Ką mes skaitome? #Kalėdos

Redakcija, bendradarbiai ir rubrikos viešnia vertėja Rasa Drazdauskienė dalijasi kalėdinio laikotarpio skaitiniais. Linkime gražių šv. Kalėdų ir siūlome šiek tiek įkvėpimo, randamo knygose.

Rasa Drazdauskienė, vertėja, rubrikos viešnia

Pastaruosius mėnesius daugiausiai skaitau detektyvus – ir dėl to, kad reikia nemažai jų prisiminti, ir dėl to, kad įsitraukus sunku nustoti. Detektyvas man visada buvo toks raminantis skaitymas būtent dėl to, kad šitas žanras labai gerai perteikia pasaulio stabilumo jausmą, o pasaulio stabilumo jausmas pats savaime yra ypač svarbus. Gera detektyvinė istorija neišvengiamai patvirtina kažkur giliai glūdintį įsitikinimą, kad viskas iš esmės baigiasi teisingai (būtent teisingai), be to, būtinai palieka erdvės kilniaširdiškumui bei gailesčiui. Priminsiu įprastą šių dienų mantrą, kad gyvename keistais, labai keistais laikais (ką tik perskaičiau, kad garsusis Oksfordo žodynas gal ir nebuvo visai teisus, 2020 m. žodžiu pripažinęs „karantiną“ (lockdown): kur kas tiksliau būtų Metų žodžio titulą suteikti žodžiui „keistas“ (strange), ar net ir visai frazei: gyvename keistais laikais, nes ją tikrai ne kartą esame ištarę kiekvienas iš mūsų), o tai reiškia, kad skaitymo paskirtis šiek tiek kinta. Aš tikrai nebūsiu vienintelė iš kolegų, kasdien dirbančių su kalba, žodžiais, knygomis, kurie rimčiausias ir sudėtingiausias knygas skaito būtent per atostogas. Ir kadangi šie metai yra be atostogų, skaitymui renkuosi tai, kas leidžia išsaugoti dvasios pusiausvyrą.

Neseniai perskaičiau islandų rašytojo Ragnaro Jónassono detektyvinę trilogiją, pavadintą „Paslėptoji Islandija“ (Hidden Iceland: The Darkness, The Island ir The Mist). Jau iš knygų pavadinimų aišku, kad nieko čia linksmo neverta tikėtis, ir tikrai, šita serija apie moterį detektyvę Huldą Hermansdotir kuo puikiausiai priklauso garbingam scandi noir žanrui. Negaliu pasakyti, kad tai būtų mano mėgstamiausias žanras, nes vis dėlto niūrumo perteklius mano vertybių sistemoje yra laikomas šiokiu tokiu trūkumu; bet Jónassono knygos man buvo tiesiog atradimas. Jį ir patį atradau keistokai: perskaičiau trumpą biografinę apybraižą, ir kai sužinojau, kad jis (be kitų įdomybių, kurių pakaktų gal trims biografijoms) būdamas septyniolikos metų pradėjo versti Agathos Christie detektyvus ir išvertė jų keturiolika, ranka pati paspaudė mygtuką „užsakyti“. Trilogija nepriekaištingai sudėta laiko požiūriu, daugiau negaliu pasakyti, kad nesugadinčiau įdomumo. Be to, tai yra būtent islandiški pasakojimai, jokioje kitoje šalyje jie negalėtų būti parašyti, ir skaitant tas labai aiškiai justi. Gamta, kraštovaizdis, net oras čia yra absoliučiai lygiaverčiai veiksmo dalyviai, ir jeigu jums atrodo, kad tai neįdomu, vis dėlto atkreipkite dėmesį, kad šitas rašytojas, versdamas keturiolika Christie romanų, šio bei to išmoko iš šios visų laikų geriausios detektyvinių istorijų pasakotojos.

Dar viena detektyvų serija, kurią atradau seniai ir dabar vėl pasikartojau, yra Jameso Runcie serija apie Sidnį Čembersą, daugeliui iš mūsų geriau žinoma serialo „Grantčesteris“ pavidalu (kur vikarą Sidnį Čembersą vaidina puikusis Jamesas Nortonas). Tai serija pasakojimų apie nusikaltimus tiriantį kunigą, kur kiekvienas nutikimas vyksta chronologiškai po visų ankstesnių, o fone pasakojama paties kunigo gyvenimo ir pašaukimo istorija. Tai ir buvo vienas iš motyvų, paskatinusių mane imtis serijos: jau pirmoje knygoje Sydney Chambers and The Shadow of Death buvo labai aišku, kad kunigas pasirinktas herojumi anaiptol ne atsitiktinai, ir kad psichologinis bei teologinis nusikaltimo, nuodėmės ir atpildo motyvas labai svarbus ne tik siužetui, bet ir herojams. Filme šio aspekto beveik neliko; serialas, aišku, irgi savotiškai geras (ką kita galėčiau sakyti, pažiūrėjusi visus sezonus ir laukdama dar), bet knygos, kaip man atrodo, vis dėlto skirtos suaugusių žmonių skaitymui; autorius ne tik kutena skaitytojų nervus ir leidžia įdomiai praleisti vakarus su knyga, bet ir rimtai klausia įvairių svarbių dalykų. Apie kuriuos visai ne pro šalį pamąstyti šiais keistais laikais.

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Gintaras Beresnevičius, „Ant laiko ašmenų“, leidykla „Aidai“, 2002 m. 

Prieš beveik dešimt metų teko bandyti dalyvauti viename projekte. Jo tikslas buvo aprašyti Lietuvos herojus, o gal dar labiau – sukurti mitą šaliai neturinčiai mitologijos. Galiausiai projekto rėmuose buvo išleista maža knygelė, kurioje atsirado jaunų žmonių pasakojimai, veik mitai apie įvairių istorijos laikotarpių lietuviškuosius herojus. Atsimenu, kad tąkart labiausiai norėjau rašyti apie Gintarą Beresnevičių. Tiesa, buvau sulaikyta iniciatyvos dalyvių ir vadovų, nes Beresnevičius, anot jų, neturėtų būti laikomas herojumi. Vienas iš argumentų prieš buvo visiems gerai žinomas jau tuo metu mirusio rašytojo pomėgis išgerti ir „pabaliavoti“. Gal jų pozicija tuomet ir buvo ir teisinga, tačiau sukurti mitą Lietuvai jau savaime yra šiek tiek beresneviškas žingsnis. Nežinau, ar rašytojui pačiam būtų patikę (kiek jį skaitau, tikrai ne) tapti tokio herojų panteono dalimi, tačiau mums tokio herojaus trūksta. Laisvai svarstančio ir mąstančio, kuriančio mitus ir pasakojimus mums.

„Ant laiko ašmenų“ yra 2002 m. pasirodžiusi esė rinktinė apie lietuviškumą: barbarybę, rupintojėliškumą, karžygiškumą. Apie šią mažą indoeuropiečių gentį, atvykusią į žemę, aptrauktą tankiomis giriomis ir siekusią dangaus – dėl to stačiusią piliakalnius. Apie tykų ir pasyvų lietuvį, kuris rūpindamasis kaupia jėgas didžiajam pasipriešinimui ir sprogimui. Apie uždarą ir pasyvų lietuvį, kurio neperlaužtas stuburas matosi ne viešumoje, o privačioje erdvėje. Kitaip tariant, tikras lietuvis nusispjauna į tai „kas jam sakoma“ ir daro taip kaip liepia jo vidus. Tam, kuris grūmoja pirštu, nematant. Galima būtų dar ir dar vardinti Beresnevičiaus pastebimas lietuviškas savybės ir pastangą sudėti į žodžius, kas tas lietuviškumas yra, tačiau kur kas geriau būtų patiems skaityti.

Stebėtinas ir, tiesą sakant, dabar jau sunkiai randamas Lietuvoje G. Beresnevičiaus mąstymo bruožas atsakymų ieškoti ne kažkur „už Lietuvos“ (Vakaruose, Suomijoje, Rytuose ar dar kur), o tame iki šiol organiškoje valstybės ir tautos vystymosi trajektorijoje. Kitaip tariant, Beresnevičius žiūri į praėjusią šios tautos tikrovę ir iš tos praeities bando atkapstyti tai, kas reikalinga dabarčiai ir ateičiai. Nesistengdamas kopijuoti. Vienas pavyzdys mane nustebino: jeigu progresyvūs ir išsilavinę politologai kalba apie tai, kad lietuviai mėgsta „stiprią ranką“, tai Beresnevičius sako, kad lietuviams reikia genties vado. Taip lengvai susiduria pasiskolintos sąvokos iš išorės ir čia, šiose giriose, sukurtos.

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM, dvasinis asistentas

Vanda Zaborskaitė, „Autobiografijos bandymas“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m. 

V. Zaborskaitė savo ilgo gyvenimo pabaigoje parašė knygą apie save ir išgyventą laikmetį. Ji – labai turiningos biografijos moteris: profesorė. literatūrologė, pedagogė, o atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės pradžioje jau brandžiam amžiuje dirbo LR Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamento direktore. Dar vėliau buvo aktyvi „Bernardinai.lt“ bendradarbė, autorė, rašydavusi pilietiškai angažuotus analitinius tekstus. Jos knygos žodis – sodrus, skalsus. Širdingas. Tarpukaris, karas, pokaris ir visas sovietmečio laikotarpis, atkurtosios Lietuvos Respublikos pirmieji dešimtmečiai (mirė Profesorė 2010-ųjų metų pačioje pabaigoje). Ištisa panorama – santykių, žinomų ir mažiau matomų žmonių portretai, aplinkos peizažai. Niekas nepaslėpta, atvira, autorės širdimi išgyventa. Ir, žinoma, apie prisitaikymą, apie neišvengiamą kolaboravimą, skausmingai „jaukinantis“ LTSR tikrovę. Norint ne tik gyvent, bet ir viešai, savo kūryba turtinti tautos kultūrą, atlikti Dievo duotą misiją. Apie kompromisus pasakotoja rašo atvirai, be nutylėjimų. Tačiau ir su empatija – skaudžiai apie save ir kitus laikmečio žmones. Beje, vienas man asmeniškai svarbus aspektas – profesorė V. Zaborskaitė savo knygoje mini a. a. Ireną Veisaitę, kuri buvo jos auklėtinė paskutinėse gimnazijos klasėse. V. Zaborskaitei itin svarbi tikėjimo tema, abejonės ir atradimai iš naujo to Dievo, kuris ir pina likimus, gyvenimus, patirtis į visetą. Adventui verta lektūra. Dar ir dėl to, kad pajustume – praeitis niekur nedingsta dabartyje laukiant ateities.

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

„Kalėdos Ančiogaloje“, leidykla „Egmont Lietuva“, 1993 m. Vertė Zita Marienė. 

Vaikystės „relikvijų“ turiu ne tiek jau ir daug. Kažkur dingo pradingo mano numylėti žaislai (turbūt dėl to, kad tiesiog sulaužydavau, bet negaliu prisiminti). Tačiau liko pluoštas žurnalų ir kelios knygos, iš kurių man, ko gero, pati brangiausia yra ši – „Kalėdos Ančiogalioje“. Nežinau, per kokį stebuklą ji išliko geros būklės. Paprastai taip nebūna, kai skaitai knygą šimtus kartų. 

Tiems, kas nežino – Ančiogala (orig. Duckburg) yra išgalvotas miestas, kuriame įvairiausių nuotykių patiria tokie veikėjai kaip Antulis Donaldas, Peliukas Mikis ar Skrudžas Makdakas. Uch, kiek smagių akimirkų vaikystėje ir paauglystėje praleista skaitant žurnalo „Donaldas ir kiti“ komiksus! Ką čia slėpti – skaitau juos ir dabar, domiuosi veikėjų „biografijomis“ ir džiaugiuosi, kad mylimą superherojų Antulį šiandien pamažu atranda ir mano vaikai. 

Tačiau „Kalėdos Ančiogaloje“ mano širdyje užima ypatingą vietą – gal todėl, kad ši knygelė buvo pati pirmoji, kuri mane supažindino su minėtais veikėjais. Gal todėl, kad visos joje nupieštos istorijos (na, beveik visos) – apie Kalėdas, žiemą, bičiulystę ir jaukumą. Juk ne kasdien senas šykštuolis Skrudžas Makdakas į savo Pinigų dėžę priima giminaičius ir netgi juos pavaišina sodos vandeniu! Ne kasdien prie vieno stalo susėda Peliukas Mikis ir Antulis Donaldas (šiedu veikėjai komiksuose susitinka labai retai). 

Taip, vaikystės nostalgija. Bet ir kai kas daugiau: viltingas vaizdinys, kad skirtingų „pasaulių“ atstovai gali jaukiai ir taikiai būti kartu. Šiandien, kai dėl visokiausių menkaverčių dalykų ir nesusikalbėjimų žmonės tiek persipykę, kartais pravartu imti pavyzdžių iš neišsenkančio žmonijos vaizduotės pasaulio. 

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Peter Handke, „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“, leidykla „Alma littera“, 2019 m. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė.

Nobelio premijos laureato, austrų rašytojo Peterio Handkės, šia premija apdovanoto už paveikų darbą, su lingvistiniu išradingumu tiriančiu periferiją ir žmogaus patirties išskirtinumą, romanas „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ (1972 m.) – tai jauno rašytojo, išgyvenančio sunkią dvasinę krizę, kelionių kronika. P. Handkės pasakojimo pobūdis ir žodžių žaismas tiesiog užburia, pirmuosius puslapius skaitai su nuostaba išplėstomis akimis ir galvoji: o kas gi čia vyksta? Visas tekstas dėliojasi lyg viena nuolat klajojanti, chaotiška mintis. Pastraipa gali prasidėti refleksija ar samprotavimu, tuomet sakinyje staiga gali būti peršokama į, pavyzdžiui, dėmesį patraukusių interjero detalių aprašymą, o pabaigoje išnirti prisiminimai apie motiną. Personažo mintys klajoja, kaip ir jis pats. Visur tik žodžiai, žodžiai, žodžiai. Jie viską lydi – veiksmus, apmąstymus, veikėjas pasaulį suvokia per žodžius.

Išorinių įvykių knygoje ne tiek ir daug. Austras rašytojas, paskendęs neviltyje, tuštumoje ir bėgdamas nuo savęs, atvyksta į JAV. Tikroji priežastis – daug metų trunkanti nesantaika su žmona, išaugusi į aklą dviejų artimų žmonių neapykantą. Neviltis ir depresija persmelkusi visą jo kasdienybę ir pasaulio suvokimą. Jis tarytum pasiklydęs svetimoje šalyje, dar vienas statistinis vienetas, niekam nereikalingas ir neįdomus, tačiau būtent tai yra jo išsigelbėjimas. Keliaujant iš vieno miesto į kitą, keičiant viešbučius, sąmonėje išnyra patirčių apmąstymai, vaikystės prisiminimai, konflikto su žmona nuotrupos, kodėl jam taip sunku atrasti laimę gamtoje, blausūs dienos įspūdžiai. Iš to, kaip šis žmogus mąsto ir jaučia, gali spėti esant jį labai kūrybingą ir intelektualų.

Pats herojus įdomus neapčiuopiamumu, lyg jo nebūtų: nežinome jo vardo, nėra išsamaus jo aprašymo – lyg tai būtų pats P. Handke ir kartu visiškai ne jis. Jis ir pats nežino, kas esąs, baisisi savimi, savo mintimis, bijo paties savęs, įsivaizduoja, kaip būtų smagu būti Didžiuoju Getsbiu arba kuo nors kitu, bet tik ne savimi. Ir knygos siužetas toks pat, kaip ir veikėjas – lyg būtų ir kartu ne, lyg turėtų reikšmę ir būtų visiškai bereikšmis. Įdomu, kad per visą romaną veikėjas keliauja po įvairius JAV miestus, tačiau niekada nereiškia savo nuomonės apie šalį – tai sužinome iš kitų veikėjų, tokių pat beformių, vaiduokliškų. Visas šis keistas, užburiantis pasakojimas – lyg eksperimentas Franzo Kafkos maniera su nejudriu siužetu, tačiau labai įdomia kalba.

Rosita Garškaitė, bendradarbė

„Emilijos dienoraštis 1942–2015 m.: vienos epochos liudijimas“ su Mindaugo Nastaravičiaus įžanga, leidykla „Tyto alba“, 2020 m.

Man labai patinka skaityti laiškus ir dienoraščius, ypač mėgstamų rašytojų, tačiau šį kartą skaičiau visai ne rašytojos ir apskritai man nežinomos moters – Emilijos – dienoraštį. Tarsi nieko asmeniškiau už dienoraštį negali būti, tačiau šią knygą pradėjau skaityti ir perskaičiau ne dėl autorės, o dėl jos aprašomos epochos nuo 1942 iki 2015 m. (Tiesa, su nemenka pauze 6–8 dešimtmetyje, nes tiesiog pasidarė neįdomu.) Nežinau, ar įmanoma iš tiesų suprasti, ką reiškia gyventi sovietmečiu, bet galima pamėginti ir būtinai iš skirtingų perspektyvų. Viena jų – merginos iš provincijos, atvykusios studijuoti į Kauną, gyvenusios Vilniuje ir galiausiai ilgai mokytojavusios neįvardytame miestelyje kažkur prie Biržų. Atsijojus jausmingus išgyvenimus dėl vyrų, užimančius didesnę dalį dienoraščio, lieka karo, pokario, sovietizacijos, pokomunistinės transformacijos patirtys. Tai, kas bendra, nors skirtingai išgyventa. 

Kaip teisingai pastebėjo istorikė dr. Akvilė Naudžiūnienė, galima abejoti Emilijos dienoraščio, rašyto baime ir nepasitikėjimu paženklintu laiku, autentiškumu. Tai, kad visai neminimos partizaninės kovos rodo, jog rašančioji sąmoningai atsiribojo nuo pavojingų temų. Dabar jau negalime sužinoti, kas liko nutylėta, tačiau svarbu suvokti, kad skaitome tai, ką pati Emilija sau leido rašyti, kas perėjo jos pačios cenzūrą. 

Mano dėmesį labiausiai patraukusi Emilijos asmeninio gyvenimo linija buvo jos katalikiškumas: kaip iš pamaldžios jaunos moters, nepraleidžiančios atlaidų, stiprybės besisemiančios iš šv. Komunijos, gyvenimo  sovietmečiu, išgaruoja bet kokia užuomina apie religiją ir sugrįžta atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. 

„Man vis dažniau ateina mintis, kad reikėtų prieiti išpažinties, priimti Komuniją. Buvo 44 metų pertrauka. Širdies gilumoje aš buvau Dievą užslėpus ir melsdavau jo pagalbos tik kritiškais momentais“, – rašė Emilija 1992 m. balandžio 4 d.

Ši knyga galėtų dominti ne tik sovietmetį pažinti norinčiuosius, bet ir toje epochoje gyvenusius, o ypač – mokytojas.  

Augminas Petronis, bendradarbis

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė, „Vienos sielos istorija. Autobiografiniai rankraščiai“, „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011 m. Iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis.

Teresė iš Lizjė (arba kitaip Kūdikėlio Jėzaus Teresė, arba tiesiog Teresėlė) – viena iš žinomiausių modernių laikų šventųjų. Gimė 1873 Šiaurės Prancūzijoje, sulaukusi penkiolikos tapo karmelite, o sulaukusi 24-erių mirė nuo tuberkuliozės.

Gali kilti klausimas – kodėl ji tapo šventąja? Ji nepastatė nei vienos vargšų ligoninės, neorganizavo socializacijos kaliniams, nevežiojo maisto pabėgėliams ir niekas jai nenukirto galvos apaštalaujant kur nors Konge, Amazonijoje ar toli už poliarinio rato. Na, jei kyla toks klausimas, galbūt geriausia būtų tiesiog imti ir perskaityti šią Teresėlės autobiografiją. 

Knygoje šv. Teresė iš Lizjė pasakoja apie save – nuo pirmųjų atsiminimų beveik iki pat mirties. Jos gyvenimas buvo pilnas paprastos kasdienės veiklos, paprastų kasdienių rūpesčių. Bet tai nereiškia, kad ji neturi ką papasakoti. Jos pasakojimo centre – intensyvus dvasinis gyvenimas, jo iššūkiai, krizės, kartais – žaizdos. Apie skrupulus, baimę dėl pašaukimo, iššūkius nuolankumui ir kantrybei, galų gale – paskutiniais gyvenimo metais patirtus tikėjimo išbandymus. Teresėlė nepaprastai įžvalgiai apmąsto tiek savo vidinį gyvenimą, tiek santykius su ją supusiais žmonėmis – to tikrai norisi iš jos bent šiek tiek pasimokyti.

Esu girdėjęs skundžiantis, kad knygelė parašyta taip saldžiai, jog sunku skaityti. Tame yra tiesos – pavyzdžiui, jau pirmasis skyrius vadinasi „Vienos baltos gėlelės pavasario istorija, kurią ji pati parašė ir paskyrė gerbiamai motinai Jėzaus Agnietei“. Cukrus girgžda tarp dantų. Bet beverčiant puslapius Teresėlė netrukus pradeda skųstis, kad jai trūko draugų mokykloje, nes jos bendraamžiai pernelyg domėjosi pasaulio reikalais ir per mažai galvodavo apie mirtį. Nekalbant apie subtilų, švelniai saviironišką humoro jausmą, už kurį Hansas Ursas von Balthasaras pavadino ją „mažąja eibininke“. Skaityti asmenišką, vietomis kupiną liūdesio, vietomis – smagaus kikenimo, vietomis – tikro, bekompromisio apsisprendimo už tikėjimą pripildytą istoriją ne tik naudinga savo kelionėje drąsiau judėti norinčiam krikščioniui. Tai – dar ir tikras malonumas.