2021 01 12

Miglė Ogulevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ką jums reiškia būti laisviems?

Kauno televizija. Romualdo Požerskio fotografija

Miglė Ogulevičiūtė yra Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, portalo „Bernardinai.lt“ ir leidyklos „Vaga“ organizuoto esė konkurso „Laisvės vaikai apie laisvę“ laureatė, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos 11 klasės mokinė. Konkursas buvo organizuojamas norint paskatinti jaunus žmones apmąstyti artėjantį sausio 13-osios trisdešimtmetį. Darbų vertinimo komisijoje dirbo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas Matas Baltrukevičius, rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis, „Vagos“ leidyklos vyriausioji redaktorė Agnė Puzauskaitė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vyresnioji metodininkė-tyrėja Silvija Stankevičiūtė ir „Bernardinai.lt“ visuomenės temų redaktorė Kristina Tamelytė.

Esė. Ką jums reiškia būti laisviems?

Nežinau, kur yra laisvė. Kas ji tokia ar kaip ji atrodo, kokia jos konsistencija.

Nesu tikra, ar noriu suvokti jos konceptą, o net jei ir taip, ką ji man reikštų, nes iš tiesų laisvė – tai dar vienas suvaržymas.

Galite sakyti, kad tai šiuolaikiška, bet žmogaus išganymu gana greitai tampa pats žodis laisvė, o ne individuali jo interpretacija. Galite sakyti, kad laisvė – tai žmogus, jo pamatas, juk, paklausus to nuvalkioto klausimo, jūs būtent taip ir atsakysite, nes tai normalu ir priimtina. Akivaizdu, kad pačios sąvokos patologija taip giliai įsišaknijusi į visuomeninį buvimą, kad joje galima apčiuopti daugelio idėjų, net ir pačių absurdiškiausių, tačiau jaudinančių šiuolaikinį žmogų, sintezę.

Perdozavimas bet kuriuo atveju nėra sveika. Laisvė gali atrodyti kaip savotiškas priklausomybę sukeliantis narkotikas, tačiau iš tikrųjų vienintelė jos paskirtis – sedacija, nuraminanti egzistencijos keliamą baimę, verčianti žmogų Mačernio sonetų lyriniu subjektu, pasiklydusiu pačiame savyje, ir suvaldanti beribę tokio mažo žmogaus proto galią.

Galite sakyti, kad Faustas pavydėtų laisvės, kurią turi dabarties žmogus. Bet juk kiekviename laiko periode pastebima tendencija, kad žmogus nenori laisvės, jis trokšta tik atsakymų į neatsakomus klausimus, nes, kai dvasia užgesusi, o Dievo veidas negyvas, amžinieji klausimai tampa žmogaus varomąja jėga.

Laisvė – tai beprotystė, visiška netvarka ir chaosas. Sunku suvokti, bet istorijos kontekste laisvė sukūrė tik bjaurias skerdynes. Ji uždengia žmogaus horizontus, verčia matyti tik seklią akivaizdžiai per didelio žmogui vandenyno dalį.

Galite sakyti paradoksalu, bet atsakykite į klausimą: ar laisvė yra? Šešios juodos linijos baltame lape, o gal ir atvirkščiai, nesuteikia nieko – tik iliuziją. Paaiškinkite, kokia jūsų laisvė.

Žmogui taip sunku toleruoti kažką, ko jis nemato ir negeba pajusti. Tai kodėl aukštinama laisvė? Jeigu žmogus mylėdamas jaučia hormonų audrą, koks turėtų būti laisvės jausmas? Kaip vasaros? Kaip vėjo?

Galite sakyti, kad visų laisvė yra vienoda, nes pasauliniame lygiateisio žmogaus kontekste taip sakyti būtų teisinga. Atsakysiu – ne. Vienų laisvė protinga, kitų kvaila. Galite sakyti, kad kvailoji nėra reikalinga. Atsakysiu – ne. Kvaila laisvė turėtų būti visų viena, nes ji spontaniška, Netobula, nepriimtina.

Žmogus iš prigimties savanaudis. Ta liaupsinama laisvė tyliai seka paskui jį visa gyvenimą, lengvai ir nejuntamai įsikabinusi kažkur ten, apačioje, jam po kojomis. Kaip lengva sutrypti ne tik savąją, bet ir svetimą laisvę, o reikalui esant net plevėsuoti savo suglamžyta ir purvina laisvės vėliava.

Galite sakyti, kad laisvė graži. Galbūt. Bet kodėl taip malonu ją slėpti surakintą už dantų ir pakištą po liežuviu?

Būti laisvam – tai būti neregiu. Kovoti už laisvę – tai aklai grumtis surištomis rankomis už tyliai trokštamas alternatyvas, kurių pažadai neįgyvendinami. Tai pažadai, kuriantys kreivą, žmogaus lūpose iškreiptą laisvės idealą.

Galite ištarti garsiąją egzistencialistų frazę, kad jūs laisvi tol, kol neperžengiate kito laisvės. Atsakysiu – absurdas. Jeigu laisvė yra visas žmogaus skausmas, absoliutus dugnas, tai primityvūs žmogaus instinktai verčia spjauti ant visos svetimos bjaurasties ir kalbėti ne sau, o kitiems.

Keista, kaip dėl laisvės dažnas degina metus ir sekundes. Geriau sudeginti savo revoliucijas kaip Hamletas ar Don Kichotas, nes prieš kitų laisvę jos bevertės.
Galite sakyti, kad lengva pakeisti laisvę. Paklausiu – ar verta? Laisvė jau yra šiek tiek daugiau nei absurdo sąvoka, ji galinga – priešinsis. Ji skandina, apakina, sulieja su pilka visiško nieko mase.

Kiekvieną dieną žmogus stengiasi įdėti savo laisvę kitiems į burną, verčia nuolankiai ją sukramtyti ir nuryti. Todėl vieno žmogaus laisvė kartais pykinančiai šlykšti kito žmogaus laisvei.

Galite sakyti, kad laisvė brangi. Ji nėra keturiolikos karatų deimantas, taip švelniai glostantis materialinių šiukšlių pilną sielą, tad galbūt verta ją parduoti?

Iš visų neapibrėžtumu prakeiktų sąvokų laisvė mano mėgstamiausia. Fausto laisvė prakeikta, drugelio laisvė prakeikta, tavo laisvė prakeikta todėl, kad laikina.

Mano laisvė kaip kava be kofeino – skanu, bet neveiksminga, kaip antika be harmonijos – tikra, bet negražu. Mano laisvė – tai lapas, krentantis aukštyn, o ne žemyn, nes taip reikia.

Konkursui ruoštis padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena Leščinskienė.