2020 11 07

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Ką mes skaitome? #irvėlkarantinas

Unsplash.com nuotrauka

Dienos trumpėja, lauke vis mažiau saulės, visus kiek traukia į rudenišką liūdesį. Šiandien taip pat visoje šalyje įsigaliojo antrasis karantinas. Literatūra – ar bet kokia kita meno forma, saugiai „vartojama“ namie, – galėtų tapti ir atsipalaidavimo šaltiniu.

Redakcijos nariai visiems skaitytojams linki kantrybės ir sveikatos karantino metu ir rekomenduoja savo skaitomas knygas. Prie rubrikos šį kartą sutiko prisijungti literatūrologė Jūratė Čerškutė ir vertėja bei publicistė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. 

Knygos viršelis.Jūratė Čerškutė, literatūrologė, redakcijos viešnia

Rimantas Kmita, „Remyga“. Leidykla „Tyto alba“, 2020 m.

Kai gavau kvietimą į šią rubriką, pirmiausia pagalvojau, kad norėčiau kalbėti ne apie tai, ką skaitau, o apie tai, ką svajoju skaityti – apie tas knygų lentynas ir namų pakampes nugulusias ir ne darbams, recenzijoms, apžvalgoms ar laidoms, o savo malonumui ir domėjimuisi skirtas knygas. Jos kaip gyvas priekaištas, kad laikas eina per greitai, o norus temdo nenuslenkantys dedlainų šešėliai. Kita vertus, nėra čia ko burbėti ir ant jų, nes jei ne jie, tai neturėčiau prabangos daugybės knygų perskaityti anksčiau už visus, dar tada, kai jos tik spausdinamos ir šlama spaustuvių presuose. Vieną tokių, kuri pasirodys artimiausią savaitę, ką tik ir perskaičiau. 

Nėra abejonių, kad tai bus, ko gero, laukiamiausia šių keistų karantininių, kovidinių 2020-ųjų lietuvių literatūros knyga. Taip, aš kalbu apie Rimanto Kmitos romaną „Remyga“, kurį išleidžia leidykla Tyto alba. Panašiu metu, skaičiuojant lapkritį, prieš ketverius metus pasirodęs debiutinis Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ subūrė nemenką būrį gerbėjų, o šiauliečiams, ypač Pietinio gyventojams, grąžino tą džiugesį „tigi čia mana gimta kalba parašyts teksts!“ Tai dabar iškart įspėju tą būrį, kad šita knyga bus ne „Pietinia kronikas“. Lyg ir panašu, bet iš tikro viskas kitaip, norėčiau išguldyti, kas ir kaip (lygiai kaip ir kelis priekaištus), bet nesinori spoilinti, tad pasakysiu tik tiek, kad ir vėl čia Šiauliai, ant santvarkų pervartų slenksčio, vėl tiksliai atkurtos anų laikų realijos, su dainomis, vilčių ir baimių aureolėmis ir vėl įsimenantis herojus – Remigijus Volkūnas. Paprastai tariant, Remyga – grįžęs iš Afganistano karo ir bandantis kurti naują gyvenimą ir naują laimę. Jis įsidarbina milicijoje, kuri griūnant santvarkoms tampa policija, ir lygia greta bando išsiaiškinti savo praeitį ir suprasti save – kas ir kaip jis yra, koks norėtų ar turėtų būti. Taip, tai ir vėl istorija apie laukinius devyniasdešimtuosius, atskleidžianti painoką anų laikų mitologiją ir nugramdanti rūdis nuo legendų. Bet labiausiai tai istorija apie karą, apie Remygos Afganistano karą, Uošvio karą, apskritai apie tai, kad kiekviena karta turi savo karą, kartais matomą plika akimi, o kartais besislepiantį po gyvenimo kailiukais. Kaip tiksliai Zigmantas Butautis suklojo „Remygos“ sluoksnius į knygos viršelį!

Lyginant su „Pietinia kronikas“, šiame romane daugiau bendrinės lietuvių kalbos, tačiau svarbiausios istorijos pasakojamos taip, kaip šnek tarpe savęs žmonės Šiauliuose. O juose dabar, „Remygos“, beje, kaip niekad daug, nes greta laukiamiausio romano stoja ir, ko gero, laukiamiausias metų spektaklis, pagal Kmitos rašytą pjesę režisuotas Oskaro Koršunovo Šiaulių dramos teatre, kuris taip ir liko be penkių minučių be premjeros. Tad kada ji bus? Tikroji, su lūžtančia sale žiūrovų? Atsakymą žino tik pati korona ir, ko gero, mūsų sąmoningumas. (Čia dedu tašką, neviltingai atsidūstu, suvokdama, kad liko kelios valandos iki antrojo visuotinio karantino, kuris dar kartą išbandys mūsų skaitymo įpročius ir stiprybę. Bet šįkart gal pasiduosime mažiau?)

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, knygų vertėja ir publicistė, redakcijos viešnia

Liu Cixin, „Trijų kūnų problema“. Leidykla „Kitos knygos“, 2020 m. Iš anglų  kalbos vertė Saulius Tomas Kondrotas.

Ši knyga, pavadinimu „Trijų kūnų problema“, ką tik išėjo ir lietuviškai (išleido Kitos knygos, išvertė ne bet kas, o Saulius Tomas Kondrotas), ir ta proga bičiulis ir bendradarbis Dovydas Skarolskis pasiūlė ją aptarti „Mažosios studijos“ knygų klube – būtinai paklausykite paskutinį lapkričio sekmadienį 17:05 per LRT radiją. Sutikau labiau nusprendusi pasiduoti provokacijai negu nuoširdžiai susidomėjusi, bet nė kiek nenusivyliau. 

Tai pirmoji Azijos autoriaus knyga, laimėjusi „Hugo“ apdovanojimą – prestižiškiausią fantastinės literatūros premiją. Apskritai atrodo, kad romanas kelia labai daug susidomėjimo, susižavėjimo ir bruzdesio, o aš linkusi tokiais atvejais žiūrėti skeptiškai, ypač kai vakariečiai ima per daug aikčioti dėl rytiečių – man iškart tai padvelkia orientalizmu neigiama Edwardo W. Saido prasme. Tikriausiai šiek tiek tokio orientalizmo yra ir pasaulio (et, ką ten, JAV) skaitytojų požiūryje į šią knygą, bet šiaip jau ji neatitinka Azijos literatūros stereotipų. Tai tiesiog gera, įdomi ir originali fantastika, o kiniškas kontekstas naudingas bendram išprusimui.

Kinijoje vyksta kruvina kultūrinė revoliucija, kurios mašina įsuka ir mokslininkus bei mokslininkes. Politinių įvykių, valdžios užgaidų ir šeimos „nuodėmių“ kombinacija nubloškia jauną astrofizikę į nuošalią karinę bazę, kurioje vykstančių tyrimų turinio ji dar nė nežino, bet iškart supranta, kad dėl jų slaptumo tikriausiai iš čia nebeišvyks visą gyvenimą. Tuo ji net apsidžiaugia. Pasaulis jai atgrasus ir atšiaurus. Mielai visą likusį gyvenimą praleis žiūrėdama į žvaigždes ir klausydamasi jų gaudesio.

Po kelių dešimtmečių kitą mokslininką, taikomosios nanotechnologijų srities atstovą, ima persekioti keistenybės. Mėgindamas jas išsiaiškinti, jis pradeda žaisti keistą kompiuterinį žaidimą. Nors nujausti, kad žaidimas yra ne šiaip sau žaidimas, galima gana greitai, siužetas tikrai gudriai užsuktas ir nėra kiaurai nuspėjamas.

Man knygoje įdomiausios kaip tik mažiausiai fantastinės dalys: ir žemiškos tarptautinės politikos klausimai, bet dar labiau – filosofinės ir egzistencinės idėjos apie tai, ar žmonija bendrai yra pakankamai prisidirbusi, kad būtų verta sunaikinti, ir kodėl kai kuriems žmonėms ji atrodo tokia bloga ir baisi, kad jie iš tikrųjų nuoširdžiai jos nekenčia ir yra pasirengę padėti priartinti jos galą. Kita vertus, buvau tikrai pasiilgusi ir tokios visiškai klasikinės mokslinės fantastikos, kurioje mokslas – fizika, astrofizika, teorinė fizika, balansuojanti ties grynos filosofijos ar net mistikos riba – užimtų tokią svarbią vietą ir būtų taip įdomiai apmąstomas.

Net ir norėdama negalėčiau pasakyti, kuo knyga baigiasi, nes man dar liko pora paskutinių skyrių. Galiu pasakyti, kad tikrai nelengva ištverti darbo dieną, žinant, koks saldainis laukia vakare ant sofos. Trijų kūnų problema yra pirmoji trilogijos dalis, ir nepaisydama gana griežto privalomų skaitinių sąrašo, jau esu beveik tikra, kad parsisiųsiu ir kitas dvi.

Simonas Bendžius, vyriausiasis redaktorius

Pietro Scibetta, Šarūnas Jasikevičius, „Laimėti neužtenka“. Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė, 2015 m.

„Tū vaikų tūryyy?!“ – savo kaunietišku akcentu žurnalisto užklausė tuometinis „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius, pamokomai pridurdamas, kad turėti vaikų – geriausia, kas gali nutikti šiame gyvenime. Kas dėjosi socialiniuose tinkluose, turbūt prisimena daugelis. Tėvų euforija buvo didžiulė (prisipažinsiu, pasidaviau jai ir aš), daugelis dalinosi vaizdo įrašu iš spaudos konferencijos. Ką ten visokie pozityvios tėvystės kursai ar šeimų universitetai – pakako vos kelių Šaro sakinių, ir staiga sugrįžo pasididžiavimas savo vaikais, tėvystė iškart patapo lengvesnė, kinkas drebinę vyrai apsigalvojo: „Taip, turėsim vaikų, mažiausiai tris.“

Ši (kiek išpūsta, žinoma) istorija tik parodo, kokią įtaką gali daryti garsūs žmonės. Šarūnas Jasikevičius – neabejotinai vienas tokių. Galima jo nemėgti už karštakošišką, dažnai marozišką charakterį ar kelių aukštų keiksmus, tačiau neįmanoma nepripažinti šio krepšininko ir trenerio nuopelnų Lietuvos sportui – ir, kas man atrodo svarbiausia, puikaus pavyzdžio, kaip atkakliai siekti savo svajonės ir dėl jos daug daug daug dirbti. Talento reikia, bet be pastangų – jis bevertis.

Dėl to autobiografiją „Laimėti neužtenka“ rekomenduoju skaityti ne tik krepšinio aistruoliams (dėl krūvos įdomių atsiminimų ir faktų). Ji tinka vyresniems vaikams ir jaunimui. Rimtai! Mane sužavėjo knygos „leitmotyvas“, kai dar moksleivis Šaras skrido lėktuvu į varžybas. Tarpinis oro uostas buvo Barselonoje – ir ten, belipdamas į kitą lėktuvą, jaunasis krepšininkas pirmąkart gyvai pamatė tikrą palmę. Ne iš filmų ar knygų, o tikrovėje! Tas vaizdas Šarą taip „apkerėjo“, kad jis pasižadėjo sau: nuo šios dienos kantriai dirbsiu ir stengsiuosi, kad vėl čia sugrįžčiau. Sunkus darbas pasiteisino: 2003 m. Šaro atstovaujama „Barcelona“ pirmąkart istorijoje laimėjo Eurolygą, o šiemet lietuvis į savo mylimiausią pasaulio miestą grįžo kaip vyriausiasis treneris.

Šią knygą rekomenduoju skaityti ir tėvams. Iš Š. Jasikevičiaus tėčio galima pasimokyti, kaip vaikus nukreipti teisinga linkme. To meto Kaunas, kuriame gimė Šaras, buvo pilnas pavojų paaugliams. Galėjai lengvai susidėti su netikusia chebra, šlaistytis gatvėmis, įnikti į chuliganizmą ar sunkesnius nusikaltimus. Visa tai grėsė ir Šarui. Linas Jasikevičius, tai suprasdamas, atkakliai ir net griežtai siekė, kad jaunuolis užsiimtų prasminga veikla – ir kad jos nemestų, pasitaikius pirmai progai. Knygoje Šaras pripažįsta – jei ne tėtis ir krepšinis, sunku pasakyti, kokioje duobėje dabar jis sėdėtų. Užsiėmus sportu, įvairioms pagundoms tiesiog nebūdavo laiko.

Ypatingos pagarbos verta ir Šaro mama, kurią jis taip pat mini pačiais gražiausiais žodžiais. Gal ne visi ir žinojote, kad Rita Jasikevičienė jaunystėje buvo perspektyvi rankininkė, Sovietų Sąjungos rinktinės narė. 1976 m. ji rengėsi Monrealio olimpinėms žaidynėms, kai staiga sužinojo, kad laukiasi kūdikio. Rinktinės treneris pateikė ultimatumą: arba pasidarai abortą, arba daugiau tavęs nebenoriu matyti akyse. Rita pasirinko kūdikį – šitaip griuvo jos, kaip rankininkės, karjera, tačiau gimė mylimas sūnus, daug džiaugsmo jai (ir mums) atnešęs Šarūnas Jasikevičius.

Ir paskutinė mintis. Nors vadinamės „krepšinio tauta“, kažkodėl pas mus labai mažai išleista krepšininkų (auto)biografijų. Kiek žinau, jų tėra… penkios: Sergejaus Jovaišos „Krepšinio aistrų sūkury“ (1989), Valdemaro Chomičiaus „Gimęs Laisvės alėjoje“ (1999), Laisvės ir Vytaro Radzevičių „Arvydas Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo“ (2015), Pietro Scibettos ir Šarūno Jasikevičiaus „Laimėti neužtenka“ (2015) ir Lino Kunigėlio „Jonas Valančiūnas: su kamuoliu – paskui svajonę“ (2020). Pataisykit mane, jei klystu, bet akivaizdu, kad čia matyti labai platūs ir nearti dirvonai.

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Yukio Mishima, „Sniegas pavasarį“ (angl. „Spring Snow“). „Vintage“ leidykla, 2000 m. Iš japonų kalbos į anglų kalbą vertė Michaelis Galagheris.

1970 m. lapkričio 25-ąją dieną būdamas vos keturiasdešimt penkerių japonų rašytojas Yukio Mishima atliko ritualinę savižudybę – seppuku. Prieš tai Y. Mishima išėjo į pastato, kuriame ir nusižudė, balkoną ir pasakė kalbą, turėjusią įkvėpti japonus „sugrįžti“ į imperialistinės, savo kultūrą saugančios ir gerbiančios Japonijos laikus. Jis buvo nušvilptas. Niekam tokia jo pozicija nerūpėjo. Būtent tuo metu Japonijos ekonomika beatodairiškai kilo į viršų. 

Po Antrojo pasaulinio karo atsivėrus sienoms ir japonams paragavus vakarietiškos laisvės (ir ekonominio gerovės) nė vienas iš jų net nenorėjo klausyti Y. Mishimos kalbų apie šlovingą senąją Japoniją, dvasinę aristokratiją, nykstančią tradicinę kultūrą. Ir nors rašytojas žavėjosi Vakarais, visuomet norėjo, kad jo literatūra būtų verčiama į užsienio kalbas, galiausiai pasirinko priešišką „išorinio“ pasaulio įtakoms laikyseną.

1969 m. išleistas „Sniegas pavasarį“ priskiriamas „Vaisingumo jūros“ (angl. Sea of Fertility) tetralogijai kaip pirmoji jos dalis. Romane Y. Mishima pasakoja apie XX a. pradžios Japoniją, po truputį besikeičiančią visuomeninę sanklodą, įtampas tarp vakarietiškosios kultūros įtakos ir tradicinio japoniško mentaliteto.

Y. Mishima įtaigiai aprašo žmonių vidinius pasaulius: besikeičiančias sielos būsenas, motyvacijas ir troškimus. Tačiau rašytojui įdomi ne tik žmogaus sielos sandara, o ir tai, kaip ją veikia „išorės“ veiksniai: besikeičiančios tradicijos, kitų kultūrų ir mentalitetų įtakos, santykiai su kitais žmonėmis. Y. Mishimos proza kartkartėmis primena jūrą ar vandenyną: atrodo, kad vieną sekundę ji gali būti tykiai raibuliuojanti ankstyvoje ryto šviesoje, o kitą – sprogti nuo tūžmingos audros. 

Jeigu norite Y. Mishimos „Sniego pavasarį“ skaitymą dar ir papildyti kokiais nors filmais, siūlyčiau prisiminti italo Luschino Visconti „Leopardą“ arba kito japono, Akiros Kurosawos „Septynis samurajus“. Abu šie kūriniai, panašiai kaip ir Y. Mishima, ilgisi kitokio, galbūt tauresnio ir geresnio pasaulio nei šiuolaikinis. 

Rasa Baškienė, bendradarbė

Bessel Van Der Kolk, „Kūnas mena viską: kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas“. Leidykla „Liūtai ne avys“, 2020 m. Iš anglų kalbos vertė Diana Urbonė. 

Mane jau seniai domina potrauminis stresas ir jo pasekmės mūsų tolesniam gyvenimui, tad su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau gydytojo Besselio van der Kolko, Bruklino Traumų centro įkūrėjo, knygą „Kūnas mena viską“. Šią beveik 600 puslapių knygą, parašytą plačiai auditorijai suprantama kalba ir tapusią „New York Times“ bestseleriu, tiesiogine žodžio prasme prarijau per savaitę.

Potrauminis stresas dažnai vadinamas normalia reakcija į nenormalią situaciją: jeigu žmogus liguistai reaguoja į nenormalius įvykius, tai visai nereiškia, jog jis išprotėjo. Pasak specialistų, kiekvienas normalus žmogus, atsidūręs ekstremalioje, pavojingoje gyvybei situacijoje, susikuria nestandartinius situacijos išgyvenimo būdus. Tačiau tai palieka pasekmių: po didelės traumos liguista reakcija gali išsilaikyti daug metų. Taip nutinka ne tik karo veteranams, tačiau ir patiriantiems fizinį, psichologinį, seksualinį smurtą vaikams. Dalis žmonių išmoksta integruoti patirtą traumą į savo gyvenimą, tačiau didelė dalis traumuotųjų kenčia fizines ir psichologines kančias, kurios paveikia gebėjimą mylėti ir dirbti. Trauma įspaudžia pėdsaką mūsų kūne, prote ir smegenyse, išsigydyti iš potrauminio  streso galime tik sugebėdami nutraukti nesibaigiančią kūno mobilizaciją prieš stresą ir atkurdami viso organizmo būklę, kokia ji būna saugioje aplinkoje. 

Ši puiki knyga, sudominusi ir Lietuvos psichiatrų ir psichoterapeutų bendruomenę, atskleidžia naujausius tyrimus apie neuromokslą, vaikų psichiką, traumų pėdsakus ir kelius į pasveikimą.

Knygos viršelis.Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Michel Houellebecq, „Serotoninas“. Leidykla „kitos knygos“, 2020 m. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, redaktorė – Asta Bučienė, knygos dizaineris – Jurgis Griškevičius.

Serotoninas – medžiaga, organizme išskiriama vidaus sekrecijos liaukų, dar vadinama geros nuotaikos ar laimės hormonu.

Michelis Houellebecqas, skaitomiausias ir garsiausias šių dienų rašytojas Prancūzijoje, nepateisintų savo vardo, jeigu jo romano herojus Floranas Klodas Labrustas, kuriam galima priskirti daugelį paties M. Houellebecqo bruožų – staiga būtų laimingas ir gerai nusiteikęs. Su „Serotoninu“ vėl neriame į M. Houellebecqo, užsidėjusio savo patikimą literatūrinę kaukę – vidurinės klasės ciniko inteligento, monologą. Esminės šios knygos temos – mirtis ir savižudybės idėja, kita vertus – ir meilė, kadaise atrodžiusi įmanoma, tačiau šiandien amžiams prarasta. Dar viena M. Houellebecqo knygoje besiverianti tema – Europos krizės nuojauta, tiksliau kalbant – Prancūzijos žemės ūkį ištikusi krizė.

Nepavargstantis mergišius Floranas Klodas Labrustas, kaip ir pats M. Houellebecqas, pagal išsilavinimą agronomas, kenčia nuo visa to, kas kamuoja atsidūrus ties vidutinio amžiaus krizės slenksčiu: prisiminimai apie be tikslo pragyventą jaunystę, apie moteris. Sendamas jis patiria vis daugiau erekcijos problemų, todėl vis dažniau vartoja antidepresantus.

Serotonino“ pasirodymas (knyga Prancūzijoje išleista 2019-ųjų sausį) sutapo su vadinamųjų „geltonųjų liemenių“ judėjimo pradžia, žmonėms iš valdžios reikalaujant daugiau atidos socialinio teisingumo problemoms. Todėl ir nėra ko stebėtis, kad vos prekyboje pasirodžius romano „Serotoninas“ pirmajam tiražui (350 tūkst. egzempliorių), kritikos lauke iškart suskubta M. Houellebecqą prisiminti kaip savo gimtosios Prancūzijos pranašą. Kodėl pranašas? Po autoriaus knygos „Platforma“ apie masinį sekso turizmą Pietryčių Azijoje pasirodymo įvyko žiaurus teroro aktas Balio saloje 2002-aisiais, o M. Houellebecqo romanas „Pasidavimas“ apie Prancūzijos virtimą islamiškojo kalifato dalimi nori nenori kelia asociacijų su žudynėmis „Charlie Hebdo“ redakcijoje 2015-ųjų sausį.

Grįžtant prie romano „Serotoninas“ herojaus, 46-erių Florano Klodo Labrusto, kuris savo vardo nekenčia ne mažiau nei paties savęs: vieną dieną jis nutaria palikti savo pareigas žemės ūkio ministerijoje ir vyksta pasisvečiuoti pas bičiulį Emeriką. Emerikas, kilęs iš senos, kilmingos normanų šeimos, įsigyja pieno fermą Žemutinėje Normandijoje. Nors tikisi, kad verslas neš pelną – deja, taip nevyksta, ir tik dėl to, kad Europos Komisija įvedė kvotas produkcijai ir kainoms, o tai verčia ūkininkus pieną pardavinėti žemiau už savikainą. Emerikas tampa normanų ūkininkų protesto organizatoriumi, pasiima ginklą iš savo turtingos kolekcijos ir juo nešinas priešais kelią užblokavusius specialiųjų tarnybų pareigūnus ima šaudyti, ginklą nukreipęs sau į galvą. Taip Floranas Klodas Labrustas netenka savo vienintelio draugo.

Vien iš šio epizodo ryškėja, kaip svarbu M. Houellebecqui provokuoti – be to neapsieina nei jo kūryba, nei asmenybė. Kad ir prisiminus, kaip po „Serotonino“ pasirodymo jis atsisakė duoti interviu prancūzų žiniasklaidai, tačiau sutiko atsakyti į klausimus vienam amerikiečių leidiniui, visų prancūzų intelektualų siaubui pareikšdamas gerų atsiliepimų apie Donaldą Trumpą.

Tabletė balta, pailga, perlaužiama.

Ji nekuria, ji nekeičia, – ji interpretuoja. Tai, kas buvo visiems laikams, tampa laikina, tai, kas buvo neišvengiama, tampa išvengiama. Ji suteikia naują gyvenimo interpretacijos formą: ne tokią sodrią, gal kiek dirbtinę, ir ne tokią lanksčią. Ji nesuteikia jokios laimės, netgi nesuteikia tikro palengvėjimo, jos veikimas visai kitoks: paversti gyvenimą formalumų virtine ir padėti save apgauti. Tačiau ji padeda žmonėms gyventi, ar bent jau nemirti – tam tikrą laiką.

(Iš M. Houellebecqo „Serotonino“ epilogo)

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Alasdair MacIntyre, „After Virtue“, 1981 m.

Apie šią knygą, kaip apie tam tikrą legendą, girdėjau dar tuomet, kai buvau tik ką pradėjęs trintis universitete geltonsnapis studenčiokas. Džiaugiuosi pagaliau ją pervertęs ir pieštuku pribraukęs nuo pradžių iki galo.

Alasdairas MacIntyre‘as yra škotų filosofas, pradėjęs kaip marksistas, vėliau pasiskelbęs Aristotelio tradicijos tęsėju, o galų gale – nusprendęs tapti kataliku (paskutiniai žodžiai – užuomina į įdomią istoriją, bet apie tai – kitą kartą). Daugelį metų dėstęs Didžiosios Britanijos ir JAV universitetuose, parašęs gerą pundelį sudėtingų, bet įtraukiančių knygų, jis yra vienas įtakingiausių šių dienų politinės minties ir etikos mąstytojų. 

A. MacIntyre’ą domina moralės filosofija. Pagrindinę problemą, kurią jis gvildena knygoje „After Virtue“ (liet. „Po dorybės“), galima iliustruoti gyvenimišku pavyzdžiu: kartais ginčijamės moraliniais klausimais – pavyzdžiui, ar Lietuva turėtų įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę? Nors kalbėdamiesi su skirtingai šiuo klausimu mąstančiais žmonėmis bandome argumentuoti tokias diskusijas dažnai išgyvename kaip argumentais maskuojamų valių galiai susidūrimą, po kurio neišeina nieko kito pasakyti, kaip tik „skiriasi mūsų vertybės“. Bandome apeliuoti į tam tikrą standartą, bet, atrodo, kad nėra jokio bendravardiklio nėra. Kodėl taip atsitinka?

A. MacIntyre’as teigia, kad moralinė mąstysena moderniame pasaulyje atsidūrė krizinėje situacijoje –nebegalime tikrąja to žodžio prasme diskutuoti dėl moralės klausimų, nes nebeturime bendrų moralės standartų. Kasdieniame gyvenime mums patiems to nesuprantant pinasi skirtingos ir dažnai tarpusavy nederančios moralės filosofijos. A. MacIntyre’as teigia, kad negebėjimas susikalbėti toli gražu nėra vienintelė tokios „moralinės betvarkės“ pasekmė. Kita išdava: moderniam žmogui vis sunkiau savo gyvenimą suprasti kaip prasmingą visumą.

Filosofas ne tik pateikia diagnozę, bet bando ieškoti ir gydymo. Jis teigia, kad mums reikėtų rimtai susidomėti Aristotelio filosofija ir, kaip bebūtų netikėta, Jane Austen romanais. Kodėl būtent jais šį kartą nepapasakosiu: pajautusiems smalsulį siūlau perskaityti šią knygą. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien