Ką J. Kunčino Tūla pakuždėjo medžio drožėjui iš Alytaus?

„Krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltam ore, apskleisdamos žiedais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie tavo vos pražiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo ploną kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su dulkėtais aplankais ir prisiminimais, leidžiasi į ąsotį su nakčiai paliktu vandeniu, o kitos kekės, puokštelės, žiedai, neradę, kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, o paskui jau suyra į mažytes žvaigždes, taip panašias į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus.“

Ir sukūrė savąją Tūlą – iš medžio, bet su tomis pačiomis atpažįstamomis alyvų kekėmis ir iš rankų krintančiomis širdimis. Tūla, „kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą…“ Švelnios plastikos medinėje Tūlos skulptūroje – sustingusi elegija. S. Lampickas prisipažino, kad savo Tūlai parinko Natalie Portman veidą, nes Tūlos nuotraukos tuo metu neturėjo.

„Vėliau žmogus, pažinojęs Tūlą ir pamatęs skulptūrą, sakė, kad bendrų bruožų yra. Dabar jau yra jos fotografija – būčiau turėjęs, galbūt būčiau geriau išdrožęs“, – pasakojo skulptorius.

Kur ta pradžia menininko ir medžio susitikimo, kai supratote, kad norite užsiimti drožyba?

Net nežinau, kas turėjo didesnę įtaką tokiam pasirinkimui – ar kad mano vaikystė prabėgo miške (užaugau Rozalimo miestelyje Pakruojo rajone miškininkų šeimoje), ar literatūros pamokos. Galbūt iš pradžių save labiau siejau su pastarąja. Nors pati magiškiausia profesija man vis tiek buvo skulptoriaus, tapytojo. Bet kaimo vaikui tai neatrodė realu. Piešti nemokėjau, todėl tik pasvajodavau galbūt stoti į Stepo Žuko technikumą.

Drožėjo kelias prasidėjo, kad prieš 33 metus atvykau gyventi pas žmoną į Alytų. Tada čia kūrėsi Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyrius, ir aš įsitraukiau į Alytaus menininkų veiklą. Kaip tik buvo Sąjūdis, Lietuvos pakilimas. Visiškai nemokėdamas drožti įsiprašiau į plenerą, bet niekas ir nekláusė, ar moku. Aišku, buvo šokas, bet kažkaip su draugų pagalba išsikapsčiau.

Esu baigęs miškų technikume apželdinimą, trejus metus dirbau pagal specialybę, bet mečiau supratęs, kad savęs nerealizuoju. Nutariau, kad drošiu. Turbūt esu maksimalistas. Tada metai ieškojimų, paskui dar vienas pleneras, ir taip po truputį lipau į kalną. Patikėjau, kad galiu drožti.

Nors nebuvau baigęs jokių dailės mokslų, susipažinau su Lietuvos drožėjais: Antanu Česnuliu, Algirdu Juškevičiumi. Didžiausią įtaką paliko Adolfas Teresius iš Garliavos – jo žodžiai buvo svarbūs: kad kūryba – tai ne tik užsakymai, bet ir drožyba savo sielai.

Pradėjęs drožti rėmiausi mūsų garsiausiais menininkais. Visada prisimenu tapytoją Algirdą Griškevičių kartojant, kad pirmiausia – amatas. Pradėjau drožti: droži droži ir atsimuši kaip į sieną, nesupranti, kas yra, nežinai, nei ką, nei kaip. Šiandien jau galiu pasakyti: tų sumanymų nebuvo dėl to, kad stabdė amato stoka. Gali norėti išdrožti šventąjį Kazimierą ar Mariją su visais ikonografiniais atributais, bet be amato to paprasčiausiai nepadarysi.

Pramokote amato – prasidėjo kūryba. Ką supratote, kai priėjote šį tašką? Ką galvojate dabar, kurdamas jau kelis dešimtmečius? Kaip suvokiate amato išmanymą?

Kad reikia daug dirbti. Visada liksiu dėkingas tiems, kurie kvietėsi į plenerus. Tais laikais prieš drožiant reikėjo nusipiešti eskizus, o aš nemokėjau. Pamenu, skulptorius Robertas Antinis yra sakęs: ką jis išdroš, jeigu piešti nemoka?

Plenere Birštone 1998 metais tema buvo lietuvių liaudies dainos. Pasirinkau rugiapjūtės dainą, drožiau mergaitę ir pradėjau nuo nosytės. Ir kai Antinis paklausęs sužinojo, kad čia bus nosis – susiėmė už galvos.

Tačiau šiandien, kai man už nugaros 20 metų pedagoginio darbo, daug gabių išugdytų mokinių, nors ir nebedrožiančių – galiu pasakyti, kad įdomiausi, gabiausi mūsų meistrai yra nuo Dievo. Nelaikau savęs giliai tikinčiu žmogumi, bet kad mus kažkas veda, saugo – tikiu šimtu procentų. Ir kai atrodo, kad esi taške be išeities, ji vis tiek atsiranda.

Viskas Dievo valioje. Rankos, kojos – kiek pjaustytos, siūtos, bet viskas baigėsi laimingai. Pjūklu įvarai į šlaunį – gydytojai sako: nieko rimto nepažeidei. Piršto galą nuobliuoji – atverčia ir sako: matai, čia kaulas – trūko pusę milimetro. Esu ir mirties nuojautą turėjęs, kai užvertė rietuvė lentų, bet vėlgi viskas baigėsi laimingai. Taip ir įtiki, kad kažkas tave saugo.

Dirbau, kaip šiandien pasakytum, norėdamas užsidirbti savo vardą, bet prieš tuos kelis dešimtmečius tokios sąvokos nebuvo. Džiaugiuosi, kad pasirinkau kelią būti matomas parodose – nes kai susitinki su kolegomis, turi ką palyginti ir matai save. Namuose vienas droždamas gali prisisvaigti, koks geras ir įdomus esi, bet tik parodoje įsitikini, kad tau, kaip meistrui, dar daug kur temptis – kalbant ir apie amatą, ir apie kompoziciją.

Viskas – ir talentas – ateina per darbą ir meilę sau.

Galbūt ateityje, kai rankų darbas bus vertesnis už technologijas, vėl bus atsisukta į tautodailę. Daug kur esu lankęsis užsienyje, ir štai švedai, pamatę mūsų darbus, yra pavadinę mus stebukladariais, nes patys tautodailę jau yra praradę. Ir mes ją prarandame – galbūt po to vėl iš naujo ieškosime? Bet galbūt galima išsaugoti?

Be tos saugančios rankos, kas dar buvo jūsų mokytojai?

Didžiausia mokytoja buvo mano močiutė. Vesdavosi į bažnyčią, o man, vaikui, užaugusiam miškuose, vienišiui, ten taip patikdavo. Patikdavo viską stebėti – paveikslus, skulptūras, aplinką, ištisas paras būčiau galėjęs ten išbūti, bet dalyvauti pamaldose – ne, lyg siena iškildavo. Močiutė tai matydama sakydavo: būk geras, dėkingas, turėk Dievą širdy. Auksiniai žodžiai. Ir manau, kad labiausiai žmonėms šiandien trūksta dėkingumo vienas kitam. Jeigu nepadėkojai, bent galvok apie dėkingumą. Juk visi pakankamai gerai gyvename, turime už ką padėkoti.

Labiausiai esu dėkingas savo šeimai – kantriai žmonai, su kuria kartu gyvename 34-erius metus. Kaip sakau, kita moteris mane galėjo kasmet lauk mesti dėl ambicijų, netvarkingumo, kai pradedi šimtus darbų ir neaišku, kada užbaigsi.

Sakote, kad vykdavote į parodas norėdamas pamatyti save tarp kolegų. Vadinasi – ieškoti savo autentiškumo, savitos tautodailės interpretacijos. Ir dabar labai gerai matyti, kad jūsų skulptūros turi išskirtinį veidą.

Taip, dabar esu atpažįstamas – menotyrininkai tokius kaip mane įvardija moderniais. Nieko nuostabaus, daug kas pasikeitė – tautodailininkų prieš šimtą metų ir įrankiai, ir mąstymas buvo kitokie. Anksčiau būdavo, pamatau kolegos darbą, patinka man jis, ir iškart noriu padaryti tokį patį. O dabar – ne. Nors kai būnu parodose, ir šiandien daug vienodų darbų, vienų nuo kitų nukopijuotų.

Atrasti savo veidą yra darbas. Turiu aš tų kūrybinių paslapčių, kaip tuos veidus drožti. Tačiau anatomijos neišmanau, galbūt ir galėčiau mokytis, bet nei laiko turiu, nei tai man įdomu. Mūsų liaudiškoje kūryboje svarbiausia yra emocija, nuotaika – kai ją atpažįsti, tada ir patiki. Mėgstu priekabiauti prie savo drožinių – stebiu parodose: tas negerai, anas negerai, tą reikėtų perdaryti, aną, bet kai parsiveži darbą po kokio mėnesio namo, vėl matai jį visiškai kitaip.

Reikia ir daug kūrybinės disciplinos. Pats žinau, išdrožiau veidą – džiaugsmas didžiulis. O jeigu išdrožiau – vadinasi, galiu pakartoti, tik dar geriau.

To paties skulptoriaus skulptūrų veidai vienodi – matyt, mums mintyse tas vienas veidas susidėlioja, jeigu išmoksti tokį išdrožti. Aš darau paprasčiausiai: pasiimu spalvotų žurnalų, prisikarpau moterų, vyrų nuotraukų ir drožiu. Taip esu išdrožęs Jurgio Kunčino Tūlą. Kadangi Tūlos nuotraukų tada neturėjau – parinkau jai Natalie Portman veidą, tik šukuoseną kitokią. Vėliau žmogus, pažinojęs Tūlą ir pamatęs skulptūrą, sakė, kad bendrų bruožų yra. Dabar jau yra ir jos fotografija – būčiau turėjęs, galbūt būčiau geriau išdrožęs.

Pažinojote Jurgį Kunčiną?

Taip, jis irgi iš Alytaus. Vieną savo drožinių ciklą esu sukūręs pagal jo noveles. Šiaip nesu mėgėjas skaityti, nes tiesiog laiko trūksta, nors žinau, kad tai verta ir reikalinga. Bet Kunčiną skaityti man buvo principo reikalas – taip novelė po novelės ir užsikabinau. Iš karto matydavau skulptūrų vaizdus. Jurgio Kunčino atsiklausiau, ar nesupyks, jeigu ką nors išdrošiu pagal jo kūrybą. Sakė: drožk.

Tokius pat vaizdus matau skaitydamas ir Juozą Erlicką, bet bijau pernelyg gilintis, nes tuomet pradėsiu drožti jį.

Pakalbėkime apie menininko dilemą – tarp kūrybos, artimos sielai, ir verslo – to, kas patinka žmonėms, kas turi paklausą. Ar jums šiuodu polius pavyksta suderinti?

Daugmaž. Tarkime, į Kaziuko mugę niekada nesivežu suvenyrų – tik savo kūrybą. Ir tai geras pasitikrinimas. Būna, ateina žmogus ir sako: na brangūs tie tavo paukštukai, bet aš be jų negaliu išeiti. Kartą moteris vieną įsigijo, atsiskaitė, po valandos skambina: aš ten dar tokį geltoną žiūrėjau, ar tebeturite? Turiu, sakau. Arba šiemet mugės metu atėjo jaunas žmogus, kokių dvidešimt kelerių, ir jam labai reikėjo rūpintojėlio. Tokie dalykai labai pradžiugina. Vadinasi, žmonės tiki tavo skulptūromis.

Aš visą laiką gyvenu iš savo kūrybos – iš mažosios skulptūros, didesnių darbų. Tik kad tie įdomūs savo sielai drožiniai nelabai kam reikalingi. Daug jų tokių namuose. Aišku, yra įsigijęs Nacionalinis muziejus, privatūs kolekcininkai, tačiau artėdamas prie šešiasdešimtmečio kartais pagalvoju: kokia prasmė? Galbūt geriau paprastesnes skulptūras drožti? Dėl to dabar esu linkęs į kamerinę skulptūrą – ar kokią mergaitę su paukštuku išdrožiu, ar judesyje. Tik, kadangi dirbu su ąžuolu, sunku judesį išgauti, nes medis trapus.

Yra tų sumanymų savo dūšiai. Tarybiniais laikais buvo žuvies diena – svarbi man, vaikui iš kaimo, užaugusiam pas tėvą miškininką ir maitinamam žvėriena. Esu sukūręs kelis tokius drožinius ir pavadinęs „Žuvies diena“, bet išplaukė jie kažkur. Dar vieną „Žuvies dieną“ noriu išdrožti sau.

Kartais galvoju – kam visa tai liks, koks bus tų mano drožinių likimas? Kita vertus, o ką čia galvoti – džiaugiuosi šia diena. Nereikia toli mąstyti – jeigu darai savo džiaugsmui, vadinasi, gyveni. O jeigu pro sukąstus dantis – tai koks tada gyvenimas? Aš toks truputį plaukiojantis: vieną dieną galvoju vienaip, kitą – kitaip. Kuo daugiau gyvenu kūryba, tuo man joje daugiau paslapčių. Bet džiaugiuosi savo pasirinkimu. Prasmingu gyvenimu.

Kokia jums atrodo pavykusi diena – kai nesinori paleisti įrankių iš rankų?

Kai rytą atsikėlus man niekas nesutrukdys: niekur nereikės eiti, važiuoti, pirkti. Kai keturiolika valandų praleidžiu dirbtuvėje, tada būna užčiuopiamų rezultatų. O jeigu šeštą–septintą – dirbtuvėje, o dešimtą valandą reikia būti pasitarime savivaldybėje, tuomet, galima sakyti, diena perniek.

Esate tautodailininkų šeimos narys. Kokią šią šeimą matote – darnią ar ne? Galbūt turite pamąstymų ir Tautodailės metų proga?

Ritamės žemyn. Plūsta technologijos, ir ar tautodailė išliks – sunku pasakyti. Yra jaunų, gabių tautodailininkų, tačiau šis darbas be valstybės dotacijų vargiai įmanomas – turi pats verstis. Taip, priklausome Tautodailininkų sąjungai, tarsi esame šeima, bet iš tikrųjų – individualistai, kiekvienas žiūrime savęs, kaip išgyventi. Kad būtume kaip tvirtas kumštis, kaip kad nepriklausomybės pradžioje – taip nebėra. Vienas kitas senasis meistras dar aukojasi…

Galbūt ateityje, kai rankų darbas bus vertesnis už technologijas, vėl bus atsisukta į tautodailę. Daug kur esu lankęsis užsienyje, ir štai švedai, pamatę mūsų darbus, yra pavadinę mus stebukladariais, nes patys tautodailę jau yra praradę. Ir mes ją prarandame – galbūt po to vėl iš naujo ieškosime? Bet galbūt galima ir išsaugoti?

Ar turite vieną savo skulptūrą, į kurią jaučiatės sudėjęs visą save, tarytum savo alter ego, kuriai už jokius pinigus neleistumėte palikti namų?

Galbūt tokia yra Tūla… Norėjo ji išplaukti iš namų ir netgi labai geromis sąlygomis, tačiau sustabdžiau save. Kartais pajuokauju, kad jeigu turėčiau pinigų – daug savo skulptūrų susigrąžinčiau. Kartu ir sakau sau, kad nereikia prisirišti prie jų. Tarsi, jeigu džiaugtumeisi kuria viena, tai jau būtų pabaiga, – bet juk dar ne. Manau, geriausias savo skulptūras dar išdrošiu. Atrodo, grafikas Bronius Leonavičius yra pasakęs, kad kūrybinės menininko mintys nemiršta iki grabo lentos – jeigu rimtai dirbi, neišsisemi. Nematau ir aš jokių išsisėmimo požymių.

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.