2021 06 11

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Ką mes skaitome? #vasara2021

Pexels.com nuotrauka

Po poros mėnesių pertraukos grįžta „Bernardinų“ rubrika, su kuria mūsų komandos nariai ir kviestiniai svečiai pristato neseniai skaitytus dėmesio vertus literatūros kūrinius.

Šįkart Jūsų dėmesiui – apmąstymai apie meilę ir mirtį, kvapą gniaužiantys detektyvai, grėsmingi ateiviai ir (ne)atrasta ankstyvoji krikščionybė.

Vasara ir atostogos – puiki proga atversti puslapius ir bent laikinai apsigyventi kitokiuose pasauliuose ar veikėjų gyvenimuose. Jei dar nesate apsisprendę, kokią knygą įsidėti į kelionės krepšį – galbūt savąją išsirinksite iš naujausios mūsų apžvalgos?

Knygos viršelis

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila, Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų ortodoksų parapijos vikaras

Stephen de Young, „Religion of the Apostles: Orthodox Christianity in the First Century“. Leidykla „Ancient Faith Publishing“, 2021 m. 

„Visada skelbk Evangeliją, jeigu reikia, pasakok apie milžinus“, – taip juokavo protestantas tėvas, kalbėdamas su savo sūnumi ortodoksų kunigu Andrew Damicku, vedančiu keistoką radijo laidą, kurioje kalbama apie Biblijos milžinus, Leviataną, Ugarito dievus ir kitus moderniam skaitytojui keistus dalykus. Laidą „Dvasių Viešpats“ – angl. The Lord of Spirits – jiedu veda kartu su aptariamos knygos autoriumi, biblistu, ortodoksų kunigu Stephenu De Youngu.

Ši knyga – koncentratas idėjų, kuriomis remiasi garsioji radijo laida, nors ir ne visai tematiškai sutampantis su ja. Laidą ir knygą drąsiai galima vadinti „garsiomis“, nes vien naujos kelių dienų senumo tinklalaidės serijos atsisiuntimai viršija dešimt tūkstančių, o knyga, išėjusi gegužės mėnesį, jau buvo išpirkta du kartus (dabar ruošiamas trečiasis, pataisytas leidimas). „Amazon“ platformoje ji jau tapo bestseleriu kategorijoje „Christian Orthodoxy“.

Apie ką ši knyga? Tai yra pastanga parodyti, kaip, iš vienos pusės, apaštalų tikėjimas buvo ne saitų su judaizmu nutraukimas ir naujos religijos kūrimas, o stipriai II Šventyklos judaizme įsišaknijusi religija. Kita vertus, siekiama parodyti tos apaštalų religijos tąsą Bažnyčios tėvų ir Ortodoksų Bažnyčios tikėjime.

Knyga parašyta plačiam skaitytojų ratui, nors ir su nuorodomis į mokslinę literatūrą. Kažko sensacingai naujo akademinio pasaulio žmonės ten neras, bet gera matyti vienoje vietoje surinktą medžiagą, griaunančią stereotipus, neva krikščioniškas Senojo Testamento skaitymas buvo naujoviškas ir neturėjo  judaizmo pamato ir kad neva pirmojo amžiaus judaizmas buvo kone tas pats kas rabiniškasis.

Šis požiūrio taškas labai naudingas lietuvių skaitytojui, nes lietuviakalbėje erdvėje turime daug kritiškų knygų, iš modernių pozicijų kritikuojančių krikščionišką Senojo Testamento skaitymą (netgi ateistų rašytų) ir nė vienos, kuri pristatytų tradicinę krikščionių Senojo Testamento egzegezę (turiu omenyje apaštalų ir patristikos laikų). Net visų skaitomame kun. A. Rubšio „Rakte“ nerasime svarbių pirmiesiems amžiams interpretacijų bendrųjų vietų. Tai nereiškia, kad kun. Stephenas apsiriboja tradicijos atkartojimu, priešingai, jis mielai įlenda ir į pastarųjų metų Ugorito rankraščių tyrimus, kad paaiškintų savo požiūrio tašką. Bet knyga duoda tam tikrą žemėlapį, kurį pažįstant tampa suprantama ankstyvoji krikščionių Senojo Testamento egzegezė.

Didesnis knygos kaip ir laidos tikslas – pateikti alternatyvą sekuliarizuotai, „nudvasintai“ pasaulėžiūrai. Knyga parašyta lengvai skaitomu stiliumi, vietomis – ironiškai. Kai kurie teiginiai gali pasirodyti drąsūs ir reikalaujantys platesnės argumentacijos, bet, kaip sakė kun. Stephenas, mokslinė, „nepopuliaroji“ knygos versija yra kelis kartus didesnė.

Knygos viršelis

Jurgita Jačėnaitė, kultūros temų redaktorė

Wiesławas Myśliwskis, „Adatos Ąsa“. Leidykla „Mintis“, 2020 m. Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila.

„Po meilės patyrimo nėra nieko, tik mirtis. Meilė – aukščiausias išminties lygmuo, pasiekiamas žmogui. Ji pati savaime yra išmintis“, – pristatydamas savo brandžiausią kūrinį – „Adatos Ąsa“ – yra sakęs Wiesławas Myśliwskis, lenkų literatūros žvaigždė. Šis jo romanas, kurį į lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila ir išleido leidykla „Mintis“, paskelbtas Lietuvos 2020 metų verstine knyga.

Wiesławas Myśliwskis (gimęs 1932 m.) – lenkų prozininkas, dramaturgas, scenarijų autorius. Laikomas kaimiškosios prozos atstovu, tačiau savo kūryba toli perkopiantis šį žanrą. W. Myśliwskis nagrinėja egzistencinius, vertybinius, dorovinius klausimus, tyrinėja pasaulio sudėtingumą ir žmogiškąją lemtį. Dusyk paskelbtas prestižinės lenkų literatūros premijos „Nikė“ laureatu – 1997-aisiais ir 2007-aisiais. Lietuvių kalba, be W. Myśliwskio romano „Adatos Ąsa“, yra pasirodę jo kūriniai „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ („Mintis“, 2009 m., vertė K. Uscila), „Akiratis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m., vertė Vyturys Jarutis), „Paskutinis išdalijimas“ („Mintis“, 2018 m., vertė K. Uscila).

„Adatos Ąsa“ – labai gražus, gilus literatūros kūrinys, kuriame žmogiškai šiltas, tačiau atidus, skvarbus rašytojo stebėtojo žvilgsnis pinasi su pasakojimu simbolių ir metafizikos lygmeniu. Jautriai apmąstoma žmogaus lemtis, atmintis ir istorija, intymių santykių mįslingumas, vienatvė ir gyvenimo vienišam baimė. Ir visų pirma tai, kas nutinka jaunystės ir senatvės sandūroje, kai jaunystė ima kėsintis į senatvę, desperatiškai, iš mirties baimės mėgindama ją nustumti į bedugnę, lyg bandydama apgauti laiką. Knygoje tarsi veidrodyje atsispindi ta Lenkijos istorijos dalis, kurioje tirščiausia jos skaudulių, nutylėtų, neišsakytų, dramatiškų dalykų. Samprotaujama, kokią žymę apskritai palieka nuėjęs laikas žmogaus sąmonėje, pažįstant save, savo būtį ir aplinkinį pasaulį.

Ypatinga patirtimi, pasakodamas apie šio romano atsiradimą, W. Myśliwskis įvardijo tą paskutinę akimirką artėjant mirčiai, kuri vienintelė suteikia atsakymą į tai, kam žmogus gyveno ir kokia buvo jo lemtis. Ši ypatinga patirtis, pasak W. Myśliwskio, seniai jį kamuojanti: kaip teks mirti?

Rašytojas Wiesławas Myśliwskis. Mariuszo Kubiko / Wikipedia.org nuotrauka

„Kad ir apie ką mąstyčiau, visuomet prieinu šį klausimą. Jis nuolat mano galvoje, – yra svarstęs jis. – Kai galvoju apie savo gyvenimą, prieinu išvadą, kad jis turėjo prasmę. Ir netgi ne todėl, kad esu parašęs knygų, kurias skaitytojai geranoriškai priėmė. Manau, kad svarbiausias gyvenime dalykas yra ne literatūra, o meilė. Ir šia prasme man išpuolė neapsakoma laimė. Su savo žmona aš susipažinau, kai jai buvo šešiolika, man – septyniolika. Ir nuo tada mudviem kartu gera. Mes beveik nesipykome, nebent tik retsykiais nuliūdindavome vienas kitą. Pusdieniui. Ir taip nuo 1949 metų. Negi galiu pasakyti, kad mano gyvenimas neturėjo prasmės? Juo labiau kad aš iš labai nelaimingos šeimos, mano tėvas mirė, kai man buvo trylika, ir man teko staiga suaugti. Mama – be išsilavinimo, neturėjome iš ko pragyventi. Nuosava ateitis man regėjosi graudžiai, be jokių perspektyvų. Ir staiga meilė. Tada manyje pabudo energijos šaltinis, išlaisvinęs valios, ambicijų, svajonės jėgą.“

„Adatos Ąsoje“ jaunasis herojus iš senojo išgirsta, kad jam teks kartoti ir išgyventi senojo patirtį, ir su tuo knygoje susijęs įdomus W. Myśliwskio literatūrinis eksperimentas. Rašytojas yra pasakojęs, kad „Paskutinis išdalijimas“ turėjo būti jo paskutinis romanas, nes žmona po jo pasirodymo pareiškė: užteks, tu ir taip už tai moki per didelę kainą, esą kol jos vyras rašo, su juo neįmanoma gyventi. Ir kaip yra pasakojęs W. Myśliwskis, visiškai staiga, lyg specialiai būtų lemta pasipriešinti žmonos valiai, gimė naujojo romano sumanymas:

„2013-aisiais, kai išleidau „Paskutinį išdalijimą“, man suėjo 81 metai. Vienąkart miegant, tarp sapno ir realybės, man iškilo įvykis iš jaunystės. Mokiausi vyresnėje klasėje Sandomiere ir sykį leidau čigonei man išburti. Ji išpranašavo, kad išgyvensiu 81 metus. Nesuteikiau tada jos žodžiams didelės reikšmės, senatvė man rodėsi kažkur toli žemės pakraštyje. Atsimerkiau ir pagalvojau: o aš juk vis dar gyvas. Būrėjams įprasta klysti. Tačiau nepaisant apsirikimų jų pranašystės įstringa žmogaus galvoje.“

Ilgainiui W. Myśliwskis suprato, kad naujajame romane jam reikia vieno herojaus, turinčio du veidus, ir bendro juodu jungiančio taško, kaip išeities, nuo kur prasideda viskas, kas nutinka gyvenime. Tuo tašku tapo Adatos Ąsa, vienas vertingiausių Sandomiero miesto senovės paminklų, pirmykščiai išlikę dominikonų varteliai, adatos ąsos formos viduramžių gynybinės sienos fragmentas.

Abu herojai gyvena tuo pat metu, abu patiria tuos pat įvykius. W. Myśliwskis rašo knygoje, kad niekas nepradeda gyvenimo pats nuo savęs. Ateidami į pasaulį mes gyvename savo tėvų gyvenime, o jų gyvenimas ilgainiui persikelia į mūsiškį. O tada mes būname savo vaikų gyvenime. Taip randasi vienas visų gyvenimus supinantis siužetas, „Adatos ąsoje“ kartu tampantis rašytojo išpažintimi, klaidžiojant, ieškant savęs ir pažįstant pasaulį.

„Literatūroje taip jau yra, – yra kalbėjęs W. Myśliwskis. – Šiuolaikinė literatūra neduoda tikslių atsakymų. Galbūt tik detektyvai – juose visada pabaigoje sužinai, kas žudikas. Literatūra neturėtų būti menas, duodantis atsakymus. Ji turi būti menas, keliantis klausimus.“

Knygos viršelis

Kun. Arūnas Peškaitis OFM, dvasinis asistentas

Thomas Harris, „Hanibalas. Pradžia“. Leidykla „Obuolys“, 2007 m. Iš anglų k. vertė Alvyda Stepavičiūtė.

Visą mėnesį skaičiau Thomo Harriso tetralogiją „Hanibalas. Pradžia“, „Raudonasis drakonas“, „Avinėlių tylėjimas“, „Hanibalas“. Įtraukė, pagavo, gal suviliojo. Nežinau.

Tiesa, lietuviui itin sunkus pirmasis tomas („Hanibalas. Pradžia“), kur autorius stengiasi gan smulkmeniškai pavaizduoti šalį (t. y. Lietuvą), kurios nepažįsta ir, tiesą sakant, neskyrė laiko ir jėgų ja pasidomėti. Istorinių ir net geografinių-topografinių realijų nesuvokimas tiesiog šokiruoja. Skaitydamas nejučia prisiminiau savo mėgstamus trilerių autorius R. Harrį ir P. Daškovą, itin atidžius menkiausioms detalėms, ypač rašant apie kitas šalis, kitus laikus…

Na, bet T. Harrisas, tiesą sakant, tolimas istoriniam trileriui. Jo kūrinys – psichologinis, psichoanalitinis grožinės literatūros šedevras. Iš tiesų sukrečiantis, ypač kai su dr. Hanibalu Lekteriu pagaliau „prasibrauni“ pro Lietuvą ir vėliau atsiduri Prancūzijoje bei JAV.

Žmogėdros-psichopato drama ir sadistinis nejautrumas, rafinuotumas, išpuoselėtas skonis, nelygstamas intelektualumas. Visa tai sutelkta ir kažin kaip sutelpa vienoje disocijuotoje asmenybėje, aprašytoje taip įtaigiai, jog krečia lengvas šiurpulys. Visa sukasi apie Lekterį, apie jo pasaulio suvokimo deformaciją, katastrofizmą, į kurį pats įsitrauki skaitydamas.

Tiesa, kai atitoksti, pradeda gluminti autoriaus empatija, perauganti į akivaizdžią simpatiją monstrui eruditui. Nejau dr. H. Lekteris yra paties T. Harriso alter ego? O gal kiekviename iš mūsų glūdi ta nuodėmės pažeista struktūra, lemianti agresiją ir savigriovą? Tiesiog kartais pavyksta ignoruoti, išstumti tą šešėlį. Ko gero, Džekilo ir Haido istorija yra amžinas žmonijos mitas, nusakantis žmogiškojo asmens tragediją. Asmens, vis dėlto nepalikto sau, bet atverto santykiui. Santykis galiausiai struktūruoja ir dr. Hanibalą Lekterį. Kontroversiškai ir šiurpulingai, bet struktūruoja. Gal tai ir yra ta šviesa tunelio gale?

Ir dar vienas patarimas. Pagal šį kūrinį pastatytas ne vienas filmas (žymiausias, ko gero, yra 1991 m. sukurtas „Avinėlių tylėjimas“). Tačiau, jei susigundysite žiūrėti, geriau tą laiką paskirkite skaitymui. Jau vien dėl to, kad literatūriniai šedevrai buvo rašomi, kad juos skaitytų. Žiūrėjimas – labai menkas ir tikrai beveik nieko nevertas pakaitalas…

Knygos viršelis

Simonas Bendžius, religijos temų redaktorius

Liu Cixin, „Trijų kūnų problema“. Leidykla „Kitos knygos“, 2020 m. Iš anglų k. vertė Saulius Tomas Kondrotas.

Ar mes visatoje ne vieni? Labai geras klausimas. Gaila tik, kad negalime į jį atsakyti – bent jau kol kas. Nors kosmose spindi milijardai žvaigždžių, o aplink jas skrieja įvairios planetos, jokių įrodymų, paneigiančių žemiečių „vienatvę“, neturime.

Kita vertus, dalis mokslo pasaulio klausia – o gal ir gerai, kad nepažįstame nežemiškų civilizacijų? Visatą jie palygina su tamsiu, nepažįstamu mišku: į jį įžengęs, tu nešūkausi kaip išprotėjęs, eisi tyliai ir atsargiai, stengsiesi neatkreipti į save dėmesio – kad netaptum laukinio žvėries pietumis ar kokio plėšiko auka. Atsidūrę tamsioje, nepažįstamoje vietoje, natūraliai elgiamės atsargiau – tad ar verta apie save pranešti, šūkauti dar mažiau pažįstamoje visatoje?

Tai štai, fantastinio romano veikėjai vis tik pagalvojo, kad verta. Veiksmas vyksta rašytojo Liu Cixino gimtojoje Kinijoje: slapta karinė bazė siunčia galingus signalus į kosminę erdvę, su pranešimais apie tai, kad Žemės gyventojai sveikina nežemiškas civilizacijas ir kviečia užmegzti brolišką kontaktą. Ir ką gi, vienąkart ateiviai atsiliepia – tik ne su labai broliškais ketinimais. Jų pačių planetai gresia katastrofa, tad jie susipakuoja daiktus ir išskrenda užkariauti Žemės – ir visiškai sunaikinti žmones. Žemiečiai tai sužino ir pradeda rengtis Paskutiniojo teismo mūšiui.

Knyga „Trijų kūnų problema“ – pirmoji trilogijos dalis. Į lietuvių kalbą taip pat išversta ir antroji, „Tamsus miškas“. Net neabejoju, kad lietuviškai greit pasirodys ir trečioji, „Mirties pabaiga“ (angl. Death‘s End). Ar laukiu? O taip.

Liu Cixino fantastiniai romanai sulaukė gausybės pagyrų visame pasaulyje – Lietuva ne išimtis. „Trijų kūnų problema“ netgi buvo aptarinėjama „Mažosios studijos“ laidoje „Knygų klubas“. Ir nenuostabu: autorius labai įtaigiai mezga kone detektyvinį siužetą, nesinori atsitraukti nuo skaitymo. Skyreliai – kaip kokio serialo epizodai: pačioje pabaigoje įvyksta kažkas tokio, ko nesitikėjai. Ir nekantriai lauki naujo epizodo.

Kaip ir pridera gerai fantastikai, be gero veiksmo ir vaizduotės žaismo, šiame romane keliami ir rimti klausimai: kaip vertinti žmogaus prigimtį? Ar pagrįstai savęs nekenčiame? Kur yra ribos tarp dorovės, moralės ir „buitinio“ noro išgyventi? Ar technologijų pažanga visuomenę tikrai daro geresnę? Galiausiai – tas pats pradžioje užduotas klausimas: ar esame pasiryžę rizikuoti Žemės saugumu, pranešdami visatai apie save?

Na, ir paskutinis pastebėjimas. Nors autorius – kinas, meilės komunistiniam režimui jo kūrinyje nerasim. Liūdnai pajuokaujant netgi galima sakyti, kad „Trijų kūnų problema“ yra puikus pavyzdys, parodantis, kodėl komunizmas buvo ir tebėra didžiulis blogis.

Knygos viršelis

Jūratė Petronienė, dienos redaktorė

Levas Tolstojus, „Ana Karenina“. Leidykla „Vaga“, 1983  m. Iš rusų k. vertė Pranas Povilaitis. 

Bandydama užkaišyti neužkamšomas klasikos spragas, ėmiausi „Anos Kareninos“. Iš dar kitoje santvarkoje mokyklas baigusių ir rusiškai laisvai skaitančių vyresniųjų vis nugirsdavau: „Čia kaip Ana Karenina“, arba negalėdavau suprasti, kas tas Vronskis, figūruojantis kontekstų paraštėse – tad norėjosi perprasti ir šiuos kultūrinius personažus.

Du milžiniški tomai, sudaryti iš 8 dalių, iš pradžių atrodė baugiai savo apimtimi, tačiau skaityti neprailgo. Tolstojus, veikiau, Tolstojus kartu su Pranu Povilaičiu, išvertusiu romaną į lietuvių kalbą, sklandžiai skaitytoją veda per ištisą epochą ir konkrečių asmenų, jų šeimų dramą.

Romano centre atsiduria iš pažiūros dažnai mene vaizduojama svetimavimo problema. Tačiau Tolstojus meistriškai parodo, kokiu mastu neištikimybė, arba tiesiog nuodėmė, apnuodija visa, prie ko tik prisiliečia. Vesdamas skirtingų šeimų gyvenimo paraleles, herojų pasirinkimus ir būsenas atskleisdamas itin detaliai, autorius priverčia mąstyti apie ištikimybės, meilės, tikėjimo klausimus, o taip pat padeda atpažinti ir XIX a. antros pusės Rusijos imperijos politines bei socialines aktualijas, kuriose neišvengiamai pėdsaką paliko modernėjanti pramonė ir Vakarų filosofinės idėjos, keičiančios ir to meto žmogaus sąmonę.

Knygos viršelis

Aušra Čebatoriūtė, visuomenės temų redaktorė

Umberto Eco, „Rožės vardas“. Leidykla „Alma littera“, 2006 m. Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė.

U. Eco knygą „Rožės vardas“ į rankas paimu nebe pirmąkart. Tai vienas iš tų, skaitytojo interpretacijai atvirų, kūrinių, kurį kiekvieną kartą galima skaityti naujai. Galbūt tai nėra atsitiktinis dalykas, nes rašytojas akcentavo, kad, „parašęs knygą, jos autorius turėtų mirti. Kad netrukdytų tekstui eiti savo keliu“, kad galutinė kūrinio forma nuo autoriaus nepriklauso.

Visgi U. Eco, paklaustas, ar romaną „Rožės vardas“ galima vadinti atviru kūriniu, atsakė: „Nežinau, tai ne mano rūpestis, o jūsų.“ Reaguodama į minėtą autoriaus frazę pristatysiu tris pagrindinius aspektus, kurie palikti laisvai skaitytojų interpretacijai, ir dėl ko ši knyga prašyte prašosi skaitoma ir dar kartą.

Visų pirma „Rožės vardas“ gali būti vadinamas atviru kūriniu dėl savo pavadinimo, kuris, rodos, neturi jokios tiesioginės sąsajos su kūrinio siužetu ir gali būti skaitytojo tik numanomas. Net ir tuomet, kai gėlės vardas aptinkamas pačiose paskutinėse knygos eilutėse, vargu ar jos suteikia daugiau aiškumo, greičiau jau (ir vėl) sukelia minčių sumaištį.

Šis kūrinys žavi ir dėl istorijos pasakotojo vaidmens. Pagrindinio pasakotojo vaidmenį užima aštuoniasdešimtmetis benediktinų vienuolis Adsas, kuris užrašo savo, kaip tuometinio novicijaus, prisiminimus. Nors pasakotojas šiame kūrinyje aiškus, tačiau jo pareigos tarsi padalijamos dviem veikėjams – smulkmeniškam ir pastabiam novicijui ir jau garbaus amžiaus vienuoliui.

„Rožės vardas“ taip pat palieka daug vietos skaitytojo interpretacijai todėl, kad, be pagrindinės detektyvinės pasakojimo linijos, romane susipina keletas skirtingų istorijų. Dėl jų kūrinį galima suprasti iš skirtingų pozicijų. Viena vertus, romanas gali būti suprastas kaip novicijaus Adso istorija, perteikianti sudėtingą jauno ir naivaus vienuolio formavimąsi. Kita vertus, U. Eco kūrinys gali būti suprantamas ir kaip pasakojimas, kuriuo norima perteikti vienuolyno istoriją, gaubiamą intriguojančio paslapties šydo.

Galiausiai galima svarstyti, kad detektyviniu siužetu mėginama perteikti benediktiškojo dvasingumo ypatybes, taip pat ir mokslo svarbą XIV a. vienuolyne. Turint omenyje, kad jame – išskirtinė, viena svarbiausių bibliotekų Europoje, turinti retų veikalų bei vienetinių vertingų egzempliorių, o dauguma vienuolių savo dienas leidžia perrašinėdami knygas.

Be to, kūrinyje nemažai dėmesio skiriama filosofinėms ir teologinėms diskusijoms, taip pat ir regulos apibrėžtam vienuolių gyvenimo būdui. Pastarasis ironizuojamas pastebint bendruomenėje esančius trūkumus ir kad vienuoliai taip atsakingai nebesilaiko vienuolijos įkūrėjo regulos kaip kad anksčiau. Visa tai taip pat prisideda ir prie netikėtos kūrinyje vaizduojamų vienuolyno ir Bažnyčios lemties.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien