Ką Jėzus turėjo omenyje, kai įsakė mylėti Dievą ir artimą?

Jei esate girdėję apie Jėzų, tikriausiai žinote ir žymų Jo pamokymą, vadinamą auksine taisykle: „Darykite kitiems tai, ką norite, kad jie darytų jums“ (Lk 6, 31). Čia perfrazuotas kitas Jėzaus teiginys: „Mylėti Dievą ir mylėti artimą kaip save patį“ (Mk 12, 30–31). Skamba gražiai, bet ką reiškia mylėti? Mums tai gali būti ne visiškai aišku, nes gali sakyti, kad myli savo mamą, bet taip pat ir picą. Jei meilė abiem atvejais reiškia tą patį, mamą labai nuliūdinsi. Taigi ką norėjo pasakyti Jėzus?

Pirmiausia pasakymas „Mylėk savo artimą“ yra citata iš hebrajų Šventraščio. Ten žodis meilei nusakyti yra ahavah. Tačiau Jėzus kalbėjo ir mokė kita hebrajų kalbai gimininga aramėjų kalba, kurioje meilė yra rakhmah. Vėliau, skleisdami Jo mokymus po pasaulį, Jėzaus sekėjai juos išvertė į graikų kalbą, vartodami žodį agapė. Štai kas įdomu – ankstyviausi Jėzaus mokiniai parašė Naujojo Testamento knygas graikiškai, žodžio agapė prasmę išmoko ne sukišę nosis į senovinius žodynus, o žvelgdami į Jėzaus pamokymus ir Jo gyvenimo istoriją. Tai visiškai perkeitė jų meilės sampratą.

Kartą Jėzaus paklausė apie svarbiausią įsakymą žydų Šventraštyje. Pirmiausia Jis pacitavo senovinę žydų maldą iš Toros: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi“ (Įst 6, 5). Atrodytų, kad svarbiausia – meilė Dievui. Bet Jėzus iškart pridūrė, kad dar vienas įsakymas iš Toros yra pats svarbiausias: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18).

Tad kas svarbiausia – mylėti Dievą ar artimą? Jėzaus atsakymas yra „taip“. Jei kyla toks klausimas, vadinasi, „neįsikirtai“. Jėzui tai – dvi to paties medalio pusės. Meilė Dievui išsilies meile žmonėms, ir atvirkščiai. Jos neišskiriamos.

Akivaizdu, kad Jėzui agapė nėra vien tik jausmas, kuris tave užklumpa kaip pasakyme „buvau meilės pagautas“. Jėzui meilė reiškia veiksmą. Tai apsisprendimas kito gerovės siekti uoliau negu savosios. Dar Jėzus mokė, kad nuoširdi meilė Dievui ir kitiems reiškia daryti gera nelaukiant jokio atlygio. Ypač iš tų, kurie papuolė į bėdą ir net norėdami negalėtų atsilyginti. Anot Jėzaus, tokia dosnumo pilna meilė atspindi Dievo širdį.

Čia Jėzus nesustojo. Jis teigė, kad aukščiausias tikros meilės standartas, garbingas meilės elgesys su tuo, kurio negali pakęsti. Kitaip tariant, mylėkite savo priešus ir darykite jiems gera, nesitikėdami gauti nieko mainais. Pasak Jėzaus, tokia meilė priešams rodo paties Dievo charakterį.

Apie Jėzų šiandien nekalbėtume, jeigu Jis būtų tik raginęs mylėti priešus. Jis ne tik mylėjo, bet taip ir gyveno. Visada pagelbėdavo ir patarnaudavo šalia buvusiems. Be to, Jis nuolat eidavo pas vargdienius ir kenčiančiuosius, kurie negalėjo Jam atsilyginti. Jis rodo meilę pamirštiesiems, tokiems, kurie – nustumti į paraštes.

Kai Jėzus įžengė į Jeruzalę, Jis iškart tapo savo tautos vadovų priešu, apkaltindamas juos veidmainyste ir korupcija. Tačiau, užuot puolęs ir bandęs savo priešus nuversti, Jis leidosi jų nužudomas. Jėzus mirė dėl priešų savanaudiškumo ir sugedimo, nes juos mylėjo.

Po Velykų ryto Jėzus ir kiek vėliau Jo sekėjai skelbė, kad Dievo meilės jėga pasauliui buvo apreikšta Jėzaus gyvenime, mirtyje ir prisikėlime. Apaštalas Paulius rašo, kad „Dievas parodė savo meilę mums tuo, kad mesijas numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai (Rom 5, 8).

Arba apaštalo Jono žodžiais tariant, „Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Jis atsiuntė į pasaulį savo vienintelį Sūnų, kad per Jį turėtume gyvenimą (1 Jn 4, 9). Iš to Jonas daro nuoseklią išvadą: „Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 4, 11).

Krikščioniškas tikėjimas kviečia patikėti, kad visatos centre yra būtybė, alsuojanti meile šiam pasauliui. Tai reiškia, kad žmogaus egzistencijos prasmė priimti tą meilę, kuri aplankė mus Jėzuje, ir tada rodyti ją kitiems, taip sukuriant į kitus nukreiptos, pasiaukojančios meilės ekosistemą. Štai ką Naujajame Testamente reiškia žodis agape.

Pasižiūrėti daugiau vaizdo įrašų apie svarbiausius Biblijos žodžius ir daugiau sužinoti apie BP galite čia.