Ką mes skaitome? #karasirtaika

Taip šįkart iliustruojame savo tradicinę redakcijos skaitinių rubriką. Ir šio A. Tarkovskio filmo vaizdai taip sielvartingai dabar susidubliuoja su karo apimtos Ukrainos vaikų kasdienybe.

Daugeliui, ko gero, šiandien sunkiai pakyla rankos kitokiems skaitiniams nei karo naujienų srautai. Ir mums panašiai. Ir mums kyla tas pats klausimas – ar gali knygos, ar gali apskritai kultūra apsaugoti nuo karo siaubų, nuo mirties ir niokojimo? Ar gali pasipriešinti invazijoms ir barbarystėms? Viliamės, kad gali. Juk knygose, mene, kultūroje glūdi visos svarbiausios humanizmo vertybės. Jose sudėti visi atsakymai, kas iš tiesų turi prasmę, kas iš tiesų yra teisinga, kas iš tiesų yra svarbu. Knygose visada gėris nugali blogį.

„Tad aukštyn galvas, bibliotekininkės ir bibliotekininkai. Visi knygų mylėtojai. Jei ko dar trūksta, kai pūsteli Dvasia, viskas bus knygose ir per knygas“, – viltingai ragina mūsų redakcijos skaitinių rubrikos svečias kunigas Julius Sasnauskas.

Kun. Julius Sasnauskas OFM, rubrikos svečias

Rimantas Stankevičius, „Nepadariusi tautai gėdos. Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“. LGGRTC, 2021 m.

Istoriko ir žurnalisto Rimanto Stankevičiaus knyga „Nepadariusi tautai gėdos. Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“ pasirodė šių metų pradžioje. Įkvėpto, kruopštaus darbo rezultatas. Autorius ištraukė iš bibliotekų ir archyvų tai, ko daugelis nežinojome ir galėjome nesužinoti. Bet R. Stankevičius – ne šiaip sau tik darbštus tyrinėtojas. Jis – vilnietis, ir lakstydamas ar vaikščiodamas senamiesčio gatvelėmis, matyt, kažkada bus užtaikęs ant tų nematomų srovių, energijos klodų, paliktų čia išnykusios Vilniaus žydų bendruomenės.

Žmonių sielvartas, kaip ir linksmybė, įsigeria į žemę, plytas ir akmenis. O kai nė to nelieka, plevena aplinkui. Reikia tik specialios antenos ar ieškiklio. R. Stankevičiui tai duota. Kartu su aukų skundu jis pagavęs šiame mieste ir aukų gelbėtojų šnabždesį, kuris taip pat niekur nedingsta. Kad sakytum ar rašytum tiesą apie Holokaustą, negana tik faktų ir atitinkamos pozicijos. Net talentas, istoriko ar rašytojo, čia mažai ką padės, jeigu nebus tam tikro širdies tyrumo. Tos pačios gelbėtojų empatijos, tarytum vis kartotųsi pasirinkimas: matyti ar nematyti, gelbėti kitus ar save, rizikuoti ar pačiam slėptis. R. Stankevičiaus surinktos Holokausto istorijos (knyga apie Oną Šimaitę nėra vienintelė) kaip tik ir liudija šitokią charizmą. Dėl to ir visi jo pasakojimai ne vien informuoja ir įtikina, bet dar svarbiau – įvelia į tuos įvykius.        

Ona Šimaitė 1966 metais apdovanota Pasaulio tautų teisuolio titulu. Pirmoji iš lietuvių. Dar visai neseniai nelabai kas Lietuvoje žinojo, nei kas ji, nei kuo pasižymėjusi. Nemanau, jog kalta tik „geležinė uždanga“. Užsienyje ji negyveno kaip atsiskyrėlė. Tarybų valdžiai nebuvo pavojinga. Nei bijojo, nei labai nekentė tarybinės tikrovės. Skaitant jos gyvenimo istoriją, visur lenda žodis „laisvė“. Jaunystėje patikėjusi socialistų revoliucionierių laisvės šūkiais, ji taip ir liko įsikabinusi jų iki pat galo. Atkakliai, net užsispyrusiai.

Kad toks žmogus sudomintų ir patrauktų, reikia būti panašiam. Kiti dalykai – politika, religija, etika – moka visaip prisiderinti, jie konvertuojasi ir imituojasi, o laisvės nesupainiosi su niekuo. Nesuvaidinsi, jeigu spektaklis bus kelių dalių. Nė kiek nenaudinga ir nepraktiška būti laisvam. Dažniau – didžiulė rizika, visais laikais ir prie visų valdžių. 

Todėl – triskart valio, kad sugrįžta pas mus Ona Šimaitė. Mums tai labai geras ženklas vieną po kitos švenčiant abi nepriklausomybes ir svarstant, kas iš jų išėjo. O kai užpulta Ukraina ir vyksta karas, draugystė su Ona Šimaite dar sutvirtėja, prasiplečia. Užsiauginome laisvų žmonių kartą. Jau ateina ir kita. Laisvų žmonių gildija neįveikiama. Pati Šimaitė tam pritartų. 

Karas ir okupacija jai buvo nelemta aplinkybė, užgriuvusi iš pasalų, baisi, žiauri, niekam nereikalinga, sudaužiusi gyvenimą. Ji nesyk karštai smerkia hitlerizmą, nors nepamiršta nė ešelonų į Sibirą. Tačiau politinės peripetijos niekada nebus jos stiprioji vieta. Nei didysis rūpestis. Karas jai – žmonės, kurie šalia. Draugai, pažįstami, bendraminčiai, paskui vis labiau – nepažįstami, bet ypatingi. Tie, kurie be jokios kaltės žeminami, kankinami, žudomi. Vilniaus žydų bendruomenė. Nedidelis miesto kvartalas, atskirtas nuo likusio pasaulio, apsuptas sargybos su šunimis, sausakimšas nevilties apimtų tūkstančių, išbadėjęs, pasmerktas. Visi jo gyventojai turi išnykti.

Ona Šimaitė, viena iš Vilniaus universiteto bibliotekos pelyčių, imasi darbo. Jai netrukus penkiasdešimt. Dažnai nepraktiška, rodos, labiau emocijų ir nuotaikų nei proto žmogus, dabar ji pilna ryžto, drąsos, neįtikėtino išradingumo. Žinoma, visada ir visur labai bus daug širdies, per ją turbūt ir tos kitos dorybės. Geto gyventojams reikia maisto, vaistų, drabužių, pinigų, kai kam – ginklų, ir Šimaitė kasdien duodasi po miestą. Prašo, reikalauja pagalbos, jeigu artimo meilė neveikia, imasi gudrybių, spaudžia. Papirkinėja budelius ir išpirkinėja aukas prie kalėjimo vartų. Bibliotekos patalpose, knygų spintoje, slepia iš geto pabėgusią mergaitę. Slepia iš geto išneštus dokumentus. Nešioja laiškus. Už tokius dalykus grėsė mirties bausmė ar Lukiškių kamera, bet baimė ištirpsta, kai akys pamato vargą ir sielvartą, paženklintą geltonu lopu. Ji pati šąla ir badauja savo butelyje Savičiaus gatvėje. Sako sau, kad kitiems dar blogiau, ir nusiramina.

Ne mažiau kaip duonos geto gyventojams trūko šilumos ir paprasto žmoniškumo. Nebejauna bibliotekininkė ima mokytis jidiš kalbos ir žydiškų dainų. Atvirai įsimyli žydų tautą. Ji pasakoja ir pasakos apie operos dainininkę Liubą Levicką, vadintą geto lakštingala. Ne kartą, pasibaigus Levickos koncertui gete, Šimaitė likdavo nakvoti jos mažyčiame kambarėlyje. „Būdavo ankšta, bet mes atsiguldavome šonu, apsikabinusios kalbėdavome ir taip užmigdavome.“ 1943 metų žiemą Levicka buvo sušaudyta Paneriuose.

Dar epizodas, kaip sergančiam vaikinui geto ligoninėje ji siūlo, kad parduos savo žieminį paltą ir atneš pinigus. Vyrukas rūpestingas, todėl nesutinka: Vilniuje juk neįmanoma be žieminio palto. Ta istorija išlieka jo atmintyje po daugybės metų. Užuomina į Evangeliją ir Paskutinį teismą? Kad nepraeina, ką padarome vienam iš mažiausiųjų brolių?

Šimaitė nebuvo religinga, jos dienoraštyje ar laiškuose nerasi Šv. Rašto citatų, pamaldžių atsidūsėjimų. Mini katalikiškas šventes ar kad aplankiusi bažnyčią. Girs kelis kunigus, padėjusius žydams. Paryžiuje bičiuliausis su lietuvių bendruomenės kapelionu. Sutiko karštai tikinčių žydų, ir tai jai darė įspūdį. Nežinia, ar kada meldėsi. Gal patekusi į gestapo nagus? Konclageryje? Bet klausimo „Už ką ir kodėl man, Dieve?“ jai nekilo. Buvo baisios, žudančios aplinkybės ir didžioji laisvė pasielgti pagal kitą scenarijų. Jos užrašuose nuolat šmėžuoja anas sakinys iš knygos pavadinimo: „Nepadaryti tautai gėdos.“ Kiek dar tada Lietuvoje buvo žmonių, kurie savo tautos garbę matavo pagal tai, kaip tu elgiesi matydamas kitos tautos kančias?

Paradoksas, o iš kitos pusės – galbūt geroji žinia, kad mūsų katalikiškoje šalyje žydų gelbėjimo pirmūnė, tam tikra herojiško pasiaukojimo savo artimui ikona yra tapusi kaimietė moteris, socialistė, neauklėta Kalno pamokslo šviesoje, nelaikiusi savęs Kristaus sekėja, stovėjusi atstu nuo Bažnyčios. Dvasia pučia, kur nori, ar ne tiesa? O jeigu konkrečiai, tai kaipgi čia neprisiminus palyginimo apie eretiką samarietį: „Pamatė ir pasigailėjo.“ Onos Šimaitės fenomeno diagnozė irgi ten pat: „iš grynos meilės“ (apaštalo Pauliaus terminas). O tada jau nieko nereikia pridurti. 

Pagaliau – knygos. Visą gyvenimą Šimaitė buvo knygų žmogus. Bibliotekos reikalai davė jai išganingą pretekstą patekti į geto teritoriją. Biblioteka ją visur maitino – Vilniuje, Paryžiuje, Izraelyje. Katalogai, kartotekos, knygų anotacijos (vadina jas „fiškomis“). Knygų žmogus, mūsų požiūriu, – tai pilkas ir nuobodus tipas, prisigėręs negyvų knyginių tiesų, neišmanąs pasaulio, visas iki ausų sulindęs į savo dulkinas lentynas. Niekam daugiau jis netinka, ir nieko gero ar įdomaus iš jo nelauk.

Kaip viskas buvo su bibliotekininke Ona Šimaite ir kas atsirado iš jos knygų, dabar jau neblogai žinosime. Dar reikėtų pridurti kunigą Juozapą Stakauską, istoriką, bibliotekininką ir archyvo direktorių, su keliais patikimais padėjėjais slėpusį žydus (tarp jų – būsimą dailininką Samuelį Baką) archyvo patalpose šalia Šv. Kotrynos bažnyčios. Vieningas Vilniaus knygių duetas, kuriam pasaulis dėkoja už išgelbėtas gyvybes. Štai tau knygos ir knygų pelės! 

Tad aukštyn galvas, bibliotekininkės ir bibliotekininkai. Visi knygų mylėtojai. Jei ko dar trūksta, kai pūsteli Dvasia, viskas bus knygose ir per knygas.

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Andrijus Liubka, „Karbidas“. „Sofoklis“, 2021 m. Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė.

Dramatiškas. Giliamintiškas. Iki ašarų juokingas ir iki ašarų graudus. Toks, jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, yra ukrainiečių rašytojo Andrijaus Liubkos romanas „Karbidas“. Romanas, kuris negali nesužavėti lengva rašytojo plunksna, lyg skaitytum vienu įkvėpimu. Gebėjimu neperkrauti prozos, rašyti skaidriai, paprastai, bet jokiu būdu ne banaliai. Taiklumu, sumanumu, tobula ironija ir komizmu. Juolab kad vertėja Donata Rinkevičienė visa tai talentingai perteikė lietuviškai.

Kaip pro ašaras nesijuoksi, kai skaitai korumpuoto mero aprašymą – savo darbo kabinete akvariume, užuot veisęs žuvytes, jis raugia pomidorus. Delikatesinę užkandą, kuria vaišina prie degtinėlės butelio. Šis išsitraukiamas iš Taraso Ševčenkos biusto, prieš tai jam nusukus galvą. Degtinėlė pilstoma į taureles, kurių vieną pusę puošia Ukrainos herbas, o kitą – ES žvaigždutės. Tas pats meras kadaise savo karjerą pradėjo turgaus tualete žmonėms parduodamas vogtą tualetinį popierių. Atsisakyti niekaip neišeidavo, nes mero siūlymas pasigirsdavo gamtiniam reikalui jau smarkiai prispyrus.

„Karbidą“ A. Liubka parašė netrukus po Euromaidano, romane nuolat satyriškai pasikartoja eurointegracijos tema. Kryptis aiški – į ES. Tačiau mažame Užkarpatės miestelyje Vedmedive, tebetvyrant skurdui ir slogiai nuotaikai, tam, kad sudurtum galą su galu, tenka kaip reikiant pasukti galvą. 

Tai ir paskatina pagrindinį romano herojų – keistuolį istorijos mokytoją pravarde Tisas (arba, kaip mokiniai jį vadina – Karbidas) kreiptis pagalbos į vietos kontrabandininkus ir merą. Nes Tisas turi svajonę. Didelę svajonę. Kaip ir viskas romane – absurdišką ir graudžiai juokingą. Išradingas svajotojas mokytojas labai originaliu būdu nori eurointegruoti visus ukrainiečius! Ir tas slaptas tunelis, kad ir kaip absurdiškai skambėtų ši idėja, taip taikliai atspindi Ukrainos realybę. Joje A. Liubka per dantį meistriškai traukia viską: korupciją, troškimą pasipelnyti, visokio plauko kontrabandos rūšis ir būdus. Tą tikrąjį ukrainietį. Ukrainiečio tapatybės esmę. Ir svarbiausia – nenumaldomą jo troškimą trūks plyš prasibrauti į išsvajotą Europos Sąjungą. Na ir kas, kad nelegaliai.

Be galo žavūs A. Liubkos personažai, margiausia fauna: be minėto korumpuoto mero ir kontrabandininkų, čia ir duobkasys, ir migrantai iš Rytų, ir visos šios kompanijos siela, femme fatale – ponia Daktarytė, parceliuojanti per sieną žmonių organus. Visi herojai pristatyti paeiliui, kiekvienam skiriama dėmesio, kiekvienas turi savo istoriją. O atidus skaitytojas įsidėmės štai ką: nors A. Liubkos personažai išgalvoti, gali atpažinti realias kontrabandos gabenimo per Ukrainos pasienį schemas. Sukčiai, banditai, prekyba narkotikais, organais – visa tai aprašyta taip detaliai, lyg skaitytum kriminalų rubrikos straipsnius.

Taip pat „Karbide“ daug įdomių istorinių žinių, pavyzdžiui, apie Užkarpatę ir Balkanus.

– O toliau tas, kad antžeminės sienos praras prasmę, ukrainiečiai laisvai judės be jokių muitinių. Įeini į tunelį Vedmedive, o išeini Europos Sąjungoje. Žingsnis po žingsnio, pilietis po piliečio, palaipsniui, lyg žiurkės iš „Stebuklingųjų Nilso kelionių“, visi ukrainiečiai pereis sieną ir akimirksniu eurointegruosis. Kai taip nutiks, Briuselio eurobiurokratams nebeliks kitos išeities, kaip skubos tvarka priimti Ukrainą į bendriją! Niekas iki tol nieko panašaus neiškrėtė, bet niekis, būsime tokie pirmieji!

Simonas Baliukonis, visuomenės temų redaktorius

Grigorijus Kanovičius, „Šėtono apžavai“. „Tyto alba“, 2014, 2020 m. Iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė.

Kai jau, rodos, apie blogį pasakyta viskas, kas įmanoma; kai net ir grožinė literatūra, kurioje blogio klausimas subtiliai keliamas, ima rodytis įprasta; kai milžiniško masto žiaurumai mūsų ar kaimynų žemėse lieka tolimoje praeityje, staiga pabundi pasaulyje, kuriame visa tai, deja, vėl tampa daugiau nei aktualu. 

Ne taip aktualu, kaip buvo iki šiol, kai pasinėręs į istorinį romaną įsijausdavai į veikėjų skausmą. Ne, dabar istorinis romanas, primenantis apie kaimyno apsistojimą ištuštėjusiuose svetimuose namuose, kalba ne apie praeitį. Kalba apie dabartį, ir dar stipriau nei 2008-aisiais ar 2014-aisiais.

Būtent toks – dabarties – jausmas apėmė skaitant „Šėtono apžavus“. Grigorijus Kanovičius, gimęs Jonavos žydų šeimoje 1929 m., per karą pabėgęs į Rusiją ir 1945 m. grįžęs į Vilnių, pasakoja apie tą niekingą šmeižiką, kuris kažkokiu būdu apžavėjo daugelį. Tarp jų ir lietuvius. Mažo Miškinių miestelio, gretimais esančių žydų kapinių ir netolimo vienkiemio gyventojai – žydai ir lietuviai – atsidūrę Antrojo pasaulinio karo verpetuose tampa blogio liudytojais, o kai kurie ir vykdytojais. 

Ne be reikalo šėtonas yra šmeižikas (diabolos). Būtent ši jo savybė puikiai atsiskleidžia pasakotojui kiekviename romano skyriuje žvilgsnį sutelkiant vis į kitą pagrindinį veikėją (ši pasakojimo savybė šiek tiek priminė Olgos Tokarczuk kūrinį „Praamžiai ir kiti laikai“). 

Šėtonas nesirenka, ką apžavėti. G. Kanovičius nepasakoja tik apie blogus lietuvius ir vargšus žydus. Ne, romane ir blogi lietuviai, ir pusiau iš savanaudiškų, pusiau iš altruistinių paskatų gelbėjantys žydus lietuviai, ir nužudyti geraširdžiai žydai, ir Stalinu susižavėję žydai. Todėl ir romano laikas, nors ir trumpas, apima tiek komunistinę, tiek nacistinę okupacijas.

Knyga kalba ne tik apie tiesioginį blogį, bet ir apie žmogaus silpnumą. Geriau už žodžius apie žodžius kalba patys žodžiai, tad cituoju jaunos žydaitės Eliševos pokalbį su lietuviu ūkininku: „Įdomu, jeigu jūs, šeimininke, tą dieną būtumėt buvęs Miškiniuose, ar būtumėt išėjęs į gatvę ir užstojęs savo gydytoją? / – Nežinau. Turbūt ne. Būčiau daręs kaip visi. <…> Visi mes drąsūs tik mintimis, o tikrovėje – tas pats mėšlas.“

Kitoje vietoje ta pati Eliševa, komunistų talkininkams atėjus ieškoti jos „buožės“ šeimininko, pasako žodžius, kurie man priminė tą moterį, neseniai rusų kareiviui pasiūliusią įsidėti į kišenę saulėgrąžų. Kad kai numirs, jos kieme saulėgrąžos išaugtų: „Kodėl Jums, Luka, klasinis priešas tik Lomsargis? O, sakysim, jo Reksas, kuris visa gerkle ant judviejų ambrija; arba jo bitės, kurios dabar virš jūsų skraido ir taikosi įgelti į pakaušį; arba giria, kuri ne tik jums, bet ir jums nepritariantiems nokina uogas ir grybus? Kodėl nesivaikote su pistoletais šunų ir bičių, nekertate šile medžių, o lakstote po apylinkes ir ieškote kaltų tarp nekaltų?“

Bet dar labiau nei apie blogį šis romanas yra apie gėrį. Jo, tiesa, jame nedaug. Bet jo troškimo, Dievo paieškų pilna bene kiekviename puslapyje. Vėl iškyla klausimas, kur čia Dievas. „Dieve, grįždama į trobą ji atkakliai kvotė Visagalį, kas per pasaulis, kur šuo laimingesnis nei žmogus. Kodėl ir kam tu sukūrei šį pasaulį?“

Galiausiai šis romanas, paradoksaliai, ir apie negalėjimą likti saugiam, kai tavieji kenčia. Net jei tai būtų vieno žmogaus beprasmė auka. Todėl skaitydamas galvojau ne tik apie žūstančius ukrainiečius, bet ir apie visus, keliaujančius ne iš, bet į Ukrainą. Grįžtančius ten, kur galbūt nebuvo dešimtimis metų. O kai kurie ir išvis nėra buvę. Bet grįžtančius ginti, nes kitaip negali.

Jūratė Petronienė, dienos redaktorė

Jolanta Širkaitė, „Dailininkė Sofija Romerienė (Zofia Romer, 1885–1972)“. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005 m.

Ką reiškė būti dailininke XX a. pradžios Lietuvoje? Kaip ja buvo galima tapti ir su kokiais iššūkiais susidūrė dailininkės profesiją pasirinkusi moteris? Tai greičiausiai svarbiausi klausimai, kylantys svarstant tapytojos Sofijos Romerienės biografiją. Gimusi Vilniuje, čia praleidusi nerūpestingą vaikystę ir jaunystę, kaip menininkė tobulėjusi Vakarų Europoje, vėliau ištekėjusi už visuomenės veikėjo Eugenijaus Romerio ir susikūrusi šviesią gyvenimo idilę Tytuvėnų dvare – tokiais epizodais nužymėtas pirmasis gyvenimo etapas.

Ramų gyvenimą besirūpinant šeima, dvaro reikalais ir tapant sudrumstė abu pasauliniai karai: bėgimas į Rytus nuo fronto 1915–1918 metais, nusiaubto dvaro atsikūrimas tarpukariu, o tada – visiškai šeimos likimus išblaškęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacija. 

S. Romerienės biografija nužymėta karo ir taikos bangomis, keitusiomis viena kitą. Praradus namus ir atsidūrus tremtyje, vėliau – jau po vyro mirties atsidūrus emigracijoje Teherane, Kaire, Londone, Kanadoje – matome, kaip dailininkės meninės ambicijos, laisvos kūrybos poreikis grumiasi su būtinybe išlikti atšiauriomis sąlygomis – turėti maisto, gyvenamąją vietą, šiek tiek pinigų pragyvenimui. Bet net ir priversta išgyventi karo pabėgėlės dalią, praradusi šeimą, ji nenuleidžia teptuko, veikiau priešingai – menas padeda pabėgti nuo įkyrių minčių, keistos naujos realybės, savo namų netekusio žmogaus kasdienybės. Visą gyvenimą menininkė lieka ištikima realistinei tapybai, nors ir prarandančiai populiarumą Vakarų meno pasaulyje – sako, kitaip nesijaustų sąžininga prieš save ir pasaulį.

Ši kelionė po dailininkės biografiją neįtikėtinai pagavi: remiantis S. Romerienės dienoraščio fragmentais, korespondencija, šeimos dokumentais, įterpiant puikios kokybės reprodukcijas, jautriais potėpiais parodomas dailininkės gyvenimas, klostęsis itin neramioje epochoje.

Saulena Žiugždaitė, bendradarbė

Samuelis Bakas, „Nutapyta žodžiais“. LGGRTC, 2020 m. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė.

Kokio storumo turėtų būti knyga, kad reali ją skaitančio žmogaus istorija galiausiai įsilietų į pasakojimo tėkmę? Jau kurį laiką skaitau lėtai, nereguliariai – toks dabar mano gyvenimo ritmas. Tačiau kai pernai pavasarį ėmiausi beveik 500 puslapių Samuelio Bako prisiminimų knygos „Nutapyta žodžiais“, negalėjau įsivaizduoti, kad tolimos istorijos įvykiai pradės kartotis čia ir dabar, prieš mano akis!

Iš Vilniaus geto didžiulėmis pastangomis išsprūdęs mažasis Samukas su savo motina, slėptuvėse sulaukę oficialios karo pabaigos, kaip ir daugelis žydų, traukėsi į Izraelį. Nuo vieno etapo iki kito keliaudami traukiniais savaites. Mėnesius laukdami galimybės judėti toliau. Sutikdami žmonių, kurie – už gerus pinigus – pasiruošę padėti. Kiti – sumaniai apgauti į kiekvieną vilties šapelį besikabinančius bėglius. Tai, ką mato vaiko akys ar girdi ausys, motinai ranka uždengus akis, tik pagilina skaudulius, kuriais kamavo nuo vaikystės ore tvyrojęs antisemitizmas, nacių žiaurumai ir visi „pašaliniai karo padariniai“.

Brandaus amžiaus sulaukęs pasaulinio garso litvakų menininkas santūriai, kartais su nuginkluojančiu humoru, bet visiškai autentiškai atveria savo sielos žaizdas. Pripažįsta, kad šis pasakojimas – tarsi gydanti kelionė laiku, padedanti įžodinti vaiko patirtą klaiką, absurdą ir mirties alsavimą. Ligi šiol tai darė tapydamas, o dabar imasi plunksnos. Skaitytojas į gerai pažįstamą istoriją žvelgdamas žydo vaiko ir jo motinos akimis papildo bendrą vaizdą svarbiomis detalėmis.

Nors autorius stengiasi tramdyti jausmus ir vien perteikti faktus, kurie byloja patys už save, tai šen, tai ten išsprūsta tarp žydų vyravęs pranašumo jausmas ir ranka apčiuopiamas atsiribojimas nuo „tų kitų“. Dvejonės, kas geriau: visiškai integruotis, pavyzdžiui, į lenkiškąją visuomenę ar saugoti savo tapatybės grynumą. Visą pasakojimą persmelkia dabar jau amžinai tvyrosiantis klausimas: kodėl lietuviai mūsų neapgynė? Tie veidai už langų tapo žiauraus nusikaltimo žmogiškumui liudininkais. Savo tylėjimu – gal ir bendrininkais? Laikui nepavaldus klausimas, kuris vėl visu aštrumu iškyla šiandien.

Samuk, aš nežinau, kaip į jį atsakyti. Žinau tik viena, kad kankinystės iš kitų negaliu nei tikėtis, nei reikalauti. Kankinystę galiu tik pati laisvai pasirinkti.

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Maxas Brooksas, „Pasaulinis karas Z“. „Obuolys“, 2013 m. Iš anglų k. vertė Irmina Domeikienė.

Kai šį fantastinį siaubo romaną skaičiau pirmąsyk, tai buvo šiurpoka, bet smagi, neįpareigojanti pramoga. Pasaulį niokoja zombiai, žmonės bando išgyventi, jiems sekasi sunkiai – kol galiausiai kariškiai atranda veiksmingą būdą, kaip pakloti tuos negyvus nenaudėlius. 

Knyga parašyta žurnalistiniu stiliumi: Jungtinių Tautų komisijos narys rengia pokario ataskaitą ir daro interviu su įvairiausiais žmonėmis – kariais, politikais, paprastais žmonėmis, kurie patyrė zombių apokalipsės siaubus. Tad kiekvienas knygos skyrius yra tartum atskiras publikuotas straipsnis-interviu, ir šitaip viskas surišama į vientisą nuo pradžios iki pabaigos įtraukiantį pasakojimą.

Kas galėjo pagalvoti, kad praėjus beveik daugiau nei penkiolikai metų nuo romano išleidimo jis taps interneto memų šaltiniu ir bus pusiau juokais linksniuojamas kaip pranašiška knyga? Asociacijų su šiandiena joje išties yra: raidė Z, kurią Putinas su savo „karine specoperacija“ pavertė pačiu nekenčiamiausiu ženklu pasaulyje (graikiškos deltos ir omikronai tūno kamputyje). Romane Z reiškia zombius – ir čia paralelė su nemąstančiais ar per dvidešimt metų propagandos užzombintais Rusijos diktatoriaus palaikytojais. Jų, deja, yra daug, o vaistai nuo atzombėjimo (visomis prasmėmis) dar neišrasti.

Dar viena įdomi detalė: zombių apokalipsė knygoje prasideda tada, kai pasaulyje pradeda plisti mirtinas virusas iš… Kinijos. 

Na, o kiti rašytojo Maxo Brookso vaizduotės scenarijai tegu neišsipildo. Pavyzdžiui, karas su zombiais tampa pasaliniu ir trunka dešimt metų. Didžioji žmonijos dalis pražūva, išnyksta daugybė gyvūnijos rūšių. Ir kokia skaudžiai aktuali „prognozė“: karo metu Rusijos Federacija tampa Šventąja Rusios imperija (kaip rašoma knygoje, „diktatūra, kuri tapusi demokratija, o vėliau virto teokratija“). Po Z karo, užėmusi Baltarusiją, toji imperija, kaip spėjama, rengiasi invazijai į Ukrainą, o vėliau – ir į kadaise turėtas carinės Rusijos žemes… Primenu, kad romanas parašytas dar 2006 metais. Taigi, spėju, kad ne Orwellas dabar bus ant bangos, jeigu karas Ukrainoje ir toliau tęsis. 

O atmetus visas nejaukias sąsajas su šiandiena – tūlam fantastikos gerbėjui „Pasaulinis karas Z“ turėtų patikti kaip dar vienas įtaigus pasakojimas apie tai, kaip gėris išspardo užpakalius blogiui. Tegu šis paskutinis sakinys ir tebūna pranašiškas. 

P. S. 2013 m. kino teatruose pasirodė filmas tokiu pat pavadinimu. Ir jame vaidina Bradas Pittas! Tačiau žmonės, kurie tą filmą matė, sakė, kad labai nusivylė – ekranizacija kur kas prastesnė už knygą. 

Ką tik nemokamai sutaupiau dvi valandas Jūsų brangaus laiko.