Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ką daryti, jei nori išgirsti Dievą?

Laurynas Jacevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiekvienas krikščionis trokšta, kad Dievas jam kalbėtų. Būtų keista, jei meilės santykiu susisaistęs asmuo su savo mylimuoju bendrauti nenorėtų arba tenkintųsi vien pats kalbėdamas. Tad visiškai suprantama, kad norisi ne tik savo mylimajam pasipasakoti, bet ir iš Jo (ne tik apie Jį) išgirsti.

Kol kas viskas kaip ir aišku. Tačiau kyla vienas rimtas praktinis klausimas: kaip Dievas kalba? Pateikti teorinių modelių ar pasvarstymų nėra taip jau ir sudėtinga. Įdomumo dėlei galiu pasiūlyti kelis filosofo ir teologo J. P. Morelando siūlomus būdus, kaip konkrečiai Dievas gali mums prabilti[1]:

  • Išminties žodis ir / arba pranašystė;
  • Sapnai ir regėjimai;
  • Mums teikiamos mintys ir jausmai, kurie kyla ne iš mūsų pačių;
  • Angeliškas aplankymas;
  • Įspūdis arba impresija, kaip iki-kalbinis žinojimas, nuojauta;
  • Apvaizdinės aplinkybės.

Tačiau situacija kur kas sunkėja, kai pradedame kalbėti apie konkretaus žmogaus gyvenimą, jo santykį su Dievu, kitais žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu. Juk, jei ir pripažintume, kad Dievas su mumis bendrauja šiais anksčiau išvardintais būdais, toli gražu ne visada yra aišku, jog čia kalbėjo Dievas – ir ne visada galime būti užtikrinti, kad Jo kalbą interpretuojame teisingai. Negana to, tokie kalbėjimo būdai mums nėra prieinami nuolatos, bet visiškai priklauso nuo Dievo malonės. Galime Jo prašyti, kad mums prabiltų, bet negalime kontroliuoti nei konkretaus atsako, nei būdo.

Kita vertus, Dievas yra bendrystės ir kartu bendravimo Dievas. Egzistuodamas amžiname trejybiniame santykyje, Jis žmones kuria iš santykio santykiui, kuris yra palaikomas būtent bendravimu. Tad ar yra koks nors būdas turėti užtikrintą prieigą prie to, ką kalba Dievas?

Pirmiausia, jei norime bendrauti su Dievu, Jis mums turi kažką pasakyti. Įdomu tai, kad Dievas kuria būtent žodžiu, o žodis yra viena iš pagrindinių tarpasmeninio bendravimo priemonių. Jis taria, ir dalykai atsiranda. O jie savo ruožtu byloja apie Kūrėją: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio kalbesio ir be jokių žodžių. Negirdėti jų balso, bet žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių“ (Ps 19, 2–4) ir „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami“ (Rom 1, 19–20).

Trumpai tariant, nors kūrinija pati yra bebalsė, vis dėlto ji skelbia žinią apie Kūrėją. Būdami sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, o todėl racionalios būtybės, gebame skaityti vadinamąją Gamtos knygą. Tokiu būdu ir senovės filosofai galėjo prieiti prie tam tikrų teisingų išvadų apie Dievą.

Kita vertus, mūsų protas – nors iš esmės naudingas – yra ribotas instrumentas. Negana to, mūsų mąstymui įtaką daro ir mūsų nuodėminga prigimtis, jį užteršianti ir neleidžianti matyti dalykų tokių, kokie jie yra. Tam reikia dieviškojo apšvietimo arba, įmantriai tariant, iliuminizmo, kuris (vėlgi) priklauso nuo Dievo malonės.

Tačiau Dievas jau parodė malonę labai konkrečiu būdu, mat mums duota ne tik Gamtos knyga, bet ir Knygų knyga, kitaip – Biblija, arba Dievo žodis. Dievas mums prabilo ne tik per kūriniją, bet ir per Raštus, kurių bendraautoriais pasirinko žmones, perteikdamas tai, ką norėjo, tačiau panaudodamas ir autorių asmenines savybes, žinias, išmanymą, patirtį, rašymo stilių ir pan.

Tai, ką turime po vienu viršeliu, ant kurio užrašyta Biblija, arba Šventasis Raštas, yra ne viena knyga, o jų biblioteka, susidedanti iš įvairių žanrų literatūros. Skaičiuojama, kad 43 proc. Biblijos tekstų sudaro pasakojimas, 33 proc. – poezija, o likusius 24 proc. – samprotaujamasis diskursas. Kiekvienas jų turi savo specifiką bei reikalauja atitinkamo skaitymo, kad komunikuojama žinia būtų suprasta teisingai. Tačiau, kaip tikriausiai žinote, Biblija nėra vienas žodis. Jei knygų Biblijoje daug, tai žodžių – dar daugiau. Nepaisant to, ją vadiname Dievo žodžiu.

Raktas į supratimą, kodėl yra būtent taip, randamas beveik identiškame pavadinime (tiksliau Tame, į ką jis nurodo) – Dievo Žodis. Tikrasis Dievo Žodis (būtent iš didžiosios raidės) yra įsikūnijęs antrasis Trejybės asmuo – Jėzus Kristus: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. […] Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 1–3; 14).

Biblija, pati būdama Dievo žodis, Dievo Žodžiu vadina Jėzų Kristų, o ji, kaip mėgsta sakyti BibleProject (apie juos – kiek vėliau) kūrėjai, yra vientisas pasakojimas, vedantis prie Jėzaus. Kitaip tariant, Bibliją Dievo žodžiu, o ne žodžiais vadiname todėl, kad ji mus veda link to, kuris yra Dievo Žodis (Jn 1, 1–2), kuriame apsigyveno Dievo pilnatvė (Kol 2, 9) ir per kurį Dievas prabilo atėjus laikui (Heb 1, 1–2).

Žinoma, kiekvienas krikščionis trokštų prisiliesti prie Jėzaus, išvysti Jį, vaikščioti ir valgyti kartu su Juo bei išgirsti žodžių iš Jo dieviškų lūpų. Gyvenant XXI amžiuje, bent jau kol Viešpats nesugrįžo, tai nėra įmanoma. Tiesa, neįmanoma tik tokiu pačiu būdu kaip Jo mokiniams, tačiau įmanoma kitaip. Iš savo malonės, kaip jau sakyta, Dievas mums paliko Raštus, kurie, nors parašyti senovės Viduriniuosiuose Rytuose ir savo pirmine auditorija turėję žydų tautą bei vėliau atsivertusius (ar siekiamus atversti) pagonis, yra skirti ir mums.

Juose skaitome, kaip Dievas kuria pasaulį ir žmoniją, kaip pasirenka pirmuosius žmones savo atstovais žemėje ir kaip viskas dramatiškai nupuola dėl žmonių bei kitų dvasinių būtybių pasirinkimų, kaip Dievas viską nuplauna tvanu ir pradeda iš naujo, kaip viskas dėl žmonių maištingumo vėl dūžta, kaip Dievas išsirenka Izraelio tautą, per kurią nori palaiminti pasaulį, ir kaip vėl žmonės susimauna ir t. t.

Nepaisant to, jau pačioje pirmoje Biblijos knygoje – Pradžios – skaitome apie moters palikuonį, kuris turi ateiti ir nugalėti slidžią gyvatę; jis jai sutraiškys galvą, bet ji jam kirs mirtinu smūgiu. Pranašai kalba apie kenčiantį tarną, pateptąjį (Mesiją arba Kristų), tikrąjį kunigą, karalių, valdovą, kuris yra Dievas, ateinantis valdyti Jeruzalėje ir įsteigti savo Karalystės visoje žemėje. Taip prieiname prie Naujojo Testamento ir konkrečiai evangelijų, kuriose Jėzus ir yra parodomas kaip šis Lauktasis.

Jis vaikšto gydydamas ligonius, guosdamas atstumtuosius, maitindamas alkanuosius, išvarinėdamas demonus, atleisdamas nuodėmes, demonstruodamas meilę ir teisingumą, darydamas stebuklus ir kviesdamas sekti Juo. Galiausiai pranašystes Jis išpildo mirdamas ant kryžiaus, bet prisikeldamas po trijų dienų, taip nugalėdamas blogio jėgas, nuodėmę ir pačią mirtį bei į savo siūlomą amžiną gyvenimą įtraukdamas visus, kurie atsilieps į Jo kvietimą.

Toliau apaštalų darbuose gydytojas Lukas aprašo, kaip gyveno ir ką darė pirmieji Jėzaus sekėjai. Jie kalbėtume dar tiksliau, ką su jais, juose ir apskritai žemėje darė Šventoji Dvasia, atsiųsta Jėzaus – trečiasis Trejybės asmuo. Laiškuose skaitome apie įvairias problemas pirmosiose Jėzaus bendruomenėse, girdime padrąsinimų ir papeikimų, randame įvairių instrukcijų ir pan.

O visas Biblijos kanonas baigiamas Apreiškimu Jonui: skaitome apie simbolių pilną regėjimą, kuriame Jėzus jam apsireiškė.

Unsplash.com nuotrauka

Žodis kanonas čia pavartotas neatsitiktinai. Jis reiškia matą, kažką, kuo remiantis yra tikrinama. Biblija yra tokia forma užbaigtas Dievo apreiškimas mums, kuriuo remdamiesi pažįstame Dievą, tikriname savo idėjas apie Jį, pranašystes, situacijas, kitų žodžius, individualius apreiškimus ir pan.

Visa šita ilga įžanga bandau pasakyti, kad Bibliją turime ne šiaip sau ir kad ją skaityti ne tik verta, bet ir būtina, jei norime pažinti Dievą. Tuo labiau, jei skundžiamės, kad Dievas mums nekalba, dabar to daryti jau neturime teisės, nes Dievo žodis yra ne tik prieinamas mūsų kalba, bet ir įvairiais formatais: nuo knygos pavidalo iki programėlių telefone.

Jėzaus sekėjai tokį džiaugsmą turėjo toli gražu ne visada. Pirmaisiais amžiais ir mokančiųjų skaityti nebuvo tiek daug, o ir knygos apskritai kainavo be galo brangiai. Kiek vėliau Raštai buvo pradėti versti į kitas kalbas, bet dėl tų pačių praktinių priežasčių, nei jų buvo galima gauti, kada panorėjus (tai buvo prabanga), nei perrašyti pakankamai kopijų. Situacija stipriai pasikeitė atsiradus spausdinimo mašinoms, kuomet Bibliją buvo galima dauginti masiškai.

Dar vėliau, pirmiausia kai kurių reformatorių iniciatyva, Šventąjį Raštą siekta išversti į žmonėms suprantamas jų gimtąsias kalbas bei padaryti prieinamą kiekvienam. Neapsakomas turtas – Dievo žodis – pradėjo pasiekti kiekvienus namus. Jis, jei jau skaitote šį pamąstymą, tikriausiai yra ir jūsų namuose. Tačiau ar juo naudojatės, t. y. ar skaitote Bibliją?

Jei taip – sveikinu ir džiaugiuosi. Tačiau čia tuoj pat pasirodo kitas, ne ką mažiau svarbus klausimas: ar skaitote gerai? Biblija, nors ir yra Dievo apreiškimas – žodis mums, šis knygų rinkinys taip pat buvo parašytas tam tikru metu, tam tikroje vietoje, tam tikrų asmenų, tam tikrais literatūros žanrais, siekiant tam tikros auditorijos ir tikslų. Biblija yra ir dieviška, ir žmogiška knyga.

Kadangi Dievas pasirinko tokiu būdu mums save apreikšti, šį apreiškimą gerbdami turime rasti tinkamų priemonių jam suprasti, kreipdami dėmesį tiek į išorinį, tiek vidinį kontekstus. Bibliją skaityti gali kiekvienas ir tikrai jau vien iš to, suprasdamas pagrindinę žinią, gaus nemažai; tačiau skaityti Bibliją gerai – kitas reikalas. Kaip minėjau, tam reikalingi atitinkami įrankiai ir įgūdžiai. Leiskite pareklamuoti vietą, kur būtų galima jų įgyti.

Neseniai į lietuvišką interneto erdvę įžengęs, jau minėtas BibleProject kaip tik ir turi tai – pagelbėti Bibliją skaityti gerai – kaip vieną savo tikslų. BP yra ne pelno siekianti animacijos studija, kurianti tiek animuotus vaizdo įrašus, tiek kitą medžiagą, kad padėtų viso pasaulio žmonėms patirti Bibliją kaip vientisą pasakojimą, vedantį prie Jėzaus.

Viena iš projekto serijų vadinasi „Kaip skaityti Bibliją“ (angl. How to Read the Bible). Joje aptariama, kas yra Biblija, koks yra jos pasakojimas, kokio tipo literatūra ji yra, kokiais žanrais parašyta, kodėl tai suprasti svarbu ir pan. Keli šios serijos filmukai (neapsigaukite dėl paties žodžio, mat tai nereiškia, jog jie skirti vaikams) jau yra visiškai sulietuvinti (prie to šiek tiek prisidedu ir aš, todėl drąsiai ir reklamuoju), tad jau dabar pat galite pradėti savo kelionę geresnio biblinių tekstų skaitymo (kartu ir Dievo pažinimo bei bendravimo su Juo) link.

Žinoma, siūlau pradėti nuo pradžių – susipažinimu su pačia Biblija, kaip knygų biblioteka po vienu viršeliu: 

Daugiau apie BibleProject galite sužinoti čia ir čia.

[1] J.P. Moreland: Discerning God’s Voice – When God Seems Silent. YouTube, Biola University, 2012. Prieiga per internetą: https://youtu.be/Da-WMdu3qd4

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien