusį Dievo Žodį ir sekantys pas­kui kryžių nepaisydami pavojaus savo gyvybei, buvo vadi­nami Keliožmonėmis (plg. APD9, 2). Ne tik jie, bet ir mūsų dienų žmogus kiekvieną dieną pradeda nuo kryžkelės: savo pasirinkimais, savo labai konkrečiu apsisprendimu ir įsipa­reigojimu žengdamas kryžiaus keliu arba keliu į niekur.

Laimingųjų sprendimai nebūtinai lengvi, priešingai, dažnai labai sunkūs. O ir tai, kad kažkas yra ar buvo lai­mingas, paaiškėja ne iš karto, tik metams prabėgus, atsi­gręžus atgal ir suvokus, kad kitados padarytas apsisprendi­mas iš tiesų buvo įkvėptas Dievo. Gražių pavyzdžių galima rasti ir savo ar šalia esančiųjų gyvenime. Ir šiandien yra lai­mingųjų, kurie, remdamiesi į Dievą, renkasi tai, kas nepo­puliaru, bet tikra. Dar yra tų, kurie ryžtasi tuoktis ir sau­goti santuoką, gimdyti ir auginti neįgalų vaiką, nukaršinti savo sergančius tėvus ar paralyžiuotą sutuoktinį, kantriai kunigauti kaime, drąsiai stoti prieš totalitarinę sistemą ar priima daug kitų pasirinkimų, kuriuose kažin kokiu būdu matyti ta pati meilė Išminčiai.

Pabaigai – pamenu vieną porą, sutiktą Santaros klini­kų sanatorijoje. Lovoje po jau ne pirmos operacijos sėdin­ti moteris džiaugėsi apsilankiusiu kunigu. Jos vyras nesi­traukė nuo žmonos. Kartu pasimeldėme, o po maldos abu dalijosi, kokie nenudirbti darbai jų laukia. Džiaugėsi, kad po Velykų daktarai žadėję išleisti. Kaip tik daržininkystės pradžia. Viskas taip viltinga, gražu… Tik ji – be kojų, šį­kart nutrumpino visiškai. Nepaisant to, moteris buvo švie­siai, entuziastingai nusiteikusi. Labai džiaugėsi rankomis: „Dievas saugo, – sakė. – Štai vyras perneša mane iš vietos į vietą, kaipmat nusiraviu daržą…“ Mačiau, kad jie laimingi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien