2022 01 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Ką mes skaitome? #melancholija

Rež. Larso von Triero filmo „Melancholija“ („Melancholia“, 2011 m., Danija, Švedija, Prancūzija, Vokietija, 135 min.) kadras. Aktorė Kirsten Dunst.

Melancholija

Melancholijoje – beveik besvorė siela.

Melancholijos motina – gamta.

Pamažu ją augino lietinga vasara ir toks pat ruduo, tokia pat pilka debesinga žiema.

Melancholija – ne liga ar kitos prieangis, greičiau būsena.

Žodis „melancholija“ man daugiau ne iš poezijos, o iš… Dürerio.

Albrechto Dürerio graviūroje sparnuotas žmogus – angelas žiūri kažkur į erdvę, į dangaus sferas.

Tai būsena prieš kūrybą, prieš skrydį, nes visos melancholijos yra kūrybingos, tik ne visi – kūrybingi.

Melancholija sielų – tai ne pigi karuselė, ne balaganas.

Tai kitų, dažniau aukštesnių, sferų muzika.

(Alis Balbierius, iš „Hifų“, „Šiaurės Atėnai“, 2022 m. sausio 21 d. Nr. 2)

Depresiją kaip neatsiejamą žmogiškosios egzistencijos dalį buvo mėginama narplioti jau daugiau kaip 2,5 tūkstantmečio. Ir pelnė ji daugybę vardų bei formų. Melancholija daugelyje kultūrų buvo suvokiama kaip kažkas, kas primena įprastą depresijos būseną, tik kylančią iš vidaus, o ne dėl išorės dirgiklių. Tarsi žmogus būtų bloškęsis į savo paties šešėlį.

Melancholija ne visuomet buvo laikoma liga, netgi tam tikrais atvejais vertinta pozityviai. Dabar, ko gero, kaip ir Alis Balbierius savo miniatiūroje, melancholijai ir melancholikams suteikiame metafizinius sparnus. Tai kažkas tauraus, prabangaus, reto, estetiško, dvasingo… Iš kur randasi sielos polėkiai, meilė, kūryba, amžinybės jausmas ir ta viliojanti ilgesio, liūdesio bei saldaus skausmo būsena, kurioje nuskendęs paslaptingosios Albrechto Dürerio graviūros angelas.

Mintyse iškyla Larso von Triero garsiosios „Melancholijos“ vaizdai, kur danų režisierius aiškiai parodo: mums įprasta siekti melancholijos, mes norime būti melancholikai – tie ypatingi žmonės, keisti, bet regintys tai, kas neregima kitiems. Nes melancholikai žino daugiau ir gali nuspėti įvykius, nes jie aiškiai suvokia reiškinių esmę.

Sausio melancholija. Albrechto Dürerio angelo žvilgsnis. Mūsų tradicinė skaitinių rubrika.

Knygos viršelis

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila, rubrikos svečias

„Dykumos tėvų posakiai“. „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2021 m. Iš anglų k. vertė Vaiva Narušienė.

Knygoje sudėti lietuvių skaitytojui dar nepažįstami dykumos tėvų posakiai. „Katalikų pasaulio leidiniai“ parengė jau trečią dykumos tėvų posakių (apoftegmų) rinkinį: 2014 m. ši leidykla išleido „Dykumos tėvų pamokymus“, o dar anksčiau, 2009 m. – Thomo Mertono atrinktus posakius „Dykumos išmintis. Apoftegmos“. 

Tiesą pasakius, lietuviškas naujosios knygos pavadinimas yra šiek tiek klaidinantis – jos pradinis pavadinimas buvo „More Sayings of the Desert Fathers“, tai yra „Daugiau dykumos tėvų posakių“ – dar neskaitytų, negirdėtų lietuvių skaitytojui. Knygoje surinkti posakiai iš labai skirtingų šaltinių – be į „Dykumos tėvų pamokymus“ nepatekusių graikiškų rankraščių, panaudoti ir lotynų, sirų, armėnų, koptų ir gezo kalba išlikę posakiai. Specialistai juos vertė į anglų kalbą, o lietuvių vertėja – iš anglų į lietuvių. Kam patiko „Dykumos tėvų pamokymai“, tam patiks ir nauji „Dykumos tėvų posakiai“. 

Posakiai arba pamokymai, dar vadinami graikišku žodžiu „apoftegmos“, yra IV a. Egipto dykumų vienuolių iš lūpų į lūpas perduoti trumpi pasakojimai. Vieni – su nedidele, pamokančia istorija, kiti atpasakoja išmintingųjų dvasinių mokytojų – senolių arba dvasinių tėvų – žodžius. Kiekviena apoftegma trumpa, lakoniška ir labai gili, priverčianti sustoti ir susimąstyti.

Pamokymuose išsaugota praeities išmintis skaitytojui prabyla įvairiomis temomis – maldos, artimo meilės, krikščioniško gyvenimo, įvairių aistrų ir netgi akedijos, depresyvios būklės, kankinusios kai kuriuos atsiskyrėliškai gyvenusius vienuolius. Apoftegmos trumpos, nes skirtos įsidėmėti – nešiotis širdyje ir prisiminti, kai prireiks. Prabildamos tomis temomis jos pirmiausia siūlo tam tikrą dvasinės raidos kryptį kaip atsakymą ir yra skirtos būti vaistu krikščionio sielai. 

Knygos viršelis

Lina Vėželienė, psichologė, psichoterapeutė, rubrikos viešnia

Tahir Shah, „Mago mokinys“. „Tyto alba“, 2021 m. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė.

Fokusininkai – tokiai temai mane įkvėpė romanas „Mago mokinys“. Savo knygoje Tahiras Shah pateikia fokuso apibrėžimą: fokusas reiškia veiksmą, kuris sukuria apgaulingą arba klaidingą tikrovės įspūdį. Iš čia ir fokusininko apibrėžimas – tai žmogus, kuris savo veiksmais kuria iliuziją, kad yra taip, kaip nėra. 

Remiantis tokiu apibrėžimu aiškėja, kad iliuzionistų pasaulis egzistuoja ne tik ten kažkur, cirko arenose, bet ir čia, visai šalia. Geriau apsižvalgę fokusininkų galime sutikti ties kiekvienu kampu. Vienas fokusininkas moka įtikinti, kad tau reikia prekės, kurios tau nereikia. Kitas, pasitelkęs rankų miklumą ir išmoningus triukus, sukuria iliuziją, kad yra tavo draugas, nors toks nėra. Fokusininkai dirba įmonėse ir įstaigose, kurdami iliuzijas, kad yra kompetentingi ir atsakingi, nors taip nėra. 

Daugybė fokusininkų savo artistiškumu ir gebėjimu kurti įspūdingą vaizdą nukreipia tavo dėmesį nuo to, kaip yra iš tiesų, prie to, ką jie norėtų, kad matytum. Tuomet tu imi ir patiki, kad prieš tave yra pats geriausias žmogus, tiesiog tobulas bendražygis, rūpestingiausias tau reikalingiausios paslaugos teikėjas. Ir net jei kažkur sąmonės užkaboriuose kirba įtarimas, kad tokių stebuklų nebūna, talentingas fokusininkas visas tavo abejones suskumba išvaikyti papildoma stebuklų serija. 

Kodėl fokusininkams taip svarbu rodyti fokusus? Kitaip tariant, kodėl žmonėms taip svarbu kurti iliuziją, kad yra taip, kaip nėra?

Man susidarė įspūdis, kad labai giliai paslėpto ar kokio ypač klastingo motyvo čia netgi nėra. Tiesiog fokusininkui smagu ką nors apgauti. Čia kaip koks mažas laimėjimas. Jei pavyksta apgauti didelę minią žmonių, tai ir laimėjimas didelis. Fokusų darymas – tai tiesiog toks smagus laisvalaikio hobis, kažkuo panašus į azartinius žaidimus. 

Didžioji problema slypi ne iliuzijos meistrų psichikos ypatumuose, o mūsų, fokusų žiūrovų, naivume. Daugybė žmonių trokšte trokšta tikėti stebuklais. Fokusininkui su jais turėtų būti ne itin įdomu – per lengva pergalė. Naivūs stebuklų ištroškę žmonės tiki viskuo, ką mato ir ką girdi. Įtiki į magiškas fokusininko galias ir paskui ilgai sekioja jam iš paskos, maldaudami dar daugiau burtų. 

Kur kas įdomesnė kita žiūrovų kategorija. Šie žino, kad stebuklų nebūna, bet net ir įtardami, jog mato tai, ko nėra, elgiasi taip, lyg tai yra. Gerbdami fokusininkų meistriškumą, jie ploja iš skrybėlės pasirodžiusioms triušio ausims ir žavisi iliuzionisto išmone. Žiūri fokusininko spektaklius ir net nepastebi, kaip iš pasyvių stebėtojų tampa aktyviais spektaklių dalyviais, lojaliais statistais viešuose fokusininko pasirodymuose. Kartais tokiais statistais tampa ištisos šeimos. Jei šeimoje pasitaiko vienas talentingas fokusininkas, visi, net ir juo netikėdami, net iš tiesų ir žinodami, kad nėra taip, kaip atrodo, padeda jam vaidinti, pavyzdžiui, labai svarbų visuomenės veikėją arba tobulą mamą, arba didelį ligonį… 

Ir tik maža dalis visai netyčia pakliuvusiųjų į cirką, kuriame rodomi fokusai, tyliai atsistoja ir išeina, nes jiems tai neįdomu. Neįdomu niekas – nei įspūdingos dekoracijos, nei jas papildantys šviesų efektai, nei fokusininko triukai, kuriais jis kuria iliuzijas, kad yra taip, kaip iš tiesų nėra.

Knygos viršelis

Rasa Baškienė, bendradarbė

Julian Barnes, „Laiko triukšmas“. „Baltos lankos“, 2017 m. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė.

Jis žinojo tik viena: atėjo sunkiausia jo gyvenimo akimirka. Jau tris valandas jis stovi laiptų aikštelėje. Išrūkė penktą papirosą, o mintys galvoje vis sukasi.

1937-aisiais Stalino Rusijoje žmonės bijojo nakties. Nes jai atėjus, galėjo pasigirsti beldimas į duris, ir žmogus būdavo išvedamas iš namų savo šeimos akivaizdoje. Ne vienas, norėdamas apsaugoti savo mylimiausius žmones nuo susidūrimo su brutalia prievarta, iš anksto pasiruošdavo lagaminėlį (kai kas ir papirosų įsimesdavo) ir išeidavo laukti į laiptinę, kad ir prie lifto. Ir taip kas vakarą.

Juliano Barneso knyga „Laiko triukšmas“ pasakoja apie kompozitorių Dmitrijų Šostakovičių, gyvenusį ir kūrusį stalininio teroro laikais, kai talentingam menininkui nuolat tekdavo laviruoti tarp kūrybos ir sąžinės. Kai reikėdavo pritaikyti savo muziką prie „tarybinio meno kelio“. Kai iš kompozitoriaus buvo tikimasi „išdirbio“ – kaip ir iš kalnakasio. Kai pasipūtę neišmanėliai, žmonių gyvenimų dirigentai, tvarkė kultūros reikalus. O pasirinkimo nebuvo. Pasak J. Barneso, iš kalnakasio gal ir nepavykdavo padaryti kompozitoriaus, tačiau atvirkščias procesas būdavo labai dažnas…

Ši knyga, persmelkta ironijos ir grotesko, sukrečia. Ypač tos vietos, kur „visu grožiu“ atsiskleidžia menininkų žeminimas, balansuojantis tie sadizmo riba. Pilka vidutinybė, gavusi valdžią, nekenčia talento iš visos širdies. Ir tai kartojasi visose epochose, tik įrankiai vis kitokie.

Muzika iš esmės priklauso muzikai. Nei pridėsi, nei atimsi.

Knygos viršelis

Augminas Petronis, bendradarbis

Vladimir Nabokov, „Kalbėk, atmintie“. „Jotema“, 2021 m. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė.

Tai Vladimiro Nabokovo, vieno žymiausių XX a. rusų rašytojų, atsiminimų knyga. V. Nabokovas gimė 1899 m. turtingoje dvarininkų šeimoje. Didžioji dalis knygos skirta būtent su nostalgija aprašomai vaikystei ir paauglystei ikirevoliucinėje Rusijoje, šiek tiek dėmesio skiriant ir pačiai revoliucijai bei ją sekusiam gyvenimui emigracijoje, iki 1940 m., kai Nabokovų šeima išvyko į JAV. 

„Su pasitenkinimu liudiju aukščiausią atminties pasiekimą – kaip meistriškai ji, naudodamasi prigimtine harmonija, surenka į daiktą klaidžiojančias, pakibusias praeities tonacijas“, – rašo V. Nabokovas. Knygos intriga, pasakojimo ašį sukantis velenas – tai, kad atmintis visada šiek tiek fragmentuota, tai, kad joje visada lieka baltų, neužpildytų dėmių, ir tai, kad ji visada tik beveik tiksli. 

Savo praeities V. Nabokovas imasi kaip detektyvas. Smulkesnius, pabirus fragmentus jis jungia į stambesnius, šiuos jungia į nuoseklų pasakojimą, ieškodamas gyvenimo istoriją vienijančių gijų. Vaikiškas susidomėjimas drugelių gaudymu – mokslinių publikacijų ir peteliškių rūšies Eupithecia nabokovi atradimo priešistorė. Arba antai kita gija – linksmi ant nosinių parašyti caro trumpam įkalinto tėvo laiškai, rusų dvaruose groti „čigoniški“ romansai, rusų romantikų poezija, pirmieji kūrybiniai bandymai ir knyga, kurią skaitytojas laiko rankose.

Galų gale atmintis turi savitą gyvybingumą – daiktai ir seniai mirę žmonės joje atgyja. Pasidalinti atsiminimais taip, kad priėmėjas juos išgyventų kaip savus – gero pasakotojo talentas. V. Nabokovas skiria daug dėmesio spalvoms, kvapams, garsams, pačioms įvairiausioms smulkioms detalėms, aprašydamas juos kruopščiai, kūrybiškai, meistriškai vartodamas kalbą. Tai saldus literatūrinis desertas, viršuje apteptas maloniu glaisto sluoksniu – puikiu Rasos Drazdauskienės vertimu.

Knygos viršelis

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Olga Tokarczuk, „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 m. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis.

Žiema prasideda iškart po Visų Šventųjų. Taip jau čia yra, ruduo susirenka visus savo Įrankius ir žaislus, nupurto lapus – jie nebebus reikalingi, sušluoja juos į arimų pašalius, mazgoja žalią žolę, kol ši išblunka, tampa pilka. Paskui viskas telieka juoda ir balta: ant suartų laukų iškrenta sniegas.

– Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, – tariau sau Blake’o žodžiais; ar taip ir buvo?

Trijų „eko“ knyga: ekodetektyvas, ekoaktyvizmas, ekofeminizmas.

Daugiasluoksniškumas, metaforos, aliuzijos – apskritai Nobelio literatūros premijos laureatės, lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk vizitinė kortelė. Nė vienas jos tekstas nėra paprastas, ir nė vienas nėra skirtas pramogai, kad ir įvilktas – kaip šis – į detektyvinę istoriją ir nepaprastai lengvai skaitomas. Tai metafizinės ir žmogiškosios melancholijos persmelkta proza. Ji patiks daugiasluoksnių kūrinių mėgėjams, veikiau ieškantiems ne detektyvinių intrigų, bet pamąstymų apie amžinus dalykus.

Retro stiliumi 2009-aisiais parašytas ekologinis mistinis detektyvas (nereikia apsigauti – tai nėra tikras detektyvas) tik įrodo, kaip puikiai detektyvo žanras tinka pavaizduoti visuomenės paveikslą su visomis jos blogio šaknimis, socialinėmis ir politinėmis problemomis. O. Tokarczuk sukūrė politinę ir socialinę Lenkijos satyrą: apie išsigimusį patriotizmą, provincialumą, tradicinę maskulinistinę, patriarchalinę, apsimetėlišką katalikišką visuomenę (visi tie spąstai, kilpos, brakonieriavimas, medžioklės, niūrus peizažas…), kurioje jos „išrinktieji“ – klebonas, policininkas, verslininkas – manosi teisių turį daugiau negu kiti. Nenuostabu, kodėl O. Tokarczuk taip nemėgsta „dešiniosios“ Lenkijos apologetai. 

„Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – ir gilus egzistencinis tekstas, kalbantis apie amžinas temas: gyvenimą, mirtį, vienatvę, Dievą. Ar bet koks gyvenimas yra vertingas? Ar yra Dievas, ir, jeigu yra, kaip jis gali būti visur esantis? Ar blogų žmonių maldas Dievas irgi girdi? Ar vienatvė yra prakeiksmas, ar palaima? Ar vertas gyventi žmogus, kuris atima gyvybę kitam? Ar visi šiame pasaulyje vienodai vertingi?

Per pagrindinės knygos herojės – nebe balzakiško amžiaus moters Janinos Dušejko – dialogus ir monologus ryškėja O. Tokarczuk ekofeminizmo ir ekoaktyvizmo pažiūros. Ponios Dušejko įvaizdis labai iškalbingas: kuoktelėjusi jautri damutė iš visuomenės paribių, be galo mylinti gyvūnus, dėstanti anglų kalbą ir besidominti Williamo Blake’o kūryba, originaliai mąstanti astrologė, kurianti asmeninius horoskopus, vaizdingas pravardes aplinkiniams ir keisčiausius išvedžiojimus apie tai, kaip gyvūnai keršija žmonėms. Toks absoliutus antipodas šiurkščiam, atbukusiam, nekūrybingam maskulinistiniam tradicionalizmui. Ponia Dušejko utopiškai svajoja sukurti žmonių, kurie vadovaujasi širdimi ir nuojauta, kurie ne valdo, bet bendradarbiauja, visuomenę. Valstybę, kuri padeda įgyvendinti svajones, o ne užkrauna naštą.

Beje, lenkų režisierė Agnieszka Holland pagal O. Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ 2017 m. yra sukūrusi filmą „Pėdsakas“ (Pokot / Spoor), kurį kai kurios Lenkijos žiniasklaidos priemonės netgi išdrįso apkaltinti ekoterorizmu.

Atidų skaitytoją (ačiū nuostabiajam vertėjui Vyturiui Jaručiui) maloniai suglumins kalba – viena vertus, jos paprastumas, kita vertus – vaizdingumas. O. Tokarczuk vartoja iškalbingus asmenvardžius ir originaliai dėlioja didžiąsias raides. Tai tampa žymekliais, padedančiais sąmoningai mąstyti apie tam tikras siužeto detales, aliuzijas, metaforas ir kurti teisingą santykį su tekstu.

Knygos viršelis

Giedrius Tamaševičius, vyr. redaktorius

Umberto Eco, „Baudolinas“. „Tyto alba“, 2002 m. Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė.

Verčiau dabar pabandyk įsivaizduoti šaltinį, kuris neturi jokios pradžios ir kuris pasklinda tūkstančiais upių, niekada neišsekdamas. Šaltinis visada lieka ramus, gaivus ir tyras, o upės pasklinda į visas puses, susidrumsčia nuo smėlio, prasmenga tarp uolų ir kriokia užspaustos, kartais išdžiūsta. Suprask, upės labai kenčia. Tačiau ir upėmis, ir pačiu dumbliniausiu srautu teka vanduo, jis teka iš to paties šaltinio, iš kurio pritekėjo ir šis ežeras. Jis kenčia mažiau už upę, nes dėl savo tyrumo geriau prisimena šaltinį, iš kurio kilęs, o pilnas vabzdžių tvenkinys kenčia labiau už ežerą ir upę. Tačiau visi jie savaip kenčia, nes norėtų sugrįžt, iš kur išėję, bet užmiršo, kaip tai padaryti.

„Neegzistuoja istorinių knygų, kuriose nebūtų rašoma apie mūsų laikus.“ Nepatiklesnis skaitytojas šiais Umberto Eco žodžiais turėtų suabejoti vos atsivertęs pirmuosius romano puslapius. Ką bendro su šiais laikais gali turėti daugiau nei aštuoniais šimtmečiais nuo mūsų nutolusi epocha, tie tamsieji amžiai? Šiandien ši abejonė turėtų būti dar labiau pagrįsta nei 2000-aisiais, kai pirmasis „Baudolino“ leidimas pasiekė Italijos knygynų lentynas. Juk vien per pastaruosius porą dešimtmečių pasaulis, regis, spėjo tiek pasikeisti, jog gali kilti pagunda skaityti vien apie ateitį ar bent jau apie ateitin nukreiptą dabartį.

Laimė, keliaujant knygos puslapiais, paralelės iškyla pačios savaime. Tiek Konstantinopolio nusiaubimas 1204-aisiais, tiek Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho Barbarosos dvaro intrigos, tiek to meto studentų nuotykiai Paryžiuje puikiausiai prabyla šių dienų patirtimis. Vien ko verti tikrove virstantys Baudolino vaizduotės vaisiai, regis, niekuo nenusileidžią šių dienų virtualybėje paskyra iš paskyros sklandančioms tokioms tikroviškoms fake news. Romano herojams vis labiau įsisvajojant apie tobuląją presbiterio Jono karalystę, prie akis iškyla ir mįslingoji antropoceno epocha… Ko gero, Umberto Eco ne be reikalo yra pripažinęs, kad autorius negali išgalvoti nieko, kas bent kiek prilygtų tikrovės dramatiškumui ir komiškumui.

Vis dėlto įdomiausia dalis tiek romane, tiek šių dienų tikrovėje prasideda tuomet, kai pavyksta pasiekti akmenimis ir uolų atplaišomis vietoj vandens plūstančią Sambatijono upę ir persikelti į kitą krantą…

Knygos viršelis

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Edgar Allan Poe, „Raudonosios mirties kaukė“. „Alma littera“, 2007 m. Iš anglų k. vertė Antanas Paragys, Kęstutis Šidiškis, Nerijus Maliukevičius, Povilas Gasiulis ir Virginija Mickienė.

Edgaras Allanas Poe – amerikiečių rašytojas, vienas iš siaubo, mistinės, psichologinės ir detektyvinės literatūros pradininkų. Ir… autorius, kurio kūryba vėlyvojoje paauglystėje man padarė nemenką įtaką. Turbūt taip jau sutapo: tuo metu gyvenimo atradimų džiaugsmas, draugų bičiulystė maišėsi su kankinančiu vienišumo jausmu, prasidėjo ilgesni svarstymai apie visa ko prasmę, mirties neišvengiamumą, anapusybės klausimą… Tad E. Poe tapo jei ne sielos broliu, tai bent antros eilės pusbroliu.

Dvyliktoje klasėje netgi dalyvavau skaitovų konkurse – deklamavau garsųjį amerikiečio eilėraštį „Varnas“. Tuo metu (2006–2007 m.) jau buvo kelios lietuviškos kūrinio versijos, o labiausiai patiko a. a. Kęstučio Navako vertimas. Su šiuo eilėraščiu laimėjau mokyklinę atranką, o rajoninės neperėjau – gal kūrinys buvo per ilgas, gal komisijai nepatiko, kad ne lietuvį deklamuoju. O ir pats nebuvau superskaitovas, žinoma.

Dabar rašau ir galvoju: kaži kodėl man taip patiko „Varnas“? Juk jo mintis labai fatališka: tai, kas prarasta, nebegrįš niekados (ang. „Nevermore“), o atsiminimai apie išėjusius brangius žmones nesuteikia paguodos, vien tik liūdesį ir mirties baimę. Taigi aš taip niekada nemaniau! Bet paskui prisiminiau, kad tuo metu neturėjau merginos, o nė vienai simpatijai nedrįsau prisipažinti jausmų. Tad eilėraščio herojaus skausmas dėl prarastos mylimosios Linoros man atliepė prarastas progas užmegzti santykius su priešinga lytimi.

Tokia tat buvo „Bernardinai.lt“ rubrika „Atvirumo valandėlė“.

Dabar apie aptariamąją knygą. Rinkinyje „Raudonosios mirties kaukė“ chronologine tvarka sudėti beveik visi E. A. Poe apsakymai. Daugiausia iš jų yra siaubo istorijos (nors yra ir detektyvų) – ir taip, mirusios mylimosios leitmotyvas daug kur pasikartoja (galima tai suprasti, nes pats E. A. Poe anksti neteko savo jaunos žmonos). Jeigu skaitai kūrinį ir staiga pasirodo jauna graži mergelė – žinok, kad jos dienos jau suskaičiuotos.

Kitos temos be nelaimingos meilės ir mirties: slėpiningas dvasinis pasaulis, žmogų viduje naikinantis pyktis (oi kaip aktualu šiandien), neišvengiama bausmė už pridarytą blogį. 

Katinukų mylėtojams autorius irgi turi šį tą paruošęs: skaitykite simbolinį apsakymą (tik ne su vaikais) „Juodasis katinas“ apie tai, kaip šeimininko nuknekcintas gyvūnėlis pas jį sugrįžta… Kraupu!

O turbūt labiausiai šiandienos kontekste mums įdomus titulinis apsakymas „Raudonosios mirties kaukė“. Maro epidemijos metu kunigaikštis Prosperas sukuria burbulą – pasikviečia „tūkstantį sveikų, linksmų riterių bei damų“, su jais užsidaro atokioje vienuolyno pilyje ir baliavoja. Vaišės, muzikantai, šokiai pokiai, juokdariai, gražuolės merginos (taip, gero nelauk) – viskas kaip turi būti, kad užsimirštum, jog už amžinai suvirintų pilies durų baisi liga šienauja žmones: „Likusieji anapus vienuolyno sienų tesigelbsti kaip išmano. Neliūdėti, negalvoti!“

Viskas šaunu ir puiku, išskyrus seną laikrodį, kuris iš tolimosios juodos menės kiekvieną valandą suskambėdavo kraupiu tonu. Tą akimirką nutildavo muzikantai, dalyviai išbaldavo ir panerdavo į tamsias mintis. Bet, vos tik dūžiams pasibaigus, visi tik juokdavosi iš savo bailumo – ir, vėl įsismarkavus muzikai, pažadėdavo sau, kad kitąkart nebus tokie nervingi. Bet kiekvieną valandą pasikartodavo tas pats. Ir nenumaldomai artėjo vidurnaktis…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien