2021 08 21

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Ką mes skaitome? #išgyventivasarą

Romualdas Rakauskas, „Žydėjimas, 100“ (1980 m., sidabro druskų atspaudas, 29,6 x 39 cm). Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Nelengva buvo vasara. Itin karšta gamtinėmis keistenybėmis: trisdešimt su viršum laipsnių karščio antra savaitė iš eilės, kas dieną laukiant lietaus. Itin karšta ir atmosfera visuomenėje, sujauktoje iš susipriešinimo ir kritinėmis akimirkomis įsiplieskiančio pykčio bei neigimo. Nelengva, bet išgyventa vasara.

Ir neatsitiktinė todėl rubrikos grotažymė – užuomina į scenaristės ir režisierės Marijos Kavtaradzės filmą „Išgyventi vasarą“. Gilindamasi į ypač aktualią dabarties laiku psichinės sveikatos temą, režisierė herojus suveda į akistatą su savo vidiniais demonais.

Minčių apie nelengvą, bet išgyventą vasarą – tiesioginių, perkeltinių – rasite ir mūsų redakcijos žmonių bei rubrikos svečio – kunigo Antano Saulaičio SJ – skaitiniuose. Sunkios moralinės, psichologinės dilemos; karo siaubai – išgyventi, tebeišgyvenami košmaruose ir atvirai liudijami, kad nepasikartotų; grėsmingos klimato kaitos blyksniai fantastiniuose siužetuose ir, žinoma, nepaliaujama kelionė Dievo link. Ieškant vilties, šviesos ir tikėjimo pasaulio grožiu. Grožiu kaip toje kvapą gniaužiančio žydėjimo sklidinoje Romualdo Rakausko fotografijoje.

Knygos viršelis

Kunigas Antanas Saulaitis SJ, rubrikos svečias

Nina Valavicius, „A Caminho da Liberdade“. „Editora Lux“, 2021 m.

„Viltis gyventi“, sudarytoja Laima Apanavičienė. „Lietuvos vaikų viltis“, Čikaga, 2020 m.

Abi knygos, nors Lietuvoje nelabai prieinamos, gražiai atspindi naujų studijų, publikacijų ir grožinės literatūros kryptį. Taip, kaip Atgimimą ženklino atsiminimai ir mokslinės studijos apie tremtį, pasipriešinimą okupacijoms, taip dabar knygos apie išvykimą iš Lietuvos į Vakarus liudija pokarinės išeivijos įnašą ir paramą Lietuvai.

Janina Laucevičiūtė-Valavičienė (g. 1926 m., gyv. San Paule, Brazilijoje) savo atsiminimus, išleistus portugališkai, pavadino „Keliu į laisvę“ (A Caminho da Liberdade). Sumaniai įpindama Lietuvos istorijos įvykius į asmeninius išgyvenimus, ji jautriai, atvirai susieja giminės ir kitų gyventojų – įvairių tautybių, kalbančių skirtingomis kalbomis, likimus į vientisą pasakojimą, prasidedantį Šiauliuose 1941-ųjų kovą bandant sprukti nuo sovietų okupacijos ir siekti laisvės. Vokietijoje patirtos 23 paros bombardavimo, šeimos, asmeniniai ir visuomenės išgyvenimai, netikėta anglų okupacija, kelionė 1947 m. laivu į Braziliją, kur nuo seno gyveno tolimas dėdė. Jaunos moters jausmai, Kūčių, Kalėdų laukimas kasmet, vaikų ir senelių likimai, visų troškimas gyventi – J. Laucevičiūtės-Valavičienės pasakojimui netrūksta ir įtampos, ir vilties pagaliau išvysti šviesą bei laisvę, kurią knygos viršelyje simbolizuoja ne Niujorko Laisvės, o Kristaus Atpirkėjo statula Rio de Žaneire.

Knygos viršelis

Lietuvoje plačiai aprašyta Reginos Narušienės knyga apie Pasaulio lietuvių bendruomenės pastangas palaikyti Lietuvą ir jai talkinti visus dešimtmečius nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šiandienos. Pasirodo knygų, straipsnių, rengiamos parodos apie dailininkus, mokslininkus, kitus asmenis, padėjusius Lietuvai Atgimimo laikais ir jai skyrusius savo darbus.

Laimos Apanavičienės sudaryta knyga „Viltis gyventi“ apžvelgia 1991–2018 m. veikusią draugiją „Lietuvos vaikų viltis“, suburtą padėti sergantiems vaikams ir jų šeimoms atsistoti ant kojų.

„Lietuvos vaikų viltis“ – savanoriška organizacija prie JAV lietuvių bendruomenės socialinių reikalų skyriaus, veikusi lietuvių tuomet apgyventame Marquette Parko rajone Čikagoje. Iš čia vaikai ir jų globėjai savanorių buvo vežiojami į operacijas, terapijas, pramogauti, atsikvėpti. Veiklų buvo gausu kaip iš neišsemiamo šulinio.

Kartą į Čikagą buvo atskraidintas mažas berniukas, turintis stuburo problemų. Jo šypsena man atrodė pati gražiausia pasaulyje – prieš ir po operacijų, dedant pastangas judėti. Po kažin kiek metų vieną dieną einu sau Tulpių gatve Kulautuvoje, ir tas pats berniukas pralekia pro šalį dviračiu. Toks džiaugsmas. Tiek džiaugsmo suteikė „Lietuvos vaikų vilties“ skyriai ne tik Čikagoje, Los Andžele, bet ir veikiantys Filadelfijoje, amerikiečiai, lietuviai gydytojai, rėmėjai – daugybė rūpestingų asmenų, kurių visų pavardės surašytos knygos rodyklėje.

Ši knyga – šaltinis, parodantis, kaip veikia savanoriškos organizacijos, ką jaučia, galvoja, daro paprasti įvairaus amžiaus, įvairių profesijų savanoriai dėl artimo meilės.

Knygos viršelis

Kostas Kajėnas, operatorius

Saadia Bahat, „From Childhood Paradise to Hell and Back“. Išleista asmeninėmis lėšomis, 2020 m. Į anglų k. vertė Judy Grossman ir Jonathanas Kuhnas.

Autobiografinėje knygoje aprašoma litvako Saadios Bahato (g. 1928 m. Alytuje) gyvenimo istorija, kupina sunkiausių išbandymų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje, knygos herojui tebuvo vienuolika. Gyvenimas jam lėmė išgyventi Vilniaus geto, Estijos lagerių ir Štuthofo koncentracijos stovyklos košmarą. Tačiau šio neseniai devyniasdešimt trečiąjį gimtadienį atšventusio Lietuvos žydo asmeninis pavyzdys, įveikus visus šiuos sunkumus, šiandien yra vilties, žmogiškumo ir nepalaužiamos stiprybės liudijimas.

Man ši knyga ir Saadios Bahato gyvenimo istorija yra labai asmeniška ir brangi. Su knygos autoriumi susipažinau prieš trejus metus dirbdamas Izraelyje. Nuo pirmosios mūsų pažinties dienos palaikome artimus ryšius. Ši knyga yra unikalus žmogaus gyvenimo liudijimas, padedantis geriau suvokti karo siaubus. Kol kas išleista tik anglų kalba, nėra paprastai prieinama plačiam skaitytojų ratui, tačiau ir pats autorius, ir bendraminčiai Lietuvoje siekia, kad knyga būtų išversta ir į lietuvių kalbą. Šiandien, kai pasaulyje vyrauja susiskaldymas, kai skaudūs Holokausto įvykiai tampa tam tikrų visuomenės grupių politinės kovos įrankiu, kaip niekada svarbu geriau pažinti, suprasti mus supančius žmones ir skirtingas tautines grupes Lietuvoje, kurios šimtmečiais gyvena greta mūsų ir kartu kuria Lietuvą.

„Kartais naktimis aš vis dar išgyvenu tas baisias akimirkas, kurias man teko patirti. Tačiau mano gyvenimas visada yra nukreiptas į ateitį, – savo knygoje rašo litvakas inžinierius, skulptorius S. Bahatas. – Kai atsigręžiu atgalios, stengiuosi prisiminti ir mėgautis džiugiais dalykais. Žinojau, kad esu vienas pasaulyje, tačiau turiu stengtis, kad išlikčiau gyvas.“ 

S. Bahato gyvenimo istorija prasideda 1928 m. Alytuje, kur jo tėčio šeima gyveno jau nuo XIX a. pradžios. Bokšickių šeima Alytuje buvo labai gerbiama, visiems gerai pažįstama, mat autoriaus tėvas, advokatas, buvo tikras Lietuvos patriotas ir Alytaus šviesuolis, savo visuomeninę veiklą pradėjęs dar prieš 1918 m. Tarp daugelio jo nuveiktų darbų yra ir Alytaus savanorių ugniagesių komandos įkūrimas.

1939-aisiais šeimai nutarus persikelti į Vilnių, gyvenimas netrukus ėmė keistis. Antrasis pasaulinis karas Vilniuje prasidėjo aštuoniolikos valandų bombardavimu. Kaip teigia knygos autorius: „Kai pradėjo kristi pirmosios bombos, buvau išsigandęs vaikas, tačiau antrą karo dieną – jau suaugęs vyras.“ Vilniuje ir prasidėjo antrasis knygos herojaus gyvenimo etapas, su daug skausmo, bet ir ne mažiau vilties išlikti. Įkūrus Vilniaus getą, Saadia kartu su motina bei seserimi buvo atskirti nuo tėčio ir apgyvendinti kartu su kitais miesto žydais uždaroje bei saugomoje teritorijoje. Anuomet dar būdamas vaikas kartu su šeima buvo priverstas kęsti nuolatinį alkį, tik per plauką vis išvengdamas nacių nuolat vykdytos atrankos būti nužudytiems.

Likviduojant getą S. Bahatas buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Estiją. Ten – penki lageriai kenčiant vergišką darbą nuo aušros iki sutemų. Iš dešimčių tūkstančių žmonių, kalėjusių darbo stovyklose, knygos autorių likimas atvedė į vienintelį laivą, kuris buvo skirtas žydams išgabenti iš Estijos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Pasiekus Štuthofo stovyklą, šešiems berniukams pavyko išvengti kelionės tiesiai į Birkenau dujų kameras. Vienas jų – šios knygos autorius. Štuthofo koncentracijos stovykloje iškeitęs duonos kepalėlį į kito žmogaus vardą ir numerį, S. Bahatas išgyveno iki pat karo pabaigos prisidengęs Israelio Blecherio vardu ir pavarde.

Knygos viršelis

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

J. M. Coetzee, „Nešlovė“. „Sofoklis“, 2015 m. Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

Sudėtinga sąvoka, turinti daug niuansų – nešlovė. Nešlovę galima susikurti pačiam, arba kažkas kitas įstumia į nešlovę. Arba artimųjų patiriama nešlovė. Lengvai pakeliama nešlovė arba slegianti, naikinanti tapatybę. Romanas tokiu sudėtingu pavadinimu negali būti lengvas. Nors parašytas nesudėtingai.

Skaitydamas šią knygą lyg suptumeis sūpuoklėse. Nešlovė – ir svyra žemyn profesoriaus kėdė po to, kai jis suvilioja savo studentę. Šlovė – švysteli aukštyn neketindamas šokti pagal negailestingos mokytojų tarybos dūdelę. Nešlovė – ir vėl susmunka profesorius Deividas Luris pažemintas niekšų. Šlovė – kyla jis viršun užsidegęs atkeršyti skriaudėjams. Nešlovė – sako Deividui studentės Melani draugas. Šlovė – tvirtina profesorius klaupdamasis ant kelių priešais savo buvusios auklėtinės tėvus. Aukštyn, žemyn. Šlovė, nešlovė. Atrodytų, viskas paprasta – imk ir nuteisk senstantį mergišių Deividą Lurį. Tik kaži ar taip paprasta.

– Atleisk man, Liuse, – sako jis.

– Atleisti tau? Už ką? – Ji lengvai, pašaipiai šypsosi.

– Už tai, kad buvau vienas iš dviejų mirtingųjų, paskirtų įvesti tave į pasaulį, ir pasirodžiau nekoks vedlys.

J. M. Coetzee rašo talpiai, neeikvoja be reikalo žodžių, nekelia emocinių isterijų ir nepradeda dėstyti siužeto su patosu. Jo kūrybai būdingas stiprus psichologizmas, sukeliantis būseną, panašią į tą, kurią, matyt, patirtų neteisingai nuteistas žmogus, išgirdęs nuosprendį kalėti iki gyvos galvos. Neviltis, apmaudas, bejėgystė, nebeprisišauksi teisybės nei iš teisėjų, nei iš visuomenės, nei iš Dievo. Padėtis be išeities, tokia pat, kaip ir J. M. Coetzee romane „Nešlovė“ – slegianti, be jokių prošvaisčių.

Pagrindinis knygos herojus – Keiptauno universiteto profesorius, filologas. Jam 52-eji, išsiskyręs, turi dukrą, gyvenančią atokioje fermoje. Tvirtų ryšių su moterimis nepalaiko, tenkinasi atsitiktiniais santykiais mokėdamas už tai pinigus. Deividą Lurį tai vargina, jis svajoja patirti ką nors tikra ir jau pradeda tikėti, kad taip ir nutiks, kai jo gyvenime atsiranda Melani. Jai dvidešimt. Ji jo studentė. Įsivėlęs į skandalingą istoriją profesorius netenka kone visko: darbo, visuomenės palankumo. J. M. Coetzee ieško atsakymo, kurį yra iškėlęs ir Franzas Kafka – būti ar nebūti žmogumi, jeigu gyvenimas visuomenės akyse priverčia tave susitraukti iki vabalo? Susitaikyti esantis tuščia vieta ar pradėti viską nuo balto lapo?

Johnas Maxwellas Coetzee (g. 1940 m. Keiptaune)  – vienas paslaptingiausių Nobelio literatūros premijos laureatų, dusyk „Bookerio“ premijos laureatas ir nėsyk neatvykęs jos atsiimti. Savo Nobelio kalbą rašytojas skyrė ne realiam asmeniui, o Robinzonui Kruzui. J. M. Coetzee pats vardas ilgą laiką išliko paslaptimi. „Nešlovė“ – ko gero, svarbiausias rašytojo romanas. Būtent tas, kuris 2003 m. nulėmė Nobelio komiteto sprendimą skirti apdovanojimą ne kam kitam, o J. M. Coetzee.

Knygos viršelis

Aušra Čebatoriūtė, visuomenės temų redaktorė

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė, „Laiškai. Milžino žingsniais“. Išleido Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2018 m. Iš prancūzų k. vertė ses. Inga Barbora Kazakevičiūtė.

„Laiškai. Milžino žingsniais“ – tai visų 266 išlikusių šv. Teresėlės iš Lizjė laiškų rinktinė. Arba kitaip – tai kelialapis, kviečiantis leistis į dvasinio gyvenimo ir teologinės gelmės kalnus. Ši kelionė nepaliks abejingų tų, kurie nori daugiau sužinoti ir geriau suprasti šventosios kelionės Dievo link džiaugsmus ir iššūkius. Tarytum pabuvoti visai šalia Teresės ir iš jos pasimokyti. Taip pat pasisemti vilties, stiprybės ir ramybės, kurių šiuo neramiu laiku pritrūkstame. 

Pirmieji laiškai parašyti Teresėlei būnant vos ketverių, paskutiniai – jau mirties patale. 20-ies gyvenimo metų atkarpą aprėpiantys laiškai leidžia pažinti Bažnyčios mokytoją ne tik kaip Kristaus mylimąją, tačiau ir kaip dukrą, seserį, dukterėčią, pusseserę. Jie kupini kontrastų, spontaniški (šventoji taip pat ne kartą apgailestauja dėl savo netvarkingos, skubotos rašysenos), ugningi, taip pat švelnūs, kupini mažybinių kreipinių, Evangelijos palyginimų. Kaip kad gražiai pastebėjo tėvas karmelitas Philippas Hugelé, atrodo, kad šv. Teresėlė rašė laiškus mirkydama plunksną į Šventojo Rašto rašalą.

Vis dėlto, pasak vyskupo Guy Gaucherio OCD, laiškuose atsispindinti kasdienybės monotonija pridengia Teresėlės šventumą: „Norėtume matyti Teresės šventumą švytėte švytintį didingumu. Šiuose skubiai parašytuose laiškeliuose taip yra ne visada. Reikia labai gerai mokėti „skaityti“, kad išskaitytume, kas iš tikrųjų vyksta šiame paslėptame gyvenime, ir suvoktume, kokia galinga meilės jėga slapta veikia pačiuose nereikšmingiausiuose įvykiuose, pakylėdama juos iki amžinybės!“

Laiškų rinktinė žavi savo autentika. Anot knygos rengėjų, buvo taisomos „rašybos klaidos ir nežymūs Teresės stiliaus ypatumai“, o skyryba beveik netaisyta. Todėl laiškuose gausu daugtaškių ir šauktukų. Galiausiai turiu pripažinti, kad tai bene vienintelė knyga, kurioje su malonumu skaičiau išnašas. Jos – išsamios, informatyvios ir kupinos įdomių detalių, padedančių geriau suvokti laikmečio, kuriuo gyveno šv. Teresėlė, kontekstą.

Knygos viršelis

Martynas Stankevičius, operatorius, montažo režisierius

Ichiro Kishimi, Fumitake Koga, „The Courage to Be Disliked: How to Free Yourself, Change your Life and Achieve Real Happiness“. „Allen & Unwin“, 2019 m.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai dar viena populiariosios psichologijos knyga. Tačiau, įvilkta į filosofinio dialogo formatą, ji analizuoja Alfredo Adlerio psichologijos teoriją ir jo idėjas pateikia suprantamai, be banalių frazių. Dauguma žino Sigmundą Freudą, Carlą Gustavą Jungą, tačiau Alfredas Adleris yra ne mažiau svarbus to meto psichologijos tyrinėtojas. Austrų psichiatro teigimu, mes nesame praeities produktas, mūsų požiūris į gyvenimą susideda iš įvairių dabartinių akimirkų ir reakcijos į jas. Nors praeities įvykiai ir aplinkybės gali daryti įtaką tam, kur esame dabar, tačiau tai neturi reikšmės ateities pasirinkimams.

Knygoje vyksta dialogas tarp atsiskyrusio filosofo ir jauno vaikino, kuris bandydamas pateisinti šeimos ir visuomenės lūkesčius jaučiasi nelaimingas. Visos problemos kyla iš tarpasmeninių santykių su kitais žmonėmis – tokia pagrindinė knygos mintis, kurios jaunuolis nesupranta ir bando įrodyti, kad filosofas klysta. Dialogo formatas puikiai pasitarnauja nagrinėjant A. Adlerio idėjas ir leidžia į įvairias gyvenimiškas situacijas pažvelgti praktiškai. Konflikte nejuntamai atsiduri vienoje ar kitoje nuomonės pusėje, o kartais lieki diskusijoje su savimi.

Knygos viršelis

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Frank Herbert, „Kopa“. „Eridanas“, 2002 m. Iš anglų k. vertė Rūta Steponavičiūtė.

Šiemet Lietuvoje daug kalbėjom apie, ko gero, karščiausią vasarą, kokią esam išgyvenę. Tačiau šie skundai nepadarytų jokio įspūdžio Arrakio gyventojams – šioje dykumų planetoje, kitaip vadinamoje Kopa, visur vien smėlis, plikos uolos ir nežmoniška nuolatinė kaitra. Nėra nė menkiausio upelio; vanduo čia toks brangus ir retas, kad jis surenkamas net iš kitų žmonių kūnų, šiems vos numirus.

Maža to, giliai po smėliu šliaužioja kilometro ilgio milžiniški kirmiai (vienas jų nupieštas knygos viršelyje), neišrankūs maistui – jiems nelabai svarbu, ar tai būtų dykumoje paklydęs žmogus, ar nusileidęs lėktuvas, ar specijos (tokios vertingos medžiagos) surinkimo mašina. 

Tai tokios sąlygos ištinka pagrindinį fantastinio romano herojų penkiolikmetį Polą Atreidą, kai jo šeimą imperatorius ištremia į Arrakio planetą. Nesnaudžia ir jo mirtini priešai – Harkonų dinastija, tik ir siekiantys sunaikinti Atreidus. Žodžiu, Polui teks išgyventi nuolatinę karštą (visomis prasmėmis) vasarą. 

Knyga įdomi tiek siužetu, tiek savo archeologija: skaitai 1965 m. parašytą tekstą ir supranti, kad nemažai įvaizdžių, simbolių jau esi matęs. Ir nenuostabu: „Kopa“ įkvėpė ištisą fantastikos rašytojų kartą. Turbūt ryškiausias pavyzdys būtų „Žvaigždžių karai“ – iš dykumos iškylantis herojus, ypatingos protinės galios, savita religija ir pan. Beje, apie religiją – čia randu ir krikščionybės (yra tokia Oranžinių Katalikų Biblija), ir islamo, ir pagoniškų tikėjimų nuotrupų. 

„Kopa“ skaitytojus žavi daugiasluoksniškumu. Kaip pastebi rašytojas Gintaras K. Ivanickas, šią knygą skaitydamas kiekvienąkart atrandi ką nors naujo. Tai nėra vieno vakaro skaitinys, kai viskas aišku, paprasta, kai daug veiksmo. Franko Herberto romanas reikalauja lėtesnio skaitymo (tai šiaip nebūdinga mokslinei fantastikai), veikėjai daug mąsto, bendrauja ar tiesiog tyli. 

Na, ir dar vienas dalykas, kuriuo „Kopa“ yra viena iš pionierių – tai ekologija. Tema, septintajame dešimtmetyje menkai nagrinėta populiariojoje literatūroje, o tokia populiari šiandien. Įdomu ir netikėta skaityti, kad pagrindinis karingos genties tikslas – dykumų planetą paversti žaliuojančia ir vandens kupina žeme. Net ir suvokiant, kad sunkaus darbo vaisius pamatys tik palikuonys po kelių šimtų metų. 

Knygos viršelis

Justina Variakojienė, bendradarbė

James Alison, „The Joy of Being Wrong: Original Sin Through Easter Eyes“. „Herder Herder“, 1998 m.

„Džiaugsmas būti neteisiam: prigimtinė nuodėmė Velykų šviesoje“. Gal nebūsiu pagirta dėl to, kad pradedu nuo sunkiasvorės teologijos veikalų dar neįpusėjusi Biblijos, bet girdėjau, kad lėtai tikėjimo link slenkantiems Dievo administracijoje taikomos išimtys. Pasirodo, ypač jei nesi užaugęs tikinčioje aplinkoje, Šv. Raštą ne taip jau ir lengva perskaityti. Sakot, kad tam ir yra pamokslai, kad prikeltų praėjusių amžių tekstą naujai gyvybei, kad ją galėtų išgirsti šiuolaikinė ausis.

O kas, jei jie kalba apie Dievą su tokiu familiarumu, tarsi būtų senas draugas, o tu stovi droviai ant slenksčio ir nelabai supranti, nes Dievo dar taip gerai nepažįsti? Kas, jeigu vidinis balsas nesėdi ramiai ant suolo ir neleidžia net susikaupti, nes turi per daug klausimų?

Tada ir meti aiškių atsakymų reikalaujančiam dobermanui kąsnį – „The Joy of Being Wrong: Original Sin Through Easter Eyes“. Tai yra katalikų kunigo ir teologo Jameso Alisono veikalas apie prigimtinę nuodėmę iš prancūzų teoretiko René Girard’o mimetinės teorijos perspektyvos. R. Girardo teorijos neįmanoma keliais sakiniais prasmingai pristatyti, bet pakaks paminėti, kad feisbuke yra grupė pavadinimu „Rene Girard Changed My Life“, kurioje tupi susigūžę rimti teologai, paprasti mirtingieji ir bepročiai (nes kurgi  jų nėra).

Prigimtinės nuodėmės idėja yra slidi kaip muilas. Pabandžiau paklausti kelių tikinčiųjų, ką ji reiškia, tai šie gana greitai pasišalino iš patalpos. Su šia mintimi pradeda ir J. Alisonas. Jis pabrėžia, kad ir katalikų teologijoje prigimtinės nuodėmės sąvoka nėra iki galo išgręžta, o atrakinti naują prigimtinės nuodėmės prasmę galima rekonstruojant, kaip apaštalų supratimas apie Kristaus mokymą galėjo pasikeisti susidūrus su Kristaus prisikėlimo faktu.

Nors J. Alisonas rašo skaidriai, skrupulingai ir su didžiausia pagarba skaitytojui, veikalas yra sunkus. Tačiau per šią tankmę veda tokios alkį tenkinančios įžvalgos, kad pasiduoti net nekyla mintis. Rauskitės ir atrasite, kaip baudžiantis Dievas tapo gailestingu Dievu. Rauskitės toliau ir atrasite, kur tas džiaugsmas būti neteisiam. Gal patylės tas dobermanas bent dieną.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien