Ką mes skaitome? #šviesašviečiatamsoje

Ir tos istorijos, adventiškai įsklendusios į ilgus, tamsius vakarus, apie daug ką padeda pagalvoti iš naujo – apmąstyti savo santykį su Dievu, atnaujinti tikėjimą, pasigilinti į svarbius teologinius klausimus ar grožinėje literatūroje pažinti tautos istoriją per plunksnos meno palikimą, pranašavimą, įsiklausyti į nežemiško proto prigimtį, atrakinti žmogaus gyvenimo slėpinį. Visa tai tam, kad prisimintume svarbius dalykus, dar kartą juos išgyventume ir paruoštume širdį žiniai apie saulės spinduliuose raibuliuojantį nuostabaus Kūdikio, gimsiančio ėdžiose, veidą.

Apie tai ir rubrikos grotažymė. Evangelijos pagal Joną frazė, atverianti vartus į tylųjį laukimą: „Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Kalbanti apie Jėzų – pasaulio šviesą, apie tai, kad Jėzų priėmęs jo šviesą jausi ir giliausioje tamsoje būdamas. 

Gražu, kad rubriką atidarantis jos svečias mokytojas Vytautas Toleikis ir ją palydintis kunigas Arūnas Peškaitis OFM pasakoja dvi Šoa istorijas – apie nepaprastą širdį, drąsą ir sielą, neužspaudžiamą kamščiu.

 

Vytautas Toleikis, mokytojas, eseistas, projekto „Vaikščiotojai“ iniciatorius, rubrikos svečias

Pierre Ferière, Isabelle Meeûs-Michiels, „15 maldos dienų su Etty Hillesum“. „Magnificat leidiniai“, 2021 m. Iš prancūzų k. vertė Tomas Taškauskas.

Leidykla „Magnificat leidiniai“ neseniai mums pasiūlė Pierre’o Ferrière ir Isabelle Meeûs-Michiels knygelę „15 maldos dienų su Etty Hillesum“. Knygos autoriai, kunigas jėzuitas ir rašytoja, kviečia į ypatingą kelionę – ne tik pasmalsauti, kaip Nyderlandų žydų kilmės pasaulietiška intelektualė, beje, pagal motinos liniją – litvakė, randa Dievą, bet visų pirma pasitikrinti save. Gal per tas neva siūlomas penkiolika maldos dienų apmąstyti savo santykį su Dievu, klausti savęs, į kokį Dievą aš tikiu. Nors į tokią akistatą su savimi galime leistis ir vienai dienai.

Knygelė vos šimto puslapių. Į klausimą „kur Dievas?“, kurį tuo metu kėlė milijonai žydų, ji rado atsakymą: jei gyvenimas tapo toks, koks šiandien yra, tai įvyko ne dėl Dievo, o dėl mūsų veiksmų. Knygos autoriai labai taikliai pasirinko apmąstymo-vedimo kelią, apgalvota seka siūlydami temas. Šiandienos negandų užgultam žmogui turbūt aktualiausios šios: kasdien rasti bent pusvalandį atsigręžti į save, nuimti savo sielos kamštį; įsiklausyti į save, į kitus, į Dievą (šiais visuotinio kurtumo laikais!); mylėti, atleisti savo tėvams (net etapai išvardinti!); dalintis su kitais masės likimu; išmokti suvaldyti nerimą, mintis apie ateitį, neesminius dalykus; kasdien prisiminti, koks gražus man gyvenimas ir kupinas prasmės.

Knygos autoriai remiasi Etty Hillesum išlikusiais dienoraščiais ir laiškais, rašytais Amsterdame, Vesterborko stovykloje. Etty Hillesum buvo nužudyta 1943 m. lapkričio 30 d., jai buvo 29-eri. Vykdama į Aušvicą pasiėmė savo dienoraščius, mažutę Bibliją, rusų kalbos gramatiką ir Tolstojų. O ką aš pasiimčiau?

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Joseph Ratzinger, „Dievas ir pasaulis: krikščionių tikėjimo paslaptys. Pokalbis su Peteriu Seewaldu“. Leidykla „Alma littera“, 2010 m. Iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė. 

Vilniaus Bernardinų bažnyčioje iki šiol galima pamatyti didelį plakatą, užsilikusį nuo tuometinio popiežiaus Benedikto XVI paskelbtų Tikėjimo metų (2012–2013). „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“ – toks buvo šios iniciatyvos šūkis, o plakate vaizduojamas fragmentas iš XII a. Kristaus Pantokratoriaus mozaikos – ramaus rudaakio Jėzaus veidas. 

Viena pagrindinių Šventojo Tėvo pontifikato užduočių buvo tikėjimo stiprinimas ir atnaujinimas. Benediktas XVI, dar būdamas arkivyskupu, o vėliau – kardinolu Josephu Ratzingeriu, matė, kad katalikybė (ypač Vakaruose) išgyvena vis gilėjančią tapatybės krizę. Bažnyčia gali prisigalvoti įvairiausių veiklų, laikytis tradicijų, galų gale siūlyti smagią kompaniją – bet, jei neliks pagrindinio tikslo, vardan ko visa tai daroma, toks kelias ves į niekur. 

Tai suprasdamas Benediktas XVI ir kvietė grįžti prie tikėjimo šaltinio, jo pontifikato metu pirmąkart istorijoje išleistas Katekizmas jaunimui. Kas svarbu man asmeniškai – jau būdamas popiežiumi, vokiečių teologas parašė tris „Jėzaus iš Nazareto“ dalis, kurios man puikiai atskleidė Jėzaus, kaip Dievo, veidą. Įkvėptas šių kūrinių, vėliau perskaičiau praktiškai visas į lietuvių kalbą išleistas popiežiaus knygas. Trūko tik vienos – „Dievas ir pasaulis“. Jos niekur negalėjau rasti. Tad galite įsivaizduoti mano išraišką, kai netikėtai vienoje iš bibliotekų ją pamačiau.

„Dievas ir pasaulis“ – tai tuometinio kardinolo, Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto J. Ratzingerio atsakymai į pačius įvairiausius katalikiškojo tikėjimo klausimus, kuriuos užduoda vokiečių žurnalistas Peteris Seewaldas. Klausimai – apie Dievą, Jėzų Kristų, Mergelę Mariją, Bažnyčią, visuomenę ir ką tik nori. Tai nėra išsamus Katekizmas, būsimasis popiežius nedėlioja visko į lentynas ir formules. Tačiau ir nenuslystama paviršiumi – bent jau mane, kuris šį bei tą žinau, nemažai atsakymų praturtino, sužinojau įdomių faktų. Ir labai matosi, kad kardinolui rūpi per šią knygą pasiekti žmonių protus ir širdis (jis pats ją šiek tiek ir redagavo).

Džiugu, kad tiek žurnalistas, tiek kardinolas kalba drąsiai ir atvirai – J. Ratzingeris kartais net pats pakartoja klausimus, juos dar labiau užaštrindamas. Svarbu ir tai, kad gauname nuoširdžius atsakymus – jei ko nors nežinau arba jei Bažnyčia nežino, taip ir sakau, be išsisukinėjimų.

Visus kardinolo atsakymus vienija tas pats Jėzus Kristus, dėmesio gręžimas į Jį. Bažnyčioje ir kiekviename žmoguje visa yra (ar bent jau turi būti) Kristui ir Kristuje. Perfrazuojant lietuvių mėgstamą posakį, kaip Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, J. Ratzingeris žinojo, kad mokymas, mokslas yra šviesa. O pati ryškiausia Šviesa, tikroji Saulė (kaip sakydavo ankstyvieji krikščionys) ir yra Jėzus iš Nazareto.

Visa tai turbūt geriausiai iliustruoja ši knygos ištrauka:

Mano sūnelis kartais paklausia: tėti, kaip atrodo Dievas?

Atsakyčiau jam taip: Dievą galima įsivaizduoti tokį, kokį pažįstame per Jėzų Kristų. Juk Kristus yra pasakęs: „Kas mato mane, mato Tėvą.“

O apžvelgę visą Jėzaus Kristaus gyvenimą – nuo pat lopšio, viešosios veiklos, didžių ir jaudinančių žodžių iki Paskutinės vakarienės, Kryžiaus, Prisikėlimo ir raginimo skelbti Naujieną visoms tautoms – pamatysime kraštelį Dievo veido. Tas veidas didis ir rimtas. Jis pranoksta viską, ką galima įsivaizduoti. Bet iš esmės būdingas jo bruožas yra gerumas, priėmimas, geranoriškumas.

Rasa Baškienė, bendradarbė

Hallgrímur Helgason, „60 kilogramų saulės šviesos“. „Alma littera“, 2021 m. Iš islandų k. vertė Jūratė Akucevičiūtė.

„Ar ta akimirka buvo kitokia nei tada, kai pirmasis sagų laikų istorikas išsitraukė patį pirmąjį odos lapą, kuriame išbraižė pirmąjį Žynės pranašystės posmą: „Klausykit, visos šventosios gentys…“, taip į knygą įtvirtindamas stulbinančią žodinę tradiciją, per amžius gyvavusią aplink Šiaurės šalių gyvuosius židinius.“

Nežinau, ar įmanoma geriau nusakyti Islandijos esmę, nei ją nusako Hallgrímuras Helgasonas šia savo knygos „60 kilogramų saulės šviesos“ citata. Daugiau nei tūkstantį metų islandai gyveno be galo atšiauriomis sąlygomis – žeminėse, su avies vaisiaus membranos langais, dažnai kartu su gyvuliais, misdami džiovinta žuvimi ir keista žolių klijų koše. Nelaukiami kūdikiai būdavo numetami nuo uolų arba išnešami sušalti. Liūdnos dainos apdainuoja mamų skausmą… Tačiau ties išgyvenimo slenksčiu laviravusi tauta turėjo savąjį gyvybės šaltinį – sagas ir poeziją. Skaldai, klajojantys poetai, buvo be galo gerbiami, o sagos šimtmečiais perduodamos iš kartos į kartą. Gal dėl to kone kas trečias islandas yra plunksnos meno virtuozas.

Dar tik įpusėjau šią knygą, seku pagrindinio jos herojaus – Gesto Eilivsono – gyvenimą. Šiurpstu ir žaviuosi, skaitydama apie be galo keistą žmonių (iš)gyvenimą XIX amžiaus antrojoje pusėje, kuri atneš šiai žemei didelių pokyčių.

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Stanisław Lem, „Soliaris“. „Kitos knygos“, 2021 m. Iš lenkų k. vertė Eglė Juodvalkytė, vertimą atnaujino Rimvydas Strielkūnas.

1972 m. rašytojas Stanisławas Lemas pakviečiamas į Maskvą, į savo parašyto romano „Soliaris“ ekranizacijos premjerą. Režisierius – Andrejus Tarkovskis. Filmas rašytojui nepatiko. Po peržiūros jis prasitarė nesiimsiantis spręsti apie filmo kokybę, nes šis sukurtas visai ne pagal jo romaną. Siužetas, veikėjai, koncepcija dviem visiškai skirtingiems ryškiems kūrėjams – A. Tarkovskiui ir S. Lemui – tapo tik didžiosios dėlionės detalėmis. Kiekvienas sukūrė po savo paveikslą, ir atrodo, kad abu paveikslai netgi prieštarauja vienas kitam.

A. Tarkovskiui psichologas Krisas Kelvinas – kaip Raskolnikovas iš Fiodoro Dostojevskio romano, besikamuojantis ir ieškantis atgailos už tai, ką padarė. O Harė, Kriso žmona, režisieriui – tai būdas pačiam pažinti save, suvokti savo tikslus, motyvus. Soliaris A. Tarkovskio filme – tai teisingumas, apvaizda, Dievas. S. Lemui Krisas Kelvinas – visų pirma mokslininkas, šalto mąstymo, su išskaičiavimu trokštantis pažinimo džiaugsmo (ši savybė būdinga ir pačiam rašytojui). Harės vaizdinys Kelvino neįspeičia į kampą, jai pasirodžius kylantys nemalonūs prisiminimai tik blaško mokslininko dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų – Soliario tyrinėjimų.

Iš tiesų S. Lemo romanas pasakoja apie ryšio, kontakto paiešką. Kuo labiau mokslininkai stengiasi pažinti Soliarį, suvokti nežemiško proto prigimtį, tuo labiau Soliaris jiems prieš akis apnuogina jų pačių vidinį pasaulį. Iš čia ta pranašiškoji frazė apie tai, kad, ko gero, apie vandenyną mes nesužinosime nieko, tačiau gali būti, kad sužinosime apie save. Tačiau S. Lemo koncepcija neapsiriboja vien neįmanomybe pažinti svetimą sąmonę ir savęs pažinimo didybe – Soliario sąmonė ne tik kad nepažini žmogui, jai būdingos ir dieviškos savybės. Nežemiškas protas žaidžia su žmogumi lyg Dievas, tačiau kartu mąsto kaip kūdikis, visi jo veiksmai momentiniai, spontaniški.

S. Lemo „Soliaris“ – labai pesimistiškas literatūros kūrinys. Neįmanomybė pažinti Dievą, kitą žmogų, save patį įstumia veikėjus į neviltį, jie blaškosi po stotį neturėdami jokios išeities, veltui mėgindami rasti atsakymą į bent vieną savo slapčiausių klausimų. Į šį blaškymąsi A. Tarkovskis ir sutelkia savo dėmesį. Visai kitaip nei S. Lemo romane, kur pastangos pažinti save – tik būtinoji priemonė bandant perprasti vandenyno prigimtį, A. Tarkovskio herojai ją priima labai sąmoningai, esminiu jų tikslu ir tampa pats pažinimo bandymas, o Soliaris jiems – tik priemonė. Senas kaip pasaulis ginčas: viena idėja, du ryškūs kūrėjai, dvi lygiagrečios vizijos. Ir kiekviena jų savaip teisinga.

Simonas Baliukonis, visuomenės temų redaktorius

Markas Tulijus Ciceronas, „Apie pranašavimą. Pirmoji knyga“. „Phi knygos“, 2021 m. Iš lotynų k. vertė ir komentarus parengė Živilė Pabijutaitė, poetinius intarpus vertė Audronė Kučinskienė ir Jovita Dikmonienė. 

Žiniuonis tiria gyvulio kepenis; būrėjas įdėmiai stebi paukščių skrydį; būsima motina sapnuoja, kad pagimdo deglą, o ryte sapnas išaiškinamas; visas miestas nusigąsta, nes deivės statula prakaituoja; astrologai sunerimsta pamatę dvigubą mėnulį. Visa tai – daug šimtmečių puoselėtos pranašavimo praktikos, taikytos siekiant perprasti dievų siunčiamus ženklus apie ateitį. „Praeities žmonių tamsybė“, – dažnas pagalvos. Na, ar tikrai praeities? Juk ir dabar XXI a. Europoje pilna tikinčių žiniuoniais ar horoskopais. Tačiau ir antra vertinimo dalis nėra vienareikšmiška. Ciceronas pateikia nemažai rimtų argumentų prieš pranašavimą – „Išsklaido tamsuoliškus prietarus“. Tačiau visa tai – tik antroje „Apie pranašavimą“ knygoje, kuri dar tik pasirodys lietuviškai.

Visai neseniai išleistoje pirmojoje veikalo dalyje susiduriame su gausiais Marko brolio Kvinto argumentais už pranašavimą. Kvintas nėra kvailas. Supranta, kad blogą sapną gali lemti per didelė maisto porcija vėlai vakare arba politizuotos žinių kolegijos gali atspindėti ne dievų, o žmonių valią. Pranašavimas gali būti dviejų rūšių – prigimtinis (sapnai, vizijos) ir amato, arba meno (profesionalus gamtos ženklų interpretavimas). Abiem rūšims Kvintas pateikia argumentų. Pavyzdžiui, miegant sveiko ir nuosaikaus žmogaus siela atsiriboja nuo kūno troškimų įtakos, dėl to aktyviau veikia dieviškos kilmės sielos dalis. Į pranašavimą apskritai žvelgiama pasitelkiant stoikų argumentaciją: kadangi dievai yra geri, jie rūpinasi žmonėmis, tad siunčia ženklus apie būsimus įvykius siekdami pagelbėti, o jei siunčia ženklus, tai turi suteikti ir galią juos interpretuoti, tokia galia ir yra pranašavimas.

Tačiau didžiąją veikalo dalį sudaro ne silogizmai, o gausybė sėkmingo pranašavimo pavyzdžių. Žinoma, Kvintas pripažįsta, kad pranašystės dažnai ir klysta. Tačiau, sako jis, juk dėl sudužusio laivo neatsisakome visos laivybos ar dėl pralaimėto mūšio – karybos. Remiamasi tokia logika: jei yra bent vienas atvejis, kai pranašavimas buvo patvirtintas ir to negalima paaiškinti atsitiktinumu, tuomet pranašavimas galimas. O tokių atvejų esą yra gausybė. Vardindamas įvairiausius pavyzdžius Kvintas nesiekia paaiškinti giluminių reiškinio priežasčių, tačiau, pasak jo, tai ir nebūtina. Mat mes nežinome ir, pavyzdžiui, kodėl atitinkami medžiai pražysta būtent tuomet, kai laikas arti, bet tokį ryšį patvirtina praktika.

„Apie pranašavimą“ galima skaityti skirtingais būdais. Tai gali būti smagus susipažinimas su svarbia antikinės kultūros dalimi per konkrečius exempla. Galima skaityti ir rimtesniu veidu svarstant, kaip aš, neva modernus žmogus, pats atsakyčiau Kvintui, ypač atsižvelgdamas į tuometinį kontekstą. Katalikui galima pusiau ironiškai, pusiau rimtai paklausti – argi ne dėl pranašavimo, t. y. skaitydami astrologinius ženklus, magai iš Rytų šalies atrado užgimusį Jėzų? Dalis Kvinto svarstymų išties primena svarstymus apie stebuklus, tad tema rimtesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bet kokiu atveju kultūriškai itin įtraukianti ir mažų mažiausiai smagi pirmoji veikalo dalis priverčia galvoti „na, tai kada gi pasirodys antroji knyga“ – įdomu, kaip bus atsakyta į tradicija, gausiais pavyzdžiais ir filosofiniais autoritetais paremtą svarstymą, įdomu, kaip Kvinto brolis Markas derins savo filosofinę poziciją, neigiančią pranašavimą ir įsipareigojimą politinei tikrovei, kurioje pranašavimas užėmė svarbią vietą.

Su Antika mažiau susipažinusiam skaitytojui neverta nusigąsti – suprasti ir gilintis į tekstą padeda ne tik įvadas, pristatantis abi veikalo dalis, bet ir išsamus vertėjos komentaras, leidžiantis nepasimesti tarp mitinių ir istorinių veikėjų. Atskirai verta pridurti, kad vertimas išties sklandus (o verčiant Ciceroną tai pasiekti nėra paprasta) ir tik padidina skaitymo malonumą. Na, o susipažinusiems su lotynų kalba labai patogu užmesti akį į paraleliai išspausdintą originalo tekstą.

Kunigas Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Jochananas Fainas, „Berniukas su smuiku“. „Kitos knygos“, 2017 m. Iš hebrajų k. vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis.

Tai dar viena Šoa istorija. Jochananas Fainas prisimena savo vaikystę ir jaunystę. Vaikystė – Kaune, smuiku griežiančio žydų berniuko vaikystė. O paskui jau žinomas iš daugelio kitų prisiminimų knygų likimas – getas. Kauno getas. Kiekvienos dienos pastanga išgyventi, iškentėti, neprarasti vilties. Ir vis dėlto daugybė Jochanano brangių žmonių išžudyta. Jam pačiam ir daliai jo artimiausiųjų tikrai pasisekė – išliko gyvi… Sakysite – nieko naujo? Juk tas, kas rašo prisiminimus, be abejo, išliko gyvas. Ačiū Dievui, tokių sėkmės ir laimės istorijų esama. Nacionalsocialistai juk nesugebėjo įgyvendinti savo „misijos“ – išžudyti visą tautą.

Bet kiekviena prisiminimų knyga savyje atskleidžia naują slėpinį. Žmogaus gyvenimo slėpinį. Juk mūsų gyvenimai ir panašūs, ir tokie skirtingi. Ypač kuriamais santykiais. Gelmingų santykių ekspozicija yra šios knygos įstabumas ir vertybė. Pirmiausia tai knyga ne tik apie išgelbėtąjį, bet ir apie gelbėtojus – komunistuojantį lietuvį Joną Paulavičių ir jo šeimą. Šie žmonės, nuoširdžiai įtikėję pirmu žvilgsniu patraukliomis idėjomis, buvo nepaprastos širdies ir drąsos asmenys. J. Paulavičiaus dėka išgelbėta keliasdešimt žydų, kitų nacistinių kalėjimo kalinių. Pats Jonas ir jo šeima, rizikuodami savo gyvybėmis, įrengė slėptuves, kiek buvo įmanoma, globojo išgelbėtuosius iki Vokietijos armijos pasitraukimo iš Lietuvos.

J. Faino ryšiai su gelbėtojais nenutrūko ir vėliau. Tik tvirtėjo. Santykis, grįstas gelbėjimo ir pasiaukojimo tikrove – ypatingas santykis. Jis moko. Jochananas nejautė neapykantos nei lietuviams, nei vokiečiams. Atvirkščiai. Jo jaunystės keliuose šių tautų žmonės buvo svarbūs, artimi. Paradoksas, bet knygoje pasakojama, kaip pats Jochananas padeda vokiečių kilmės moteriai…

O paties J. Faino gyvenimas panašus į nuotykių romaną. Mums prieš akis pasirodo visa virtinė žmonių, kai kurie iš jų vėliau tapo žinomi skirtingose srityse. Jochananas kartu su kitais bėgliais nelegaliai pereina Lietuvos TSR–Lenkijos LR sieną: tampa nepageidautinais migrantais, taigi turi slėpti savo tapatybę, kol pagaliau iš socialistinės Lenkijos ištrūksta, kad pasiektų savo Pažadėtąją žemę – Izraelį. Negali nesijaudinti skaitydamas: iš tikrųjų bėgliams tai buvo Pažadėtoji žemė, tarsi galimo saugumo sala, naujo gyvenimo aušra. Knygos baigiamuosiuose puslapiuose – vilties žodžiai: „Pasiekiau krantą, grįžau namo, baigėsi klajonės, baigėsi pavojai, baigiasi ir mano pasakojimas. (…) Nesvarbu, lūšna ar palapinė – tai buvo namai!“