Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ką daryti, kai Dievas mums neatsako?

Unsplash.com nuotrauka

Anthony Bloom (Antonijus Surožietis), Maldos mokykla: Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020

„Maldos mokykla“ – tai knyga, į kurią sudėta labai asmeniška autoriaus, ortodoksų metropolito A. Bloomo patirtis. Ji skirta visiems krikščionims, norintiems pagilinti savo dvasinį gyvenimą, ir tiems, kurie peržengę tikėjimo slenkstį dar nežino, kaip melstis. Knygoje įdėtas ir interviu su metropolitu, kuriame jis pasakoja apie savo vaikystę, gydytojo darbą, dalyvavimą Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime, taip pat atsivertimą ir pašaukimą tapti vienuoliu.

***

Prieš pradedant mokytis melstis, norėčiau pabrėžti, kad posakio „mokytis melstis“ nereikia suprasti spekuliatyviai. Žmogus privalo žinoti, į ką jis turi atkreipti dėmesį ir ką gali daryti, jeigu nori melstis. Kadangi aš pats esu pradedantysis, darysiu prielaidą, kad ir jūs tokie, tad bandysime pradėti drauge. Nekalbėsiu tiems, kurie siekia mistinės maldos arba aukštesnių tobulumo pakopų, nes šie dalykai patys moko. Kai Dievas prasiveržia pas mus arba mes prasiveržiame pas Jį tam tikromis išimtinėmis aplinkybėmis, arba dėl to, kad staiga atsiveria tokia giluma, kokios niekad anksčiau nebuvome patyrę, arba todėl, kad staiga atrandame savyje gelmę, kurioje slypi ir iš kurios trykšta malda, − tada nekyla jokių sunkumų. Pajuntame Dievą, atsistojame prieš Jį, garbiname Jį, su Juo kalbamės.

Iš pradžių aptarsime vieną labai svarbią problemą. Situaciją žmogaus, kuriam atrodo, kad Dievo nėra, − štai apie ką pirmiausia noriu pakalbėti. Žinoma, turiu omenyje ne tikrą nebuvimą − kalbant apie Dievą tai neįmanoma, − kalbu apie Dievo nebuvimo pojūtį. Mes stovime prieš Dievą ir šaukiame į tuščią dangų, iš kurio nesulaukiame jokio atsako. Dairomės aplink ir Jo nesurandame. Ką tada turime galvoti?

Anthony Bloomas (Antonijus Surožietis). Jutubo kadras

Pirmiausia, labai svarbu prisiminti, kad malda yra susitikimas ir santykis, gilus santykis, kurio negalima primesti nei mums, nei Dievui. Faktas, jog Dievas gali tapti Esamas arba palikti mus su Jo nebuvimo pojūčiu, yra dalis šio tikro ir gyvo santykio. Jeigu galėtume Dievą iškviesti, priversti Jį su mumis susitikti vien dėl to, kad šį momentą taip pasirinkome, tai nebūtų nei susitikimas, nei artimas santykis. Tai įmanoma padaryti tik su paveikslais, su vaizduote, su dievukais, kuriuos galima pasistatyti priešais save vietoj Dievo.

Nieko panašaus negalime padaryti su gyvuoju Dievu, taip pat su bet kokiu gyvu asmeniu. Bendravimas turi prasidėti ir plėtotis laisva abiejų pusių valia. Jeigu jau prakalbome apie santykio abipusiškumą, akivaizdu, kad Dievas gali skųstis mumis daug labiau nei mes Juo. Dejuojame, kad Jis neprisistato mums per tas kelias minutes, kurias Jam rezervavome, bet ką pasakytume apie dvidešimt tris ir pusę valandos, kai Dievas beldžiasi į mūsų duris, o mes atsakome: „Gaila, esu užsiėmęs“ arba visiškai neatsakome, nes net negirdime beldžiant į mūsų širdį, protą, sąžinę, į mūsų gyvenimo duris. Taigi tokioje situacijoje neturime teisės skųstis Dievo nebuvimu, nes mūsų pačių daug dažniau nebūna, nei kada galėtume Jam dėl to papriekaištauti.

Antras svarbus dalykas − akistata su Dievu visuomet mums yra teismo momentas. Negalime sutikti Dievo maldoje, mąstyme ar kontempliacijoje ir nebūti išganyti arba pasmerkti. Neturiu čia galvoje amžino pasmerkimo ar amžino išganymo, jau duoto ar gauto, bet tai visuomet yra kritiškas momentas, krizė. Žodis „krizė“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia atskyrimą, teismą. Išvysti Dievą maldoje yra kritiškas momentas mūsų gyvenime, ir ačiū Jam, kad ne visada pasirodo, kai norime Jį sutikti, nes negalėtume pakelti tokio susitikimo. Prisiminkime daugelį ištraukų iš Šventojo Rašto. Jose pasakojama, kaip bloga susitikti Dievą akis į akį, nes Dievas yra Galybė, Dievas yra Tiesa, Dievas yra Tyrumas. Todėl pirmas jausmas, kuris turėtų kilti, kai apčiuopiamai nepajuntame Jo buvimo, − dėkingumas. Dievas yra gailestingas. Jis neateina neskirtu laiku. Jis duoda progą mums patiems save teisti, bandyti save suprasti ir nestoti Jo akivaizdon tuo momentu, kai turėtų mus pasmerkti.

Duosiu pavyzdį. Prieš daugelį metų mane aplankė vienas žmogus. Jis paprašė parodyti jam Dievą. Pasakiau, kad negaliu, ir pridūriau, kad jei ir galėčiau, jis Jo nepamatytų, nes, pagalvojau − ir dabar taip galvoju, − norint sutikti Dievą, reikia turėti kažką bendra su Juo, turėti akis, galinčias Jį regėti, turėti nuovokos suprasti. Tada jis manęs paklausė, kodėl aš taip galvoju. Pasiūliau vyrui valandėlę pamąstyti ir atsakyti, ar yra koks nors įvykis Evangelijoje, kuris būtų ypač jį paveikęs. Norėjau išsiaiškinti, koks jo santykis su Dievu. Vyras tarė: „Taip, aštuntas Evangelijos pagal Joną skyrius. Pasakojimas apie moterį, nutvertą svetimaujant.“ Pasakiau: „Gerai, tai vienas gražiausių ir itin jaudinantis pasakojimas. Pagalvok ir paklausk savęs, kas tu esi toje scenoje. Viešpats ar bent Jo šalininkas, pilnas gailestingumo, supratimo ir tikėjimo, jog ši moteris gali atgailauti ir tapti nauju žmogumi? O gal esi moteris, sugauta svetimaujant? Gal vienas vyresniųjų, kurie vienas po kito pasitraukė, nes taip pat pajuto esą nuodėmingi?“ Jis pagalvojo keletą minučių ir tarė: „Ne, aš jaučiuosi vienintelis žydas, kuris nebūtų pasitraukęs, o akmeniu užmušęs moterį.“ Tada pasakiau: „Ačiū Dievui, kad Jis neleido tau akis į akį su Juo susitikti.“

Tai kraštutinis pavyzdys, bet kaip dažnai panašią situaciją galėtume atpažinti savyje! Ne, mes kategoriškai neatstumiame Dievo žodžio arba Jo pavyzdžio, bet elgiamės tik šiek tiek mažiau smurtingai nei kareiviai per Kristaus kančią. Norėtume uždengti Kristaus akis, kad nesivaržydami galėtume smogti Jam per veidą ir būti tikri, jog likome nepastebėti. Ar tam tikra prasme taip nedarome, kai ignoruojame dieviškąjį buvimą ir vadovaujamės tik savo išmone, norais, kurie visiškai priešingi Dievo valiai? Stengiamės Jį apakinti, nors iš tikrųjų apakiname patys save. Ar tokiais momentais galime stoti Jo akivaizdon? Žinoma, galime − atgailaudami, sudaužyta širdimi; tačiau negalime reikalauti nedelsiant būti priimti su meile ir draugiškai.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.