Ką Maskvos patriarchatas veikia Afrikoje?

Aleksandrijos patriarchato vyresnybė pasmerkė patriarcho Kirilo mokymą apie „rusų pasaulį“, kurį pavadino nauja politine-ekleziologine „teorija“ (žodis „teorija“ Šv. Sinodo nutarime parašytas kabutėse), ir iš dvasininkų luomo pašalino šio patriarchato egzarchą Afrikoje – metropolitą Leonidą Gorbačiovą. Kiek anksčiau Šv. Sinodas iš dvasininkų luomo pašalino Maskvos patriarchato kunigą Georgijų Maksimovą. Taigi kas gi čia vyksta? Kuo susijusi Rusios Ortodoksų Bažnyčia ir Afrika?

Afrikos Bažnyčia ir konfliktas su Maskvos patriarchatu

Afrikietiškoji ortodoksija, kaip jau minėjome, yra apaštališkos kilmės. Kartais nesusimąstome, kiek daug mūsų Bažnyčia yra skolinga Afrikai – juk Šiaurės Afrikoje gyveno ir šv. Augustinas, ir Origenas, ir šv. Atanazas Didysis, ir šv. Kiprijonas. Čia gimė Dykumos Tėvų sąjūdis, Aleksandrijos patriarchai pirmininkavo II ir III Visuotiniam susirinkimui (Ortodoksų Bažnyčia jų pripažįsta septynis). Dėl šios reikšmės Aleksandrijos patriarchas turi popiežiaus (gr. papas – „tėtis“) titulą ir yra vadinamas „pasaulio teisėju“, nors garbės eilėje yra antras po Konstantinopolio (Visuotinio) patriarcho.

Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos ir Antiochijos Bažnyčios iki 1054 m. schizmos sudarė pentarchiją – penkių svarbiausiųjų patriarchatų sistemą, kuri valdė Bažnyčią. Po schizmos keturi Ortodoksų Bažnyčioje likę apaštališkieji sostai toliau išlaikė autoritetą, yra vadinami „senaisiais patriarchatais“. Šie patriarchai ne kartą yra kartu skelbę enciklikas svarbiais Bažnyčiai klausimais.

Aleksandrijos patriarchatas vykdo ekumeninį dialogą su kitomis senovinėmis Afrikos Bažnyčiomis – Egipte, be graikiškosios tradicijos Ortodoksų Bažnyčios, dar yra Koptų Ortodoksų Bažnyčia, kaimynystėje – Eritrėjos bei Etiopijos Bažnyčios. Schizma tarp Koptų, Eritrėjos bei Etiopijos Bažnyčios iš vienos pusės ir tuo metu dar vieningos katalikų-ortodoksų Bažnyčios iš kitos įvyko 451 m., kai kilo nesutarimas dėl to, ar Kristus turi dvi prigimtis, ar tik vieną. Gerokai vėliau nedidelė dalis koptų ir etiopų sudarė uniją su Roma, taip Afrikoje atsirado Rytų apeigų katalikų (unitų) Bažnyčios. Kitur pradėjo veiklą Romos katalikų ir protestantų misionieriai, tebesidarbuojantys iki šiol.

Pasidalinimai misionieriškuose kraštuose buvo vienas iš akstinų ekumeniniam sąjūdžiui atsirasti. Juk nepaprastai sunku įtikinti žmones atsiversti į krikščionybę, kai jie mato, kaip misionieriai patys tarpusavyje nesutaria, o tai yra tiesa, jie vieni kitus juodina. Krikščionys savo liudijime turi būti vieningi, kitaip jie atrodo neįtikinamai. Šitaip Afrika su savo Bažnyčių gausybe tapo natūraliu ekumenizmo lopšiu.

Čia skirtingų konfesijų atstovai pasirašė susitarimus išspręsdami šimtmečius trukusius tikėjimo ginčus, čia Aleksandrijos patriarchatas ir Koptų Ortodoksų Bažnyčia sutaria taip gražiai, kad abiejų Bažnyčių popiežiai-patriarchai nutarė pasirinkti tą patį vardą savo pontifikatui – „Teodoras“. Abi Bažnyčias šiuo metu gano popiežiai-patriarchai Teodorai II, nors ir vieno vardas graikiškai skamba Theodoros, o kito – koptiškai – Tauadros.

XX a. Aleksandrijos patriarchatas išsiplėtė Užsachario Afrikoje – ypač Kenijoje bei Ugandoje, taip pat daugybėje kitų kraštų. Patriarchatas ne tik skelbia tikėjimą, bet ir vykdo aktyvią humanitarinę misiją.

2019 m. šis dėl savo misijos ir didingos istorijos gerbiamas apaštališkasis sostas netikėtai perbėgo Rusijai kelią – po to, kai Konstantinopolio (Visuotinis) patriarchatas suteikė Ukrainos Bažnyčiai nepriklausomybę (autokefaliją) nuo Maskvos patriarchato, Aleksandrijos patriarchatas ją pripažino ir pasveikino nepriklausomų Bažnyčių šeimoje. Maskva to netoleravo ir paskelbė nutraukianti sakramentinį bendravimą su Aleksandrijos patriarchatu. Vėliau Maskvos patriarchato Sinodas netgi pavadino Aleksandrijos patriarchą „pasitraukusiu į schizmą“. Ir tada prasidėjo aktyvus Maskvos patriarchato parapijų kūrimas Afrikoje.

Žinoma, Maskvos patriarchatas neturi jokių įgaliojimų spręsti, ar kiti patriarchai, ypač esantys aukščiau patriarchų eilėje, yra teisūs – niekas Maskvai nesuteikė tokių įgaliojimų. Tačiau dar anksčiau Maskva „savarankiškai“ nusprendė nutraukti sakramentinę bendrystę su Konstantinopolio patriarchu – pirmuoju tarp ortodoksų patriarchų.

Visa tai gali pasirodyti netikėta tik tuo atveju, jeigu Maskvos patriarchato veiksmus nagrinėjame atsietai nuo Rusijos Federacijos politikos. Maskvos patriarchato Bažnyčios išorės reikalų skyrius bendradarbiauja su Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija, informacijos apie tai lengva rasti oficialiuose tinklalapiuose, ir Maskvos patriarchato veiksmai dažnai vyksta paraleliai su valstybės politika. Ne išimtis – ir Afrika.

Rusijos kariuomenė ir Rusijos dvasininkai

Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos reikšmė tarptautinėje politikoje gerokai sumažėjo, ji nebebuvo tokia aktyvi Afrikoje kaip sovietmečiu – ištikimiausiu partneriu liko tik Pietų Afrikos Respublika. Todėl 1998 m. būsimojo patriarcho, tuomet – dar metropolito, Kirilo iniciatyva Pietų Afrikos Respublikoje buvo sukurta Maskvos patriarchato parapija rusakalbių sielovadai. Kadangi tuo metu Maskva dar pripažino Aleksandrijos patriarchatą, šiai parapijai sukurti reikėjo prašyti Aleksandrijos patriarchato sutikimo. Čia buvo pašventintas paminklas rusų jūreiviams, o metropolitas, vėliau – patriarchas Kirilas meldėsi už mirusiuosius jūreivius.

XXI a. lėtai įsibėgėjant Rusijos ir Afrikos valstybių ryšiams, aktyvėja ir Maskvos patriarchato atstovų vizitai į Afriką. Lemiami tarptautinėje erdvėje Rusijai tampa 2015 m., kai ji įsitraukia į karą Sirijoje – pirmą kartą po sovietmečio iš regioninės galios tapdama vėl tarptautinė. Neatsilieka ir Maskvos patriarchatas – jo dvasininkai atvyksta su humanitarine bei rekonstrukcijos misija, tuometinis patriarchato ryšių su visuomenė skyriaus vadovas kun. Vsevolodas Čaplinas viešai pavadina karą Sirijoje „šventa pareiga“. Sirijos prezidentas Basharas Assadas Vladimirą Putiną vadina „vieninteliu krikščioniškosios civilizacijos gynėju“.

Kad konsoliduotų vietinius krikščionis, 2015 m. Maskvos patriarchatas įsteigia dvišalę Rusios Ortodoksų Bažnyčios ir Asirijos Rytų Bažnyčios dialogo komisiją. 2017 m. buvo sukurta dvišalė Rusios Ortodoksų Bažnyčios ir Sirijos Ortodoksų Bažnyčios (nepriklausančios visuotinei Ortodoksų Bažnyčiai) komisija. Taip Maskvos patriarchatas paskui rusų kariuomenę įsitvirtino Artimuosiuose Rytuose.

Viso to klausant galima nė neįtarti, kad Sirija bei Artimieji Rytai yra istorinė Antiochijos patriarchato teritorija. Tiesa, Antiochijos patriarchatas sutiko atsitraukti ir leisti Maskvai veikti savo nuožiūra. Jis taip pat nedalyvavo Maskvos patriarchato boikotuotame Šventajame ir Didžiajame Ortodoksų Bažnyčios susirinkime Kretoje (2016 m.) ir nepripažino Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefalijos.

Aleksandrijos patriarchatas pasirinko kitokį kelią. Nors jo atstovai neprieštaravo Maskvos patriarchato dvišalių komisijų kūrimui su Afrikoje esančiomis Sirijos Bažnyčios seserimis – Koptų Bažnyčia (2015 m.) ir Etiopijos Bažnyčia (2018 m.), tačiau aleksandriečiai dalyvavo Kretos susirinkime (2016 m.), o vėliau pripažino Ukrainos autokefaliją (2019 m.). Jų pasirinkimai prieštaravo Maskvos patriarchato interesams.

Kita vertus, kai 2018 m. Maskvos patriarchatas mezgė dvišalį ryšį su Etiopijos Bažnyčia, Centrinėje Afrikos Respublikoje ir Malyje jau pradėjo veikti Rusijos samdinių kariuomenė „Wagner“. Galima buvo tikėtis, kad 2019 m., plečiantis Rusijos interesams Afrikoje, plėtosis ir Maskvos patriarchato veikla, tačiau buvo akivaizdus nuo Maskvos patriarchato nepriklausantis faktorius – „nepaklusni“ Aleksandrijos patriarchato Bažnyčia, kurios leidimas formaliai turėjo būti gaunamas kiekvienam žingsniui Afrikoje (kaip buvo gautas, pavyzdžiui, 1998 m. kuriant parapiją Pietų Afrikos Respublikoje). Ypač po to, kai Aleksandrijos patriarchatas pripažino Ukrainos Bažnyčios nepriklausomybę, tapo akivaizdu, kad santykiai nebus lengvi.

Maskvos patriarchato priimtas sprendimas iš esmės buvo tiesiog nustoti paisyti Aleksandrijos patriarchato egzistavimą. 2019 m. Maskvos patriarchatas nutraukė bendrystę su Aleksandrija, o 2021 m. sukūrė alternatyvią struktūrą Aleksandrijos patriarchatui – Maskvos patriarchato Afrikos egzarchatą, ir jam vadovauti paskyrė metropolitą Leonidą Gorbačiovą. Pasak misionierių pasakojimų, neturtingiems Aleksandrijos patriarchato dvasininkams buvo siūlomi pinigai už perėjimą į Maskvos patriarchatą, taip suformuotas pirminis parapijų tinklas.

Turbūt nereikia pridurti, kad neilgai trukus metropolitas Leonidas spaudai kalbėjo: „Į mus jau kreipiasi žmonės iš Malio bei Centrinės Afrikos Respublikos ir sako, kad jie labai džiaugiasi, jog čia yra tie [Rusijos] kariniai specialistai, kurie „gina mūsų teises ir laisves“. Sakoma, kad tai, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar, skiriasi tarsi dangus ir žemė.“

Skaudžios pasekmės

Maskvos patriarchato ekspansija Afrikoje – tai dar vienas, tiesa, mums prasčiau nei Ukrainoje pažįstamas religijos instrumentalizavimo atvejis. Deja, tokio veikimo pasekmės siaubingos – neseniai atsivertę afrikiečiai, matydami vyskupų ir kunigų tarpusavio kivirčus, papirkinėjimą ir politinius interesus, apskritai nusivilia Bažnyčia ir krikščionybe, pradeda žvelgti į viską ciniškai. Kaip yra sakęs Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, „Bažnyčia, kai jai keliami tikslai neturi nieko bendro su jos pradine misija, yra [žmonėms] nereikalinga“.

Tarpusavio nesutarimai pakerta Bažnyčios autoritetą ir pagonių akyse – iš esmės grįžtama į laikus iki ekumeninio sąjūdžio, kai krikščionys buvo paskendę begaliniuose ginčuose, kas gi yra geresnis ir teisingesnis.

Šiame kontekste tikintiesiems krikščionims ortodoksams svarbu nesusipainioti minėtuose ginčuose, nepasiduoti cinizmo pagundai, klausytis tų patriarchų, kurių pirmtakai vadovavo Septyniems Bažnyčios susirinkimams, suformavusiems mūsų tikėjimo pagrindą. Kai Rusijos žiniasklaidoje yra šmeižiami du pagal kanoninę tvarką garbingiausi mūsų Bažnyčios patriarchai – Visuotinis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I ir Aleksandrijos popiežius-patriarchas Teodoras II, ortodokso sąžinė turėtų sunerimti. Tie, kurie šmeižia mūsų garbingiausius patriarchus, atrodo, yra pasiruošę net ir visą Bažnyčią sugriauti, jei tai tik padės pasiekti pragmatinius politinius tikslus.

O neortodoksams šiuo nelengvu laiku turbūt labai naudingi yra šie patriarcho Baltramiejaus I žodžiai: „Tarptautinių santykių specialistai kartais yra linkę ignoruoti arba sumenkinti religinį veiksnį […]. Tačiau dabar prasidėjo laikotarpis, kai šis veiksnys tampa vis svarbesnis. Teologams ir kitiems su Bažnyčių veikimu susijusių klausimų specialistams gali prireikti atsiverti kitoms perspektyvoms ir užmegzti dialogą su kitomis mokslo disciplinomis. […] Svarbu, kad socialinių mokslų, politikos ir tarptautinių santykių tyrinėtojai įveiktų tam tikrą nenorą gilintis į religinius klausimus.“

Deja, Maskvos patriarchate religija ir politika susipynė taip, kad neaišku, kur prasideda viena, o baigiasi kita. Todėl, atsižvelgiant į taiklią patriarcho Baltramiejaus I įžvalgą, ir Lietuvos tyrėjams aktualu giliau analizuoti Maskvos patriarchato veiklą, kad ši nešventa sąjunga būtų bent jau suvaldyta, dar geriau – nutraukta.