Ką darysi, dėde Vania, reikia gyventi! Čechoviškai murakamiškas „Drive my Car“

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės. Filmą galite žiūrėti Lietuvos kino teatruose.

„Drive my Car“ sukurtas pagal japonų rašytojo Haruki Murakami to paties pavadinimo (autorius jį pasirinko anglišką) apsakymą – įžanginį rinktinėje „Vyrai be moterų“ (lietuviškai knygą 2015 m. išleido „Baltos lankos“, iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė). Tai intelektuali filosofinė drama apie tai, kad gyvenimas pilnas sielvarto ir nelaimių. Ir nelieka nieko kita, tik susitaikyti su praeitimi ir priimti negandas. R. Hamaguchi kuria daugiasluoksnį pasakojimą, reikalaujantį visiškai panirti į užspeisto į kampą žmogaus kasdienybę ir traumuojančią praeitį. Į labai ilgą, bet ir komfortišką kelionę per kūrybą, aktorystę, rašymą, meną ir jų santykį su gyvenimo realybe.

Šis darbas tapo pirmuoju japonų filmu, nominuotu „Oskarams“ geriausio filmo kategorijoje. Beje, šių metų „Auksinių gaublių“ dalybose „Drive my Car“ nuskynė geriausio filmo užsienio kalba laurus.

2021-aisiais Ryusuke Hamaguchi, Japonijos naujosios bangos atstovas, Berlyno ir Kanų kino festivalius sužavėjo iškart dviem savo darbais. Poetinių novelių trilogija „Likimas ir fantazijos“ (Wheel of Fortune and Fantasy) pelnė didįjį žiuri prizą Berlinalėje, o drama „Drive my Car“ iš Prancūzijos Rivjeros išsivežė tris prizus – tarp jų ir už geriausią scenarijų.

Nors H. Murakami apsakymas trumpas ir lakoniškas, R. Hamaguchi kino ekrane jį išplėtojo iki trijų valandų trukmės pasakojimo. Veikiausiai norėdamas parodyti, kaip laiką jaučia pagrindinis herojus, kaip lėtai slenka jo gyvenimas. Kaip lėtai slenka ir spektaklio, kurį jis stato, personažo dėdės Vanios kasdienybė. Dėdė Vania šūkteli: „Man keturiasdešimt septyneri metai; jeigu, sakykim, aš gyvensiu ligi šešiasdešimt, tai dar lieka trylika. Daug! Kaip išgyventi tuos trylika metų? Ką aš veiksiu, kuo užpildysiu juos?“ Jusukė Kafuku mąsto lygiai taip pat. 

Iš tiesų „Drive my Car“ žiūrėjimas jausmiškai išsitempia dar labiau, nes vienintelis veiksmas čia – neskubrūs, atsainūs veikėjų pasišnekučiavimai ir monotoniškos kelionės automobiliu iš taško A į tašką B. Bet koks nukrypimas nuo įprasto maršruto tampa svarbiu epizodu charakteriams plėtotis, kiekviena kelionė keičia personažų nuotaikas ir tarpusavio santykį.

„Drive my Car“ tarsi suaustas iš trumpalaikių, efemeriškų scenų, atsitiktinių pašnekesių, nutylėjimų, neišreikštų minčių, išpažinčių. Kam įprastai kasdienybėje neteiktume didelės reikšmės. Ir ekrane visa tai režisierius parodo tarsi probėgšmais, be jokių iškalbingų pauzių ir emocijas sutirštinančio garso takelio. Tarsi norėdamas išlikti jautrus asmeniniam sugniuždyto ir puolusio į neviltį žmogaus sielvartui.

Beveik gyvu personažu filme tampa skaisčiai raudonos spalvos ekstravagantiškas „Saab 900“ automobilis. Operatorius Hidetoshi Shinomiya išryškina jį pilkų atspalvių ir blankios geometrijos miesto peizažo fone arba gamtos kraštovaizdyje, arba Japonijos šiaurės sniegynų platybėse.

Sėkmingą kūrybinę sąjungą sukūrę vyras ir moteris: teatro aktorius ir spektaklių režisierius Jusukė Kafuku (akt. Hidetoshi Nishijima) bei jo žmona scenarijų kūrėja Oto (akt. Reika Kirishima). Idėjų naujiems projektams jai paprastai kyla po sekso, todėl moteriai seksualinis gyvenimas teikia ne tik fizinį, bet ir dvasinį pasitenkinimą. Jusukės ir Oto santykius temdo niūri praeitis. Kadaise juodu turėjo dukterį – būdama ketverių ji susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Todėl kūrybinis darbas Kufuku porai veikia ir kaip terapija mėginant susidoroti su vaiko netektimi. Oto susitikinėja ir su kitais vyrais – Jusukė tai žino, bet besąlygiškai pasitiki žmonos meile. Vieną dieną Oto netikėtai miršta. Jusukė lieka vienas.

Tokia yra daugiau kaip 40 minučių trunkanti „Drive my Car“ įžanga, pasibaigianti įprastais filmo pradžios titrais prieš monotonišką antrąją dalį. Ieškodamas kūryboje paguodos po netekties Jusukė išvyksta į Hirošimą statyti spektaklio pagal Antono Čechovo „Dėdę Vanią“. Jam reikia atsirinkti aktorius, o po to šešias savaites atsidėti repeticijoms. Pagal teatro taisykles miesto gatvėmis jis pats savo automobilio vairuoti negali. Taip Jusukės gyvenime atsiranda tyli, bet meistriškai savo darbą išmananti asmeninė vairuotoja Misaki (akt. Tôko Miura). Trečioje dalyje juodu, jau susipažinę, ima patikėti vienas kitam savo dvasines patirtis, praradimus ir taip kabindamiesi vienas į kitą mėgina gyventi toliau, vaduodamiesi iš vienatvės ir nevilties.

Kad įmanoma gyventi ir po katastrofos, metaforiškai byloja ir pati vieta, kurioje Jusukė stato „Dėdę Vanią“. Hirošima, Antrojo pasaulinio karo metais bombomis nušluota nuo žemės paviršiaus, tačiau ilgainiui ir vėl pakilusi iš pelenų.

Dėdės Vanios – nelaimėlio žemvaldžio, dvarininko Ivano Petrovičiaus Voinickio, vaizdinys filme ypač svarbus. A. Čechovo pjesėje jis – nebejaunas idealistas, padorus žmogus, tačiau silpnas ir paklusnus, nieko nebegalintis pakeisti, visą savo gyvenimą paskyręs profesoriui Serebriakovui ir galiausiai suvokęs, kad veltui iššvaistė gražiausius savo metus. Puolęs į neviltį jis mėgina profesorių nušauti, tačiau ir šitai nepavyksta. Jusukė, likęs be žmonos ir jos genialių idėjų, kaip ir dėdė Vania, yra priverstas stumti niekuo viena nuo kitos nesiskiriančias dienas. Su kiekviena tariama Voinickio fraze Jusukė vis labiau suvokia esantis toks pats – išbarstęs save, pervargęs, sudegęs. Štai kodėl jam toks nemielas dėdės Vanios vaidmuo.

Kadangi filme vis pasikartoja spektaklio repeticijos ir nuolat girdėti „Dėdės Vanios“ tekstas: nuo scenos, iš skaitymo kambario, iš garsajuostės automobilio grotuve (Jusukė balsu skaito vaidmenį po vaidmens, nesiliaudamas klausytis pjesės įrašo, įgarsinto jo žmonos), atrodo, lyg filme iš tiesų sutilpo visa A. Čechovo pjesė. Jusukė ištaria: Čechovo žodžiai nedingsta be pėdsako, jie įsisiurbia, įsiveržia į vidų, įsišaknija ir viską pakeičia.

„Drive my Car“ veikėjai daug šneka, vis dėlto kur kas svarbiau – ne jų tariami žodžiai, o neverbalinė išraiška. Ne veltui spektaklis, kurį stato Jusukė, yra daugiakalbis eksperimentas. Vaidmenis čia atlieka įvairių tautybių aktoriai, tarpusavyje bendraujantys skirtingomis kalbomis: japonų, korėjiečių, mandarinų, gestų. Kaip ir A. Čechovo pjesės personažai, taip ir čia jie vienas kitą suprasti, priimti ima pamažu. Lėtai gimstant pastatymui, lėtai keičiasi jų intonacijos. Kaip ir „Dėdės Vanios“ kulminacijoje pasigirsta šūvis, taip ir filmo realybėje susprogsta susitvenkusi nuoskauda. Ir ne veltui Sonią, profesoriaus Serebriakovo dukterį ir dėdės Vanios dukterėčią, Jusukės pastatyme vaidina nebylė aktorė, finalinį monologą ištarianti bežodžiais gestais ir veido mimika. Nes tyla iškalbingesnė už žodžius.

Keliant šiuos klausimus režisieriui, ko gero, buvo svarbu pabrėžti, kad tik dvasiškai pačiam su savimi susitaikius galima santarvėje bendrauti ir su kitais. Ir šios santarvės būtinybė ypač pasimato negandų ir katastrofų akivaizdoje.

Kuo šis R. Hamaguchi darbas gali pasirodyti toks patrauklus ir artimas lietuviškam charakteriui? Nes sušildo sielą, ir jame atpažįsti pats save. Nereikalingi, paraščių žmonės – ne tik klasikiniai A. Čechovo ar kitų rusų literatūros kūrinių personažai. Jie universalūs ir būdingi bet kurios tautos kultūrai, todėl visuomet su jais tapatiniesi. Universali ir dvasinės tuštumos, traumos tema.

Jusukė ir Misaki – iš pažiūros visiškai skirtingi žmonės. Sielvarto slegiamas inteligentas ir tylenė vairuotoja. Vienas su problemomis dorojasi statydamas spektaklį, kita – vairuodama automobilį. Juodu susitinka, atsisveikina. Jų laukia nauji praradimai, nusivylimai, smegduobės. Jie klups, vėl stosis ir vėl gyvens. Kaip savo garsiajame monologe pjesės „Dėdė Vania“ epiloge patvirtina Sonia.

Sonia: Ką darysi, reikia gyventi!

Mudu, dėde Vania, gyvensime. Išgyvensime daug, daug dienų ir ilgų vakarų; kantriai pakelsime negandus, kuriuos mums likimas skirs: dirbsime, vargsime kitų labui ir dabar, ir senystėje, nežinodami poilsio, o kai ateis mūsų valanda, mudu tyliai numirsime ir ten, anapus grabo, pasakysime, kad mudu kentėjome, kad mudu verkėme, kad mums širdį sopėjo, ir Dievas pasigailės mūsų, ir mudu abu, dėde, mielas dėde, pamatysime šviesų, gražų, skaistų gyvenimą, apsidžiaugsime ir į nūdienes savo nelaimes pažiūrėsime su grauduliu, su šypsena – ir pasilsėsime. Aš tikiu, dėde, karštai tikiu, aistringai… Pasilsėsime!

Pasilsėsime! Mudu išgirsime angelų balsus, mudu pamatysime dangų, visą išpuoštą deimantais, mudu pamatysime, kaip visas žemiškasis blogis, visos mūsų kančios paskęs gailestingume, kurio bus pilnas visas pasaulis, ir mūsų gyvenimas taps tylus, švelnus, saldus kaip mylavimas. Aš tikiu, tikiu…

Vargšas, vargšas dėde Vania, tu verki… Tu nepatyrei savo gyvenime džiaugsmo, bet palauk, dėde Vania, palauk… Mudu pasilsėsime… Mudu pasilsėsime!

Mudu pasilsėsime!

(Antonas Čechovas, keturių veiksmų scenos iš kaimo gyvenimo „Dėdė Vania“ (1897 m.); iš rusų k. vertė Motiejus Miškinis.)