Ką man, vienuoliui, reiškia skaistumas

Misijų savaitės susitikimo su Ukmergės bendruomene atgarsiai

Tą, kas man „nutiko“, padeda suprasti Biblijos tekstas, kuriame kalbama apie žemdirbį, viename lauke aptikusį lobį. Tada žmogus parduoda viską, ką turi, kad įsigytų tą lauką. Tai gražus įvaizdis, kaip Kristus mus pašaukia tapti šventaisiais: norint įsigyti tą lobį, reikia viską parduoti. Artojas tai atlieka – ir ne iš pareigos, bet iš džiaugsmo. Tai vieną gražią dieną patyriau ir aš.

Paskui, laikui bėgant, supratau, kad ne taip paprasta būti ištikimam, nes „viskas trunka ilgai“. Be to, beveik kiekvieną dieną iš Bažnyčios išgirstam nemažai skaudžių naujienų: tas ar anas kaltas dėl vienokio ar kitokio išnaudojimo… Ima svaigti galva. O aš… ar sugebėsiu būti kitoks? Todėl ima kilti klausimų: ar tikrai pašvęstasis gyvenimas yra Kristaus pašaukimas? Ar tai vis dar prasmingas atsakas šiandienos pasaulyje? Visa tai išgyvenu. Tačiau, kai vėl žvelgiu į Kristų, dar giliau išgyvenu kai ką kita.

Juk Kristus įsileido visus; buvo romus vyras, kurio santykiai su moterimis buvo taikūs ir sąžiningi, nors jis nebuvo vedęs. Iš jo tyčiojosi kaip iš eunucho. Sekdamas Juo, pasirinkau skaistybę, būtent Jam ir dėl Jo, nes Jis yra mano kelrodė žvaigždė. Galiausiai mane supa pavyzdžiai, kurie mane palaiko: Prancūzijoje gyvenantis teologas-atsiskyrėlis, su kuriuo susirašinėju. Vien jo buvimas man suteikia drąsos. Lietuvoje galiu pasitikėti vyresnio amžiaus kunigu, patyrusiu daugiau išbandymų nei aš, tačiau nepalūžusiu ir šviečiančiu kitiems.

Taip, kai susimąstau, Kristus yra mano didžiausia meilė. Dėl Jo ir su Juo esu vienuolis. Taip pat dėl Jo atvykau ir į Lietuvą. Žmogiškai kalbant, kitos priežasties nebuvo.

Pašvęstojo gyvenimas skaistybėje yra išsižadėjimo gyvenimas, tai faktas. Tačiau šie išsižadėjimai sukuria atvirumo ir dovanojimo erdvių. Todėl tam tikromis dienomis esu itin laimingas savo pasirinkimu. Ne tada, kai kas nors iš mano artimųjų turi bėdų su žmona ar vaikais, o aš galvoju: „Oho, ko išvengiau!“, o tada, kai jaučiu, kad esu tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku: The right man at the right place.

Kartkartėmis pasitaiko patirti šią pilnatvę, suteikiančią prasmę daugeliui pasiaukojimų: jausti, kad privalėjau padaryti, ką padariau, būti konkrečioje vietoje ir pan. Kai prasidėjo pandemija, visame pasaulyje kilo panika. Aš tuo metu buvau Belgijoje ir negalėjau patekti į Lietuvą. Galiausiai, įveikęs kliūtis, skridau iš Briuselio į Amsterdamą, iš Amsterdamo į Kopenhagą, iš Kopenhagos į Kauną.

Pasiekus kelionės tikslą, vyras labai primityvia statybininko kauke (tuomet kaukės dar buvo reta prekė!) paklausė, kas aš esu. Paaiškinau, kad esu vienuolis iš Belgijos, grįžtantis namo. Staiga pro stiklą matau, kaip ašaromis apsipila jo veidas, kol nusiima kaukę, kad išsipūstų nosį: „Jūs čia tokiomis sąlygomis – ir išmokote lietuviškai! Bet kodėl?“

Taip, nesukūriau savo šeimos, ir tai nėra mažas išsižadėjimas. Tačiau kartais jaučiu, kad galiu būti tarpininkas ar „tiltas“ net savo šeimoje, ypač netekties valandą ar nesutarimų metu. Kartais šeima kreipiasi į šį keistą pusbrolį, gyvenantį Lietuvoje, tarsi aš galėčiau jiems duoti ką nors originalaus. Buvo atvejų, kai teko vaikams ar jaunuoliams suteikti tai, ko negalėjo tėvai. Ne visada iškart tai suvokiau. Keletą kartų girdėjau: „Broli, Jūs esate tas, kuris išauklėjo mūsų vaikus. Tokie, kokie jie yra šiandien, tik jūsų dėka.“ Žinau, jei tai yra skirta man, tai dar labiau skirta bendruomenei, kuriai priklausau.

Manau, kad skaistumas veda vienuolį į nuošalesnį planą, kad atliktų kitokį vaidmenį, atverdamas naujus bendrystės būdus. „Įprastu būdu“ man teko džiaugtis, kai buvau išrinktas būti savo dukterėčių krikštatėviu, arba kelių savo draugų vestuvių liudytoju. Čia vėl yra nepaprasta malonė. Galiausiai, kai grįžtu į Belgiją, niekada nepamirštu aplankyti savo nuostabaus draugo, gyvenančio netoli mano tėvų. Visada laukiu šios akimirkos. Šioje septynių vaikų šeimoje jaučiuosi kaip namie, savo vietoje. Tiesa, šiek tiek ypatingoje, bet tikrai kaip namie. Vienas iš jo sūnų sako: „Tėti, džiaugiuosi, kad tavo draugas atvažiuoja tavęs aplankyti.“ Lietuvoje taip pat esu radęs šeimų, kurių dalimi jaučiuosi esąs.

Skaistus gyvenimas reikalauja budrumo ir nuoširdumo. Gera pažinti save, žinoti savo ribas ir silpnybes ir rasti būdą, kaip jas integruoti. Geriausia išlaikyti tinkamą atstumą: nebūti per daug arti, bet ir neužsidaryti lediniame kiaute. Skaisti meilė žino, kad kitas žmogus jai nepriklauso, kad mylėti jį ar ją – tai reiškia išlaisvinti asmenį suteikiant jam savarankiškumą. Tai menas, kuris visada yra subtilus, kuriame esi amžinas naujokas.

Šventasis Augustinas sako, kad geriau šlubčioti išganymo keliu, negu abiem kojomis bėgti į pražūtį. Panašiai aš einu skaisčios meilės keliu. Tačiau pažeidžiamumas, kurį jaučiu, kita vertus, daro mane prieinamą ir jautrų. Vis dar manau, kad norint žengti pirmyn šiuo keliu, būtina puoselėti savo vidinį pasaulį, aprūpinti jį tuo, kas jį stiprina (gera literatūra ir kt.), bet svarbiausia – palaikyti kokybiškus santykius.

Šių santykių centre – brolių vienuolių bendruomenė. Tai labai svarbi vieta, kuria privalu rūpintis. Tai reikli vieta, kurioje reikia tiesos. Kartais broliai yra tie, kurie erzina ir skaudina; kartais aš esu tas erzinantis ir skaudinantis asmuo. Taip yra. Bendruomenė padeda augti, o kartu yra – ir tai labai svarbu! – ta vieta, kuri mane saugo, išlaiko nuolankų, tikrą ir ištikimą. Dar norėčiau pridurti, kad pasirinkimas būti broliu bendruomenėje – ir, duok Dieve, visuotiniu broliu – yra raktas į skaistumo supratimą. Juk tiesa, kad ir žmonių šeimoje broliai ir seserys, nors ir tikrai pažįstami bei artimi, laiko atstumą vieni su kitais. Taip yra ir su tais, kurie yra mano broliai ir seserys Kristuje.

Pabaigoje pasakyčiau, kad mane labiausiai džiugina santykiai, o ne daiktai ar pasiekimai. Vartojimas patenkina žmogų iki tam tikros ribos, bet anksčiau ar vėliau nuvilia, palieka jį tuščią ir kartų. Nėra nieko labiau slegiančio už vartotojiškumo dvasią, ypač meilės srityje. Išties mylėti skaisčiai – tai sutelkti visas jėgas aukštam tikslui, Didelei Meilei. Tai nereiškia nei paneigti dalį savęs, nei ją suslėgti, nei išplėšti, bet nukreipti ją kitu keliu.

Šis aukštas tikslas nėra savirealizacija; tai atvirumas ir prieinamumas Dievui, mano artimui, kuris yra mano brolis, mano sesuo. Šiame kelyje Kristus, „daugelio brolių pirmagimis“, eina kaip svarbiausias – pirmasis.