Ką Bažnyčia iš tikrųjų sako apie lytiškumą?

Tekstas parengtas pagal paskaitą sužadėtinių poroms, dalyvaujančioms pasirengimo santuokai kurse.

Norėčiau pradėti pacituodamas tris ištraukas iš Šventojo Rašto.

Pradžios knygoje skaitome pasakojimą apie vyro ir moters sukūrimą. Įdomu sužinoti, kaip Dievas apie tai kalba: „VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“ Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.

Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“.

Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 18–24).

Ši ištrauka mums simboliškai parodo, kad meilė tarp vyro ir moters buvo sugalvota Dievo. Jis nori dėl jų laimės, kad vyras ir moteris galėtų susijungti meilėje ir tapti vienu kūnu.

Kitur šitoje pačioje Pradžios knygoje taip pat rašoma apie vyro ir moters sukūrimą – ir Dievo norą, kad vyras ir žmona būtų vaisingi: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 27–28)

Dar viena ištrauka – jau iš Naujojo Testamento, iš Pirmojo laiško korintiečiams, kur apaštalas Paulius sutuoktiniams pataria susijungti lytiškai: „Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn“ (1 Kor 7, 3–5).

Taigi Biblijoje pagrindinis Dievo požiūris į lytiškumą yra teigiamas. Jis sukūrė vyrą ir moterį kaip turinčius galimybę lytiškai susivienyti.

Bet kodėl Dievas to norėjo?

Bažnyčia atsako į šį klausimą mokydama, kad:

* Pirmiausia, Dievo plane santuokinis lytiškumas suprantamas kaip meilės išraiška: „Lytiškumas orientuotas į santuokinę vyro ir moters meilę. Santuokoje fizinis sutuoktinių suartėjimas tampa jų dvasinės bendrystės ženklu ir laidu“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK), 2360);

* Antra, lytinio akto dėka sutuoktiniai gali tapti vaisingi ir suteikti gyvybę naujam žmogui. Šitaip sutuoktinai imituoja Dievą-Kūrėją: „Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja Kūrėjo dosnumą ir vaisingumą“ (KBK, 2335).

Norėčiau daugiau pakalbėti apie pirmąjį aspektą – lytinius santykius kaip meilės išraišką.

Poroje būna įvairių meilės išraiškų. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali išreikšti meilę gerais, palaikančiais žodžiais. Taip pat – paslaugomis, padėdami vienas kitam. Dar viena meilės išraiška – dovanos ar laiko kartu leidimas.

Taip pat meilę išreiškia fizinis prisilietimas, švelnumas. Tai – ne vien lytinis aktas, bet taip pat ir apkabinimas, bučiavimasis, laikymasis už rankos vaikštant gamtoje. Yra daug įvairių būdų kūniškai išreikšti meilę.

Gestais kūnas gali atskleisti tai, kas yra žmogaus viduje, širdyje. Pavyzdžiui, kai mama švelniai paima į rankas savo kūdikį, ji ne žodžiais, o gestais išreiškia savo vidinę meilę – o vaikelis tai jaučia, jį tai džiugina. Taip pat, kai vaikinas šypsosi savo sužadėtinei, jis siunčia tokią žinią – aš myliu tave, džiaugiuosi būdamas su tavimi. Kūno dėka žmogus gali išreikšti savo vidinius jausmus, norus ir mintis, ir šitaip rodyti kitam, kad jis yra mylimas.

Tarp visų kūniškos meilės išraiškų yra ir lytiniai santykiai. Būtent todėl pagal Bažnyčios mokymą tai yra daugiau negu vien biologinis reiškinys. Tai liečia patį asmenį: „Lytiškumas, kuris padeda vyrui ir moteriai atsiduoti vienas kitam sutuoktiniams būdingais ir vien tik jiems skirtais veiksmais, anaiptol nėra grynai biologinis reiškinys, bet glūdi pačiose žmogaus asmenybės gelmėse“ (KBK, 2361).

Dievo plane lytinis aktas išreiškia norą mylėti sutuoktinį ir jam atiduoti save palankiai, švelniai ir pagarbiai. Abipusiškos kūnų dovanos tikslas yra išreikšti kitam norą būti jam dovana. Taip pat dovaną priima ir kitas – parodydamas kūniškai, kad kitą priima tokį, koks jis yra. Pavyzdžiui, nuogumas tarp sutuoktinių reiškia atvirumą kitam, kad meilėje nėra apsaugos vienam nuo kito, nėra baimės ir gėdos kito asmens atžvilgiu. Nuogumas yra pasitikėjimo ženklas ir simbolis.

Taigi per lytinius santykius sutuoktiniai vienas kitam dovanoja ne vien savo kūną, bet ir savo asmenį – nes kūnas nėra kažkoks daiktas, atskirtas nuo asmens. Kūnas ir asmuo yra viena. Priimti kito kūną – tai išreikšti norą visada priimti patį žmogų, su jo savybėmis ir trūkumais. Suteikti malonumą kitam – tai sakyti: „Noriu būti tau džiaugsmo šaltinis, ne tik dabar, o visada.“

Taip pat galima sakyti, kad tarp sutuoktinių vyksta tam tikra gili, intymi meilės paslaptis, kuri juos suvienija. O lytinis aktas yra vienas iš būdų poroje ta paslaptimi pasidalinti. Tam tikra prasme fizinis intymumas yra gilesnio – širdies intymumo – ženklas ir simbolis. Taip kaip širdis „rezervuota“ kitam asmeniui, fizinis intymumas „rezervuotas“ ir duodamas tik antrajai pusei santuokoje. Todėl Biblija ir Bažnyčia nepritaria svetimavimui, nes svetimaudamas iš mylimo žmogaus tartum atsiimi atgal dovaną, kurią pats padovanojai, ir ją perduodi kitam. O tai nėra teisinga ir giliai žeidžia kitą asmenį ir patį santykį.

Abipusiškai sutikę sutuoktiniai save ne skolina, o visiškai dovanoja – ir todėl santuoka reikalauja lytinės ištikimybės. Pažvelkime, ką apie ją sako Biblija: „Rask džiaugsmo su savo jaunystės žmona, žavia gazele, grakščia kalnų ožkute! Jos meilumas tenugirdo tave visais laikais, būk nuolat apsvaigęs jos meile. Kam gi turėtumei alpti dėl palaidūnės, mano vaike, ir glamonėti svetimautojos krūtinę! (Pat 5, 18–20)

Taigi, pagal Biblijos ir Bažnyčios mokymą, lytinis aktas yra ne vien fizinis ir emocinis dalykas, bet susijęs su kur kas gilesnėmis žmogaus asmens dimensijomis. Štai kodėl lytiniai santykiai gali suteikti daug džiaugsmo, suvienyti širdis, bet taip pat jie gali įžeisti ir sukelti gilią kančią.

Kai lytiniai santykiai yra suprantami ir naudojami vien kaip fizinis malonumas be širdžių vienybės, be įsipareigojimo vieno kitam, tada tai tampa apgaule, nes toji meilės išraiška neatitinka realybės. Ieškoti vien tik savo malonumo nėra savęs dovanojimas, bet kito asmens naudojimas. Tada kitas nėra tikslas, o priemonė. Šitaip lytiniai santykiai gali tapti tam tikru dominavimu kito žmogaus atžvilgiu. Tai nekuria tikros bendrystės. Iš to kyla žaizdos ir kančios.

Lytiniai santykiai tarnauja poros vienybei ir laimei, jeigu širdyje gyvena tikras noras mylėti kitą, noras, stipresnis už polinkius į egoizmą, esantį kiekviename. Todėl Bažnyčia moko, kad lytiškumas reikalauja tam tikros savikontrolės – kad nė vienas neprimestų kitam savo savanaudiškų troškimų, o kad vyrautų pagarba bei atidumas vieno kitam. Mokytis savikontrolės yra ilgas kelias kiekvieno žmogaus gyvenime. Svarbu, kad vyras ir žmona tame kelyje padėtų vienas kitam ir kalbėtų tarpusavyje apie savo lytiškumą.

Be to, lytinės vienybės tikslas yra ne tik išreikšti vidinę meilę, bet kartu ir stiprinti bei atnaujinti ją. Kaip minėjau, fizinis intymumas skirtas gilesniam intymumui – meilei tarp sutuoktinių. Kūnų bendrystės malonumas yra skirtas širdžių bendrystės džiaugsmui, ir šis džiaugsmas skirtas atnaujinti vidinę meilę. Taigi pats pirmasis lytinių santykių tikslas yra atnaujinti ir stiprinti sutuoktinių bendrystę.

O antrasis lytinių santykių vaisius – tai vaikas. Savo išmintimi Dievas sujungė vaisingumą su lytiniais santykiais, kad iš fizinio švelnumo galėtų atsirasti nauja gyvybė. Taigi Kūrėjas nori, kad vaikas būtų sutuoktinių meilės vaisius. Jis galėjo sugalvoti kitokių priemonių, kad atsirastų naujas žmogus. Bet Jis norėjo, kad toji kūryba būtų neatsiejama nuo sutuoktinių bendrystės ir jų kūniškos vienybės. Iš meilės žmonijai Kūrėjas norėjo, kad sutuoktiniai taptų Jo bendradarbiais, o vaikas – vyro ir žmonos tarpusavio meilės vaisiu ir ženklu.

Iš tikrųjų pagrindinis Bažnyčios mokymas apie lytiškumą yra teigiamas, įprasminantis lytiškumą ir atskleidžiantis jo didybę. Ir tik pradėdami nuo šio mokymo gairių, galime pamėginti apmąstyti kai kurias sunkiai priimtinas Bažnyčios pozicijas.

Šis mokymas yra skirtas pirmiausia katalikams, tačiau, pabrėždamas žmogiško lytiškumo prasmę ir grožį, jis gali apšviesti ir kitus.