2020 08 22

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Ką mes skaitome? #atostogųpabaiga

Unsplash.com nuotrauka

Grotažymė rubrikos pavadinime nėra atsitiktinė. Tai savotiška nuoroda į režisieriaus Arūno Žebriūno filmą „Paskutinė atostogų diena“ (1964 m.).

Akademijoje užaugę arba mokyklą vis prisimenantys žmonės, matyt, visuomet skaičiuoja metus taip, lyg jie prasidėtų rugsėjo pirmąją, o atostogos, net ir dirbant kitokius darbus, baigtųsi paskutinę vasaros dieną. Redakcijos nariai ir mielai sutikusi šioje avantiūroje dalyvauti vertėja ir redaktorė Rima Bertašavičiūtė pristato paskutinius vasaros atostogų kūrinius.

Knygos viršelis

Rima Bertašavičiūtė, leidyklos „Baltos lankos“ kalbos redaktorė

Ali Smith, „Summer“ (liet. „Vasara“). „Hamish Hamilton“, 2020 m.

Pačioje vasaros pabaigoje, kai tarsi jau jau galėjome atsipalaiduoti po karantininės įtampos, bet staiga sukilo karo Baltarusijoje nerimas, skausmas dėl represijų ir viltis, škotų rašytoja Ali Smith išleido paskutinę „Metų laikų“ kvarteto dalį – „Vasarą“ („Ruduo“ pasirodė 2016 m., „Žiema“ – 2017 m., „Pavasaris“ – 2019 m.). Kitaip nei šiek tiek anksčiau išleistas eseistinis Karlo Oveʼs Knausgårdo „Metų laikų“ kvartetas, kuriame priekabiai tyrinėjama kiekviena uždaros rašytojo kasdienybės detalė, Smith metų laikai orientuoti į šiandieninę politinę ir socialinę tikrovę: balsavimo dėl „Brexito“ sukeltus neramumus, Donaldo Trumpo išrinkimą JAV prezidentu, pabėgėlių krizės valdymą ir klimato kaitos nevaldymą, COVID-19 pandemiją ir pasaulinius protestus po Georgeʼo Floydo mirties. Tačiau kvarteto pabaiga – daug daugiau nei „dar vienos katastrofos“ kronika. „Vasaroje“ Ali Smith kalba apie tai, kad skausmas ir neviltis linkę kartotis ir sluoksniais užkloti vienas kitą, tačiau be jų neįmanomas nei joks žmonių tarpusavio santykis, nei vasara.

Vasara – pertrūkio laikas, į kurį kasmet sudedame daugybę lūkesčių: pabaigti, ką pradėjom, padaryti, ko iki šiol neprisiruošėm, pamatyti, ko dar nematėm, o visą tą nuveikus – pagaliau gerai pailsėti. Ali Smith vasaroje taip pat telpa daugybė vienas su kitu tarsi nederančių dalykų: tai ir Danielio (jau sutikto „Rudenyje“) vaikystė internuotųjų asmenų stovykloje per Antrąjį pasaulinį karą, čia pat persikeliant į šiandieną pabėgėlių sulaikymo centre, pačiame pandemijos įkarštyje, ir trylikmečio paauglio vidinis šuolis nuo smurtinių žaidimų prie drovaus ir švelnaus santykio su pasauliu. Ir meilė iš pirmo žvilgsnio, neišvengiamai kažką įskaudinanti, ir įskaudintojo pyktis bei apmaudas, ir susitikimas su niekad nepažinotu ir taip ir neatpažinsimu tėvu, ir aštuoniasdešimtmetė aktyvistė Airė (jau pažįstama iš „Žiemos“), didelį namą, kuriame jaunystėje skvotino su draugais hipiais, verčianti nauja komunos tipo erdve iš sulaikymo centro paleistiems pabėgėliams.

Kiekviename Ali Smith „Metų laikų“ romane, atrodo, šuoliuojama per daugybę temų, ir kai skaitai kiekvieną jų iš naujo, atmintyje lieka vis kitas įspūdis. Man pirmasis „Vasaros“ skaitymas buvo ir skausmingas, ir išlaisvinantis: skausmingas, nes įpareigojantis (neleidžiantis pasislėpti pramanytame, fikciniame, pasaulyje), bet sykiu ir kalbantis apie iš skausmo susikuriančius žmonių ryšius.

„Metų laikų“ dalys labai intertekstualios ir tuo pat metu labai šiltos. Jose nuolat cituojamas Shakespeareʼas, Dickensas, o kiekvieno metų laiko centru tampa vis kitos nekanoninės menininkės kūryba. „Vasaroje“ tai Lorenza Mazzetti – į Didžiąją Britaniją emigravusi dailininkė ir kino režisierė, kurios vaikystėje patirta karo trauma (Vermachto kariai išžudė ją su seseria globojusią šeimą) vėliau sukurtuose filmuose atsikartojo kaip nerimas, baimė, bet ir kaip žmonių santykis, galintis išlikti ir tarp griuvėsių. Toks yra jos 1956 m. sukurtas filmas „Kartu“ („Together“), tampantis ir „Vasaros“, ir vasaros kertiniu meno kūriniu, tarsi jame būtų užkoduota pati šio metų laiko esmė. Nes, kaip rašo Ali Smith, „anglų kalbos žodis summer kilęs iš senosios anglų k. žodžio sumor, kurio protoindoeuropietiškoji šakis sam reiškia ir vienas, ir kartu“ (p. 263).

Knygos viršelis

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Blaise’as Pascalis, „Mintys“. Leidykla „Hubris“, 2020 m. Iš prancūzų kalbos vertė Anicetas Tamošaitis ir Jūratė Žalgaitė-Kaya.

„Mūsų prigimčiai būdingas judėjimas. Visiškas sustojimas yra mirtis.“ (129)

Gavusi prancūzo Blaise’o Pascalio knygą iš leidėjo kažkur netoli Misionierių bažnyčios Vilniuje traukiau atgal į Senamiestį, Bernardinų bokštų link. Atsitiktinai verčiau „Minčių“ puslapius. Perskaitydavau vieną ir trumpam užversdavau knygą. Po kiekvieno perskaitymo stabtelėdavau gatvėje, grįžimas atgal į darbą truko gerokai ilgiau, nei tikėjausi išsiruošusi į kelionę. Stabteldavau galbūt dėl to, kad nepargriūčiau, bet labiausiai dėl to, kad įsiminčiau. Tos mintys turi nusėsti, apraizgyti sielą ir smegenis, įsiskverbti į protą. O tada proto turi ir nebelikti. Tik patirtis. Pagalvojau, kad Pascalis ir prašosi būti skaitomas būtent taip: lėtai slenkant miestu ir knygos puslapiais, leidžiant jiems būti.

B. Pascalis atsirado pasaulyje, kai daugelis gebančiųjų rašyti ir mąstyti galvojo apie tai, kaip sukurti naują pasaulį paaiškinančią ir visą būtį apimančią sistemą. Descartes’as svajojo apie racionaliai įrodomą Dievą, Spinoza mąstė apie pasaulį kaip substanciją, Leibnizas visur matė monadas, Hobbesas kūrė piliečius glėbyje gniaužiančią mašiną-valstybę. Pascalis pasiūlė esamą pasaulį išbūti.

Šio žmogaus kūrybą būtų galima dėti į „racionalizmo kritiko“ lentynėlę (daugiau „priskyrimų“ filosofijos kryptims galite paskaityti puikiame N. Keršytės įvade naujajame knygos leidime), bet norėčiau veikiau suskliausti šią sąvoką. Kaip ir bet kokią filosofinę sąvoką, kuri galėtų būti priskirta Pascalio mąstymui. Kartais laikyti mąstytoją filosofijos istorijos šablonu labai pravartu, bet kartais jį tai tiesiog nuskurdina, paverčia jau „suprastu“ ir „pažintu“.

Kelionę su Pascaliu pradėkite nuo nežinojimo. Neskaitykite jo biografijos faktų, nežiūrėkite 1972 m. Roberto Rossellinio filmo apie filosofą, neieškokite bibliotekose ir interneto lobynuose įvairiausių Kembridžo universiteto įvadų į Pascalio mąstymą. Tik atsiverskite ir lėtai sklaidykite. Leiskite jam jumyse skleistis.

Knygos viršelis

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Charles Bukowski, „Faktotumas“. Leidykla „kitos knygos“, 2017 m. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas, redaktorė Lolita Petrašiūnaitė. 

Kritikai šį romaną yra vadinę vienu stipriausių ir asmeniškiausių iš legendinės Henrio Činaskio odisėjos, sukurtos kultinio amerikiečių rašytojo ir poeto Charleso Bukowskio. Šiemet jam rugpjūčio 16-ąją būtų sukakę 100.

Kad ir kas į rankas pasiimtų „Faktotumą“, iškiltų tas pats klausimas: o ką reiškia šis pavadinimas? Žodis „faktotumas“ (nuo lot. fac totum – „daryk viską“) reiškia asmenį, atliekantį įvairius darbus, arba, paprasčiau tariant – juodadarbį. Ir tuo knygos pavadinimas tiksliai atskleidžia jos turinį: Henris Činaskis, pagrindinis Ch. Bukowskio romanų herojus ir jo alter ego, nelaimingas valkata, žmogus, neturintis išsilavinimo ir ambicijų siekti karjeros, keičia juodus darbus kaip šliures pasmerktas šioje kankinystėje ieškoti paties savęs.

Faktotumas“ – antrasis Ch. Bukowskio romanas, dienos šviesą išvydęs 1975-aisiais. Tačiau chronologiškai čia veiksmas vyksta po „Arklienos kumpio“ (išleisto 1971-aisiais). Činaskis jau palikęs tėvų namus, tačiau vis dar ne savo ilgametėje tarnyboje pašte.

Jis trinasi darbo biržose, ir, nors veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu, darbą rasti ne taip paprasta. Gal dėl šios kankinančios darbo paieškų rutinos Činaskis ir nesistengia į ką nors rimčiau įsitverti. Dirba tiek, kad vėliau keletą mėnesių galėtų gauti bedarbio pašalpą ir išvis nedirbtų. Visą laisvą laiką leidžia arba gerdamas, arba lošdamas lenktynėse hipodrome, arba su moterimis. Arba derindamas viską vienu metu – ir moteris, ir lenktynes hipodrome, ir viskio bei vyno butelius. Beje, Henris nori tapti rašytoju, žinoma, tragiškai nesėkmingai: išsiųsti žurnalams jo rašiniai dažniausiai grįžta atgal.

Prieš pasirodant „Faktotumui“ Ch. Bukowskis apie šią knygą yra sakęs: „Čia pasakojama apie visus darbus, kuriuos esu turėjęs. Pašalinau lauk iš knygos visus nulaižytus skyrius, ir tebūnie. Palikau kasdienį nuobodulį žemiausios alkoholinės klasės – taip vadinami tie darbuotojai, kurie tiesiog stengiasi išgyventi.“

Ir šį pasaulio absurdą Ch. Bukowskis aprašo labai spalvingai, autentiškai, su žaisminga ironija. Kam nors rekomenduoti skaityti šią knygą beprasmiška. Mėgstantieji Bukowskį arba bus ją seniai skaitę, arba pasidėję į skaitomų knygų lentynas, o tie, kuriems Bukowskis atrodo pernelyg šiurkštus, vulgarus ir ciniškas, tik įsitikintų, kad toks jis ir yra – šiurkštus, vulgarus ir ciniškas.

Romanas „Faktotumas“ du kartus ekranizuotas. Filmas „Baro musė“ („Barfly“, rež. Barbetas Schroederis, 1987 m.) tapo Ch. Bukowskio populiarumo apogėjumi JAV, scenarijų šiam filmui ir parašė pats Ch. Bukowskis. Pagrindinius vaidmenis B. Schroederio filme atliko Mickey Rourke’as ir Faye Dunaway. Antrąjį filmą, 2005-ųjų „Faktotumą“ („Factotum“), ekranizavo norvegų režisierius Bentas Hameris.

Knygos viršelis

Milda Vitkutė, bendradarbė

Laura M. Berquist, Designing Your Own Classical Curriculum: A Guide to Catholic Home Education“. „Ignatius Press“, 1998 m. 

Jei svarstai apie vaikų mokymą šeimoje, ar tai reiškia, kad praradai viltį dėl valstybinės švietimo sistemos ir traukiesi į katakombas? Tokią mintį išgirdau vienam žmogui rekomenduodama šią knygą. Skaičiau ją ne dėl to, kad ruošiuosi į apkasus. Skaitau, nes pati esu mokytoja ir noriu suprasti, kaip atrodo klasikinis išsilavinimas, kitaip žinomas kaip laisvieji menai (lot. artes liberales). Kaip sakė Aristotelis, pati svarbiausia veikla yra pati nenaudingiausia, nes mes ja užsiimame ne dėl atnešamos naudos, o dėl jos pačios. Tokia veikla mums būtina, nes per ją skleidžiamės kaip žmonės. Tad čia ir siekis – išlaisvinti pažinimą nuo naudos siekio, nuo naudos suvaržymų. Tai nereiškia, kad mokymasis tampa nepraktiškas ir visiškai nenaudingas. Dar ir kaip naudingas. Bet nauda ateina kaip pasekmė, o ne tikslas. Jei nauda yra mokymosi intencija, tuomet mokymasis susiaurėja iki išskaičiavimo. Gal ir patys mokykloje sakėme – kam man tos chemijos (fizikos, matematikos, muzikos ar tikybos), jei aš to gyvenime nenaudosiu. Taip kalba naudos suvaržytas protas, kuris mokosi tik tiek, kiek tikisi iš to, liaudiškai tariant, išgauti pinigo, galios ar garbės. Klasikinis ugdymas skirtas aukščiausiam, geriausiam, labiausiai žmogaus vertam pažinimui.

Knygą parašė Laura M. Berquist, pati baigusi laisvųjų menų principais paremtą aukštąją mokyklą, namuose išsiugdžiusi savo šešis vaikus ir sukūrusi nuotolinę mokyklą, kuri padeda tėvams šeimoje mokyti vaikus. L. Berquist malonu ne tik skaityti, bet ir klausyti, tad siūlau pažiūrėti čia nuo 5:25 min. 

Knygos viršelis

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Aldous Huxley, Puikus naujasis pasaulis“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,  2018 m. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis.

Ši Aldouso Huxley knyga – tiesiog distopinės literatūros klasika, statoma į vieną gretą su George’o Orwello „1984“. Knygoje aprašoma tolimoje ateityje gyvenanti visuomenė – visiškai vartotojiška ir kartu visiškai kolektyvinė. Žmonės gaminami savotiškame embrionų fabrike, dar prieš gimimą suskirstomi į skirtingas socialines kastas. Be to, kadangi mąstantis žmogus sistemai nereikalingas, embrionai yra žalojami, vaikystėje – formuojami pagal operantinio sąlygojimo principus. Pavyzdžiui, gąsdinimu ir elektrošoku dar būdami kūdikiai išmokomi vengti knygų ir gamtos (nes tiesiog būdami gamtoje žmonės nieko nevartoja).

Žmonės gyvena laimingai – žinoma, kaip laimę supranta šios visuomenės kūrėjai: tarp žmonių išplitęs visiškai laisvas seksualinis elgesys („visi priklauso visiems“, – nuolat veikėjų kartojama moralinė maksima), tačiau į ištikimybę arba, dar blogiau, susilaikymą nuo lytinių santykių žvelgiama su nepasitikėjimu kaip į keistą, net nedorą dalyką. Taip pat nedera leisti laiko vienam, reikia nuolat pramogauti – pavyzdžiui, šokti pagal itin buką muziką arba žiūrėti net ir Holivudo standartais visiškai primityvius filmus. Jei kas nors pasijunta blogai, jis iškart nuramina savo jausmus narkotikais.

Tačiau net ir tokioje visuomenėje pasitaiko nepritapusių keistuolių. Maža to – žinoma, jog yra laukinių rezervatas, kuriame yra visi naujajam drąsiam pasauliui keisti ir baugūs senovės likučiai – kuriame žmonės gimsta ir tuokiasi, kuriame yra tėvų ir motinų, kuriame yra kančia ir ištikimybė. Būtent apie šių dviejų pasaulių susidūrimą ir sukasi knygos veiksmas.

Kaip ir visa distopinė literatūra, A. Huxley „Puikus naujasis pasaulis“ iš tikrųjų ne apie tolimą ateitį, bet apie mus. Tai, kaip mūsų laikais suprantamas progresas (parėjimas prie didesnio efektyvumo, ten yra tarsi užbaigta ir išpildyta iki galo, tačiau rezultatas – ne svajonė, o košmaras.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien