2021 02 13

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ką mes skaitome? #belaukiantpavasario

Unsplash.com nuotrauka

Matyt, niekas jau nebesitikėjo tokios tvirtos ir kandžios žiemos pabaigos kaip šioji. Redakcija tikisi, kad skaitymo malonumas jus kartkartėmis šaltą žiemą ir karantino kasdienybėje vis dar aplanko. Siūlome kelias knygas.

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Ray Monk, „Ludwigas Wittgensteinas: genijaus pareiga“ (angl. „Ludwig Wittgenstein: The Duty of Genius“). „Penguin Books“, 1991 m. 

Ludwigo Wittgensteino nebūta labai malonaus žmogaus, bet jis buvo milžiniška asmenybė, aukščiausios įtampos protas, kupinas aistros iš pažiūros beaistriams dalykams: matematikos ir kalbos filosofijai. 

Gimė Vienoje, aštuntas vaikas turtingo žydo, nenorėjusio, kad jį taip vadintų, šeimoje. Pats mažiausias, jauniklis. Buvimas paskutiniuoju šeimoje jį vienu metu ir išgelbėjo, ir pasmerkė. Iš jo vyresniųjų brolių buvo tikimasi aukščiausių pasiekimų, reikalaujama besąlygiškai įsitraukti į tėvo verslus, o jaunasis Ludwigas atrodė kaip tėvo „nurašytas“. 

Tiesa, tas „nurašymas“ Wittgensteinų šeimos galvai atėjo iš patirties. Du vyresnieji būsimojo filosofo broliai pasitraukė iš gyvenimo: nusižudė arba tiesiog kažkur dingo. Dabar galima būtų galvoti, kad neatlaikę ir nesusitaikę su išorės jiems primestais lūkesčiais ir negalėję iš tiesų daryti tai, ko ir norėjo, kam buvo skirti.

Tėvas nusprendė savo auklėjimo metodus keisti, todėl Ludwigas keliavo į paprastą mokyklą. Beje, tą pačią, kurioje mokėsi ir būsimasis Nacionalsocialistų partijos vadas Adolfas Hitleris. Anot knygos autoriaus, jie lyg ir nesusitiko. Ludwigas galbūt buvo išgelbėtas nuo spaudimo įsitraukti į tėvo verslą, tačiau tuo pat metu jis nelabai suprato, kam apskritai yra tinkamas. Buvo tylus atsiskyrėlis. Jau kiek vėliau prisipažino, kad filosofija jį išgelbėjo. Tik su ja susidūręs rado pašaukimą ir suvokė, kam iš tiesų yra pajėgus. Tik tas vietos radimas jo nė kiek nenuramino, neatnešė laimės. Atnešė aistrą gyvenimui, bandymui suprasti ir kuo aiškiau išreikšti tą supratimą kitiems. 

Viena įdomiausių istorijų, kurią pasakoja knygos autorius apie Wittgensteino gyvenimą, yra apie vienatvės (o kartu ir proto skaidrumo) paieškas Norvegijoje. Jam labai norėjosi pabėgti ne nuo žmogiško kontakto ar bendravimo, o nuo visuomenės. Wittgensteinas bodėjosi Vienos ir Kembridžo turtingųjų gyvenimu, paviršutiniškais ryšiais, kuriuos kuria įvairūs įsivaizdavimai, kaip būtinai turi atrodyti žmonių bendravimas ar jų ryšiai, bet jis taip pat bėgo ir nuo savo paties prigimties, įgimto sielos konflikto: nuo noro vienu metu garsiai priešintis aplink esančiam netikrumui, bet ir jam pritarti, kad galėtų paprasčiausiai pritapti. Ir, atrodo, būtent tokiomis gyvenimo akimirkomis atsiskleidžia žmogus: pilnas nesaugumo, netvirtumo, klystantis, bet trokštantis rasti sau tinkamą kelią ne tik filosofijoje, bet ir gyvenime. 

Jūratė Petronienė, dienos redaktorė

Tadeusz Konwicki, „Raistai“. „Odilė“, 2020 m. Iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas.

Tadeuszo Konwickio „Raistai“ – tai jau antra šio autoriaus knyga lietuviškai. 2019 m. pasirodžiusi „Meilės įvykių kronika“ buvo sutikta itin palankiai – šis pasakojimas apie jauno žmogaus brendimą lietuvių skaitytojui ypač artimas geografiškai (veiksmas vyksta Pavilnyje). Romano „Raistai“ veiksmas taip pat nenutolsta nuo Vilniaus, pagrindinis herojus Stanislavas, bičiulių vadinamas Zubru, – vilnietis, prisijungęs prie lenkų partizanų būrio, po karo šukuojančio netoli Vilniaus esančią Rūdninkų girią, aplinkinius baltarusiškus kaimus ir laukiančio Vakarų sąjungininkų atėjimo. 

Šiame pasakojime susijungia jauno žmogaus brendimo istorija, pokario Vilniaus krašto politinė panorama ir nuolat veikėją lydintis rezistencijos prasmės klausimas. Zubro dalyvavimas kovoje pateikiamas iš itin atviros pozicijos, čia gausu visai neherojiškų partizanavimo detalių, tokių kaip nuolat užsikertantis, o gal savininko neteisingai naudojamas ginklas, pridarantis rimtų problemų, įtempti santykiai tarp būrio kolegų, taip pat ne visada žmogiškas elgesys su nuolat aplankomais kaimo gyventojais. Konwickis iš labai arti supažindina su itin problemišku istorijos laikotarpiu bei dar sudėtingesniu žmogumi, veikiančiu istorijoje.

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM, dvasinis asistentas

Janina Degutytė, „Tylos valandos“. „Vaga“, 1978 m.

Kartais ištinka knygos, kurias skaitau visą gyvenimą. Taip jau beveik 4 dešimtmečius esu su J. Degutytės „Tylos valandomis“. 2020 metais minėjome poetės mirties 30-ąsias metines. O mano vis skaitoma rinktinė, jos pačios sudaryta ir išleista 1978 metais. Ir po to kažką naujo ji rašė labai nedaug. Rodos čia, šioje knygoje, ir vienatvė, ir mirtis, ir dievoieška, ir gimtoji žemė – Lietuva, ir dar „visas tas džiazas“, kitaip tariant, pagrindinės poetės gyvenimo kūrybos temos. 

Ta knyga su manimi visur  – namuose, ligoninėse, atostogose, sanatorijose, kelionėse (kai tokių būdavo). Ir prabyla. Kaip keista. Skaityta nuskaityta. Vėl prabyla – dažniausiai skaudžiai, netikėtai. Būtinai egzistenciškai. Štai ir neseniai, sužinojęs naują nelinksmą savo diagnozę jau esamų ligų puokštėje, ligoninėje vis iš naujo skaičiau „Tylos valandas“. Ir – kaip taikliai, kaip laiku, mąstant apie savasties trapumą – „Balti chalatai – ir juoda naktis. Kurios nepereina ir iš kurios negrįžta… Paskui ir vėl išeisi auštant į vidukeles, į vasaras, šviesiom liūtim per širdį tekančias, ir vėl bus medžiai, paukščiai ir šaltinis – tavo.“( p. 38).

O visų dabar  dainuojama „…Praeisiu tyliai – niekas negirdės – be pėdsakų – kaip šaltas gatvių vėjas, – kaip amžiną plevenimą kregždės ant slenksčio žodį virpantį padėjus…“ (p. 34) – irgi iš šios knygos. Širdies liga Janiną lydėjo nuo vaikystės (kaip ir mane, deja). Gal tik tokio likimo ištiktam įmanu ištarti, parašyti: „Šiąnakt bus vėjas ir lietus. Iš sapno paukščiai atsibus. Suskeldėję aukšti mediniai kryžiai vaikščios po laukus.“ (p. 223). Ir dar – „Vasaris. Vakaras. Šaltam neonų sambrėšky siūbuoja priemiesčių medžiai lyg vėlės. Ligi kraujo sukandus lūpas, meldžiuos ledėjantiems akmenims ir vėjams. Į juodą medžių eiseną artėjam…“ 

Kaip linkėčiau, kad ši knyga būtų atrasta iš naujo. Ir dar kartą, jau kitų kartų taip sukauptai, neskubant perskaityta. Ir įrašyta sielosna – tose beribiuose lyg okeanai ilgesiuose. Janina Degutytė kalba. Patikėkit. Visuomet kalba taip asmeniškai, skaudžiai, tyliai ir geliamai, kad net saldu nuo kartaus, bet tikrai viltingo buvimo.

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Antonas Svenssonas, „Lokio šokis“. „Baltos lankos“, 2015 m. Iš švedų k. vertė Simona Rasimavičienė.

„Lokio šokis“ – garsaus švedų rašytojo Anderso Roslundo ir scenaristo Stefano Thunbergo, pasirašančių Antono Svenssono pseudonimu, romanas, paremtas tikrais įvykiais: Švedija, praėjusio šimtmečio dešimtasis dešimtmetis, trys broliai ir jų vaikystės bičiulis, apvogę karinį sandėlį, kurpia nepriekaištingą banko grobimo planą. Dvejus metus policijai nepavyko pagauti nusikaltėlių grupuotės, šiurpinusios visą Švediją. Esmine nusikaltėlių priemone tampa šaltakraujiška prievarta. Stefanas Thunbergas – ketvirtas šios istorijos brolis, tik knygoje neminimas. Jo žodžiais tariant, viskas, kas aprašoma romane, yra tikra tiesa.

Kalbant apie meninę vertę, „Lokio šokis“ parašytas patraukliai, veržliai ir gana dramatiškai. Personažų paveikslai, nors ir nevengiant idealizuoti – įdomūs. Todėl visi tie šimtai puslapių vienas po kito verčiasi sparčiai ir su gana dideliu malonumu. Kita vertus, nors ir tikiesi iš knygos anotacijų bei skandinaviškos tokio pobūdžio literatūros tradicijos, „Lokio šokio“ trileriu nepavadinsi – veikiau šių laikų nuotykių romanu: mat kaskart dramatiškumo lygiui augant, iš tiesų nieko tragiškai baisaus romane neįvyksta. Tiesa, autoriai galbūt norėtų visai kitokio jųdviejų istorijos suvokimo. Žiauriausia Švedijos nusikaltėlių grupuotė, tėvas siaubūnas, broliai prievartos meistrai – iš pažiūros turėtum baugintis, tačiau iš tiesų mėgaujiesi grobikų neįtikimu profesionalumu, šaltakraujiškumu, ramybe ir minimaliais jų patiriamais nuostoliais. 

Nelabai aiškus pasirodė šio romano socialinis siekis, kurį lyg ir buvo išsikėlę autoriai. Jeigu jiems norėjosi parodyti, kad štai kas nutinka vaikams, auklėtiems agresija ir prievarta, romano personažai broliai – ne pats tinkamiausias tam pavyzdys, jie smarkiai romantizuoti „kieti bičai“, stiprūs, vikrūs, drąsūs, teisingi – už juos neišeina nesirgti ir neišeina jais nesižavėti. Patarčiau šį romaną skaityti kuo labiau atsiribojus nuo fakto, kad ši istorija atsitiko iš tiesų, tiesiog mėgautis kūriniu kaip gerai sukalta grožine laisvalaikio literatūra. Beje, dėl vaizdžių žiemiškų peizažų aprašymų emociškai „Lokio šokis“ labai dera su pūginga žiema, karaliaujančia dabar už lango.

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Andrzej Sapkowski, „Raganius“ (7 knygos). „Alma littera“, 2020 m. Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas

Vilkolakiai! Vampyrai! Strigos! Kikimoros! Kipšai ir kitokie nenaudėliai!

Kam patinka fantastika, siaubo pasakos ar Rytų Europos mitologija, tie „Raganių“ turėtų perskaityti su didžiuliu džiaugsmu – bent jau taip nutiko man. Vargiai beprisimenu kitą tokią knygą, kuri būtų „užkabinusi“ nuo pat pirmųjų sakinių. Oi, kaip gelbėjo atitrūkti nuo karantino!

Lenkų autoriaus A. Sapkowskio kūrinyje pasakojama apie raganių Geraltą – žmogų, bet tokį „paturbintą“, mutantą. Jis gyvenime verčiasi labai įdomia individualia veikla – už pinigus galabija visokias pabaisas, kurios trukdo žmonėms ramiai ir saugiai gyventi. Geralto pasaulis primena mūsų viduramžius – yra karalių, kunigaikščių, riterių ir keliaujančių bardų. Kuo tas pasaulis išsiskiria – kad jame kartu su žmonėmis (ne)sugyvena elfai, nykštukai, driadės, žemuliai (Tolkieno hobitų atitikmuo), na ir kiti minėti mitologiniai, fantastiniai sutvėrimai. Dar tame pasaulyje veikia burtai – tad, žinoma, sutiksite krūvą įtakingų burtininkių (taip, moterų).

Neapsigaukite – „Raganius“ nėra banalus skaitalas iš serijos „kertam ir kapojam“. Pirmosiose serijos knygose pasakojamos daugiau mažiau linksmos (net komiškos) istorijos, o nuo trečiosios viskas labai surimtėja – vystosi ypatingos mergaitės Siri linija, Geralto ir burtininkės Jenefer meilės istorija, auga žiauriosios Nilfgardo imperijos galybė, įtampa kyla, darosi karšta ir be galo įdomu, kas nutiks toliau.

Nors parašyta paprastu, vietomis „popsišku“ stiliumi, „Raganiaus“ istorija kelia rimtų klausimų apie gyvenimą ir mirtį, moralinius pasirinkimus, neutralumą blogio akivaizdoje, politinių konfliktų ir karo beprasmybę, ir t. t. Visa tai sustiprina pasakojime esantis realizmas: pavyzdžiui, Tolkienas daugiausia dėmesio skiria ne buitinėms detalėms, o savo veikėjų išgyvenimams, pokalbiams ir „platesniam paveikslui“, Sapkowskio knygose viskas labiau taukuota, kruvina, purvina ir prakaituota. Na, ir elfai – nepalyginamai didesni niekšeliai…

„Raganius“ – tikras Lenkijos prekės ženklas pasaulyje, ir ne tik dėl knygų. Pagal jas lenkų sukurti žaidimai „Witcher“ (ypač trečioji dalis) pripažįstami kaip vieni geriausių istorijoje. 2011 m., JAV prezidento Baracko Obamos vizito metu, Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas jam įteikė dovaną – žaidimą „The Witcher 2: Assassins of Kings“.

Dar yra TV serialas, kurį kompanija „Netflix“ pradėjo leisti 2019 m. Bet ten – nieko įspūdingo. Geriau skaitykite knygas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien