2020 06 20

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Ką mes skaitome? #vasara

Unsplash.com nuotrauka

Tradiciškai dalijamės tuo, ką šiuo metu skaitome.  Šįkart prie mūsų prisijungti pakvietėme ir du dienraščio skaitytojus – literatūros kritiką Marių Buroką ir brolį pranciškoną, kunigą Ramūną Mizgirį. Gerų vasaros skaitinių!

Kristina Tamelytė, visuomenės temų redaktorė

Vanda Juknaitė „Išsiduosi. Balsu“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Vanda Juknaitė rašo dūriais. Dūriais į mūsų savimi patenkintus, laimingus ir patogiai įsitaisiusius kūnus. Sakiniai lakoniški, kartais trunkantys tik žodį, todėl pabrėžiantys skausmą, kurį autorė patiria, kai susiduria su dešimto dešimtmečio Lietuvos tikrove. Ta tikrovė mums, saugiems, atrodo dingusi iš akiračio. Tiksliau turbūt būtų sakyti, jog pasislėpusi po sostinės blizgesiu.

Pirmoji esė – turinti tokį patį pavadinimą kaip ir visa knyga – „Išsiduosi. Balsu“ pasakoja apie ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą ir autorės patirtis organizuojant vasaros stovyklas gatvės vaikams. Utėlėtiems, smulkesniems, nei jų amžiuje privalo būti, smirdantiems, agresyviems. Ir labai bijantiems. Nežinia ko. Skaitant stebina V. Juknaitės gebėjimas suvokti ir tiksliai aprašyti vaikų psichologiją, surasti būdus, kaip su jais bendrauti, kaip neišgąsdinti ir prisijaukinti. Juk tų stovyklų dalyviai – gatvėse augantys, beveik rūpesčio ir meilės nepatyrę vaikai. „Mūsų vaikai jau buvo nakties paukščiai. Man reikėjo elgtis griežtai ir kaip nors toliau palaikyti stovėjimą. Buvom sutrikę ir pasimetę. Nuo jų sužvėrėjimo“, – rašo autorė.

Tiesa, svarbiausi klausimai, kuriuos būtinai turime sau išsikelti skaitydami šią V. Juknaitės knygą, yra šie: Kur dingo šie vaikai?, Ar jų jau nebėra?, Ar istorija nebesikartoja?, Ar šių vaikų jau tiesiog nebepastebime?, Ar tiesiog pamiršome domėtis kitų, pažemintų ir nuskriaustų, likimais? Vien dėl šių klausimų verta atsiverti V. Juknaitės knygą. Vėliau įtrauks ir kitos esė, interviu tiek su pačia autore, tiek su kitais žmonėmis, kuriuos ji pasirenka kalbinti. Visi tekstai rašyti iki 2002-ųjų metų. Atrodo tolimos, bet labai pažįstamos ir skaudžios praeities.

 

Augminas Petronis, dienos redaktorius

Artūras Antanas Skučas „Pėstininko užrašai“, Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2012.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius – arba ATAS – 1990-ųjų pavasarį suburta savanorių ir jaunosios kartos „Sąjūdžio“ kūrėjų struktūra, kurios svarbiausios užduotys buvo valstybės vadovų apsauga (viskas prasidėjo nuo Vytauto Lansbergio asmeninės sargybos), informacijos apie SSRS karinių ir žvalgybinių struktūrų veiksmus rinkimas bei analizė. Ši tarnyba taip pat mezgė kontaktus su Vakarų saugumo ir žvalgybos tarnybomis, rūpinosi ginklų Aukščiausiosios Tarybos apsaugai įsigijimu (tiek iš JAV, tiek iš Izraelio, tiek iš čečėnų), 1991-ųjų sausio įvykių metu budėjo Aukščiausiosios Tarybos pastate, saugojo į Lietuvą atvykstančius Vakarų valstybių atstovus, saugojo Medininkų žudynių liudininką Tomą Šerną, klausėsi radijo ryšiu vykusių SSRS kariškių ir KGB tarnybos pokalbių (taip pat rado būdus juos iššifruoti, kai buvo naudojami šifrai), rūpinosi KGB rūmų perėmimu, per SSRS kontroliuojamas sienas gabeno Lietuvai reikalingus daiktus, pavyzdžiui, laikinųjų pinigų gamybai skirtą numeratorių, saugojo laikinųjų pinigų („Vagnorkių“) gamybą ir atliko kitas tuo metu Aukščiausiosios Tarybos ir dar itin trapios Lietuvos valstybės veikimui svarbias užduotis.

„Pėstininko užrašai“ – ATAS vadovo Artūro Antano Skučo atsiminimų knyga, papildyta jo kolegų parašytais intarpais ir ištraukomis iš įvairių to meto dokumentų bei spaudos publikacijų. Beje, A. Skučas ne tik vadovavo ATAS, tačiau ir suvaidino svarbų vaidmenį kuriant „Sąjūdį“. Nepriklausomybės atgavimas, visas filmus apie šnipus primenančios ATAS veiklos ir pirmieji laisvės metai aprašomi gyvu, vaizdingu, paprastu stiliumi, iš asmeninės perspektyvos, neslepiant simpatijų ar antipatijų, skiriant dėmesį smulkmenoms ir įdomioms detalėms – tarsi būtų prie židinio pasakojama kokiam sovietmečio nemačiusiam geltonsnapiui, kad ir tokiam kaip aš. Knygą skaičiau su malonumu ir nuoširdžiai rekomenduoju visiems, kam patiko filmai apie Džeimsą Bondą.

 

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Marcellino DʼAmbrosio „Kai bažnyčia buvo jauna“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2020.

Jau praėjo koks pusę metų, kai neskaičiau jokios knygas, išskyrus Šventąjį Raštą. Esu išrankus, o gal nerandu laiko? Bet prieš keletą dienų Vilniaus Bernardinų bažnyčioje pastebėjau Marcellino D’Ambrosio knygą „Kai Bažnyčia buvo jauna“, kurią šių metų birželio pradžioje išleido Katalikų pasaulio leidykla.

Pirmiausia užkliuvo knygos pavadinimas. Pagalvojau: „Kaip nustatomas Bažnyčios amžius?“ Atmintyje iškilo Apreiškimo knygoje aprašytas Bažnyčios kaip sužadėtinės (nuotakos) įvaizdis, ateinančios pasitikti savo sužadėtinio (jaunikio) Kristaus (Apr 21, 2).

Pavartęs knygą, supratau, kad ne Apreiškimo knyga nagrinėjama, bet rašoma apie pirmykštę (kartais dar sakoma „ankstyvąją“) Bažnyčią: jos ištakas, kas vyko po to, kai apie 95 m. po Kr. buvo baigta paskutinė Naujojo Testamento knyga, Evangelija pagal Joną.

Daugelis knygos turinyje surašytų pirmųjų amžių krikščionių vardų ir jų rankraščių man buvo girdėti ar net perskaityti. Tačiau, pradėjęs skaityti, randu, kad daug ko nežinojau arba daug ką naujai išgirstu. Ir svarbiausia: pirmųjų amžių krikščionių ištikimybė Kristui ir Bažnyčiai atnaujina ir drąsina mano tikėjimą ir pašaukimą.

Knyga parašyta remiantis istoriniais šaltiniais, iš kurių vieni jau daug amžių buvo žinomi, o kiti rasti tik praeitame amžiuje. Tai ne istorinių faktų rinkinys, bet gana gyvai ir suprantamai perteiktas ankstyvosios Bažnyčios įvairialypis ir dramatiškas gyvenimas, besiremiantis Apaštalų Tradicija ir atskleidžiantis mūsų Tikėjimo išpažinimo (lot. „Credo“) tiesas.

Išties rekomenduoju perskaityti šią knygą ne tik krikščionims, norintiems sutvirtinti savo tapatybę ir siekiantiems Bažnyčios vienybės, bet ir tiems, kurie nuoširdžiai ieško dieviškos tiesos. Knygos pratarmėje rašoma:

„Pirmieji krikščionių mokytojai, vadinti tėvais, savo mokymą užrašė, todėl iki šiol gali mus mokyti. Mums to labai reikia. Pavargęs šių dienų pasaulis labai panašus į nualintą anų dienų Romos visuomenę. Bažnyčios tėvai bandė atsakyti į klausimus, kuriuos šiandien keliame mes, ir spręsti problemas, kylančias ir mums. Šiandien būtina iš naujo išgirsti jaunos Bažnyčios gyvybe trykštančius jų balsus.“

 

Marius Burokas, literatūros kritikas

Avromas Sutzkeveris „Kapo vaikas”, Vilniaus žydų viešosios bibliotekos labdaros ir paramos fondas, 2020. Sudarė ir vertė Laurynas Katkus.

Joseph Roth „Radeckio maršas“, Vaga, 1972. Vertė Dominykas Urbas.

Skaitymas po karantino pagaliau įėjo į vėžes – atgavau buvusį savo tempą ir susidomėjimą, tik gal skaitiniai kiek pakito, nes neberašau knygų apžvalgų, tad nebereikia teikti pirmenybės naujienoms ir liūdnai dūsauti žiūrint į susikaupusią seniai norimų perskaityti knygų krūvą.

Paprastai vienu metu skaitau keletą knygų, bet paminėsiu dvi iš jų, todėl, kad viena – poezijos, o kita – prozos. Šiuo metu, po truputį, taupydamas skaitinėju Vilniaus žydų viešosios bibliotekos labdaros ir paramos fondo išleistą garsaus žydų poeto, rašytojo Avromo Sutzkeverio poezijos rinktinę „Kapo vaikas“. Tai tikrai ne pirmoji mano pažintis su A. Sutzkeverio eilėraščiais (esu skaitęs poeto Alfonso Bukonto vertimus, vertimus į rusų ir anglų kalbas), bet pirmoji tokia nuosekli. Rinktinę sudarė ir vertė poetas Laurynas Katkus, vertė iš pažodinių Akvilės Grigoravičiūtės vertimų iš jidiš. Knygoje esama ir poetinės dramos, ir lyrikos, ir eilių Vilniui, ir skaudžių, baisių išgyvenusiojo Holokaustą liudijimų.

Poezija, kaip būdas išgyventi ir liudyti – skaitydamas „Kapo vaiką“ tikrai tuo patiki ir atrandi ne tik autorių, jo poetinės kūrybos įvairovę (kurią knygoje stengtasi pateikti), bet ir tikėjimą žodžio jėga. Kažkaip blankiai skamba šitie mano sakiniai, bet kol kas nerandu kitų žodžių.

Skaitant vis pagalvoji: o kad ši poezija tvirtai įaugtų į mūsų kultūrą, kad taptų mūsų poezijos dalimi – neatskiriama ir būtina.

Na, ir antrasis skaitinys – neakivaizdi XX a. klasika – austrų žurnalisto ir rašytojo Josepho Rotho „Radeckio maršas“. Knyga lietuviškai išleista seniai, mano turimas leidimas – 1972 metų, ji ilgai mėtėsi namuose nepelnydama nė menkiausio mano dėmesio, turbūt todėl, man užsimanius ją perskaityti – pradingo. Teko pirkti. Tai turbūt žinomiausias J. Rotho romanas (ir vienintelis išleistas lietuviškai), kuriame pasakojama apie Austrijos-Vengrijos imperijos saulėlydį ir žlugimą. Pasakoti jos turinį – bergždžias dalykas, nes jis skamba baisiai nuobodžiai: šeimos saga, Austrijos-Vengrijos karininko gyvenimas pasauliui aplinkui lėtai šiūrant, yrant ir einant velniop.

Bet romane slypi nenupasakojamas vėlyvos vasaros popietės žavesys, kažkokia vangi pasakojimo kaitra, žavios ir nostalgiškos detalės, man užgožiančios net siužetą. Žinoma, tai pasakojimas, paliečiantis visas esmines žmogaus gyvenimo temas – pradedant maistu ir seksu, baigiant galios troškimu ir menu.

Rotho neįtikėtinas pastabumas ir mokėjimas išryškinti tam tikras detales, įklampinti jose skaitytoją, o tada staiga pažadinti kokiu netikėtu veiksmu, atmieštas ir jo subtiliu humoru ir ironija. Trumpai tariant – skaitymo malonumas, kurį padidina ir pabrėžia nuostabus vertėjo-klasiko Dominyko Urbo vertimas.

 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Milda Vitkutė, bendradarbė

Henri Nouwen „Laiškai Markui apie Jėzų“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2017. Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis.

Turbūt ne kartą esate girdėję, o gal ir patys pagalvoję: su krikščionybe viskas labai gerai, teisingi moraliniai principai, puiki iš jos kylanti kultūra, viskas man ten patinka, bet kam reikalinga malda ir ypač Mišios? Šią knygą gavau kaip rekomendaciją: ieškojau taiklaus ir trumpo teksto, kuris atlieptų tokius svarstymus. Tą ir radau, pateiktą patraukliu formatu  – kunigas rašo laiškus savo sūnėnui apie tai, kas yra katalikiškas dvasinis gyvenimas. H. Nouwenas remiasi savo dvasinio gyvenimo patirtimi, akivaizdžiai solidžiomis teologinėmis žiniomis, matosi puikūs pastoraciniai įgūdžiai ir viskas taip sklandžiai sudėta. Ir visgi ši knyga nėra tik jaunuoliams ar pradedantiems krikščionims. Jis labai tiko ir man pačiai. Daug kaip galima skirstyti knygas, bet šiandien sakyčiau, kad yra knygų, kurias skaitydamas labiau analizuoji jų turinį, ir yra tokių, kurios labiau skatina tyrinėti save. Tai būtų pastarasis variantas – beskaitydama atlikau trumpą savo krikščioniško gyvenimo peržvalgą.

Turbūt labiausiai patikęs knygos elementas – šviežias ir man netikėtas priėjimas prie slėpiningiausių tikėjimo tiesų. Pavyzdžiui:

Įsikūnijimas: „Kai Jėzus prabyla, Jis kalba su autoritetu, kylančiu ne iš galios, bet iš patirties.“

Jėzaus dangun žengimas: (kontekstas – mokiniai pakeliui į Emausą sutinka prisikėlusį Jėzų) „Tą pačią akimirką, kai Kleopas ir jo draugas atpažino duoną laužantį Jėzų, atgimusiai jų vilčiai palaikyti kūniškas Jėzaus buvimas šalia tapo nebereikalingas.“

Na ir galiausiai, lai ši citata būna paties autoriaus paraginimas prisėti prie jo knygos: „Jei būčiau leidęs savo gyvenimui skęsti kasdienybės smulkmenose, galbūt niekuomet nebūčiau atsigręžęs į esminius dalykus. Labai lengva visą laiką atiduoti skubiems reikalams, taip niekada ir nepradėjus tikrojo gyvenimo.“

 

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

John Ronald Reuel Tolkien „Silmariljonas“, Alma littera, 2009. Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius.

Neseniai perskaičiau, kad anglų rašytojas J. R. R. Tolkienas su savo leidykla kaip įmanydamas derėjosi, kad šioji vienu kartu išleistų dvi storas knygas – „Silmariljoną“ ir „Žiedų Valdovą“. Autorius sakė, jog šiedu kūriniai – neatskiriami. Tačiau leidėjai išsigando, kad tokios krūvos raidžių niekas neskaitys, be to, smulkmeniškasis J. R. R. Tolkienas „Silmariljono“ dar net nebuvo užbaigęs, o delsti nesinorėjo. Tad galiausiai išėjo taip: „Žiedų valdovas“ buvo atskirtas ir palaipsniui išleistas trimis dalimis, o „Silmariljoną“ rašytojo sūnus išleido tik po tėvo mirties.

Prieš kelis mėnesius pirmąkart perskaitęs šią knygą, pagaliau supratau J. R. R. Tolkieno norą – teatleidžia tiesioginių alegorijų nemėgęs rašytojas, tačiau jo „Silmarijonas“ ir „Žiedų valdovas“ man primena Senąjį ir Naująjį Testamentus. Tu gali skaityti Evangelijas ir žavėtis Jėzaus asmeniu, tačiau be Senojo Testamento konteksto nesuprasi Jėzaus misijos, Jo žodžių ir veiksmų svarbos. Panašiai ir su „Žiedų valdovu“ – tiek knygos, tiek filmai nepaprastai įtraukia, tačiau, perskaičius „Silmariljoną“, atsiveria žymiai platesni horizontai, pradedi geriau suvokti kontekstus, mitologiją, veikėjus, galų gale – Galios Žiedo sunaikinimo svarbą.

Tai šiuo metu patiriu savo kailiu: su „Žiedų valdovo“ knygomis pats pirmąkart susipažinau gal prieš 10 metų; perskaitęs „Silmariljoną“, į rankas vėl paėmiau „Žiedų valdovą“ – ir ką gi, toji istorija mane dar labiau žavi, jaudina ir įtraukia. Žodžiu, verta, labai verta skaityti priešistorę.

„Silmariljonas“ žavi savo epiniu, poetiniu stiliumi, minties grožiu (vertėjo nuopelnas). Tiesa, tai nėra „lengva“ knyga, t.y., norint suprasti, kas čia dedasi, dažnai teks sustoti ir atsiversti knygos pabaigoje esančius žemėlapius, vardų ir vietovardžių žodyną ar elfų bei žmonių giminės medžius. Man reikėjo laiko „įsivažiuoti“, bet paskui patyriau vis didesnį atradimo ir supratimo džiaugsmą.

Kalbant apie turinį, epiškasis „Silmariljonas“ pasakoja nepaprastai ilgą ir išsamią, tūkstančius metų trukusią istoriją. Eru Iluvataras (kurį greičiausiai galėtume lyginti su Dievu) kartu su valarais (kažkas tarp angelų ir dievybių) sukuria regimąjį pasaulį. Vienas iš valarų Melkoras sukyla prieš savo Kūrėją ir tampa blogio pasaulyje priežastimi bei šaltiniu (kažkuo primena Liuciferį, ar ne?). Paskui Ardoje (panašioje į Žemės planetą) gimsta elfai, nykštukai, žmonės ir kitos protingos būtybės. Vienos gyvena taikoje su valarais, kitas suvedžioja Melkoras… Čia ir prasideda didžioji drama, kuri knygoje tęsis iki pat „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ įvykių. Išbandymas galia, ištikimybė ir išdavystė, grožis, meilė, karas, likimas – tik kelios iš temų, kurias atradau „Silmariljone“.

Pabaigoje norėčiau paminėti vieną dalyką: skaitytojai kartais kritikuoja „Žiedų valdovą“, esą viskas jame pernelyg banalu. Geriečiai visada gražūs, blogiečiai – bjaurūs ir baisūs, elfai visada geri… Žodžiu, per daug viskas tobula ir „švaru“, neatitinka sudėtingos tikrovės. Čia būtų galima ilgai diskutuoti, tačiau žmogui pakaktų perskaityti ne tik „Žiedų valdovą“, bet ir „Silmariljoną“, kaip vientisą kūrinį (ko ir siekė J. R. R. Tolkienas) – ir tada jis aiškiai pamatytų, jog jokio lėkštumo šioje fantastikoje nėra.

„Silmariljone“ elfai ne visi tokie kilnūs ir didingi, jie žudo vieni kitus; Blogio šmėkla Sauronas „Silmariljone“ – tikras gražuolis ir iškalbos meistras; tiek gerus, tiek blogus veikėjus veikia turtai, galia ir pavydas, mūšiai tarp gėrio ir blogio jėgų neretai baigiasi blogio pergale ir t.t. Po viso to, „Žiedų valdovo“ „naivumas“ (ir aiškesnė gėrio ir blogio skirtis) atrodo kaip ilgai lauktas aiškumo momentas: „Na štai! Gal dabar jau pavyks nebesivaidyti tarpusavyje, susitelkti ir kartą ir visiems laikams nugalėti blogį?“

Beje, fantastikos gerbėjai nekantriai laukia „Amazon“ serialo „Žiedų valdovas“, kuriame bus atvaizduojama dalis „Silmariljone“ aprašytų įspūdingų įvykių. Net neabejoju, kad šis serialas mus paskatins paimti į rankas ir knygą (o leidyklą – pakartoti tiražą, kadangi lietuviško vertimo jau nė su žiburiu nerasi jokiame knygyne).

 

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Flannery O’Connor „The Complete Stories”, Farrar, Straus and Giroux, 1971.

Šiuo metu skaitau ne vieną knygą pirmą kartą, tačiau atkreipti dėmesį noriu į apsakymus, prie kurių sugrįžau. Jų autorė – mano mėgstama amerikiečių rašytoja Flannery O’Connor (1925–1964). Katalikė iš Amerikos Pietų, rašiusi groteskiškus pasakojimus, kurie gali gluminti žiaurumu ar absurdiškumu, tačiau visuomet verčia susimąstyti apie žmogaus nuodėmingumą ir malonės veikimą. Jos proza – XX a. amerikiečių klasika, skaitoma mokyklose, universitetuose. Ji laikoma svarbiausia Amerikos Pietų rašytoja po Williamo Faulknerio.

Iš naujo atsiverčiau F. O’Connor apsakymų rinktinę, nes literatūros kritikas Paulas Elie žurnale „The New Yorker“ iškėlė klausimą, kiek autorė buvo rasistė. Verdant diskusijoms dėl rasizmo ši publikacija iššaukė daugybę rašytojos gerbėjų reakcijų. Vieni sakė daugiau jos kūrinių neskaitysiantys, kiti kritiškiau vertins jos asmenybę, treti mano, kad ji yra savo laiko kūdikis ir t.t. Į klausimą, suponuojantį laipsniškumą, reakcijos – skirtingų laipsnių.

Kai kurie Flannery apsakymai yra apie rasizmą, tačiau jokiu būdu ne rasistiniai. Tačiau minėtą klausimą P. Elie kelia dėl laiškų, kuriuose autorė atvirai sako „nemėgstanti negrų“ ir nereiškia palaikymo 6–7 dešimtmečio Pilietinių teisių judėjimui. Save apibūdino kaip esančią už juodaodžių integraciją „iš principo“, už segregaciją „pagal polinkį“.

O’Connor manė, kad rašytojas turi gerai pažinti jį formuojantį kontekstą ir tai jai puikiai sekėsi. Pietinės valstijos, kaip ji sakydavo, buvo Kristaus pagautos (angl. Christ-haunted), ir rasinė hierarchija jos gyvenamuoju laikotarpiu buvo ryški. Savo personažuose ji pagaviai įkūnijo žmones, kurie bijo lygybės su juodaodžiais, kaimynystės su imigrantais etc. Galima sakyti, kad rasiniu klausimu jos kūryba buvo net progresyvesnė nei jos pažiūros. Baigiant, dvi mintys. Pirma – menininkai nėra šventieji, net jei šventumo savo gyvenime siekia (koks yra kiekvieno krikščionio pašaukimas). Antra – nereikėtų tikėtis, kad XX a. gyvenęs žmogus mąstys kaip gyvenantis XXI a. Net jei Flannery buvo sąmoninga katalikė, žinojusi, kad visi žmonės lygūs ir, regis, reflektavusi savo ambivalentiškas nuostatas dėl pilietinių teisių judėjimo.