Ką garsiajam amerikiečių komikui D. Lettermanui apie karą ir humorą papasakojo V. Zelenskis?

Keletas šios išties intriguojančios diskusijos minčių, nuskambėjusių iš V. Zelenskio lūpų.

Svarstydamas, ar ukrainiečiai pavargo nuo karo, V. Zelenskis neslėpė, kad žmonėms sunku, vis dėlto šalis pamažu kyla ant kojų.

„Gyvename ir stebimės, kaip visa tai primena įvykius praėjusio šimtmečio penktajame dešimtmetyje. Rusijos Federacijos prezidentas taip ir nesugebėjo to numatyti, – garsiajam komikui dėstė Ukrainos vadovas. – Kuo labiau mus muša – o muša jie mus nuoširdžiai ir negailestingai, – tuo labiau žmonės nori visa tai ištverti aukštai iškėlę galvas. Ir išeiti laimėtojais. Mes surengėme apklausą. Jos duomenimis, 98 procentai Ukrainos gyventojų teigia: tegul ir be apšvietimo, tegul ir be vandens, tačiau tikrai be Rusijos.

Rusija savo rankose valdžią laiko marindama badu, iš žmonių atimdama elektrą, vandenį. Man regis, jeigu nesi Dievas ir išdarinėji tokius dalykus, – tai kas tu toks per vienas? Tu barbaras. Šie Kremliaus žmonės turi nuspręsti, kas jie tokie, – barbarai ar tiesiog bepročiai. Nei vieni, nei kiti Ukrainai netinka.“

V. Zelenskis sakė nesantis tikras, ar karas keičia Ukrainos tautą. Jo žodžiais, tai bus galima pasakyti tik jam pasibaigus. Vis dėlto karas parodo tavo tikrąjį veidą, kas esi – žmogus ar gyvulys, teroristas, marodierius, prievartautojas.

„Mes visi matėme Rusijos okupacijos padarinius. Karas – tai pasirinkimas. Sudėtingas pasirinkimas. Tave kasdien apėmusi neapykanta priešui, grobiančiam iš tavęs tai, kas tau teisėtai priklauso. Šią neapykantą tenka gniaužti, nes, nepaisant to, kad kovoji su priešu, turi kovoti pagal taisykles. Turi likti žmogumi“, – aiškino Ukrainos prezidentas ir pridūrė suvokęs, kad jį asmeniškai karas išmokė pamilti iš pažiūros banalius dalykus: vaikus, gyvenimą, ryto metą.

„Jokių sirenų. Tik tyla. Tyla ypač svarbus žodis“, – D. Lettermanui pabrėžė V. Zelenskis. Paklaustas, kaip įsivaizduoja savo ateitį, jis atsakė: „Iki mūsų pergalės aš tikrai būsiu prezidentas. O toliau – nežinau, dar negalvojau apie tai. Labai norisi tiesiog nuvykti prie jūros. Ir išgerti alaus.“

Kita vertus, Ukrainos prezidento tikinimu, žmonės priprato prie karo realybės – prie sirenų, prie to, kad jai pasigirdus net nebesileidi į slėptuvę nuo bombų. Bet karas negali virsti įpratimu, teigė V. Zelenskis, o sirena primena, kad jis tebesitęsia. „Karas nesibaigia vien todėl, kad žudomas ne tavo kaimynas, tavo artimasis ar giminaitis, o ten kažkur toli žūva mūsų kariai. Karas primena, kad kažkas kažkur aukoja savo gyvybę už taviškę“, – sakė jis.

O ką apie karą mano Ukrainos vaikai? – tokį klausimą iš D. Lettermano lūpų išgirdo karo kamuojamos šalies vadovas. „Mūsų vaikams nereikia nieko sakyti apie pergalę. Patikėkit, jie apie karą žino kur kas daugiau nei mes, suaugusieji. Mano sūnui devyneri, jis gali išvardyti visų ginklų pavadinimus. Ir ne aš jį to išmokiau. Vaikai panirę į karą visa galva. Todėl, viena vertus, man lengviau nei kitiems tėvams, nes su savo vaikais matausi retai. Kai pasitaiko tokia galimybė – jie būna labai patenkinti, kad ir apie ką su jais kalbėčiausi. Kartais man atrodo, kad vaikams išvis nesvarbu, kokia viso to prasmė. Jiems tereikia, kad būčiau šalia, kad tiesiog laikyčiau juos savo glėbyje.

Putinas pavogė iš mūsų vaikų vaikystę. Kita vertus, kiekvienas ukrainietis žino, ką turi paaukoti dėl savo šalies gynybos. Mūsų vaikai paaukojo savo vaikystę“, – jautriai kalbėjo V. Zelenskis.

Dalindamasis mintimis apie savo tautą ir meilę jai, Ukrainos vadovas teigė suvokiantis, kad kiekvieną ukrainietį, su ginklu rankose ginantį savo šalies laisvę, gali apimti baimė. „Jis gyvas žmogus, ir jam yra ko bijoti. Visiems kariams noriu pasakyti, kaip mes juos mylime, kaip jais didžiuojamės, nes visi nuo jų esame priklausomi. Tačiau nė viena kariuomenė negali visko padaryti viena, jeigu mes, piliečiai, nesiryšime taip pat rizikuoti savo gyvybe“, – aiškino prezidentas ir pasidžiaugė, kad ukrainiečiams – paprastiems žmonėms, įvairiausių profesijų, bedarbiams ar pensininkams – pavyko susivienyti, nugalėti baimę ir net plikomis rankomis stabdyti tankus. Šie žmonės, V. Zelenskio tikinimu, buvo pasirengę paaukoti gyvybę už kur kas kilnesnį dalyką nei jų asmeninis gyvenimas.

Svarstydamas apie Rusiją, Putiną ir rusų tautą, Ukrainos prezidentas sakė, deja, turintis konstatuoti, kad Putinu tiki didelis procentas žmonių. Jie užtrenkė duris, langus ir susislapstė nuo karo. Tai, V. Zelenskio manymu, – bailumas: „Jei nežinai, kur gyveni, nesužinosi ir to, kokia yra realybė. Yra žmonių, kurie tiesiog bijo. Jie suvokia realybę, tačiau tiesiog bijo.

Neliks Putino – neliks karo. Autoritarinis režimas pavojingas, nes jis kelia didžiulę grėsmę. Negali viskas priklausyti nuo vieno žmogaus. Nors jis palieka areną, institucija tebegyvuoja. Taip buvo Sovietų Sąjungoje. Taigi, jeigu Putino nebeliks, žmonėms bus sunku, nes jiems teks tvarkytis su vidaus, o ne išorine politika.

Jie grumsis už demokratiją. Tačiau tik tada, kai bus visiškai izoliuoti nuo civilizuoto pasaulio, tada žmonėms liks vienintelė išeitis – gerbti tarptautinę teisę. O tai jau demokratija. Pripažinti suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Ir čia kalbame ne vien apie Ukrainą, bet ir kitas valstybes – Gruziją, Moldovą. Visur Rusija paliko pėdsaką. Šiandien Rusijos valdantiesiems niekas pasaulyje nepaduos rankos. Visomis šio žodžio prasmėmis. Ir aš kalbu ne apie fizinį veiksmą, o apie rimtus dalykus. Rusija nebegali dalyvauti tarptautinėse varžybose, pasaulio čempionatuose, kultūros įvykiuose, „Oskarų“ ceremonijose. Niekur. Tai ir yra tikroji izoliacija. Man regis, tai vienintelė teisinga tarptautinės bendruomenės reakcija. Rusija tapo tuštumos sinonimu, kažko labai nemalonaus sinonimu.“

Žinoma, „Netflixo“ laidoje vienas komikas negalėjo neužduoti kitam komikui klausimo apie humoro reikšmę gyvenime ir kare. „Humoras – tai tavo organizmo dalis, – pabrėžė V. Zelenskis. – Turėti humoro jausmą ypač svarbu. Kad neišsikraustytum iš proto. Žinot, yra drama, yra tragedija, ir yra tragikomedija. Ir visi žmonės – tie, kurie apkasuose, tie, kurie dabar metro, – jie visi eina į darbą, mes visi darbuojamės, kad gyvenimas virtų. Ir humoras mums reikalingas, kad pagerėtų nuotaika. Sovietų Sąjungoje visi gyveno gana sudėtingomis sąlygomis. Humoras tais laikais mus įkvėpdavo gyventi toliau, auginti vaikus. Ir tada, ir dabar, sunkmečiais, žmonės tebejuokauja. Norite, papasakosiu jums anekdotą?

Susitinka du Odesos žydai, ir vienas kitam sako: „Na kaip ten? Kokia situacija? Ką ten kalba?“ – „Sako, kad karas.“ – „Kas dar per karas?“ – „Rusija kovoja su NATO.“ – „Ir kaip sekasi?“ – „Kaip kaip, Rusija neteko 70 tūkst. kareivių, iššaudė visas raketas, daug technikos sugadinta ir susprogdinta.“ – „O ką NATO?“ – „O NATO dar neatvyko.“

Visą Davido Lettermano laidą ukrainiečių ir anglų kalbomis gali pasižiūrėti „Netflixo“ prenumeratoriai.