Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Ką kalba debesys

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Ne to norėjau iš šios nuotraukos. Buvo pristatyta internete vienu žodžiu – Litauen. Gal dar nuoroda į Pirmojo pasaulinio karo laikus. Nieko sau! Debesų Lietuva, nenugalėta, neprispausta prie žemės, plati ir laisva kaip tos padangės. Vaizduotė veikia.

Regiu jauną šviesių akių pilotą, nukreipiantį savo objektyvą ne į karinius taikinius apačioje, bet aukštyn, į amžinąjį dangų. Šiurpulinga teofanijos akimirka, nelyg ant Taboro kalno? Kam daugiau būtų griebtasi aparato. Ir nė kiek nenustebtum, jei lietuviškuose debesyse tąsyk buvo pasirodęs ir pats Žmogaus Sūnus baltais kaip sniegas drabužiais, tik fotojuosta niekada nepagauna jo, kas gi to nežino. O gal, sakau, lakūnui viskas išėjo netyčia? Užsisvajojo, prisiminė gimtąją Tiuringijos ar Saksonijos padangę, vaikystės debesėlius. Sudrebėjo ranka, laikanti kamerą. Lėktuvas netvirtas, kryptelėjo į šoną. Irgi būtų nuostabu. Net teologiniu požiūriu – neplanuotas, atsitiktinai dovanotas kontaktas su aukštybėmis, beveik anoniminė krikščionybė.

Kai nuotrauka jau buvo ant stalo ir geriau įsižiūrėjau, dešiniajame kampe matėsi pastatų kontūrai. Ir visai aiškiai – mažas namukas su kaminu ant stogo. Laukai, kelias, gyvenvietės vaizdas. Žmonių, žinoma, neįžiūrėsi. Kitoje nuotraukos pusėje klijų žymės ir paskubomis pakeverzota cheminiu pieštuku. Sunku įskaityti gotiškas raides, bet vargais negalais išsišifruoju pirmąjį žodį. Rauchvolken. „Google“ išverčia: dūmų debesys. Ak, kaip apmaudu! Iš tiesų, čia joks romantiškas kadras. Ir lakūnas lėktuve – visai nė joks lengvasparnis lakūnėlis. Ne svajotojas iš „Mažojo princo“. Ir ne baltapūkiai debesys čia, o grėsmingai besiraitantys dūmų kamuoliai. Iki pat dangaus. Gaisras Lietuvoje. Dėl to pilotui ir knietėjo užfiksuoti šį paveikslą. Kad pasigirtum atlikęs karinę užduotį. Kad didžiuotųsi giminės ir draugai. Kam dėti į albumą tik paprastus debesis? 

Gaisrų dūmai, pakilę iki pat dangaus, niekada nebus panašūs į apdainuotus barokinius debesis. Iš jų nesusidarys nei miesto bokštai, nei fantastiniai gyvūnai ar žmonių figūros. Gal tik kryžius. Deja, Lietuvoje dabar vėl karas, tik kitoks, hibridinis. Be šūvių ir sprogimų. Nėra gaisrų ir dūmų. Nebent pabėgėliai kūrentų savo lauželius prie palapinių, atšalus rugsėjo naktims. Nepavojinga. Bet vis tiek dėl to maudžia širdį. Nėra ramybės. Prasidėjo atlaidai Šiluvoje, ir pačią pirmą dieną visi piligrimai suklupdyti melstis už taiką. Kai žiūri į dangų, koks jis platus ir didelis, dar labiau įsiplieskia gražių dalykų ilgesys. Žinome nuo mokyklos, kaip Maironis, jau susenęs ir daug kuo nusivylęs, troško tik vieno – garbinti mėlynus skliautus. Ir visi vaikai panašiai susiranda slapčia savo debesis ir žiūri, matuoja begalybę, ir tai jiems būna stipriau, giliau už pagundą kariauti. 

Tų pievų, kur kitados man buvo ilgiausi ir brangiausi žiūrėjimai į debesis, seniai nebėra. Rodos, nebeliko tose vietose nė ano dangaus. Per Šventą Antaną šįmet dar sykį pasitikrinau. Nuo rajoninio žvyrkelio – keliukas per laukus, gerai pažįstamas su visais savo vingiais, duobėmis, akmenų kliūtimis. Kurį laiką dar tęsiasi, o paskui dingsta, prasideda arimai, apžėlusios vėžės suka visai į kitą pusę, automobilis klimpsta. Horizonte – senasis miško siluetas su ta pačia properša, ten šiapus melioracijos kanalo ir buvo tos dangiškos pievos. Gal ir maknotum artyn, bet kilst akis į viršų, o ir ten jau nieko, tik žydra bereikšmė dėmė. Apkaltinu klimato kaitą. 

Tiesa, atsiras vėliau stebuklingi, kalbantys debesys, jau kitur, jau baigiantis vasarai, vakarop, tarp kasdienio lietaus ir blogųjų naujienų. Draugas sėdi šalia ir ima juokais vardinti, kas atslinko virš mūsų galvų. Nasrus išžiojęs šuo, fantastiškas paukštis, slibinas su ragais, barzdotas profilis – gal nelegalaus migranto ar net paties Dievo Tėvo. Man dabar ramiau, suprantu, kad dangus dar liko, net jei karai ir gamtos nelaimės, ir kad verta ten paganyti žvilgsnį. Bažnytinių skaitinių knygoje būna keli maldavimai, kad tikintieji nepamirštų kelti akių į dangų. Vis šypteliu, kai išgirstu, nes debesys nėra tam, kad įrodytų Dievą. Gal tik mokaisi vilioti save tuo, ką jis turėtų matyti žvelgdamas žemyn, ne taip, kaip mes. 

Mažas namukas su kaminu išliko nepaliestas gaisro. Greičiausiai tai ir buvo užrašyta kitoje nuotraukos pusėje keistu gotišku šriftu, kurio nesuskaičiau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien