Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ką Biblija sako apie tylą?

Unsplash.com nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Biblijos žodis: tyla“ perpublikuojamas iš maldynėlio „Magnificat“ 2022 m. 2 (144) nr.

Nors, kaip yra išsireiškęs vokiečių filosofas Haidegeris, „nėra didesnio plepėjimo kaip kalbėti apie tylą“, visgi visa religinė tradicija tylą labai vertina ir daug apie ją kalba. Juk ir pati kalba susideda iš tylos ir garso. Dievas kalba per tylą, todėl galime apie ją kalbėti.

Šventasis Raštas tylą pristato negatyviai (mirtis, vienišumas, santykio stoka, chaosas) ir pozityviai (klausymasis, išminties ir svarstymų palydovė).

Mirties tyla

Tyla kaip Žodžio nebuvimas. Biblijoje viskas, kas egzistuoja, egzistuoja per Žodį. Žodis yra gyvybė. O tyla – Žodžio nebuvimas. Sukūrimo pradžioje (Pr 1, 1–3) matome, jog prieš Dievui ištariant kūrimo Žodį, viskas yra tuščia, viešpatauja nebylus chaosas. Ir tada Dievas sako: „Tebūnie šviesa.“ Žodis pradeda kurti, atsiranda dalykai ir tvarka, ko prieš tai nebuvo. Taigi matome tylą kaip žodžio – gyvybės trūkumą. Ir jis turi būti nugalėtas Žodžiu.

Judaizmo tradicijoje tokia tyla randama ir Šventraščio pabaigoje – užgęsta pranašavimai. Krikščionybė išpažįsta Žodžio pergalę. Tačiau ir Naujojo Testamento Žodis nutils ant kryžiaus. Kad vėl prabiltų naujojo sukūrimo pradžioje – Prisikėlimo rytą.

Prisikėlimas, XI a. Šv. Luko Hosijo vienuolynas Graikijoje. Wikipedia.org nuotrauka

Tyla kaip mirtis ir vienišumas. Biblija turi keletą žodžių mirusiųjų buveinei apibūdinti. Vienas jų – dumah, bene labiausiai išreiškiantis būtent pragaro būseną. Dumah – tai vieta, esanti toli nuo Dievo ir žmonių, amžina tyla, kurioje niekas su manimi nekalba ir aš su niekuo nekalbu. Ps 94, 17: „Jei Viešpats man nepadėtų, netrukus gyvenčiau tyliame kape (dumah).“ Čia nešlovinamas Dievas. Ps 115, 17: „Ne mirusieji šlovina Viešpatį, ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę (dumah).“ Neatpirktas žmogus mirdamas įeina į tylą – amžiną, šaltą. Ir tik Jėzaus prisikėlimas nugali šią mirties tylą.

Stabų tyla. Stabą apibūdina tyla, nebylumas. Hab 2, 18: „Ką padės stabas, meistro padarytas, lietas paveikslas ir melo mokytojas? Meistras pasitiki savo darbu, nors jo kūrinys yra tik stabas, negalintis žodžio ištarti!“ Stabai yra nebylūs, nes, priešingai nei Jahvė, neturi gyvybės Žodžio. Jie negali parodyti gyvybės kelio, duoti šviesos.

Mirtina tyla žmonių santykiuose. Vienas ryškiausių tokios tylos pavyzdžių yra Juozapo ir jo brolių istorijoje, aprašytoje Pradžios knygoje. Pr 37, 4: „Broliai, matydami, kad jų tėvas myli jį labiau už kitus jo brolius, jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti (nesakydavo jam šalom).“

Nekalbėti – ignoruoti kito egzistenciją – yra mirties įrankis. Kūrybos žodis kuria santykį, mirtina tyla santykio nekuria, ji labiau liudija mirtį ir priešiškumą. Pavydo pagimdyta tyla atveda iki brolio pardavimo. Kai broliai atvyksta į Egiptą ir Juozapas jiems atskleidžia savo tapatybę, jie vėl tyli, tik dabar dėl kitos priežasties – baimės.

Pr 45, 3: „Aš esu Juozapas! – tarė savo broliams Juozapas. – Ar dar gyvas mano tėvas?“ Bet jo broliai negalėjo jam atsakyti, taip jie buvo apstulbinti jo akivaizdoje.“ Ir tik Juozapas sugriauna mirties galią atleidimu, meilės žodžiais ir gestais. Pr 45, 15: „Jis išbučiavo visus savo brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis. Tik tada galėjo su juo broliai kalbėtis.“

Joseph-Fortuné-Séraphin Layraud’as, „Broliai atpažįsta Juozapą“, 1863 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Gyvybės tyla

Klausymosi tyla. Tyliu, kad klausyčiausi kito – Dievo, artimo, išminties. Hab 2, 1: „Stovėsiu savo sargybos vietoje, atsistosiu ant pylimo; lauksiu, kad išgirsčiau, ką jis man sakys.“ Žodį galime priimti tik tyloje. Kai Dievas tyli, mes kartu su pranašu Habakuku galime laukti atsakymo tarsi eidami sargybą. Tai tyla, kurios dėka galime girdėti Kitą / kitą.

Išminties tyla. Tik tyloje įgyjamas tikrasis pažinimas. Gilieji klausimai (kodėl?) reikalauja pauzės, tylos. Atmintis, iš kurios semiamės išminties, taip pat reikalauja tylos. Ps 77, 6. 8: „Mąstau apie senovės dienas, seniai praėjusius metus. „Argi amžinai atmes Viešpats mus ir niekados mums nebus maloningas?“

Tylos menas. Meną laiku nutilti lakoniškai išreiškia Koheletas (3, 7), sakydamas „laikas tylėti ir laikas kalbėti“. Tai irgi išminties dalykas. O Patarlių knyga (17, 28) kalba labai tiesiai: „Net kvailys yra laikomas išmintingu, jei tyli; protingu, jeigu laiku užsičiaupia.“ Pat 13, 3: „Kas saugo savo liežuvį, apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus prieina liepto galą.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jobas daug kalba, dejuoja ir klausinėja Dievo. Tačiau jis yra išminčius, nes moka laiku nutilti ir klausytis (plg. Job 31, 40). Gal ir ne viską supranta Dievo atsakyme, tačiau nutyla prieš Aukščiausiąjį. Būtent taip priimamas slėpinys.

Prašydami Dievo išminties ir malonės skirti gerą ir blogą tylą, gyvybę ar mirtį nešantį žodį, galime melsti skartu su psalmininku (Ps 141, 3): „Pastatyk, VIEŠPATIE, sargybą prie mano burnos, budėtoją prie mano lūpų durų.“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.