2020 07 25

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Ką mes skaitome? #atostogos

Skaitymas
Unsplash.com nuotrauka

Šįkart drauge su redakcija savo skaitinių rekomendacijomis dalijasi du autoriai – mokytojas, eseistas Vytautas Toleikis ir mūsų bendradarbė, žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ redaktorė Agnė Grinevičiūtė.

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Graham Greene „Monsinjoras Kichotas”, Alma Littera, 1997. Iš anglų kalbos vertė Julija Lapienytė.

Nuo tada kai perskaičiau „Galybę ir garbę“, norėjau ir kitų Grahamo Greeno (1904–1991) knygų, ypač „Monsinjoro Kichoto“, apie kurią buvau nesyk gerų atsiliepimų girdėjusi. Romanas nenuvylė. Istorija apie nedidelio Ispanijos miestelio kleboną ir jo kelyje patirtus nuotykius kartu su buvusiu meru, komunistu, kuris, tikriausiai atspėsit, vadinamas Sanča. Keliauja jie, žinoma, Rosinantu, tik ne arkliu, automobiliu, o monsinjoro Dulsinėja yra Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė iš Lizjė. Greenas sukūrė komišką, tačiau rimtus klausimus apie draugystę, artimo meilę, dogmas, autoritetą keliančią istoriją, kurios centre – idealistas iš La Mančos, kovojantis su vėjo malūnais XX amžiuje.

Greeno Kichotas tam tikrais aspektais panašus į Cervanteso Kichotą tematiškai ir stuktūriškai. Dar šis kūrinys dėl katalikų kunigo ir komunisto politiko santykių dinamikos gali priminti Giovannio Guareschio knygą apie kleboną Don Kamilį ir viršaitį komunistą Peponį, kur taip pat asmens vertė iškeliama aukščiau bet kokių idėjų, taip pat užjaučiamos žmogiškos silpnybės, tačiau didžiausias skirtumas tikriausiai tas, kad Greenui rūpi tikrovės ir sapno, įsitikinimų ir abejonės santykis ir reikšmė žmogaus gyvenime. Viena įspūdingiausių pasakojimo dalių – pabaigoje monsinjoro aukojamos įsivaizduojamos Mišios. Dar be galo žavu, kaip Kichotas ir Sanča numalšina sielos ir kūno troškulį pašnekesiais prie vyno, tai primena, kiek malonumo teikia ir kaip praturtina tikras pokalbis. Daugiau nieko nesakysiu, leiskitės į neabejotinai nuotykingą ir kažkuo mįslingą kelionę. „Taip klajojant galima pažinti meilę…“

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Marina Vlady „Vladimiras, arba Nutrauktas skrydis“, „Astrel“, 2012.

„Nemėgstu lengvų dainų. Nemėgstu, kad mano koncertuose žmonės ilsėtųsi. Noriu, kad mano publika dirbtų kartu su manimi, kad ji kurtų. Turbūt taip nusistovėjo mano maniera. Mano daina beveik tolygi klyksmui“ – tai vieno garsiausių rusų poetų, aktorių, bardų ir dainininkų Vladimiro Vysockio (apie jį šiandien, praėjus lygiai 40 metų po jo mirties, daugiau skaitykite čia) žodžiai iš jo žmonos, rusiškų šaknų turinčios prancūzų aktorės Marinos Vlady, atsiminimų knygos.

Memuarus M. Vlady prancūziškai parašė dar 1980-aisiais, visai netrukus po V. Vysockio mirties. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje „Vladimiras, arba Nutrauktas skrydis“ išleista ir rusiškai. Žinoma, tiražas išgraibstytas akimoju. Domėjimasis legendinio poeto asmenybe, gyvenimu ir kūryba nė kiek nenuslūgęs ir šiandien.

Knygoje – įstabi ir graudi Marinos ir Vladimiro meilės istorija: pirmasis jųdviejų susitikimas, santuoka, trukusi 12 metų, triukšmingų vakarėlių atmosfera, laimingos jųdviejų akimirkos būnant kartu, išsiskyrimai ir susitaikymai, begaliniai pokalbiai telefonu šešerius metus režimo sąlygomis gyvenant per atstumą: jam – Rusijoje, jai – Paryžiuje, V. Vysockio kūryba ir tragiška mirtis.

2006-aisiais Paryžiuje pagal M. Vlady knygą sukurtas to paties pavadinimo spektaklis, kurį režisavo Jeanas-Lucas Tardieu.

***
„Kitą dieną mums numatytas susitikimas su Josifu Brodskiu – vienu iš tavo mylimų rusų poetų. Susitinkame nedidukėje kavinėje Grinvič Vilidže. Prie puodelio arbatos judu kalbatės apie viską pasaulyje. Tu skaitai Brodskiui savo naujausias eiles, jis labai rimtai klausosi. Paskui einame pasivaikščioti gatvėmis. Jam patinka ši Niujorko dalis, kur daugelį metų gyvena. Vėsta, ir tu man nuperki žavią kepuraitę – kad neperpūstų ausų. Gatvė, kuria žingsniuojame, tokia tyki, tačiau Brodskis sako, kad naktį čia pavojinga… Tebešnekėdami įžengiame į mažytį butuką, tiesiog užverstą knygomis – tikrą poeto urvą. Jis ruošia mums pietų nuostabų rytietišką patiekalą ir skaito poeziją anglų kalba.

Prieš mums atsisveikinant rašo tau linkėjimą savo naujausioje eilėraščių rinktinėje. Iš jaudulio negalime pratarti nė žodžio. Pirmą kartą gyvenime iš tiesų didis poetas pripažino tave kaip sau lygų. Kiek ilgai to laukei? Tu visuomet buvai autorius-atlikėjas, geriausiu atveju bardas, menestrelis, tačiau apie kokią nors sąsają su poezija nebuvo nė kalbos. Oficialieji poetai – Evtušenka ir Voznesenskis – su malonumu palaiko ryšius su tavimi, kartu su užuojauta šypsodamiesi, kai įteiki jiems savo eiles. Daugelį sykių jie pasiimdavo jas, žadėdami išspausdinti, tačiau nieko taip ir neišleido.

Kas iš tos garbės – štai tave lygiu pripažino geriausias gyvas šių laikų poetas! Tavo akyse – laimės ašaros. Šią knygą tu rodysi kiekvienam svečiui, ji visada bus padėta garbingiausioje tavo nedidelės bibliotekos vietoje. Aš tyliai šypsosiuosi žvelgdama, kaip tu vis pasiimi ją ir perskaitai linkėjimą, padariusį tave poetu.“

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Susan Sontag „Apie fotografiją“, Baltos lankos, 2000. Iš anglų kalbos vertė Laurynas Katkus.

Prieš keletą savaičių išryškinau fotoaparate buvusią juostą. Pastaruoju metu į kadrus dažniausiai patenka žmonės, o ne gamtos vaizdai. Tiesa, retai kada pavyksta nukreipti fotoaparato objektyvą į žmogų ir pasiekti tokią fotografuojamo asmens būseną, kad jis nesusigūžtų arba nepradėtų apsimestinai vaipydamas pozuoti. Atrodo, kad susidūrę su fotoaparatu pasiduodame instinktui slėptis ir saugotis. Nenorime „būti įamžinti“ ir „sudėti į akimirką“. Pozavimas irgi yra savotiška apsauga nuo kitų: pozuodami tarsi išsaugome „tikrąjį“ save, nes pateikiame tiesiog pozą, apsimestinį vaizdą, o štai „tikrieji mes“ išliekame tik sau, mūsų niekas nepasisavina. Būname savo pačių šeimininkai. „Sugauti akimirką“ niekada nėra toks nekaltas veiksmas, kaip gali atrodyti iš pažiūros.

Klausimą apie fotografijos ir vaizdo kultūros „nekaltumą“ dar 1979 m. iškėlė amerikiečių rašytoja, intelektualė Susana Sontag. Jos esė rinkinys „Apie fotografiją“ iki šiol laikomas vienu įtakingiausių veikalų apie fotografiją kaip medijos formą. Autorė knygoje nagrinėja vis labiau įsigalėjančią vaizdo kultūrą ir jos specifinį santykį su tikrove, etika, taip pat aptaria įvairių žymių fotografų (pavyzdžiui, Diane Arbus) kūrinius, karo fotografijos etiką ir moralinius jausmus „bukinantį“ smurtinių vaizdų srautą. S. Sontag vienu metu fotografija ir žavi (kelia smalsulį), ir šiek tiek gąsdina. Šiuolaikinėje (ir agresyvioje) vaizdo kultūroje jos įžvalgos atrodo kaip niekada aktualios.

Pirminė S. Sontag mąstymo apie fotografiją prielaida nuskamba esė „Platono ola“ puslapiuose: „Nufotografuoti – tai pasisavinti fotografuojamą daiktą, pasaulio atžvilgiu laikytis tam tikros pozicijos, kuri panaši į žinojimą, taigi ir į valdžią“ (p. 14). S. Sontag požiūris atrodo radikalus: juk dabar savo telefonuose turime daugybę draugų, artimųjų, giminaičių, gyvūnų ar gamtos atvaizdų. Dažnai jais džiaugiamės, rodome kitiems, didžiuojamės, demonstruojame. Tiesa, kartais tų vaizdų rodymas kitiems tėra savo pačių pozicijos įsteigimas ir įtvirtinimas: „Pažiūrėkite, ką aš jums parodysiu.“

Ir šiuo atžvilgiu S. Sontag yra teisi: įsivaizduojame, kad tų žmonių ir dalykų atvaizdai priklauso mums, nes galime juos rodyti, jie tarsi mums priklauso. O jeigu priklauso mums, atrodo, nebepriklauso tiems, kuriuos nufotografuojame, teisėtiems savo atvaizdo savininkams. Pripratę prie nuolat (re)produkuojamo vaizdo dažnai nebepastebime, jog skaitmeninėje fotografijoje išnyksta pagarbus santykis su fotografuojamu objektu (o gal jo ir niekada nebuvo? Gal fotografijos prigimtis yra „sužeisti“ ir „atimti galią“?), jo unikalia esatimi, netgi, sakyčiau, jo autonomija.

Socialiniuose tinkluose dažnai „paslepiu“ mažų vaikų fotografijas, kuriomis dalinasi jų tėvai. Ne dėl to, kad nemėgčiau mažų vaikų ar man jie būtų negražūs. Dažniausiai susiduriu su etine problema: nevaldomas vaikų fotografijų srautas man atrodo nesąžiningas pačių vaikų atžvilgiu. Jie dažnai tampa jų tėvų noro pa(si)rodyti būdu. Fotografijose dokumentuojamas jų nesąmoningas gyvenimas ir lengvai pasiekiamas žiūrintiesiems. Kūdikiai negali patys nuspręsti, ar jų nuotrauka gali tapti visų žiūros objektu, todėl savotiškai jie netenka ir savo galios, savo autonomijos, savo unikalios esaties. Nė neįsivaizduoju, ar tokie svarstymai turėtų vesti į nebesidalinimą vaikų fotografijomis internete, bet jie savaime įdomūs kaip svarstymai, verčiantys apmąstyti savo santykį su kasdienybe. Būtent tokius svarstymus apie fotografijos prigimtį ir etines ribas siūlo amerikiečių mąstytoja.

Vytautas Toleikis, mokytojas

„Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“, 2020.

Neslėpsiu, kad į Rūtos Vanagaitės ir vokiečių istoriko Christopho Dieckmanno knygos pristatymą birželio 25 dieną Vilniaus choralinėje ėjau ne tik iš smalsumo. Seniai žinojau, kad tokia knyga rašoma. Dar prieš knygos pasirodymą Lietuvoje spėjusieji perskaityti knygą gyrė. Juolab abu autorius šiek tiek pažįstu. Be to, žinojau, kad knyga nebus platinama Lietuvos knygynuose, tad gera proga ją įsigyti. Atėjau kiek anksčiau, kad spėčiau prieš knygos pristatymą ir autografų paprašyti, ir su autoriais vienu kitu sakiniu persimesti. Nesileisiu į detalesnį knygos pristatymo aprašymą, man netikėčiausias dalykas buvo santūri Rūtos Vanagaitės laikysena, kalbėjo ji gal kokias dešimt minučių. O renginys truko beveik keturias valandas…

Užtai knygą iškart perskaičiau. Kadangi prie ankstesnės Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zurofo knygos „Mūsiškiai“ nors ir ne dėl esminių dalykų, bet turėjau prie ko prikibti, ypač kai kurių vėlesnių „Mūsiškiai“ pristatymų stilistikos, naująją skaičiau kone pro padidinamąjį stiklą, vis tikrindamas, ar bičiulių komplimentai ne šauna pro šalį. Taigi knygą „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ drąsiai rekomenduoju įsigyti internetu ir įdėmiai perskaityti. Visiems, ne vien humanitarinį išsilavinimą turintiesiems. Puiki knyga. Man labai patiko taiklus istoriko Tomo Balkelio komentaras mano feisbuko paskyroje: „Mano nuomone, tai yra pati geriausia knyga apie Holokaustą Lietuvoje. Gili, sukrečianti ir išsami. Knygos formatas – dialogas tarp žurnalistės ir istoriko – tik pagyvina dėstymo būdą. Knygoje išsklaidoma daug mitų apie Holokaustą Lietuvoje ir Europoje. Ši knyga įkvėps ne vieną naują tyrinėjimą.“

Svarbiausia ir vertingiausia, kad knygoje Holokaustas Lietuvoje parodomas ne tik iš nacių Vokietijos ir visos Europos perspektyvos, be ir iš lietuvių, rusų, žydų perspektyvos. Ch. Dieckmanas moka ne tik pagrindines Europos kalbas, bet ir rusų, jidiš, hebrajų, lietuvių, t. y. be asistentų-vertėjų naudojosi pirminiais šaltiniais. Antra – parodomos ir kitos nacių persekiotos grupės, ko ne vienam tyrime pasigendame: sovietiniai karo belaisviai, prievarta evakuotieji, romai, neįgalūs žmonės. Remdamasis archyvine medžiaga, jis nurodo galimų aukų skaičius. Daug kalbama apie  nacių planus bei improvizuotus jų pokyčius. Mūsų diskurse visai pamiršta tema. Ir apie gelbėtojus kalbama, ir apie lietuvių pasipriešinimą. Labai plati apimtis. Ir tik 320 puslapių. O parašyta žmogiška, suprantama kalba, kas Lietuvoje dabar gana reta.

Nemaloniausia knygos pusė, man atrodo, daug kam pasirodys ne apie lietuvius žydšaudžius, o apie totalų lietuviškų įstaigų bendradarbiavimą, be kurių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose okupuotos šalyse naciai savo politikos nebūtų sugebėję realizuoti. Istorikas nepalieka iliuzijų, kad bendradarbiavimas su naciais galėjo būti kuo nors geresnis už bendradarbiavimą su sovietais. Nepalieka vietos dabar taip suklestėjusiai saviapgaulei dėl LAF vaidmens. Beje, sąmoningai vengdamas žodžio kolaboravimas, vartodamas bendradarbiavimą, nes ne visi buvo Lietuvos išdavikai. Subtilu. Geriausiai knygą apibūdina Ch. Dieckmanno citata, paimta kaip knygos moto: „Istorija nėra juoda ir balta, joje galybė pilkų atspalvių.“

Agnė Grinevičiūtė, bendradarbė

„Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dalí“, Tyto alba, 2013. Iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė.

Ši knyga – tarsi kelionė po slapčiausius garsiojo ispanų siurrealisto Salvadoro Dalí (1904–1989), be užuolankų vadinusio save genijumi, sielos užkaborius. Kelionė pradedama nuo prisiminimų „iš gimdos“, vaikystės tėvų namuose, studijų Madrido dailės akademijoje, tęsiama iki Niujorko užkariavimų ir baigiama ties 1941 metų viduriu, nes, paties S. Dalí teigimu, reikia sugebėti nubraukti pusę savo gyvenimo, kad įgijęs patirties tęstum kitą jo pusę. Tad ir toks sprendimas jau savaime rodo kūrėjo išskirtinumą, nes paprastai memuarus rašo žmonės, jau nugyvenę didžiąją gyvenimo dalį.

Knygoje S. Dalí jau nuo pat gimimo matome kaip genijų, išskirtinį, kaprizingą vaiką, kuriam skirta „išgelbėti Tapybą nuo moderniojo meno bedugnės“, kuriam nesvetima įvairiausių jausmų paletė, vizijos, regėjimai, ekscentriškas elgesys. Tačiau matome nesuvaidintą S. Dalí – tokį, koks jis ir buvo: su savo baimėmis, aistromis, meile, neapykanta. Šie siurrealizmo atspalvį turintys memuarai leidžia tarsi pro mikroskopą žvilgtelėti į talentingos asmenybės vidinį ir išorinį pasaulį, padeda geriau suvokti ir galbūt kitu žvilgsniu pažvelgti į S. Dalí meną. Šią pažintį galima pratęsti paties S. Dalí suprojektuotame teatre-muziejuje gimtajame Figerese.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Donatas Puslys, bendradarbis

Graham Swift „Regimybės“, Baltos lankos, 2020. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

Užverčiu paskutinį knygos puslapį. Fone groja vokiečių roko grupės „Die Toten Hosen“ daina „Alles passiert“ (liet. Viskas nutinka). „Jokios laimingos pabaigos, jokio Holivudo. Viskas nutinka taip, kaip turi nutikti“, – skamba žodžiai, o muzikinis klipas nukelia klausytoją į cirko užkulisius. Į juos pažvelgti kviečia ir puiki britų rašytojo Grahamo Swifto knyga „Regimybės“. 1959 metai, Braitonas, kur cirko varjetė atostogautojus savo pasirodymais džiugina trys draugai – Džekas Robinsas, Ronis Dinas ir Ivė Vait. Dainos, šokiai, magijos triukai – visa tai džiugios regimybės, už kurių skleidžiasi sudėtingi herojų likimai. Sekdami šiais likimo vingiais, galiausiai atvedusiais iki to, kad Ivės pirštą puošęs sužadėtuvių žiedas atsiduria jūros dugne, o vienas iš trijulės draugų dingsta be žinios, kaip skaitytojai esame kviečiami ne tik svarstyti, kas gi iš tiesų nutiko tą lemtingą vakarą po paskutinio pasirodymo, tačiau kartu nagrinėti, kaip santykiai šeimoje, Antrasis pasaulinis karas ir jo atnešti tektoniniai pokyčiai formuoja pasakojimo veikėjus. Knyga kelia klausimų apie meilę, santykį su autoritetais, laisvę ir ryžtą siekti savo svajonių, ilgesį ir kaltės jausmą. Kartu pasakojimas atskleidžia, jog įsitikinimas, kad esame savo likimo šeimininkai, yra regimybė, nes viskas priklauso ne tik nuo mūsų, tačiau mums svarbių kitų žmonių pasirinkimų. Knygą iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, o tai – kokybės garantas, tikrai mėgausitės skaitomu tekstu.

Augminas Petronis, dienos redaktorius

G. K. Chesterton, „The Everlasting Man“, Hendrickson Publishers, 2011. Pirmą kartą išleista 1925.

„Amžinasis žmogus“ – atrodo, taip šios knygos pavadinimas išverstas į lietuvių kalbą – yra vienas iš svarbiausių bei žymiausių autoriaus darbų (tai šį tą reiškia – Chestertonas viso išleido apie 80 knygų). Autorius kalba apie žmonijos ir Bažnyčios istoriją, bet ne kaip istorikas, o kaip populiarių, bet akivaizdžiai klaidingų mitų demaskuotojas – kartais šis autorius vadinamas „sveiko proto apaštalu“. C S. Lewisas yra rašęs, jog skaitant „Amžinąjį žmogų“ per krikščionybės prizmę suprastos istorijos kontūrai pirmą kartą įgavo protingai atrodančią formą. Evelynas Waugh, kandus estetas, taip pat vertino „Amžinąjį žmogų“, tačiau svarstė, ar jam nereikėtų imtis iš naujo perrašyti knygos patrauklesniu stiliumi.

Trimis svarbiausiais galvosūkiais Chestertonas vadina visatos atsiradimą, žmonijos atsiradimą ir Bažnyčios atsiradimą. Ši knyga paskirta pastariesiems dviem įvykiams – priešistoriniam žmogui, kurio palikimą, pavyzdžiui, gyvūnus nupieštus ant akmens, aptinkame akmeninėse olose, ir konkrečiam istoriniam žmogui – Jėzui Kristui, greičiausiai gimusiam oloje įrengtame tvartelyje – bei jo mokiniams.

Chestertoną piktina žmonių pomėgis iš keleto radinių daryti itin toli siekiančias išvadas apie praeityje gyvenusius žmones. Jei randame priešistoriniais laikais ant urvo sienų nupieštų gyvūnų, tai tiek ir galime pasakyti – žmonės piešė gyvūnus. Negalime sakyti, kad jie garbino gyvūnus – nežinome, kodėl jie juos piešė. Galbūt ola buvo vaikų žaidimų kambarys arba slaptos draugijos susitikimų vieta? Vienintelis dalykas, kurį galime tvirtai sakyti – priešistoriniai žmonės tikrai piešė gyvūnus su meniniu polėkiu, būdingu žmonėms ir šiais laikais. Jie, atrodo, buvo ne mažiau žmogiški nei mes. Šiam ir panašiems klausimams Chestertonas skiria pusę knygos.

Likusioje dalyje autorius užsiima paplitusiais, bet ribotais įsivaizdavimais apie Bažnyčios istoriją – pavyzdžiui, kad Kristus iš tiesų buvo pacifistas, etiškesnio gyvenimo būdo skleidėjas, o Bažnyčia jo mokymą iškreipė ir padarė despotišką. Arba kad Kristus – iš tikrųjų vienas iš didžiųjų žmonijos mokytojų kaip Buda, Sokratas, Konfucijus ir Muchamedas. Arba kad ankstyvoji Bažnyčia buvo sekta, tikėjusi, jog visa, kas kūniška, yra blogis, viena iš daugelio panašių to meto grupuočių, išplitusi, nes tai buvo paranku Romos valdžiai. Chestertonas šiuos įsivaizdavimus aptaria pastebėdamas jų vidinius prieštaravimus bei neatitikimą bendroms istorinėms žinioms.

Neįtikėtina, bet beveik prieš šimtą metų parašyta knyga aktuali ir dabar. Žinoma, profesionalūs archeologai ir istorikai šiandien mąsto kitaip nei prieš šimtą metų, tačiau tarp žmonių išplitę klaidingi, neretai ideologizuoti mitai vis dar gajūs. Chestertonas puola juos su sau būdingu wit – šis angliškas žodis reiškia tiek sąmojį, tiek intelektualinį vikrumą ir kaip joks kitas tinka apibūdinti Chestertono darbams.

Knygą skaičiau angliškai ir galintiems rekomenduoju daryti būtent taip – kai kurios paralelės ir juokeliai neišvengiamai pradingtų vertime. Negalintiems yra ir lietuviškas vertimas – jį galima rasti 1995-aisiais išlestoje rinktinėje „Kultūra ir religija“.